Spausdinti
Siūlyti publikaciją
Siūlyti publikaciją

Prašom rašyti lietuviškomis raidėmis. Komisija turi teisę neskelbti nepagarbaus turinio ar su kalbos klausimais nesusijusių publikacijų.

  • 2019-08-22
    Sakartvelas ar Gruzija: alternatyvus pavadinimas populiarėja, bet dominuoja senasis
    Lietuvoje pamažu ima populiarėti alternatyvus Gruzijos pavadinimas Sakartvelas, tačiau žiniasklaidoje vis dar dominuoja senasis valstybės vardas. Atsižvelgusi į gruzinų prašymą, Valstybinė lietuvių kalbos komisija pernai gegužę patvirtino alternatyvų Gruzijos pavadinimą – šalia įprasto Gruzijos pavadinimo valstybę galima vadinti ir Sakartvelu. Gruzijos valdžia oficialų šalies pavadinimą paprašė pakeisti argumentuodama tuo, jog senoji versija yra rusiška. Šį terminą išsyk ėmė naudoti oficialios šalies institucijos, tačiau, Lietuvos žiniasklaidos stebėsenos ir tyrimų bendrovės „Mediaskopas“ duomenimis, nuo 2018 metų birželio iki šių metų liepos žiniasklaidoje Gruzijos vardas minėtas beveik triskart dažniau nei Sakartvelo.
  • 2019-08-21
    Čekijos lituanistams dėstantis V. Šeferis: Donelaičio „Metai“ yra kaip senas šeimyninis albumas
    Dr. VAIDAS ŠEFERIS, Brno Masaryko universiteto lietuvių kalbos dėstytojas, šio universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos instituto direktoriaus pavaduotojas, literatūrologas, daug metų tyrinėjantis Kristijono Donelaičio „Metus“, pasakoja, kaip jis pats atrado Donelaitį, kuo jam unikalūs „Metai“ ir kaip šį kūrinį galima nešti į platųjį pasaulį. „Žmonės vis tiek nori paprastų paaiškinimų, tai aš sakau taip: Donelaičio „Metai“ yra kaip senas šeimyninis nuotraukų albumas, kuris kuriamas labai paprastai. Pirmiausia, atsiverti pirmą puslapį ir lipdai. Sakykim, yra 3–4 lapai, kai žmogus gana nuosekliai įlipdo daug nuotraukų. Tada užverčia, nes nėra laiko. Vėliau kažkas įlipdo kažką kito – tetą, pusbrolį. Paskui – nėra laiko, sumetei nuotraukas laisvai, vėliau įsidėsi. Galų gale prieš mus guli nuotraukų albumas, kuris atsiradęs adityviniu principu. Štai jis pilnas, ir dabar anūkas ateina ir pasiima va šitaip senelės sudarytą albumą ir skaito. Tai yra „Metai“.“
  • 2019-08-21
    Habilituotas filologijos mokslų daktaras: „Jei panevėžiškiai paskelbs, kad jų tarmė yra kalba – aš džiaugsiuosi“
    Kuo lingvistiniu požiūriu lietuvių kalba yra išskirtinė? Kada ji atsirado, kaip vystėsi? Ar mes, laiko mašina nusikėlę į praeitį, susikalbėtume su Vytautu Didžiuoju? Tai vis dėlto žemaičių tarmė ar žemaičių kalba? Apie lietuvių kalbos istoriją ir ateitį 15min žurnalistas kalbasi su habilituotu filologijos mokslų daktaru, Ilinojaus universiteto profesoriumi Giedriumi Subačiumi.
  • 2019-08-21
    Vietų vardais į mus kalba pati Žemė
    Šiuos metus Seimas yra paskelbęs Vietovardžių, kuriais, pasak kalbininko K. Būgos, į mus kalba pati Žemė, metais. Kokia Lietuvos vietovardžių rinkimo ir tyrinėjimo istorija? Apie tai pokalbis su Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Laimučiu Bilkiu.
  • 2019-08-21
    Lietuvę vedęs estas dabar jaučiasi labiau lietuvis, o jo žmona Estijoje aplinkinius moko kovoti už save
    Dvikalbės šeimos kasdienybėje susipina ne tik estų ir lietuvių kalbos, jie puikiai derina dviejų tautų tradicijas. Mama su vaikais kalba lietuviškai, tėtis – estiškai. Tarpusavyje vaikai kalbasi estiškai, o kai kalbasi visi kartu, priklauso nuo to, kas į ką kreipiasi... Andis išmokti kalbėti lietuviškai nusprendė dėl kelių priežasčių. Taip lengviau suprasti kitą tautą, galima susikalbėti su tais, kurie nekalba angliškai ar rusiškai.
  • 2019-08-20
    Nuo Antakalnio iki Lukiškių: kaip atsirado ir ką reiškia Vilniaus rajonų vardai? (I)
    Kai kurių rajonų, pavyzdžiui, Senamiesčio, vardų kilmė gana akivaizdi, bet kitų – kupina paslapčių.
  • 2019-08-20
    Kaip užsieniečiui išmokti lietuvių kalbos?
    „Man nuoširdžiai keista ir nesuprantama, kad lietuvių kalbos mokymosi priemonių pasirinkimas suaugusiems toks skurdus“, − stebisi Europos savanorių tarnybos savanorius lietuvių kalbos mokiusi Virginija Pupeikytė-Dzhumerova. Ji asmeninėje bibliotekoje sukaupė didžiąją dalį prieinamos literatūros ir su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais dalijasi savo įžvalgomis. Ką verta pirkti, ko nelabai ir kaip padėti lietuvių kalbos norintiems išmokti draugams?
  • 2019-08-19
    Lietuvio aviacijos verslą Šveicarijoje sužlugdė pralaimėta kova dėl žodžio Avia

