Spausdinti
Siūlyti publikaciją
Siūlyti publikaciją

Prašom rašyti lietuviškomis raidėmis. Komisija turi teisę neskelbti nepagarbaus turinio ar su kalbos klausimais nesusijusių publikacijų.

  • 2007-01-10
    Tyrimas: kalbos taisyklingumas - svarbiausia šiuolaikinės lietuvių kalbos funkcija

    <A HREF="http://www.DELFI.lt" TARGET="_blank">http://www.DELFI.lt</A>
    2007 sausio mėn. 10 d. 12:43


    Beveik pusė Lietuvos vyresniųjų klasių mokinių akcentuoja šiuolaikinės lietuvių kalbos taisyklingumą kaip svarbiausią jos funkciją. Tai parodė tyrimas „Lietuvių kalbos (gimtosios ir valstybinės) ugdymo organizavimas bendrojo lavinimo mokyklose“, kurį Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atliko grupė Vilniaus pedagoginio universiteto, Socialinių tyrimų instituto ir Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centro mokslininkų.

    &lt;...&gt;
    Tuo tarpu apklausti lietuvių kalbos mokytojai savo požiūriu į šiuolaikines kalbos funkcijas yra pasidalinę pusiau. 45 proc. laikosi nuomonės, kad svarbiausia šiuo metu yra kalbos taisyklingumas, 44 proc. – kalbos laisvumas ir sklandumas įvairiose socialinėse situacijose.

    Pagal reprezentatyvios visuomenės apklausos duomenis apie pusė šalies gyventojų laikosi nuomonės, kad svarbiausia šuo metu kalbos taisyklingumas.

    Mokinių požiūriu, taisyklinga kalba turi aukštą prestižą daugumoje viešų jos vartojimo situacijų, taip pat ir darbo rinkoje, bet jie abejingi anglų kalbos plitimui viešuose pavadinimuose, jaunimo muzikoje, taip pat ir patys ne visose situacijose stengiasi vartoti taisyklingą kalbą.

    Mokinių nuomone, didžiausią neigiamą įtaką jiems daro ne svetimų kalbų intarpai jų kultūrinėje – informacinėje aplinkoje, o visų pirma netaisyklinga viešoji kalba – ypač žiniasklaidoje (45 proc.), autoritetingų visuomenės žmonių viešas kalbėjimas (34 proc.) ir jaunimo žargonas (38 proc.)...

    Straipsnį žr. <A HREF="http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11760513" TARGET="_blank">http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11760513</A>
  • 2007-01-09
    Kun. Vaclovas ALIULIS MIC

    BAŽNYTINĖS TERMINIJOS PLOTUOSE

    Įvairių sričių žinijos ir praktikos darbininkai kartkartėmis pasitikrina vartojamų žodžių bei posakių tikslumą ir taisyklingumą. Dera ir mums, kunigams, žiūrėti, ar tiksliai vartojame įprastus terminus bei posakius, ar mūsų kalbos kultūra neatsilieka nuo bendro literatūrinės kalbos lygio.

    Daug bažnytinių ir ypač liturginių terminų bei posakių buvo atidžiai išnagrinėta su katalikais kalbininkais rengiant Apeigyną, Liturginį maldyną, Romos mišiolą ir Mišių skaitinius. Kas tose knygose pateikta, viskas yra patikima. Nereikėtų atitinkamų formuluočių keisti be rimto naujo apsvarstymo bei konsultacijų su kalbininkais ir stilistais.

    Kadaise mūsų seneliai puošdavo Kristaus velykinį grabą, paskui mūsų tėvai, versdami lenkišką terminą grób Pański, kuris reiškia Viešpaties kapas, jį supainiojo su rusišku/baltarusišku grob, reiškiančiu karstą, ir pradėjo puošti velykinį karstą, nors žinoma, kad Kristus buvo palaidotas susuptas į drobules, be karsto, ir lotynų k. žodis sepulchrum reiškia kapą, ne karstą. Taigi vartotinas terminas velykinis Kristaus kapas.

    Kitas įsigalėjęs apsirikimas neapdairiai verčiant iš lenkų kalbos: rachunek sumienia – sąžinės sąskaita. Mat lenkiškas žodis rachunek turi kelias reikšmes: skaičiavimas (pvz., diferencialinis/integralinis), sąskaita, planai, viltys, perspektyvos, o lietuviškasis sąskaita – tik atsiskaitomasis dokumentas. Versdami lotyniškąjį terminą examen conscientiae, turime sąžinės apyskaitą, patikrinimą (kaip Liturginiame maldyne), o pagal naujausią polinkį – sąžinės patikrą.

