Spausdinti

PRITARTA
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
2003 m. birželio 27 d. posėdyje

SPECIALYBĖS KALBOS PROGRAMA

Šios programos pagrindas – studentų profesiniai poreikiai ir kalbos funkcijos. Šiuolaikinėje Vakarų kalbotyroje pagal vartojimo sritį įprasta skirti kalbą, vartojamą specialiojoje aplinkoje (language for special purposes), ir bendrosios aplinkos kalbą (language for general purposes). Manoma, kad universitetų nefilologinėse studijų programose tikslinga orientuotis į specialybės kalbos poreikius.

Programą sudaro šios esminės dalys: viešasis kalbėjimas, mokslo ir profesinė kalba, kurių pagrindas – terminija, akademinis rašymas. Be to, svarbus specialiosios kalbos vartojimas elektroninėje terpėje. Programa yra orientacinė – universitetuose ji turėtų būti derinama su konkrečiomis studijų programomis. Specialybės kalbos kursui rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 3 kreditus ir kursą dėstyti ne anksčiau kaip 4–6 semestrą.

 

I. ĮVADAS

Valstybinė kalba, valstybės kalbos politikos tikslai.

Specialybės ir profesijos kalba, jos santykis su bendrine kalba (jos funkciniais stiliais ir postiliais). Rašytinė ir sakytinė kalba. Viešoji ir neviešoji kalba. Terminija – specialiosios komunikacijos pagrindas.

Kalbos norma. Pagrindiniai kalbos norminimo ir kodifikavimo kriterijai. Kalbos normų diegimo praktika. Normos pažeidimai, jų vertinimas. Specialistų ir kalbininkų kompetencija kuriant ir vertinant specialiąją kalbą.

Individualios kalbos taisyklingumo nustatymas specialybės teksto pagrindu.

 

II. VIEŠASIS KALBĖJIMAS

Viešojo ir neviešojo kalbėjimo funkcijos (informacijos perteikimas, siekimas paveikti, pažinti, reikšti emocijas ir jausmus). Sakytinio ir rašytinio viešojo ir neviešojo kalbėjimo formos; jų suartėjimo apraiškos. Monologas ir dialogas.

Viešųjų kalbų tipai. Viešoji monologinė specialisto kalba: pranešimas, samprotavimas – aiškinimas ir argumentavimas, įtikinimas. Viešųjų kalbų rengimas ir sakymas: turinio logika (problemos pažinimas ir formulavimas, tema, pagrindinė mintis, intencija ir tikslas, auditorijos įvertinimas), kompozicijos stilistika (nuoseklumas, ekonomiškumas, tinkamumas, originalumas, baigtumas), pasirengimo formos (planas, tezės, trumpas konspektas, išsamus konspektas, visos kalbos parašymas; vaizdinės ir dalijamosios medžiagos rengimas), sakymo būdai (teksto skaitymas, laisvas sakymas, improvizavimas), kalbos taisyklingumas (tartis, kirčiavimas, intonavimas, gramatikos ir leksikos normos), ekstralingvistiniai elementai (ryšys su auditorija, laikysena). Atsakymai į klausimus.

Viešojo dialogo rūšys – pašnekesys, diskusija, ginčas. Specialistų dialogas, specialisto ir ne specialisto dialogas. Pasirengimas dialogui. Kalbėjimo ir klausymo kultūra. Dialogo kalbos priemonių parinkimas pagal dialogo rūšį. Dialogo strategija (glaustumas, argumentavimas, patylėjimas ir nutylėjimas, replika ir reagavimas į ją, prisitaikymas prie kalbinės aplinkos). Dialogo apibendrinimas. Vadovavimas dialogui.

 

III. MOKSLO IR PROFESINĖS KALBOS YPATUMAI

Sąvoka ir objektas. Sąvokos požymiai. Sąvokos turinys ir apimtis. Sąvokų santykiai: hierarchiniai, gimininiai–rūšiniai, nehierarchiniai, visumos–dalies. Sąvokų sistemos. Sąvokų žymenys: simboliai, tikriniai vardai, terminai. Termino samprata. Žodžio ir termino, termino ir sąvokos santykis. Terminų sistemos. Terminų rūšys. Terminija.

Apibrėžimai ir jų sudarymo principai. Apibrėžimų adekvatumas, sistemiškumas, taisyklingumas ir kt. Apibrėžimų ydos.

Reikalavimai terminams: sistemiškumas, tikslumas, taisyklingumas, trumpumas, produktyvumas, vienareikšmiškumas ir kt. Vidiniai ir išoriniai terminijos šaltiniai. Savos kalbos priemonės. Terminizacija ir determinizacija. Terminų skolinimasis.

Pagrindiniai terminų darybos būdai. Priešdėlinė, priesaginė ir galūninė terminų daryba. Darinių rūšys. Sintaksinė terminų daryba. Vertyba. Darybiniai, semantiniai, frazeologiniai vertiniai. Terminų kirčiavimas.

Specialybių ir veiklos sričių pavadinimai. Santrumpos ir sutrumpinimai.

