Spausdinti

VALSTYBINĖS LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJOS

PROTOKOLINIS NUTARIMAS
DĖL REKOMENDACIJOS „DĖL TARPTAUTINĖS FONETINĖS ABĖCĖLĖS PRITAIKYMO BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS GARSINIAMS VIENETAMS ŽYMĖTI“ PATVIRTINIMO

2021 m. liepos 8 d. Nr. PN-14 (k-25)
Vilnius

Valstybinė lietuvių kalbos komisija  n u t a r i a :
Patvirtinti rekomendaciją „Dėl tarptautinės fonetinės abėcėlės pritaikymo bendrinės lietuvių kalbos garsiniams vienetams žymėti“ (pridedama).

Komisijos pirmininkas 

________________________
PATVIRTINTA
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
2021 m. liepos 8 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-14 (k-25)

REKOMENDACIJA
DĖL TARPTAUTINĖS FONETINĖS ABĖCĖLĖS PRITAIKYMO BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS GARSINIAMS VIENETAMS ŽYMĖTI

 

I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Lietuvių kalbos garsiniams vienetams užrašyti paprastai naudojama tradicinė, vadinamoji Kopenhagos transkripcija. Ja pavyzdžiai užrašomi įvairiuose moksliniuose, mokomuosiuose ir praktiniuose leidiniuose. Vis dėlto daug pasaulio mokslininkų ir kalbos praktikų naudoja tarptautinę fonetinę abėcėlę (toliau TFA, angl. IPA – International Phonetic Alphabet, plačiau žr. https://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart). TFA užrašomi kalbų tarimo pavyzdžiai mokslo publikacijose, mokomosiose knygose, žodynuose. Ši abėcėlė paranki gretinant kalbų garsynus, o tai ypač svarbu mokant negimtakalbius taisyklingos tarties. Todėl spartėjant tarptautiniam mokslininkų bendradarbiavimui ir gausėjant lietuvių kalbos besimokančiųjų negimtakalbių reikia turėti suderintą TFA bendrinės lietuvių kalbos tarimui žymėti. Dėl šių priežasčių parengtos rekomendacijos, kaip bendrinės lietuvių kalbos garsai, jų požymiai ir prozodiniai elementai galėtų būti užrašomi TFA. Parengtas rašmenų ir ženklų sąrašas nėra baigtinis. Atlikus naujų tyrimų, rekomendacija gali būti peržiūrima ir tikslinama. Įvairioms bendrinės kalbos ar lietuvių kalbos atmainų garsinėms ypatybėms žymėti straipsnių ar leidinių autoriai gali rinktis ir daugiau rašmenų ar ženklų iš TFA arba nežymėti kai kurių neskiriamųjų požymių (pvz., lūpinimo, nosinimo). Rekomendacija neįpareigoja autorių rinktis tik TFA.

2. TFA sudaro balsių ir priebalsių rašmenys ir artikuliacines, prozodines, koartikuliacines ypatybes žymintys ženklai (diakritikai). Kiekvienam garsui pagal jo artikuliacines, akustines ir psichoakustines ypatybes parenkamas pagrindinis rašmuo ir (jei reikia) diakritikai. Pastarieji gali rodyti ir skiriamąsias ypatybes (pvz., nuo balsių ilgumo priklauso žodžių li̇̀s [ˈlʲɪs] – lį̇̃s [2ˈlʲiːs] reikšmė, nuo priebalsių minkštumo priklauso žodžių gerù [ɡʲɛˈrʊ] – geriù [ɡʲɛˈrʲʊ̟] reikšmė ir tai turi būti pažymėta transkribuojant), ir papildomąsias ypatybes, kurias lemia gretimi garsai ar prozodija (pvz., žodyje gérti [1ˈɡʲæˑrʲtʲɪ] tvirtapradiškai kirčiuoto dvibalsio pirmasis dėmuo pailgėja).

II SKYRIUS
GARSINIŲ VIENETŲ ŽYMĖJIMAS TARPTAUTINE FONETINE ABĖCĖLE

3. Garsinių vienetų ypatybių žymėjimas TFA diakritikais. Pagrindiniai TFA diakritikai bendrinės lietuvių kalbos tarimui žymėti pateikiami 1 lentelėje. Transkribuojant laisvesnio stiliaus kalbą ar siekiant pažymėti kitus garsų skirtumus, dažnai atsirandančius dėl gretimų garsų įtakos, individualių kalbėtojo ypatybių, gali būti pasirenkama ir daugiau TFA diakritikų (kai kurie pateikiami toliau).