    Turėtume aiškiai skirti pašventinti kryžių, rožinį, paveikslą, kalėdaičius, Velykų valgius, butą, vėliavą (neleidžiama šventinti vėliavos, kurioje nėra religinės simbolikos!) ir įšventinti diakoną, kunigą, vyskupą. Įšventinimas – tik asmenims, neatšaukiamas ir nepakartojamas...

    Straispnį žr. katalikai.lt svetainės „Bažnytinės terminijos plotuose“

    <A HREF="http://www.katalikai.lt/index.php?id=90" TARGET="_blank">http://www.katalikai.lt/index.php?id=90</A>
    />(ir kitos publikacijos iš „Bažnytinės kalbos kertelė“)
  • 2007-01-09
    Vilniaus gatvės ir iškabos jose

    Danutė PETKEVIČIŪTĖ
    Lietuvos žinios, 2007-01-09


    Į rankas pateko neseniai išleista įžvalgaus kalbininko dr. Prano Kniūkštos knygelė &quot;Viešieji užrašai&quot;*. Skaitau ją su įdomumu ir kitiems patariu ją pasklaidyti. Ši knygelė savaip papildo to paties autoriaus šiais metais pasirodžiusį veikalą &quot;Administracinė kalba ir jos vartosena&quot;.

    Vilniaus viešųjų užrašų vaizdas žiniasklaidoje ir spaudoje jau ne kartą buvo kritikuotas. Dabartinis nė kiek nepasitaisė ir net priešingai - nelietuviškų, vis įmantresnių užrašų daugėja, jie dygsta ant įspūdingų pastatų stogų, ant naujų institucijų fasadų, viešbučių ir kavinių prieigų vienas po kito. Lietuvių kalbos šalia jų įrašo dažnai iš viso nėra arba lietuviški žodžiai sunkiai įžiūrimi, nukišami kur į kampą vos kelių centimetrų dydžio. Knygelės autorius nuo seno jais domėjosi, taisė jų klaidas. Jau prieš daugelį metų, kai Vilniaus gatvių sankryžose atsirado skydai su užrašu &quot;Lida&quot;, jis laikraštyje paklausė &quot;Kodėl kelininkai užuot nurodę vairuotojams kelią į Lydą, siunčia juos pas Lidą? Klaidingas užrašas kaip mat dingo.

    Naujai išleistoje knygelėje kalbininkas nurodo, kad nuo to laiko daug kas keitėsi. Jau 1997 metais buvo pagerintos Firmų vardų darymo taisyklės, 2000-2005 metais patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos taisyklės. Tačiau pavieniai užsispyrėliai iki šiol jų nesilaiko ir eina prieš Valstybinės kalbos įstatymą.

    Knygelė parašyta gyvai ir išradingai. Viename jos skyriuje dėstoma &quot;Moksliškai dalykiškai&quot;, kitame &quot;Kritiškai logiškai&quot;, trečiame &quot;Kritiškai lyriškai&quot;. Autorius aptaria informacijos, reklamos iškabų, prekių ženklų sąvokas, duoda vertingų pastabų ir pasiūlymų. Vartosenos apibendrinimus - jos pagrindus ir principus - išdėsto atskirai ir nukelia į leidinėlio pabaigą.

    Dalykiškai dr. Kniūkšta svarsto apie lietuvių mokslo kalbos padėtį. Pagarbos jai kalbininkas pasigenda ir valdžios dokumentuose, ir mokslo institucijose. Pagal Mokslo ir studijų departamento parengtą projektą vienaip yra vertinami mokslo darbai, spausdinti Lietuvoje ir parašyti lietuvių kalba (jie gauna mažiau balų), ir visai kitaip užsienio kalbomis. Pastarieji tampa prestižiniai. Štai kaip žiūrima į lietuvių mokslo kalbą. Kritiškai autorius pasisako ir apie Valstybinio patentų biuro skleidžiamus nelietuviškus pavadinimus. Ne pagal taisykles sudaryti, šio biuro oficialiai įteisinami, jie tampa prekių ženklais ir tokie patenka į iškabas.

