Spausdinti

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
NUTARIMAS

DĖL VALSTYBINĖS KALBOS POLITIKOS 2009–2013 M. GAIRIŲ

2008 m.       d. Nr.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas n u t a r i a:

 

1 straipsnis.

Patvirtinti Valstybinės kalbos politikos 2009–2013 m. gaires (pridedama).

_________________________

 

Patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo
2008 m.       d. nutarimu Nr.

Valstybinės kalbos politikos 2009–2013 m. gairės

I. Bendrosios nuostatos

1. Valstybinės kalbos politikos gairių tikslas – numatyti lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo 2009–2013m. pokyčius ir su jais susijusius pagrindinius kalbos politikos tikslus ir uždavinius įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse.

2. Į šių gairių nuostatas atsižvelgiama rengiant Lietuvos valstybės veiklossričių strategijas ir programas.

3. Šiose gairėse tautinių mažumų kalbų politika ir kitų kalbų vartojimo Lietuvoje politika aptariamos tiek, kiek jos susijusios su lietuvių kalbos politika.

II. Pagrindinės lietuvių kalbos politikos nuostatos

4. Lietuvių kalba yra valstybės ir jos gyventojų bendravimo priemonė visose viešojo gyvenimo srityse, vienas svarbiausių valstybės suverenumo ir vientisumo požymių.

5. Lietuvių kalbos politika turi tenkinti visuomenės, įskaitant ir užsienyje gyvenančius tautiečius, socialinės, nacionalinės ir kultūrinės vienybės poreikį. Lietuvių kalbos politika turi derėti su Europos Sąjungos kalbų politika, skatinančia išlaikyti daugiakultūrės Europos kalbų įvairovę, laikomą viena didžiausių Europos vertybių. Siekiant užtikrinti esamų ir būsimų kitakalbių bendruomenių integraciją į Lietuvos visuomenę, būtina garantuoti ir jų teisę išsaugoti savo kultūras ir kalbas.

6. Lietuvos tarptautiniais ir vidaus politikos interesais būtina skatinti individualią daugiakalbystę, kad Lietuvos gyventojai gerai mokėtų ne tik lietuvių kalbą, bet ir užsienio kalbų.

7. Lietuvių kalbos politika turi ugdyti sąmoningą ir kūrybišką visuomenės požiūrį į lietuvių kalbos vartojimą, lietuvių kalbos vertės ir savitumo suvokimą. Lietuvos visuomenę vienijanti bendrinė lietuvių kalba turi būti toliau puoselėjama sutelktomis valstybės ir visuomenės pastangomis. Lietuvių kalbos tarmės yra lietuvių kalbos ir kultūros turtas, atlieka svarbias bendruomenines funkcijas, todėl yra saugotinos ir palaikytinos.

8. Valstybinės kalbos politika turi aprėpti ir komunikacijos sistemas, skirtas specialiųjų poreikių žmonėms.

III. Padėties apžvalga

9. Kalbos politikos įgyvendinimo pagrindas yra kalbos planavimas, apimantis šias sritis: kalbos statusą (kalbos vartojimo teisinių pagrindų kūrimą ir tobulinimą, kalbos prestižo stiprinimą, kalbos sklaidą), kalbos sistemą ir vartoseną, kalbos mokymą. Visos kalbos planavimo sritys tarpusavyje glaudžiai susijusios, kalbos sistemą ir vartoseną, kalbos mokymą nemaža dalimi lemia kalbos statusas.

Kalbos statusas

 

10. Lietuvos Respublikoje lietuvių kalba turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos įteisintą valstybinės kalbos statusą. Nuo 2004 metų lietuvių kalba yra viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų, Europos Sąjungos dokumentai turi būti verčiami į lietuvių kalbą, Lietuvos piliečiai gali kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ir gauti iš jų atsakymą lietuvių kalba.

11. Teisinius lietuvių kalbos viešojo vartojimo pagrindus sustiprino naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymas (Žin., Nr.): aiškiau reglamentuotas lietuvių kalbos vartojimas valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, jų santykiuose su juridiniais ir fiziniais asmenimis; įvestos naujos visuomenės poreikius ir interesus atspindinčios socialinių ir ekonominių santykių (darbo santykių, vartotojų teisių ir kt.) teisės normos; sukurta vientisa lietuvių kalbos viešojo vartojimo kontrolės sistema.