4. Diakritikais bendrinėje lietuvių kalboje žymėtinos šios garsinės ypatybės:

4.1. balsių ilgumas – „ː“, pvz., rãšė [2ˈrɑːʃʲeː];

4.2. garsų pusilgumas – „ˑ“, bendrinėje kalboje pailgėja tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys a, e, pvz., láukia [1ˈlɑˑʊkʲɛ], visų kirčiuotų tvirtagalių dvigarsių antrieji dėmenys, pvz., laũkas [2ˈlɒʊˑkɐs], var̃gas [2ˈʋɐrˑɡɐs], kalbant laisvesniu stiliumi gali būti pailginami ir tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys i, u, pvz., pi̇̀rmas [1ˈpʲɪˑrmɐs], pùlti [1ˈpʊˑlʲtʲɪ];

4.3. priebalsių minkštumas – „ʲ“, pvz., kẽlia [2ˈkʲæːlʲɛ], kélti [1ˈkʲæˑlʲtʲɪ], minkštieji priebalsiai vartojami prieš priešakinės eilės balsius e, ę, ė, y, į, i, ie [ɛ, æː, eː, iː, ɪ, iɛ], prieš išnykusį j (įprasta rašyba rašomas minkštumo ženklas i: ia, ią, io, iu, iū, ių, iuo [ɛ, æː, o̟ː, ʊ̟, u̟ː, u̟ɔ]) ir prieš kitą minkštąjį priebalsį;

4.4. balsių papriešakėjimas – „ ̟“, papriešakėja po minkštųjų priebalsių einantys balsiai, įprasta rašyba tokiu atveju rašomas minkštumo ženklas i: io, iu, iū, ių, iuo [o̟ː, ʊ̟, u̟ː, u̟ɔ], pvz.: geriù [ɡʲɛˈrʲʊ̟], šlãpio [2ˈʃlɑːpʲo̟ː], arba prieš balsį eina priebalsis j, pvz., jókio [1ˈjo̟ːkʲo̟ː];

4.5. kirtis, pagrindinis kirtis, trumpasis kirčiuotas skiemuo – „ˈ“, jis rašomas prieš kirčiuotą skiemenį (ne prieš skiemens centrą), pvz., kalbà [kɐlˈbɐ], šalutinis kirtis žymimas – „ˌ“, pvz., keturiasdešim̃tas [ˌkʲɛtʊrʲɛzʲdʲɛ2ˈʃʲɪmˑtɐs];

4.6. priegaidė – tvirtapradė „1ˈ“ ar tvirtagalė „2ˈ“ – taip pat rašoma prieš kirčiuotą skiemenį ir žymimas kirčio diakritikas, pvz., bártis [1ˈbɑˑrʲtʲɪs] – bar̃nis [2ˈbɐrʲˑnʲɪs];

4.7. kirčio neturintys žodžiai (dažniausiai vienskiemeniai) šliejami prie kirčiuoto žodžio diakritiku „‿“, pvz.: iš namų̃ [ɪʃ‿nɐ2ˈmuː], sakaũ gi [sɐ2ˈkɒʊˑ‿ɡʲɪ];

4.8. skiemens riba tarp dviejų balsių (hiato atveju) – „.“, pvz., pàima [ˈpɐ.ɪmɐ];

4.9. transkribuojant įprasti skyrybos ženklai nerašomi, intonacinės frazės (tai dažnai yra sakinio ekvivalentas garsinėje kalboje) pabaiga žymima „ǁ“, vidinės frazės (sintagmos) pabaiga žymima „ǀ“, pvz.: Kai̇̃ nustójo lýti, išėjaũ į kiẽmą. [2ˈkɐɪˑ nʊ1ˈstoːjo̟ː 1ˈlʲiːtʲɪ ǀ ɪʃʲeː2ˈjɛʊˑ iː‿2ˈkʲiɛmɑː ǁ];

4.10. intonacijos kontūro pokyčiai: kilimas – „↗“, leidimasis – „↘“, pvz.: Mamà parė̃jo. [mɐˈmɐ pɐ2ˈrʲeːjo̟ ↘ ǁ], Mamà parė̃jo? [mɐˈmɐ pɐ2ˈrʲeːjo̟ ↗ǁ]. Kiti intonacijos reiškiniai dar turėtų būti išsamiai tiriami ir tada teikiamos rekomendacijos dėl jų žymėjimo TFA rašmenimis.