    Skyrelyje &quot;Kritiškai lyriškai&quot; autorius tarsi Maironis meta į akis &quot;pirštinę geležinę&quot; tiems, kam gimtoji kalba širdies nebesuvirpina. Su grakščia ironija jis kalba apie suspėjusius prakusti pusponius, nebenorinčius lietuviško žodžio viešai parašyti. &quot;Ne vienas &quot;kai kas&quot;, - sakoma, - įsivaizduoja esą dukai ir dukės, Vilniuje stato palacus ir housus, juose steigia pubus ir shopus ir užsidėję ant galvos crownas važiuoja į plazas coca colos išgerti&quot; (p. 41). Anot autoriaus, greitai giedosime ne pagal Maironį - Dunkso Vilniaus rūmai, o naujoviškai - Dunkso Vilniaus pubai ir palacai.

    Knygelės pabaigoje dr. Kniūkšta trumpai aptaria ir neseniai visuomenei paskelbtą Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos projektą, kuris, deja, apie viešuosius užrašus nepateikia beveik nieko naujo ir nieko gero, o kai kur ne tik nuvilia, bet ir stebina. Projektas palieka atviras landas nelietuviškiems užrašams ir neduoda aiškių atsakymų į labai svarbius klausimus.

    Šį projektą kaip ir kitas viešosios kalbos problemas drauge su knygelės pristatymu savo posėdyje svarstė Savivaldybės kalbos tarnyba, kur svarių minčių pažėrė šios tarybos nariai bei atstovai. Tos tarnybos nuopelnas, kad nemaža netikusių užrašų buvo sutrukdyta kabinti, nemažai pasiūlyta naujų pakaitų.

    Bet ypač didelę pagarbą sukelia tie įžymūs kalbininkai, kurie, atidėję į šalį svarbius savo mokslinius tyrinėjimus, su visa energija imasi tokių kasdienių, tokių nedėkingų darbų. Jie supranta, kad dar daug ką reikia padaryti, kad ir nedideliais dalykais galima ugdyti taurią tautos savigarbą. Be jų, narsiųjų lietuvių kalbos ekologų, sunku būtų įsivaizduoti Vilnių kaip Europos kultūros sostinę.


    *Pranas Kniūkšta. Viešieji užrašai. Po dokumentus ir Vilniaus gatves pasižvalgius. - Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006.
  • 2007-01-07
    Keliaujantiems filologams – nedidelis keiksmažodžių žodynas 2007.01.07 | 19:59

    Kai kitą kartą „Balsas“ bus Turkijoje ir išgirsime pas kokį prekeivį ar vietinėje kelionių agentūroje frazę „Siktir lan”, nedelsdami apsisuksime ir įsižeidę išeisime.

    Išnagrinėjus šį nedidelį žodyną <A HREF="http://insults.net/html/swear/index.html" TARGET="_blank">http://insults.net/html/swear/index.html</A> galima pasiruošti žodinėms dvikovoms 44-iose šalyse. Lietuvos ir Latvijos nėra. Estai, kaip visuomet, yra.

    Šaltinis: Balsas.lt
  • 2007-01-06
    2007-01-05

    Lietuvių kalbos institutas jau šįmet kvies į Kalbos muziejų ir išbandyti „tarmių karaokę“


    Visuomenei vis labiau atsiveriantis Lietuvių kalbos institutas siekia vykdyti socialinę plėtrą, nukreiptą į moksleiviją, studentiją, mokytojus, redaktorius, vertėjus, neįgaliuosius, užsienio svečius ir kitus plačiosios visuomenės narius.

    Penktadienį Lietuvių kalbos institute apsilankęs ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas buvo supažindintas su naujausiais šio humanitarinio instituto pasiekimais ir projektais, lietuvių kalbos paveldo saugojimu, aptarė instituto finansavimo ir darbuotojų atlyginimų problemas.

    Kaip Eltai sakė Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė, prasidėjus švietimo ir mokslo reformai atėjo laikas kelti lietuvių kalbos prestižą Lietuvoje. „Humanitarinių krypčių mokslo institutai – lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos, istorijos – siekia socialinės plėtros, nukreiptos į visuomenės reikmes, kaip kad tiksliųjų mokslų institutai turi eksperimentinę plėtrą, nukreiptą į ūkį. Tie, kas rengia švietimo ir mokslo reformą, apie tai galvoja, ir jei šie planai bus įgyvendinti, atsiras daugiau pinigų ir humanitarinių mokslų institutams“, – vylėsi instituto direktorė.