12. Naujasis Valstybinės kalbos įstatymas nepanaikino tam tikrų lietuvių kalbos statuso problemų, susijusių su tautinių mažumų kalbų statusu, nes pastarąjį nustato Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas (Žin., 1989, Nr. 34-485). Ypač problemiška šio įstatymo 4 str. nuostata, kad administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose irorganizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautosmažumos (vietos) kalba, taip pat 5 str. nuostata dėl dvikalbių informacinių užrašų. Įteisindamas oficialią dvikalbystę, įstatymas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatytą valstybinį lietuvių kalbos statusą. Tai, kad įstatyme nėra sąvokų apibrėžčių, jo nuostatos nedetalizuotos įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, lemia skirtingą dviejų minėtų įstatymo straipsnių interpretaciją, privedančią net prie teisminių ginčų.

Daugiakalbystės valdymo teisinė patirtis, kaupiama Lietuvoje, ateityje gali padėti spręsti kalbines problemas, susijusias su imigracija. Už ekonominę, socialinę ir švietimo politiką atsakingos institucijos turėtų pasirengti naujųjų imigrantų bendruomenių integravimui į Lietuvos visuomenę.

13. Vienas stipriausių ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų valstybių politikos veiksnių yra globalizacija, apimanti ūkį ir technologijas, politiką ir kultūrą (įskaitant ir kalbą). Šiandien dėl sparčios mokslo ir technologijų raidos, tarptautinės prekybos ir informacijos mainų kalbos bet kurios valstybės teritorijoje jau nebegali vystytis nekonkuruodamos su globaliosiomis kalbomis. Tokioje situacijoje lietuvių kalbai, kaip ir daugeliui kitų mažiau vartotojų turinčių Europos kalbų, didžiausią grėsmę kelia vienos užsienio kalbos įsigalėjimas svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse – anglų kalba jau skverbiasi į aukštąjį mokslą, technologijas, mokslo tyrimus, sportą ir pramogas.

14. Europos integracijos procesai keičia lietuvių kalbos pozicijas Lietuvos mokslo ir studijų srityje. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 27-715) nustato, kad pagrindinė dėstomoji kalba Lietuvos aukštosiose mokyklose yra lietuvių kalba. Kitomis kalbomis galima dėstyti, kai: 1) studijų programos turinys siejamas su kita kalba; 2) paskaitas skaito ar kitus akademinius užsiėmimus veda užsienio aukštųjų mokyklų dėstytojai bei kitų užsienio organizacijų specialistai; 3) to reikia dėl studijų tarptautinių mainų.

Žvelgiant į ateitį šio įstatymo nuostatos neužtikrina lietuvių kalbos kaip dėstymo kalbos statuso, nes nenustato, kurią studijų programų dalį gali dėstyti kviestiniai specialistai. Tikėtina, kad Lietuvos ekonomikai pasiekus aukštesnį lygį aukštosios mokyklos taps pajėgios įdarbinti daugiau kviestinių dėstytojų, dėstysiančių anglų kalba.

15. Bolonijos procesas yra labai stipriai veikiamas tarptautinės tendencijos žiūrėti į švietimą ne kaip į viešąsias, bet kaip į rinkos paslaugas – su tarptautiniu mastu konkuruojančiomis institucijomis, su norma laikomais mokesčiais už mokslą. Šiandien Europos universitetai varžosi dėl užsieniečių studentų siūlydami kursus anglų kalba. Šis procesas prasidėjęs ir Lietuvoje.

Lietuvos ekonomika nėra tokia stabili, kad užtikrintų viso aukštųjų mokyklų rengiamų specialybių spektro paklausą, todėl galima numanyti, kad jaunuoliai vis labiau sieks tokio išsilavinimo, kuris palengvintų kelią į kitų šalių darbo rinkas, t. y. išsilavinimo ne lietuvių kalba. Tik aiškus studijų dėstomųjų kalbų santykio reglamentavimas gali užtikrinti, kad valstybės lėšos nebus naudojamos specialistams užsienio rinkoms rengti.