1 lentelė. Pagrindiniai TFA diakritikai bendrinės lietuvių kalbos tarimui žymėti
Vienetas ar kalbinis reiškinys Tarptautinė fonetinė abėcėlė (TFA) TFA numeris Unikodas
Balsių ilgumas ː (pvz., [ɑː]) 503 02D0
Garsų pusilgumas ˑ (pvz., [ɑˑ]) 504 02D1
Priebalsių minkštumas ʲ (pvz., [bʲ]) 421 02B2
Balsių papriešakėjimas ̟  (pvz.: [ʊ̟], [kʲɛˈlʲʊ̟]) 413 031F
Trumpasis kirčiuotas skiemuo ˈ  (prieš kirčiuotą skiemenį, pvz., [tɐˈkʊ]) 501 02C8
Tvirtapradė priegaidė 1ˈ  (prieš kirčiuotą skiemenį, pvz., [1ˈtɑˑɪkoː])  - (gali būti 00B9)+02C8
Tvirtagalė priegaidė 2ˈ  (prieš kirčiuotą skiemenį, pvz., [2ˈtɐɪˑsoː])  - (gali būti 00B2)+02C8
Klitikų šlijimas ‿  (pvz., [ɪʃ‿nɐ2ˈmuː]) 509 203F
Šalutinis kirtis ˌ  (pvz., mikrobiològija [ˌmʲɪkrɔbʲɪjɔ̟ˈlɔɡʲɪjɛ ]) 502 02CC
Skiemens riba tarp dviejų balsių .  (pvz., jėzuitas [jeːzʊ.ˈɪtɐs]) 506 002E
Intonacinės frazės riboženklis ǁ 508 2016
Vidinės frazės (sintagmos) riboženklis ǀ 507 007C
Intonacijos (pagrindinio tono) kilimas 510 2197
Intonacijos (pagrindinio tono) leidimasis 511 2198

5. Balsių žymėjimas TFA rašmenimis ir diakritikais (žr. 2 lentelę). Lietuvių kalboje skiriami ilgieji-įtemptieji ir trumpieji-neįtemptieji balsiai. Šios dvi balsių grupės skiriasi ne tik tarimo trukme, bet ir kalbos padargų įtempimu, kuris lemia kokybinius balsių skirtumus (kai kada šis požymis itin svarbus). Todėl TFA lietuvių kalbos ilgieji-įtemptieji ir trumpieji-neįtemptieji užrašomi ne tik pridedant ilgumą žymintį diakritiką („ː“), bet ir parenkant skirtingus balsių rašmenis, pvz.: gãras [2ˈɡɑːrɐs], Kòsto [ˈkɔstoː], sūrù [suːˈrʊ], gẽria [2ˈɡʲæːrʲɛ], sỹkis [2ˈsʲiːkʲɪs]. Ilgasis-įtemptasis ė užrašomas [eː], pvz.: gėlès [ɡʲeːˈlʲɛs]. Svetimos kilmės žodžiuose kai kada fakultatyviai gali būti vartojamas trumpasis [e], pvz.: gèstas [ˈɡʲestɐs] (plg.: gę̃sta [2ˈɡʲæːstɐ], gèsti [ˈɡʲɛsʲtʲɪ]).

Kintamieji balsiai (tradiciškai dar vadinami sutaptiniais dvibalsiais) ie, uo užrašomi [iɛ] ir [uɔ], jų trukmė nėra žymima papildomais diakritikais, pvz.: pi̇́enas [1ˈpʲiɛnɐs], šiẽnas [2ˈʃʲiɛnɐs], púodas [1ˈpuɔdɐs], puõtą [2ˈpuɔtɑː].

6. Priebalsių žymėjimas TFA rašmenimis ir diakritikais (žr. 2 lentelę). Įprastos rašybos ir pagrindiniai TFA priebalsių rašmenys nedaug skiriasi, tačiau transkribuojant turi būti žymimas priebalsių minkštumas (palatališkumas) – jis žymimas diakritiku „ʲ“, pvz.: takù [tɐˈkʊ] – tekù [tʲɛˈkʊ], kãras [2ˈkɑːrɐs] – kẽras [2ˈkʲæːrɐs], sãkė [2ˈsɑːkʲeː] – sẽkė [2ˈsʲæːkʲeː], mãno [2ˈmɑːnoː] – mẽno [2ˈmʲæːnoː]. Minkštumas papildomai nežymimas tik rašant j, pvz., kelyjè [kʲɛlʲiːˈjɛ].