    Šiais metais Lietuvių kalbos institutas pagal trejus metus vykdytą investicinį projektą rengiasi atidaryti Lietuvių kalbos informacijos centrą visuomenei.

    „Apie pusę milijono kainavęs informacijos centras bus ir bendruomenės forumas, kuriame bursis ne mokslininkai, bet plačiosios visuomenės atstovai – mokytojai, redaktoriai, vertėjai, žiniasklaidos atstovai – visi, praktiškai dirbantys su kalba. Dar viena centro veiklos sritis – teikti paslaugas lietuvių bendruomenei užsienyje, tiek kalbos praktikos dalykų, tiek informacijos apie kalbą. Taip pat naujajame centre veiks “Knygių klubas„, kuriame bus pristatomos įvairios knygos, skaitytojai bendraus tarpusavyje. Taip pat norime įkurti jaunųjų filologų mokyklą, skirtą moksleivijai, kurioje vyks rimtos sesijos, dirbs žinomi kalbos mokovai, bus rašomi moksliniai darbai“, – vardijo J. Zabarskaitė.

    Iš naujojo centro funkcijų labiausiai instituto direktorė pabrėžė unikalų Kalbos muziejų. „Žaismingoje muziejaus dalyje bus įvairių objektų, žaislų, kuriuos bus galima liesti, apžiūrinėti: tai ir kalbų medis, ir seniausiųjų žodžių iškasenos, kurias bus galima patiems išsikasti iš smėlio, ir daugybė kitokių įdomybių. Muziejuje veiks ir rimta kalbos ekspozicija, kurioje bus net ir gestų kalbos pavyzdžių, ir kompiuteriuose pateikiamos populiarios informacijos apie kalbos reiškinius, praversiančios moksleiviams rašant referatus ir kitus darbus. O jei norėsite pajusti, kas yra tarmės ir kuo jos skiriasi, galėsite dalyvauti žaismingoje “tarmių karaokėje„, – pasakojo instituto vadovė.

    Didžiausias Lietuvių kalbos instituto skaudulys – menkos darbuotojų algos, kurių vidurkis, pasak direktorės, siekia vos vieną tūkstantį litų. “Laimei, žmonės neišsibėgiojo, nes pas mus įdomu dirbti, ir jaunimas po studijų noriai ateina. Suprantame, kad žmonės turi užsidirbti pragyvenimui ir kitais darbais, tačiau dėl to kenčia mokslinis darbas ir jo gelmė. Naujasis Lietuvių kalbos informacijos centras gyvuos iš įvairių projektų, kaip gyvena ir mūsų tarmių archyvas, kuriame sukaupta apie du tūkstančius valandų skaitmeninių įrašų nuo 1960 metų. Šiam archyvui kaupti ir išlaikyti negauname nė vieno cento iš mokslui skiriamo biudžeto„, – apgailestavo J. Zabarskaitė.

    Lietuvių kalbos instituto vadovė džiaugiasi naujais erdviais instituto rūmais ant Neries kranto Antakalnyje, tačiau tai, kad jiems išlaikyti trūksta pinigų, vadina jau kita problema.


    ELTA <A HREF="http://www.elta.lt" TARGET="_blank">http://www.elta.lt</A>
  • 2007-01-05
    Alytaus naujienos, 2007-01-05, Nr. 3

    Buvo karalius Mindaugas dzūkas ar ne?..


    Silvestras Sinkus Inžinierius, rašytojas Silvestras Rimgaudas Sinkus gimė 1944 m. Kaune, gyveno Utenos krašte, parašė tris apsakymų knygas, romaną „Dievų tyla”. Kūryboje minimi istorijos, mitologijos faktai, kitu kampu žiūrima į gyvenimą. Kaupdamas medžiagą naujai knygai, S.R.Sinkus atkreipė dėmesį į kai kuriuos neįprasmintus istorikų raštų faktus, kurie veda prie mūsų tautos ištakų. Skaitytojams siūlome rašomos knygos ištrauką.