    Dešimt metų Šveicarijoje gyvavusią lietuvio valdomą konsultacijų įmonę „Swiss Avia Consult Sarl“ žlugdo vienas pavadinimo žodis. Šveicarų kapitalo degalinių tinklas „Avia“, išplitęs šiuo metu visoje Vakarų Europoje, užginčijo teisme tokio paties žodžio naudojimą pavadinime, ir beveik trejus metus trukęs bylinėjimasis baigėsi lietuvio nenaudai. „Tarp mūsų ir jų nieko bendro. Mes esame aviacijos paslaugų konsultacinė įmonė, todėl panaudojome pavadinime žodį avia, o šveicarų bendrovė su aviacija neturi nieko bendra – tik istorinį pavadinimą“, – aiškino verslininkas. Bet tokie argumentai nė motais Šveicarijos teismui.

  • 2019-08-19
    Ką apie LDK pasakoja vietovardžiai
    XIX a. Vilniaus centriniame archyve dirbęs latvių kilmės archyvaras Janis Spruogis apie dvidešimt metų užsirašinėjo įvairius toponimus, kuriuos aptikdavo skaitydamas XVI a. žemaičių žemės teismų knygas. Šį neįprastą jo darbą, o gal ir pomėgį vainikavo 1888 m. publikuotas „Senosios žemaičių žemės geografinis žodynas“. Jame archyvaras vietovardžius surašė alfabeto tvarka ir pateikė tikslias jų nuorodas į teismų knygas. Leidinio įvade jis teigė, kad surinkti vietovardžiai yra vertingi moksliniu ir kultūriniu požiūriu, nes liudija gyvenviečių išsidėstymą, kraštovaizdžio ypatybes, valstybės organizacijos bruožus, bendruomeninės ir religinės paskirties objektus. Be kita ko, jis siūlė įsisąmoninti, kad vietovardžiai yra istorinių įvykių ir reiškinių ženklai bei adresai. Įprastai manoma, kad vietovardžiais, jų kilme, geneze labiausiai domisi kalbininkai. Bet iš literatūros šaltinių matyti, kad šie tyrimai patenka ir į kitų specialistų akiratį. Apie tai - šiame straipsnyje.
  • 2019-08-19
    Protėviai prabyla vietų vardais

    Lietuva pradeda gręžtis į savo esmę – gausėja besidominčiųjų praeities įvykiais, reiškiniais, tradicijomis, norinčiųjų suvokti, kokie mes iš tikrųjų buvome prieš šimtą, tūkstantį ar dar daugiau metų, kaip gyvenome, ką veikėme. Iš kur atėjome. Juk ir tada, ir dabar visi vaikščiojome ta pačia žeme – prie tų pačių upių, kalvų ir slėnių, tose pačiose vietovėse. Kai kurių jų net pavadinimai per šimtmečius nepakito – kokie buvo paminėti seniausiuose istoriniuose šaltiniuose, tokie tebelikę ir dabar.


    Per sovietmetį Lietuvoje sunaikinta daugiau kaip keturi tūkstančiai istorinių, senų vietovardžių, kai kurių buvusių net senesnių negu rašytiniai šaltiniai. Tų vardų ir dabar dar gali būti sumažinta. Buvęs 25 tūkstančių Lietuvos kaimų pavadinimų sąrašas gerokai sutrumpėjęs. Taip elgiantis, pasak Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentės, mokslų daktarės Filomenos Kavoliutės, savo tautai, savo kultūrai patys tampame priešais. Džiugu, kad 2019-uosius paskelbus Vietovardžių metais, į vietovardžių išsaugojimą pradėti žiūrėti atsakingiau, atidžiau. Kaip sako F. Kavoliutė, nė vienas pavadinimas neturėtų išnykti. Juk vietovių vardai – tai ryšys su tėvų namais, tėviške, gimtine, tai tiltas, jungiantis su protėviais.