16. Motyvaciją studijuoti lietuvių kalba menkina ir bendroji Europos mokslo erdvė, kuriama daugiausia anglų kalbos pagrindu. Didelė tikimybė, kad ateityje prie anglų kalbos pereis ištisos Lietuvos mokslo sritys. Vis daugiau mokslo darbų rengiant anglų kalba bus vis sunkiau tenkinti plačiosios visuomenės žinių poreikius. Akademinių sričių praradimas stabdys lietuvių mokslo kalbos raidą, lietuviškos terminijos plėtrą. Netekusi intelektualiojo sluoksnio, bendrinė lietuvių kalba prarastų visuomenės integruojamąją funkciją. Lietuvos mokslui būtina tarptautinė perspektyva, bet jo plėtra neturi pažeisti Lietuvos visuomenės intereso, todėl valstybės institucijoms būtina teisiniais ir finansiniais svertais reguliuoti mokslo srityje vartojamų kalbų santykį.

17. Mokslo ir studijų institucijų dėstytojų bei tyrėjų kvalifikacinius reikalavimus nustatančiuose teisės norminiuose aktuose akivaizdi pirmenybė teikiama mokslinėms publikacijoms ne lietuvių kalba. Toks principas ypač ydingas vertinant humanitarinių sričių, pirmiausia lituanistikos, darbus, nes būtent šių mokslų darbų rezultatų sklaida labai svarbi šalies visuomenės raidai. Lietuvos mokslo plėtros strategijose humanitariniams mokslams skiriamas antraeilis vaidmuo, todėl smunka jų prestižas (teisės aktų nustatytas lituanistikos prioritetas yra deklaratyvus). Tačiau nuo šių mokslų labai priklauso, ar visuomenė neatsisakys tradicinės vertybinės orientacijos, kurios esminis požymis yra bendros istorinės, kultūrinės ir kalbinės tapatybės suvokimas.

18. Svarbus lietuvių kalbos išlikimo ir vystymosi bei sklaidos veiksnys yra visavertis jos funkcionavimas elektroninėje terpėje. Informacinės technologijos atveria naujus susisiekimo būdus ir kanalus, keičia tekstų rengimo pobūdį, kuria naujus įrankius, padedančius norminti kalbą. Nauji susisiekimo kanalai ir būdai inžinerines technologijas paverčia esminiu internacionalizacijos įrankiu. Srityse, kuriose pokyčiai ypač spartūs, vartotojai linkę informacinių technologijų produktais naudotis anglų kalba. Kita vertus, šiuolaikinių komunikacijų greitis ir geografinė aprėptis palengvina bendravimą lietuvių kalba: elektroninis paštas ir internetas teikia galimybę kasdien vartoti lietuvių kalbą ir prieiti prie jos tekstų, mokytis lietuvių kalba ir lietuvių kalbos nepriklausomai nuo asmens gyvenamosios vietos.

Lietuvių kalbos pritaikymo kompiuterinei terpei pažanga netolygi. Parengta nemažai pirminių elektroninių kalbos išteklių (elektroninių žodynų, tekstynų, terminynų) ir pagrindinių kalbos analizės priemonių (morfologinių požymių nustatymo ir generavimo, rašybos tikrinimo įrankių), sukurtas lietuviškas sintezatorius, automatinio vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą sistema, interneto naršyklės Mozilla Firefox lietuviškas variantas, originalus lietuviškas kompiuterinis šriftas „Palemonas“, pritaikytas mokslo reikmėms. Tačiau nepakankamas valstybinis finansavimas ir veiklos koordinavimas neužtikrina reikiamo lietuvių kalbos kompiuterinioapdorojimo moksliniu ir taikomuoju technologiniu aspektu lygio. Vis dar atsilieka kalbos atpažinimo darbai, nesukurtos sintaksinės teksto analizės, vertimo iš lietuvių kalbos į anglų kalbą sistemos.