    Žr. <A HREF="http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=341" TARGET="_blank">http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=341</A>
  • 2007-01-03
    Lietuviai kalba taisyklingiau

    „Žinių radijas“
    2007 sausio mėn. 3 d. 13:39

    Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas „Žinių radijui“ tvirtino, kad Lietuvoje gerėja bendrinės kalbos vartojimas. Vis dėlto, pasak kalbos sergėtojo, dar nemažai pasitaiko tarties ir kirčiavimo klaidų.
    „Kai lyginame klaidas, padarytas prieš penkerius ar šešerius metus, mes matome, kad žodynas gerėja ir žodžių, kuriuos netaisyklingai vartojo mūsų kalbėtojai anksčiau, mes jau nebegirdime ir nebematome.

    Žr. toliau <A HREF="http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11683293" TARGET="_blank">http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11683293</A>
  • 2007-01-03
    Geriau būtų, kad telefonai su defektais nebūtų pardavinėjami
    Gintautas Grigas

    Mobilieji telefonai kasdien tobulėja. Jais jau galima ir fotografuoti, ir po internetą naršyti. Tobulėja ir žinučių siuntimas. Galima siųsti ne tik paprastą tekstą, bet ir vaizdus, muziką. Spartėja ir teksto rinkimas. Į telefonus įdedamas žodynas pagal kurį aparatas iš vieno klavišo paspaudimo bando nuspėti, kuri iš kelių ant jo užrašytų raidžių tiktų į renkamą žodį. Ir dažniausiai nuspėja teisingai. Taigi rinkti žinutes galima ir patogiai, ir sparčiai. Apie tai daug rašoma telefonų reklamose.
    Bet... nutylima apie trūkumus, defektus. Apie tai, kad Lietuvoje pardavinėjami mobilieji telefonai su defektais „Lietuvos Aidas“ rašė š. m. lapkričio 27 d. (Nr. 270). Priminsime, kad ten buvo kalbama apie telefonus, kuriuose nėra visos lietuvių kalbos abėcėlės raidžių, arba, jei jos yra, tai išsiunčiant teisingai surinktą žinutę jos tekstas sugadinamas – raidės su diakritiniais ženklais (pvz., ą, č, ė, ...) pakeičiamos kitomis raidėmis. Ir taip dėl šio defekto pastangos parašyti taisyklingą, sklandžią žinutę nueina perniek.
    Bet svarbu ne tik patys liūdni faktai, bet ir priežastys dėl ko taip atsitinka. Kitaip sakant, geriau gydyti ligą, o ne jos simptomus, dar geriau – pašalinti ligą sukeliančias priežastis.
    Savo galimybėmis mobilieji telefonai artėja prie kompiuterių. Panašių problemų su lietuviškais rašmenimis buvo ir kituose kompiuteriniuose tekstuose.
    Tam, kad bent iš dalies būtų sutvarkytos valstybinės kalbos problemos kompiuteriuose, Lietuvos Vyriausybė dar 1997 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 678 „Dėl kompiuterinės technikos gaminių privalomojo sertifikavimo“, kuriame buvo rašoma:
    „2. Nustatyti, kad nuo 1998 m. balandžio 1 d. kompiuterinės technikos gaminiai, perkami valstybės ir savivaldos institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms privalo būti sertifikuoti pagal tinkamumo juose naudoti lietuviškus rašmenis reikalavimus (pagal 2 priedą)“.
    O tame priede pasakyta:
    „1. Kompiuterinės technikos gaminiai turi teisingai apdoroti lietuvių kalba parašytus ir Lietuvos standartuose nustatytu būdu koduotus tekstus. Jeigu numatyta galimybė dirbti su kelių kalbų tekstais, lietuvių kalba turi būti pagrindinė ir tam tikslui parengiama automatiškai.
    2. Kompiuterinės technikos gaminiai, naudojami duomenims perduoti, turi teisingai siųsti kompiuterių tinklais (elektroninis paštas, „Internetas“ ir panašiai) lietuvių kalba parašytus ir Lietuvos standartuose nustatytu būdu koduotus tekstus“.
    Praėjo beveik dešimt metų, o bėdų vis dar pasitaiko. Kodėl? Ar buvo kas nors daroma šiuo klausimu?
    Taip. Tik ne ta kryptimi?
    1998 m. liepos 9 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 856, kuriame atidėjo minėto nutarimo įgyvendinimo terminą dar metams – iki 1999 m. liepos 1 d.
    Dar kartą nutarimo vykdymo terminas buvo atidėtas 2000 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 943.
    Ir pagaliau 2001 m. balandžio 27 d. klausimas buvo galutinai „išspręstas“ – LR Vyriausybės nutarimu Nr. 481 buvo išvis panaikintas daug vilčių teikęs LR Vyriausybės nutarimas Nr. 678 „Dėl kompiuterinės technikos gaminių privalomojo sertifikavimo“.
    Daugelis galėtų pasakyti, kad jau šis tas lietuviško kompiuteriuose atsirado ir nesant sertifikavimo – rašome kompiuteriu lietuviškus tekstus, galime rašyti lietuviškus laiškus, jau turime ir į lietuvių kalbą išverstų kompiuterių programų. Bet ar pakankamai?
    Lyginant su programų vertimu į kitas kalbas, nuo Europos Sąjungoje vartojamų 20-ies kalbų vidurkio atsiliekame apie 2–3 kartus (ne absoliučiu kiekiu, o santykiniu – įvertinus lietuviškai kalbančių skaičių), apie 10 metų pavėlavome su tarptautinio lietuviškų rašmenų kodavimo standarto ISO 8859-13 įvedimu į operacines sistemas „Windows“, jau apie 15 metų vėluojame su kompiuterių komplektavimu tarptautinius ir Lietuvos standartus atitinkančia visaverte klaviatūra. Jeigu būtų veikęs kompiuterinės įrangos sertifikavimas, tikrai lietuvybė kompiuteriuose būtų arčiau kitų Europos kalbų lygio.
    Prieš 15–20 metų dauguma Lietuvoje parduodamų kompiuterių tiko tik angliškiems arba rusiškiems tekstams apdoroti. Dabar panaši lietuvių kalbos situacija mobiliuose telefonuose. Bet mobiliųjų telefonų turime kur kas daugiau, negu kompiuterių. Be to dalį kompiuterių keičia modernūs telefonai. Todėl ir problema aktualesnė, ir pasekmės sunkesnės. Jau pasigirsta balsų, kad darkydami kalbą telekomunikacijose tampame beraščių tauta.
    Mobiliųjų telefonų sertifikavimas lietuvių kalbos požiūriu būtų veiksminga priemonė užkirsti kelią lietuvių kalbos darkymui žinutėse, iš telefonų siunčiamuose elektroniniuose laiškuose ir kitose tekstinėse komunikacijose.
    Interneto svetainės „Lietuvių kalba informacinėse technologijose“ archyvuose tebeguli dar 2001 m. parengtas programinės įrangos sertifikavimo nuostatų projektas (<A HREF="http://www.likit.lt/frames/turinys/turinys.htm" TARGET="_blank">http://www.likit.lt/frames/turinys/turinys.htm</A>, sk. Sertifikavimas). Jį atnaujinus, papildžius mobiliųjų telefonų klausimais ir jam suteikus juridinio dokumento statusą, tikrai sumažėtų ar išvis išnyktų pavojus nusipirkti lietuviškam susirašinėjimui netinkamą telefoną.