6.1. Kitaip nei įprastoje rašyboje užrašomi šie priebalsiai ir afrikatos: š, ž, v, ch, h, c, č, dz, dž – atitinkamai [ʃ], [ʒ], [ʋ], [x], [ɣ], [ʦ], [ʧ], [ʣ], [ʤ], pvz.: šakà [ʃɐˈkɐ], šė́rė [1ˈʃʲeːrʲeː], žolė̃ [ʒoː2ˈlʲeː], žẽlia [2ˈʒʲæːlʲɛ], vãdas [2ˈʋɑːdɐs], vẽda [2ˈʋʲæːdɐ], chòras [ˈxɔrɐs], chèmija [ˈxʲɛmʲɪjɛ], hãskiai [2ˈɣɑːsʲkʲɛɪ], cùkrus [ˈʦʊkrʊs], cèchas [ˈʦʲɛxɐs], čèkas [ˈʧʲɛkɐs], dzū̃kas [2ˈʣuːkɐs], džiaũgsmas [2ˈʤʲɛʊˑksmɐs].

6.2. Priebalsių skardumą ar duslumą rodo pagrindiniai rašmenys, papildomų diakritikų tam žymėti nereikia, pvz.: pãdas [2ˈpɑːdɐs] – bãdas [2ˈbɑːdɐs].

6.3. Priebalsis n prieš k, g, ch, h pakeičia tarimo vietą ir kliūtis sudaroma ne burnos priekyje, o gilumoje, TFA gomurinis priebalsis žymimas [ŋ] (TFA numeris 119, unikodas 014B), pvz.: angà [ɐŋˈɡɐ], lankẽlis [lɐŋʲ2ˈkʲæːlʲɪs], brònchai [1ˈbrɔŋxɐɪ].

6.4. Duslieji sprogstamieji priebalsiai p, t, k žodžio gale prieš pauzę tariami kaip aspiruoti. Ši ypatybė žymima „ ʰ“ (TFA numeris 404, unikodas 02B0), pvz., bė̇́k [1ˈbʲeːkʰ].

6.5. Dėl gretimų garsų įtakos kai kurių priebalsių tarimo vieta gali pakisti ir šie priebalsiai gali būti užrašomi kitais TFA rašmenimis:

6.5.1. v ir f prieš lūpinius balsius ir tarp jų dažnai virsta abilūpiais. TFA rašmenimis jie galėtų būti žymimi [β] (TFA numeris 127, unikodas 03B2) ir [ɸ] (TFA numeris 126, unikodas 0278), pvz.: bùvo [ˈbʊβoː], sòfos [ˈsɔɸoːs];

6.5.2. svetimos kilmės žodžiuose m prieš v ir f gali virsti lūpų dantiniu ir gali būti užrašomas [ɱ] (TFA numeris 115, unikodas 0371), pvz., tramvãjus [trɐɱ2ˈʋɑːjʊ̟s].

6.6. Praktinėms reikmėms, ypač transkribuojant laisvesnio stiliaus kalbą ar siekiant parodyti gretimų garsų įtaką, gali būti papildomai žymimos šios garsinės ypatybės:

6.6.1. apyskardis priebalsis „ ̬“ (TFA numeris 403, unikodas 032C), pvz., pùsdienis [ˈpʊs̬ʲdʲiɛnʲɪs];

6.6.2. apyduslis priebalsis „ ̥“ (TFA numeris 402A, unikodas 0325), pvz., duobkasỹs [duɔb̥kɐ2ˈsʲiːs];

6.6.3. labializuotas (lūpinamas) priebalsis prieš lūpinius balsius „w“ (TFA numeris 420, unikodas 02B7), pvz., tū̃pė [2ˈtʷuːpʲeː];

6.6.4. nazalizuotas (nosinamas) balsis greta nosinių priebalsių „ ̃“ (TFA numeris 424, unikodas 0303), pvz., nãmo [2ˈnɑ͂ːmõː]. 