19. Kalbų vartojimo pokyčių galima laukti ir užimtumo srityje. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos užsakymu 2007 m. atlikto sociologinio tyrimo „Kalba darbe“ duomenimis nemaža privačių Lietuvos įmonių dirba dviem ar trimis kalbomis. Daugumoje jų darbo kalbų įvairovė susijusi ir su vidine komunikacija, kurią lemia etninė darbuotojų sudėtis, ir su išorine komunikacija, kuriai dažniausiai vartojama anglų kalba. Galima numatyti, kad ateityje dvikalbių ar net keliakalbių įmonių daugės, gali atsirasti ir vienakalbių tarptautinių įmonių, kurių darbo kalba bus ne lietuvių. Šį procesą Lietuvoje gali paspartini demografiniai pokyčiai, o jų tikimybė globalizacijos sąlygomis dėl gyventojų migracijos yra labai didelė.

20. Labai trūksta Lietuvos intelektualų diskusijų dėl naujų filosofinių ir politinių nacionalinės valstybės koncepcijų, kurios padėtų spręsti esminį Lietuvos valstybei uždavinį: kaip integruoti istorines, kultūrines ir kalbines savo visuomenės tradicijas į pilietinės valstybės universumą. Šis uždavinys ypač sudėtingas dėl to, kad jį reikia spręsti Europos pilietinės ir kultūrinės integracijos kontekste. Kalbos politikos diskurse esama pasenusių, radikaliai romantinių nuostatų, grėsme neretai vadinami natūralūs kalbos raidos procesai, o tikrieji pavojai deramai neįvertinami.

21. Dabarties pokyčių akivaizdoje lietuvių kalbos išlikimui didžiulę reikšmę turi ne tik jos teisinė padėtis, bet ir prestižas. Demokratėjanti visuomenė išlaikyti savo kalbą gali tik sąmoningai suvokdama jos vertę ir galimybes, aktyviau įsitraukdama į kalbos norminimą ir prisidėdama prie jos turtinimo ir vystymo. Pastaraisiais metais rasta naujų būdų sudominti visuomenę lietuvių kalba: organizuojamas Nacionalinio diktanto konkursas, moksleiviams rengiami kalbos konkursai internetu, kuriami elektroniniai kalbiniai žaidimai, pradėta vykdyti valstybinė Skaitymo skatinimo programa. Tačiau lietuvių kalbos prestižo formavimas reikalauja profesionalesnio ir sistemiškesnio požiūrio, pagrįsto visuomenėje vykstančių kalbinės elgsenos, vertybinių nuostatų pokyčių tyrimais. Lietuvių kalbos prestižas susijęs su visos lietuvių kultūros kontekstu, todėl būtina aktyviau skatinti ir remti knygų lietuvių kalba leidybą, bibliotekų aprūpinimą knygomis, tarp jų ir lituanistinėmis, lietuviško turinio gausinimą internete.

22. Lietuvos visuomenė nepakankamai susipažinusi su žmogaus teisėmis, tarp jų ir kalbinėmis, todėl ne visada sugeba jomis naudotis, arba, atvirkščiai, reikalauja nepagrįstų teisių. Pavyzdžiui, Valstybinės kalbos įstatymo nustatytos teisės į vartojimo informaciją ir teisės į darbui atlikti reikalingą informaciją lietuvių kalba įgyvendinimas pirmiausia priklauso nuo pačių piliečių sąmoningumo. Būtinas aktyvesnis teisinis visuomenės švietimas ir informacijos apie žmogaus teises sklaida.

Kalbos sistema ir vartosena

23. Valstybinės kalbos įstatyme numatyti pagrindiniai lietuvių kalbos apsaugos principai, nurodyta, kad valstybė užtikrina lietuvių kalbos tvarkybą, informacijos apie kalbos normas ir kalbos rekomendacijų bei kitų išteklių prieinamumą visuomenei. Įstatymas kelia taisyklingumo reikalavimus valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešųjų dokumentų ir viešosios informacijos, privačių juridinių asmenų viešosios informacijos, periodinės spaudos, knygų ir kitų leidinių, įskaitant elektroninius, mokymo priemonių, viešosios rašytinės ir sakytinės informacijos apie prekes ir paslaugas, reklamos, viešųjų užrašų, filmų, spektaklių, radijo ir televizijos laidų vedėjų ir žurnalistų kalbai.