    „Lietuvos aidas“ 2006 m. gruodžio 21 d., Nr. 292 (10085), p. 1, 3.
  • 2007-01-03
    Šiemet diktantą rašyti kviečiami viso pasaulio lietuviai

    <A HREF="http://www.DELFI.lt" TARGET="_blank">http://www.DELFI.lt</A>
    2007 sausio mėn. 3 d. 00:01


    Atslūgus Naujųjų metų sutikimo siautuliui visi lietuviai galės išmėginti savo jėgas dalyvaudami antrajame Nacionalinio diktanto konkurse. Sausio 27 d. per Lietuvos radijo pirmąją ir Lietuvos televizijos antrąją programą bus skaitomas specialiai rašytojų sukurtas tekstas, sakoma pranešime spaudai.

    Žr. <A HREF="http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11677624" TARGET="_blank">http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=11677624</A>
  • 2006-12-30
    Klaipėda, 2006-12-30

    Vaikams - ir dievų vardai
    EGLĖ PETKUTĖ

    Klaipėdiečiai stebina gebėjimu vaikams parinkti išskirtinius vardus.
    Nepaisant to, daugelis tėvų lieka ištikimi jau dešimtmetį populiariems lietuviškiems ir tarptautiniams vardams. Besi-džiaugdami naujagimiu tėvai kartais praranda sveiką protą. Jie parenka atžalai vardą, net nesusimąstę, kaip šis gali pakeisti vaiko gyvenimą.