Specialybės terminijos klaidų šaltiniai ir pobūdis. Nenorminiai variantai. Sinonimija ir tariamoji sinonimija. Netaisyklingi vediniai, dūriniai, sudėtiniai terminai, neteiktini vertiniai.

Terminografija. Terminų žodynų sudarymo principai. Terminų žodynų tipai. Terminų standartai. Terminų žodynų ir standartų santykis. Terminų ir žinių bankai.

Terminijos tvarkyba.

 

IV. RAŠYTINIS SPECIALYBĖS TEKSTAS

Specialybės teksto samprata. Teksto struktūra. Pastraipa – pagrindinis teksto vienetas. Pastraipų kūrimas, sakinių leksinės ir gramatinės siejimo priemonės, prasminis sakinių siejimas.

Atskirų mokslinio teksto dalių rašymo ypatumai. Įžanginiai elementai (turinys, pratarmė, padėkos, iliustracijų sąrašas). Įvado struktūra (problemos atskleidimas, literatūros nagrinėjamu klausimu aptarimas, darbo prielaidų, tikslų, objekto bei tiriamosios medžiagos, taikomų metodų pristatymas, hipotezių kėlimas, darbo aktualumo paaiškinimas ir kt.). Dėstymas (tyrimo proceso aprašymo, analizės, rezultatų pateikimo būdai ir kt.). Apibendrinimas ir išvados. Santrauka ir anotacija. Priedų tvarkymas ir pateikimas (literatūra, šaltiniai, rodyklės, pridedama medžiaga, lentelės ir paveikslai, schemos ir kt.).

Rašto darbų žanrai (referatas, tezės, straipsnis, akademiniai rašto darbai, recenzijos ir kt.).

Rašto darbų stilius. Loginiai ir kalbiniai reikalavimai (tikslumas, aiškumas, nuoseklumas, neutralumas, taisyklingumas ir kt.). Mokslinio stiliaus ydos (gremėzdiškumas, daiktavardiškumas, štampai ir kt.). Mokslinio stiliaus individualumas. Mokslo kalbos sakinio sandara. Populiarusis mokslinis stilius.

Citavimas ir perfrazavimas. Plagijavimo problemos. Išnašos ir nuorodos.

Specialieji raštai (pvz., poėmio, apklausos protokolas, ligonio istorijos išrašas, įvairių rūšių ataskaitos ir kt.). Gyvenimo aprašymas (CV), motyvacinis laiškas ir kt.

 

V. KALBA ELEKTRONINĖJE TERPĖJE

Viešas ir privatus bendravimas elektroninėmis priemonėmis. Elektroninis laiškas, bendravimas naujienų grupėse, konferencijose. Sakytinės ir rašytinės kalbos suartėjimas. Rašto ženklų problema. Formalieji kompiuteriu renkamo teksto reikalavimai.

 

Rekomenduojama literatūra

 

Bielinienė J. Iškalbos menas. – Vilnius, 2000.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Ats. red. V. Ambrazas. – Vilnius, 1997.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / Vyr. red. S. Keinys. – Vilnius, 2000.

Gaivenis K. Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys. – Vilnius, 2002.

Граудина Л. К., Ширяев Е. Н. Культура русской речи. – Москва, 1999.

Kalbos patarimai:
1. Gramatinės formos ir jų vartojimas. – Vilnius, 2002.
2. Sintaksė: linksnių vartojimas (S 1). – Vilnius, 2003 ir kt..

Kanceliarinės kalbos patarimai / Parengė P. Kniūkšta. – Vilnius, 2002.

Koženiauskienė R. Retorika: iškalbos stilistika. – Vilnius, 2001.

Lydeka A. Protokolo pagrindai kiekvienam, siekiančiam... – Vilnius, 2002.

Nauckūnaitė Z. Iškalbos mokymas. – Kaunas, 2002.

Nauckūnaitė Z. Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai. – Vilnius, 2002.

Paulauskienė A. Lietuvių kalbos kultūra. – Kaunas, 2001.

Poeniche K. Wie verfaßt man wissenschaftliche Arbeiten? – Mannheim, 1988.

Pupkis A. Kalbos kultūros pagrindai. – Vilnius, 1980

Robertson L. Reading, writing and thinking in the academic disciplines. – NY, 1988.

Tarptautinių žodžių žodynas / Ats. red. A. Kinderys. – Vilnius: Alma littera, 2001.

Terminologijos principai ir metodai. Lietuvos standartas LST 1115-90.

Terminology work – Harmonization of concepts and terms. Tarptautinis standartas ISO 860:1996.

Terminology work – Principles and methods. Tarptautinis standartas ISO 704-2000.

Terminology work – Vocabulary – Part 1: Theory and application. Tarptautinis standartas ISO 1087-1:2000.

Terminology work – Vocabulary – Part 2: Computer application. Tarptautinis standartas ISO 1087-2:2000.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai, http://www.vlkk.lt.

Vietovardžių žodynas / Vyr. red. A. Pupkis. – Vilnius, 2002.

Vitkauskas V. Lietuvių kalbos tarties žodynas. – Vilnius, 2001.

Žilinskas P. J. Patarimai rengiantiems rašto darbus. – Vilnius, 2003.

Župerka K. Stilistika. – Šiauliai, 2001.