24. Vykdomos dvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintos tiesiogiai su kalbos sistema ir vartosena susijusios programos: Valstybinės kalbos norminimo, vartojimo, ugdymo ir sklaidos 2006–2015 m. programa, Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 m. programa.

25. Kalbos normos įtvirtinamos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais, kai kurios dar nenusistovėjusios normos visuomenei teikiamos rekomendacijomis. Kalbos normų ir patarimų sklaidą užtikrina įvairūs leidiniai, Kalbos komisijos svetainėje veikiantis Kalbos konsultacijų bankas, kalbos konsultacijos telefonu ir elektroniniu paštu. Visuomenė gali naudotis Lietuvių kalbos instituto parengtais elektroniniais „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ ir „Lietuvių kalbos žodynu“, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos tekstynu.

26. Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymas (Žin., 2004, Nr. 7-129) paspartino įstatymų ir kitų teisės norminių aktų terminų tvarkybą ir sklaidą, valstybės institucijos ir įstaigos įpareigotos tvarkyti savo srities terminiją. Į internetu laisvai prieinamą Terminų banką dedami ir Kalbos komisijos įvertinti įvairių sričių terminų žodynai, mokslo įstaigų parengti terminų straipsnių sąrašai. Tačiau dar ne visos valstybės institucijos ir įstaigos įsitraukė į terminų tvarkybą, prie šio darbo menkai prisideda mokslo ir studijų įstaigos.

27. Lietuvių kalbos mokslo tyrimai atliekami Lietuvių kalbos institute ir penkiuose universitetuose. Tačiau pastaraisiais metais dėl ypač sparčių valstybės ir visuomenės gyvenimo pokyčių jaučiamas tiek šiuolaikiškų fundamentinių, tiek taikomojo pobūdžio darbų stygius, daug šiandienai ypač aktualių kalbos reiškinių, pavyzdžiui, sisteminiai lietuvių kalbos pokyčiai dėl kitų kalbų įtakos, netiriami arba tiriami fragmentiškai. Vis dar neparengta šiuolaikiška lietuvių kalbos gramatika, bendrinės kalbos žodynas, lietuvių kalbos etimologinis žodynas. Gausintini ir tarpdisciplininės srities – sociolingvistikos − darbai. Gausėja skaitmeninių kalbos paveldo išteklių, tačiau vis dar trūksta elektroninių šiuolaikinės kalbos duomenų bankų ir bazių.

28. Per maža dėmesio skiriama dialektologinių tyrimų modernizavimui. Kuriant veiksmingą tarmių ir etninės kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo strategiją tarmės tirtinos ne tik kaip kalbos paveldo objektas, bet ir kaip nuolat kintančios, integracijos ir niveliacijos veikiamos kalbinės sistemos.

29. Vardyno norminimas grindžiamas lietuvių onomastikos mokslo tyrimais, kurių didžioji dalis atliekama Lietuvių kalbos institute. Valstybinė lietuvių kalbos komisija vertina Lietuvos ir kitų šalių vietovardžius, reikalingus Lietuvos valdymo ir administravimo bei visuomenės poreikiams tenkinti. Pastaruoju metu dėl Europos Sąjungos gyventojų mobilumo iškilo nemaža asmenvardžių vartojimo dokumentuose problemų, kurių esmė yra asmens teisių ir kai kurių teisės normų sankirta.

30. Lietuvių kalbai, ypač jos dalykiniam stiliui, didelę įtaką daro Europos Sąjungos institucijų rengiamų dokumentų kalba. Formuojasi naũjos rašytinės, sudėtingos ir sunkiai suprantamos Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų, tarp jų ir lietuvių kalbos, biurokratinės atmainos. Vertimų kalbos kokybė daugiausia priklauso nuo tose institucijose dirbančių vertėjų ir juristų-lingvistų kvalifikacijos. Nors pastariesiems talkina Europos Sąjungos institucijose dirbantys nacionaliniai ekspertai lituanistai, taip pat Lietuvos institucijų specialistai, į jų pastabas ir siūlymus ne visada atsižvelgiama. Minėtoji biurokratinė lietuvių kalbos atmaina gali neigiamai paveikti bendrinę lietuvių kalbą.