    Populiarūs tie patys

    Civilinės metrikacijos skyriaus vyresnioji inspektorė Irena Zabulienė vis dar stebisi tėvais, kurie siekia išrinkti kuo įmantresnį vardą.
    „Tikrai ne visi tėvai pagalvoja, kaip jų vaikas jausis, turėdamas keistą vardą. Tačiau ir patarimų retai klauso, nes būna įsitikinę, kad vardas - puikus“, - apgailestavo specialistė.
    Daugiau nei dešimtmetį vardus registruojanti moteris prisiminė Deivido ir Ievos vardų bumą. „Kai juos išgirsdavau, net oda šiurpdavo“, - prisipažino I.Zabulienė.
    Jau 10 metų iš populiariausių vardų penketuko neišnyksta Luko vardas. Jis kasmet suteikiamas 20-30 berniukų. Mergaitėms nuo 1996-ųjų vis dar dažnai duodami Gretos, Gabrielės, Ievos vardai. Pastaraisiais metais vis populiaresnis tampa Emilijos vardas. Šiandien maždaug kas dvidešimtas jaunasis klaipėdietis yra Lukas, Matas, Emilija arba Gabija.
    Per 2006-uosius Civilinės metrikacijos specialistė užregistravo ir tokius retus vardus kaip Deusamas, Dairondas, Era, Bonita, Dyva, Ayda. Kitais metais tėvai stebino parinkę Remarko, Rūpo, Nikodemo, Machyros, Izidės, Geistės vardus.

    Vardas - viena raidė

    Parinktas vardas turi ne tik patikti tėvams, bet ir atitikti lietuvių kalbos normas. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vyriausioji specialistė Aistė Pangonytė sakė, kad dažnai sulaukia skambučių su klausimu, ar galima registruoti vieną ar kitą vardą.
    „Neseniai paskambino iš vieno metrikacijos skyriaus, kur norėta užregistruoti vardą iš vienos raidės - „A“. To būti negali, nes „A“ nėra daiktavardis“, - aiškino specialistė.
    Šeimos psichoterapeutas Gediminas Navaitis teigė, jog vardas kaip garsų sąskambis neturi jokios įtakos žmogaus gyvenimui.
    „Tačiau vardas kaip simbolis - labai svarbus. Priežastis paprasta. Tėvai, rinkdami atžalai vardą, išreiškia savo nuostatas ugdant būsimą asmenybę. Pavyzdžiui, davę Napoleono vardą, jie tikisi, kad sūnus bus išskirtinė asmenybė ir taps žinomas“, - sakė psichologas.
    Žaloja psichologiškai
    G.Navaitis pastebėjo, kad įmantrių vardų ypač vaikosi menkesnį išsilavinimą turintys tėvai.
    „Tokie tėvai tikisi, kad aplinkiniai stebėsis, džiaugsis neįprastu vardu. O kas toliau? Inteligentiškas žmogus pagalvoja, kaip atžala jausis su tuo vardu visą gyvenimą, ar vardas netaps našta“, - svarstė socialinių mokslų daktaras.
    Pasak specialisto, netikęs vardas gali tapti didelių psichologinių problemų priežastimi. Vaikui gali tekti klausytis nuolatinių patyčių iki jam sueis 18.
    Mat Lietuvos įstatymai leidžia pasikeisti vardą tik suaugusiam žmogui.
    Uostamiestyje norinčių pasikeisti vardą atsiranda nedaug. Per šiuos metus tokių užregistruota vos 20.
    Globoja iš dangaus
    Krikštijamam vaikui tradiciškai suteikiamas ir antrasis - šventas vardas. Kai kurie vardai, tokie kaip Lukas, Matas, Kristina, jau yra šventi, todėl antrojo vardo nebereikia.
    Šventą vardą tėvai gali pasirinkti iš ilgo sąrašo. Nors atėję pas kunigą vardą jau paprastai būna išrinkę.
    „Jis nėra privalomas, bet rekomenduojamas. Šventi vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais. Gavęs šventąjį vardą, žmogus įgyja globėją danguje, savo angelą sargą visam gyvenimui“, - aiškino Kristaus Karaliaus parapijos klebonas kunigas Vladas Gedgaudas.

    Str. skelbia <A HREF="http://whatson.delfi.lt/news/people/article.php?id=11650095" TARGET="_blank">http://whatson.delfi.lt/news/people/article.php?id=11650095</A>