2 lentelė. Pagrindiniai bendrinės lietuvių kalbos balsių ir priebalsių TFA rašmenys ir diakritikai
Rašmuo   Tarptautinė fonetinė abėcėlė    

TFA numeris

(nurodomas tik balsio ar priebalsio numeris)

Unikodas

(nurodomas tik balsio ar priebalsio kodas)

A a

ɑː 

ɐ

305 

324

0251 

0250

Ą ą ɑː 305 0251
B b  b, bʲ 102 0062
C c ʦ, ʦʲ - 02A6
Ch ch x, xʲ 140 0078
Č č ʧ, ʧʲ  - 02A7
D d d, dʲ 104 0064
Dz dz ʣ, ʣʲ 02A3
Dž dž ʤ, ʤʲ 02A4
E e

æː 

ɛ

325

303

00E6 

025B

Ę ę æː 325 00E6
Ė ė 302 0065
F f  f, fʲ 128 0066
G g ɡ, ɡʲ 110 0261
H h ɣ, ɣʲ 141 0263
I i ɪ 319 026A
Į į 301 0069
Y y 301 0069
J j j 153 006A
K k k, kʲ 109 006B
L l l, lʲ 155 006C
M m m, mʲ 114 006D
N n

n, nʲ 

ŋ, ŋʲ

116 

119

006E 

014B

O o

oː 

ɔ

307 

306

006F 

0254

P p p, pʲ 101 0070
R r r, rʲ 122 0072
S s s, sʲ 132 0073
Š š ʃ, ʃʲ 134 0283
T t t, tʲ 103 0074
U u ʊ 321 028A
Ų ų 308 0075
Ū ū 308 0075
V v ʋ, ʋʲ 150 028B
Z z z, zʲ 133 007A
Ž ž ʒ, ʒʲ 135 0292

 
7. Dvigarsių žymėjimas TFA rašmenimis (žr. 3 lentelę; laisvesniuose stiliuose vartojami variantai teikiami skliaustuose). Dvigarsiai – dviejų garsų (balsių arba balsio ir l, m, n, r) junginiai, jie paprastai transkribuojami kaip ir atitinkami juos sudarantys garsai. Tačiau yra trukmės ar kokybinių skirtumų, kurie žymimi ir transkribuojant.

7.1. Nekirčiuotų dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių balsiniai dėmenys užrašomi trumpojo balsio rašmenimis, pvz.: barniùs [bɐrʲˈnʲʊ̟s], laikùs [lɐɪˈkʊs], vilkùs [ʋʲɪlˈkʊs].

7.2. Dėl priegaidės pailgėja šių dvigarsių dėmenys ir rašomas pusilgio garso diakritikas „ˑ“:

7.2.1. kirčiuotų tvirtapradžių dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių pirmieji dėmenys a, e, jie kokybiniu požiūriu artimesni ilgiesiems balsiams, todėl užrašomi jų rašmenimis, pvz.: bártis [1ˈbɑˑrʲtʲɪs], láukia [1ˈlɑˑʊkʲɛ], láimė [1ˈlɑˑɪmʲeː];

7.2.2. kirčiuotų tvirtagalių dvibalsių antrieji dėmenys, jie kokybiniu požiūriu artimesni trumpiesiems balsiams ir užrašomi [ʊ, ɪ], pvz.: laũkas [2ˈlɒʊˑkɐs], lai̇̃kas [2ˈlɐɪˑkɐs];

7.2.3. kirčiuotų tvirtagalių mišriųjų dvigarsių antrieji dėmenys, pvz.: bar̃nis [2ˈbɐrʲˑnʲɪs], vil̃kas [2ˈʋʲɪlˑkɐs].

7.3. Kalbant laisvesniu stiliumi gali būti pailginami ir kirčiuotų tvirtapradžių dvigarsių pirmieji dėmenys i, u, kokybiškai jie panašūs į trumpuosius balsius, todėl užrašomi trumpųjų balsių rašmenimis, pvz.: ligùistas [lʲɪ1ˈɡʊˑɪstɐs], pi̇̀rmas [1ˈpʲɪˑrmɐs], pùlti [1ˈpʊˑlʲtʲɪ].

7.4. Nekirčiuoto ar tvirtagalio dvibalsio au pirmasis dėmuo dėl tolesnio lūpinio balsio yra lūpinamas ir žymiminas [ɒ] (TFA numeris 313, unikodas 0252), pvz., laũkas [2ˈlɒʊˑkɐs].