31. Stinga vertimo teorijos darbų, kurie padėtų gerinti vertimų į lietuvių kalbą kokybę, prisidėtų prie vertimo priemonių gausinimo, kūrimo ir tobulinimo. Vertėjų rengimo sistema neužtikrina reikiamos jų lietuvių kalbos kompetencijos. Nėra vertėjų licencijavimo sistemos.

32. Tokiam lietuvių kalbai gyvybiškai svarbių darbų poreikiui, koks yra dabar, nebuvo pasirengta, todėl taikomiesiems lietuvių kalbos, ypač kalbos kompiuterizavimo, darbams trūksta kvalifikuotų specialistų. Viena iš galimų išeičių – geresnis ir mokslo darbų, ir specialistų išteklių planavimas. Kol kas jo galimybės ribotos: nors valstybės finansuojami mokslo darbai yra planuojami, trūksta objektyvaus jų visuomeninio aktualumo vertinimo, todėl akivaizdžios lietuvių kalbotyros sričių vystymo disproporcijos − pakankamai dėmesio skiriama kalbos paveldui, bet per mažai tiriama dabartinė kalbos būklė.

Kalbų mokymas

 

33. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (Žin., 2004, Nr. 103-3755) nurodyta: „Kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat gyventi ar laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine lietuvių kalba ir valstybinės lietuvių kalbos mokymasis“.Pagrindinis lietuvių kalbos mokymą bendrojo ugdymo sistemoje reglamentuojantis dokumentas yra Lietuvių kalbos ugdymo strategija bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose (Žin., 2005, Nr. 77-2800).

Apie užsienio kalbas Švietimo įstatyme užsiminta tik vardijant švietimo tikslus – „užtikrinti gimtosios kalbos ir užsienio kalbų mokėjimą“, t. y. kaip apie mokymo turinio elementą. Tačiau Europos Tarybos Kalbų politikos skyriui Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktas Kalbų mokymo politikos aprašas 2004–2006 m. liudija, kad teisinį užsienio kalbų mokymo pagrindą jau dabar pranoksta praktika − kol kas dar pavieniai integruoto užsienio kalbos mokymo atvejai Lietuvos mokyklose.

Nors Lietuvoje jau pradėti diegti Europos Sąjungos aktyviai propaguojami integruoto užsienio kalbų mokymo metodai, švietimo politikai stinga koncepcijos, atskleidžiančios užsienio kalbų mokymo ir mokymosi užsienio kalbomis santykį, perėjimas prie integruoto užsienio kalbų mokymo nesuderintas su Lietuvių kalbos ugdymo strategija bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose. Neneigiant užsienio kalbų mokymo svarbos, neapgalvotas ir kiekybiškai nereglamentuotas integruoto mokymo taikymas ne tik pažeistų lietuvių kalbos statusą ir sukeltų daugelio visuomenės gyvenimo sričių pokyčių, ne tik apribotų mokinių galimybes deramai išmokti lietuvių kalbą, bet ir sustiprintų jų motyvaciją aukštojo mokslo studijas tęsti užsienio kalba. Tokiu būdu gali išnykti ištisos studijų valstybine kalba sritys.

34. Profesinio mokymo įstatyme (Žin., 2007, Nr. 43-1627) dėstymo kalba nenustatyta, todėl neužtikrinta Lietuvos piliečių teisė įgyti profesiją lietuvių kalba.

35. Aukštojo mokslo sistemoje nepakankamas dėmesys skiriamas lietuvių mokslo kalbos tobulinimui, lietuvių kalbos kaip specialybės kalbos kokybė palaikoma tik specialiomis valstybės dotacijomis.

36. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas garantuoja, kad bendrojo lavinimo ir neformaliojo švietimo mokyklose, kurių veiklos nuostatuose, atsižvelgiant į tėvų bei mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba bei tautinės mažumos kultūros puoselėjimas, ugdymo procesas vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Tačiau mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi tautinės mažumos kalba, absolventams sunkiau siekti aukštojo išsilavinimo lietuvių kalba, integruotis į Lietuvos darbo rinką ir apskritai į visuomenę. Reikiamu lygiu išmokti valstybinės kalbos nepadeda ir kitokios nei lietuviškose mokyklose mokymo programos, ir pagal jas rengiamas baigiamasis valstybinės kalbos egzaminas.

37. Lietuvių kalbos politikai naujus uždavinius kelia gausių lietuvių bendruomenių kūrimasis užsienyje. Būtina išlaikyti kuo stipresnį kultūrinį ir kalbinį jų ryšį su Lietuva tam, kad susidarius palankesnėms ekonominėms ir socialinėms sąlygoms Tėvynėje tų bendruomenių nariai būtų motyvuoti grįžti ir galėtų lengvai integruotis tiek į Lietuvos švietimo sistemą, tiek į darbo rinką. Ypač remtina lietuvių bendruomenių užsienyje steigiamų lietuviškų mokyklų ar klasių veikla.

Nepakankamai reglamentuota ne Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklas baigusių asmenų gebėjimų tikrinimo ir sertifikavimo sistema.

38. Lietuvos kalbų politikos strategija švietimo srityje turėtų būti kuriama kūrybiškai atsižvelgiant į Europos Sąjungos institucijų rekomendacijas, bet išlaikant Lietuvos savitumą atspindintį individualių, grupinių ir visos visuomenės interesų santykį. Į diskusijas dėl šios strategijos būtina aktyviau įtraukti visuomenę.

 

IV. valstybinės kalbos politikos tikslai

39. Svarbiausi Valstybinės kalbos politikos tikslai − užtikrinti lietuvių kalbos funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse ir plėtoti jos raiškos galimybes.Jų siekiama stiprinant valstybinės kalbos viešojo vartojimo teisinius pagrindus, jo stebėseną ir kontrolę, gausinant kalbos išteklius ir garantuojant jų prieinamumą visuomenei, sudarant galimybę jos mokytis, stiprinant valstybinės kalbos įvaizdį, skatinant visuomenę rūpintis kalbos kultūra.

V. Valstybinės kalbos politikos uždaviniai ir jų sprendimo būdai

Kalbos statusas

40. Užtikrinti kalbos politikos lankstumą:

40.1. Stebėti ir tirti kalbinius pokyčius visose Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse.

40.2. Suderinti teisės norminius aktus, reglamentuojančius kalbų vartojimą.

40.3. Siekti glaudesnio už kalbos politiką įvairiais aspektais atsakingų institucijų bendradarbiavimo.

40.4. Siekti kalbos politikos ir visuomenės nuomonės grįžtamojo ryšio.

40.5. Skatinti valstybines aukštojo mokslo įstaigas planuoti savo kalbų politiką.

40.6. Teisinėmis, finansinėmis ir kitomis priemonėmis skatinti lietuvių mokslo kalbos plėtrą.

 

41. Stiprinti lietuvių kalbos statusą daugiakalbės Europos sąlygomis:

41.1. Prisidėti prie kalbų lygybės principu grindžiamos tarptautinės kalbos politikos ir teisės formavimo atsižvelgiant į Lietuvos interesus.

41.2. Siekti, kad Europos Sąjungos institucijos užtikrintų santykinai nedidelį vartotojų skaičių turinčių Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų lygybę.

41.3. Skatinti Europos Sąjungos valstybių valdžios ir visuomenės institucijų dialogą kalbos politikos klausimais.

42. Užtikrinti visavertį lietuvių kalbos funkcionavimą elektroninėje terpėje:

42.1. Įvertinti lietuvių kalbos taikymo informacinėse technologijose būklę Europos Sąjungos oficialiųjų kalbų informacinių technologijų pasiekimų kontekste ir parengti valstybinę lietuvių kalbos informacinių technologijų vystymo strategiją.