7.5. Žodžio gale ar dūriniuose gali atsirasti vadinamųjų dvibalsinių samplaikų, kurių pirmieji dėmenys yra ilgieji balsiai, pvz.: ùpėj, rytój. Išsamiai transkribuojant, tokių samplaikų antrasis (neskiemeninis) balsis gali būti užrašomas su papildomu diakritiku „ ̯“ (TFA numeris 432, unikodas 032F), pvz.: [ˈʊpʲeːɪ̯], [rʲiː1ˈtoːɪ̯].

3 lentelė. Bendrinės lietuvių kalbos dvigarsiai TFA rašmenimis
Rašyba Tarptautinė fonetinė abėcėlė
Nekirčiuoti                   Tvirtapradžiai Tvirtagaliai                  
ai ɐɪ ɑˑɪ ɐɪˑ
au ɒʊ ɑˑʊ ɒʊˑ
eu ɛʊ æˑʊ ɛʊˑ
ei ɛɪ æˑɪ ɛɪˑ
ui ʊɪ ʊɪ (ʊˑɪ) ʊɪˑ
oi ɔɪ ɔɪ (ɔˑɪ) -
ou ɔʊ ɔʊ (ɔˑʊ) -
al, am, an, ar

ɐl, ɐm, ɐn, ɐr,
ɐlʲ, ɐmʲ, ɐnʲ, ɐrʲ

ɑˑl, ɑˑm, ɑˑn, ɑˑr,
ɑˑlʲ, ɑˑmʲ, ɑˑnʲ, ɑˑrʲ

ɐlˑ, ɐmˑ, ɐnˑ, ɐrˑ,
ɐlʲˑ, ɐmʲˑ, ɐnʲˑ, ɐrʲˑ

el, em, en, er

ɛl, ɛm, ɛn, ɛr,
ɛlʲ, ɛmʲ, ɛnʲ, ɛrʲ

æˑl, æˑm, æˑn, æˑr,
æˑlʲ, æˑmʲ, æˑnʲ, æˑrʲ 

(tarptautiniuose žodžiuose gali būti: 

ɛl, ɛm, ɛn, ɛr,
ɛlʲ, ɛmʲ, ɛnʲ, ɛrʲ)

ɛlˑ, ɛmˑ, ɛnˑ, ɛrˑ,
ɛlʲˑ, ɛmʲˑ, ɛnʲˑ, ɛrʲˑ

il, im, in, ir

ɪl, ɪm, ɪn, ɪr,
ɪlʲ, ɪmʲ, ɪnʲ, ɪrʲ

ɪl, ɪm, ɪn, ɪr,
ɪlʲ, ɪmʲ, ɪnʲ, ɪrʲ
(ɪˑl, ɪˑm, ɪˑn, ɪˑr,
ɪˑlʲ, ɪˑmʲ, ɪˑnʲ, ɪˑrʲ)

ɪlˑ, ɪmˑ, ɪnˑ, ɪrˑ,

ɪlʲˑ, ɪmʲˑ, ɪnʲˑ, ɪrʲˑ

ul, um, un, ur

ʊl, ʊm, ʊn, ʊr,
ʊlʲ, ʊmʲ, ʊnʲ, ʊrʲ

ʊl, ʊm, ʊn, ʊr,
ʊlʲ, ʊmʲ, ʊnʲ, ʊrʲ
(ʊˑl, ʊˑm, ʊˑn, ʊˑr,
ʊˑlʲ, ʊˑmʲ, ʊˑnʲ, ʊˑrʲ)

ʊlˑ, ʊmˑ, ʊnˑ, ʊrˑ,

ʊlʲˑ, ʊmʲˑ, ʊnʲˑ, ʊrʲˑ

tarptautiniuose žodžiuose vartojami:
ol, om, on, or

ɔl, ɔm, ɔn, ɔr,
ɔlʲ, ɔmʲ, ɔnʲ, ɔrʲ

ɔl, ɔm, ɔn, ɔr,
ɔlʲ, ɔmʲ, ɔnʲ, ɔrʲ
(ɔˑl, ɔˑm, ɔˑn, ɔˑr,
ɔˑlʲ, ɔˑmʲ, ɔˑnʲ, ɔˑrʲ)

ɔlˑ, ɔmˑ, ɔnˑ, ɔrˑ,
ɔlʲˑ, ɔmʲˑ, ɔnʲˑ, ɔrʲˑ

______________________ 

Komentaras (prof. dr. Asta Kazlauskienė, dr. Rima Bakšienė, 2021-07-16, VLKK.lt).