42.2. Užtikrinti lietuvių kalbos kompiuterizavimo darbų koordinavimą ir pakankamą finansavimą.

42.3. Užtikrinti lietuviškos arba sulietuvintos programinės įrangos prieinamumą visuomenei ir skatinti jos naudojimą.

42.4. Užtikrinti galimybę naudotis lietuviška arba sulietuvinta programine įranga valstybės institucijose ir įstaigose, mokymo bei studijų įstaigose ir viešosios prieigos vietose.

43. Stiprinti lietuvių kalbos prestižą:

43.1. Plėtoti lituanistikos plačiąja prasme (ne tik lietuvių kalbos, bet ir lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos) sąsajos su lietuviškąja tapatybe koncepciją ir skatinti viešąjį diskursą šia tema.

43.2. Plėtoti politinį ir kultūrinį žiniasklaidos, akademinės bendruomenės ir plačiosios visuomenės dialogą dėl nacionalinių kalbų perspektyvos globalėjančiame pasaulyje.

43.3. Remti lietuvių kalbos savitumą ir turtingumą atskleidžiančius literatūros, teatro, kino, muzikos kūrinius ir skatinti jų sklaidą.

43.4. Ugdyti visuomenės kalbinį sąmoningumą.

43.5. Rūpintis lietuvių kalbos įvaizdžiu užsienio lietuvių bendruomenėse.

Kalbos sistema ir vartosena

44. Užtikrinti bendrinės lietuvių kalbos modernumą ir gausinti jos išteklius žinių visuomenės poreikiams tenkinti:

44.1. Užtikrinti valstybės finansuojamus lietuvių kalbos mokslo tyrimus atliekančių įstaigų planų koordinavimą.

44.2. Skatinti šiuolaikiškus lietuvių kalbos tyrimus ir jų sklaidą.

44.3. Skatinti taikomosios kalbotyros plėtrą.

44.4. Skatinti elektroninių šiuolaikinės kalbos duomenų bankų ir bazių kaupimą ir tvarkybą.

44.5. Užtikrinti lituanistikos (lietuvių kalbos, literatūros, istorijos) išteklių prieinamumą visuomenei.

44.6. Spartinti lietuvių terminijos tvarkybą.

44.7.Skatinti terminologinę veiklą mokslo tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigose.

44.8.Skatinti vardyno duomenų bazių kaupimą ir tvarkybą mokslo, administravimo ir visuomenės reikmėms.

44.9. Užtikrinti specialistų rengimą atsižvelgiant į atskirų lituanistikos ir su ja susijusių sričių poreikį.

44.10. Skatinti Europos Sąjungos institucijų darbuotojų, atsakingų už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, bendradarbiavimą su Lietuvos institucijomis.

44.11. Tobulinti vertėjų į lietuvių kalbą rengimo sistemą.

Kalbų mokymas

45. Užtikrinti galimybę mokytis lietuvių kalbos ir mokytis lietuvių kalba visais Lietuvos švietimo sistemos lygmenimis:

45.1. Parengti ilgalaikę visas valstybinės švietimo sistemos pakopas apimančią kalbų politikos strategiją.

45.2. Užtikrinti lietuvių kalbos kaip specialybės kalbos kurso dėstymą visose studijų programose.

 

45.3. Sudaryti galimybę tobulinti lietuvių kalbos įgūdžius asmenims, baigusiems vidurinio ugdymo įstaigas ne lietuvių kalba, ir jos išmokti užsieniečiams, pageidaujantiems studijuoti Lietuvoje.

45.4. Sukurti užsieniečiams skirtą lietuvių kalbos testavimo ir sertifikavimo sistemą.

45.5. Tirti ir prognozuoti lietuvių kalbos mokymo poreikius numatant galimus demografinius Lietuvos gyventojų pokyčius.

46. Skatinti lietuvių kalbos mokymą(si) užsienyje:

46.1. Teikti materialinę ir metodinę paramą užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenių mokykloms (klasėms).

46.2. Skatinti lietuvių kalbos mokymą(si) kaimyninėse šalyse.

46.3. Skatinti nuotolinį lietuvių kalbos mokymą(si).

____________________________

Jūratė Palionytė, (8 5) 272 3380, jurate.palionyte@vlkk.lt