Spausdinti
Siūlyti publikaciją
Siūlyti publikaciją

Prašom rašyti lietuviškomis raidėmis. Komisija turi teisę neskelbti nepagarbaus turinio ar su kalbos klausimais nesusijusių publikacijų.

  • 2007-12-21
    Antanas Smetona: Kas sieja kirčiavimą su vadyba? 2007.12.21 | 13:08

    <A HREF="http://www.balsas.lt/naujiena/177689" TARGET="_blank">http://www.balsas.lt/naujiena/177689</A>


    Šalia garsų tarties problemų, lietuvių kalbai nė kiek ne mažiau aktualus ir kirčiavimas, nes turime dviejų tipų priegaidę ir nepastovų kirtį. Lietuvių kalbos kirčio šokinėjimas įvairiose žodžio formose yra susijęs su priegaide. Pvz., jei antras nuo galo kirčiuotas skiemuo turi tvirtapradę priegaidę, kirtis nešokinėja – výrą, su výru, výre; Dáivą, Dáiva, su Dáiva, Dáivas, o jei antras nuo galo skiemuo turi tvirtagalę priegaidę arba yra trumpas, kirtis tam tikruose linksniuose nušoka į galūnę – grỹbą, su grybù, grubùs; Rãsą, Rasà, su Rasà, Rasàs. Veiksmažodžiai elgiasi taip pat: jója, jóju, jóji; dainúoja, dainúoju, dainúoji; dainãvo, dainavaũ, dainavaI; rãšo, rašaũ, rašaI; rIša, rišù, rišI. Tai vadinama Sosiūro-Fortunatovo dėsniu arba antrojo nuo galo skiemens taisykle. Ši taisyklė yra susijusi su kirčiuotėmis: lietuvių kalbos vardažodis turi keturias kirčiuotes – antrojo nuo galo skiemens taisyklė veikia antrojoje ir ketvirtojoje kirčiuotėse, o pirmojoje ir trečiojoje neveikia.

    Aišku, kad tokiame straipsnelyje ir tokioje vietoje dėstyti visų kirčiavimo subtilybių nėra reikalo. Juoba kad ir skaitytojų – būkime realistai – vargu ar nuo to pagausėtų. Laimė, to daryti nė nereikia. Ir štai kodėl – lietuvių kalbos kirčiavimas yra labai sistemingas, todėl nieko neturėtų stebinti, kad ir čia veikia žymioji vadybos srities taisyklė 20/80. Kirčiavimo sistemoje ji reiškiasi taip: išmokus arba supratus 20 procentų kirčiavimo taisyklių, pasiekiamas stebėtinas 80 procentų taisyklingo kirčiavimo rezultatas. Tai reiškia, kad dėl tokio puikaus rezultato tikrai verta pasistengti suprasti ir išmokti tas kelias taisykles.

    O taisyklių iš tiesų nėra daug. Vieną iš pagrindinių – antrojo nuo galo skiemens – ką tik trumpai paaiškinau. Antras dalykas, kurį verta suprasti – kirčiuotės. Trečias dalykas – kirčiavimas pagal pavyzdį. Viskas labai glaustai ir išsamiai yra išaiškinta Prano Kniūkštos ir Antano Lyberio „Trumpame lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyne“. Nedidukas, bet išsamus kirčiavimo skyrelis pateikiamas įžanginėje žodyno dalyje. Skubantiems pravartu žvilgtelėti į mokytojo Algimanto Urbanavičiaus tinklalapį [<A HREF="http://ualgiman.dtiltas.lt/" TARGET="_blank">http://ualgiman.dtiltas.lt/</A>].

    Atskirai norėtųsi paminėti kirčiavimą pagal pavyzdį. Šis principas veikia maždaug taip: jei sakome citramònas, tai sakykime ir cinamònas. Trakùs reikėtų kirčiuoti kaip batùs. Vadinasi, bãtai – Trãkai, bãtų – Trãkų, bãtuose – Trãkuose. Žodį mamà tikriausiai visi kirčiuojame irgi be klaidų, todėl nesunku įsiminti, kad lygiai taip pat kirčiuojama Garliavà. Taigi: mamojè – Garliavojè, pas mãmą – į Garliãvą, mamõs – Garliavõs. Lygiai taip pat niekam sunkumų nekelia žodis pavardĖ. Su juo galima gretinti žodžius gegužĖ, PabradĖ. Todėl nesunkiai sukirčiuojame: pavardĖs – gegužĖs, PabradĖs, pavardėjè – gegužėjè, Pabradėjè, pãvardę – gEgužę, Pãbradę.

    Dėl labai reguliarios ir gausios darybos sistemos kirčiavimo pagal pavyzdį principas tinka ir dariniams, ypač verta atkreipti dėmesį į priesaginių žodžių kirčiavimą. Principas toks: jei mokame kirčiuoti rankýtė, tai mokame kirčiuoti dar keliolika tūkstančių žodžių su šia priesaga – mamýtė, žolýtė ir t.t. Su rankýte, vadinasi, su mamýte, su žolýte ir t.t. Toliau belieka įsiminti, kad priesagų ‑áitis, ‑ė, išskyrus aukštaItis, žemaItis, ‑ýbė, ‑ýba, ‑ýnas, ‑ýna, ‑óvė (daržovė), ‑Iena, ‑ýtis, -ánsas, -ántas, -èrnas, -èrtas, -òrtas vediniai yra pirmosios kirčiuotės – kirtis nešokinėja. Vadinasi: su viršáičiu, tris mergáites, tris blogýbes, su vadýba, šiame vienuolýne, koncèrte ir taip dar keliolika tūkstančių žodžių. Lygiai taip pat priesagų ‑aInis, ‑atà, ‑Ėklis, ‑Ėlis, ‑iẽtis, ‑yklà, ‑ỹklė, ‑Imas, ‑Inas, ‑ỹnė, ‑ỹstė, ‑õnė, ‑õvas (žinovas, žinovė), ‑uõlis, ‑ùmas, ‑tùvas, ‑tùvis, -grãmas, -mètras, -fònas, -grãfas,, -Istas, -lògas, -Omas, -Izmas, -ètas, -ūrà, -eñtas vediniai yra antrosios kirčiuotės. Taigi: kilogramùs, metrùs, telefonùs, komunistùs, filosofùs, aparatūràs ir t.t.

    Nors žurnalistai, bent jau Vilniaus universitete, specialiai mokomi kirčiuoti, o čia paminėtos taisyklės jiems nėra kokia naujiena, vis dėlto daugiausia kirčiavimo bėdų kyla būtent dėl šių taisyklių ir principų nepaisymo: kai reikia nukelti kirtį į galūnę, to nedaroma, ir atvirkščiai – nekilnojamą kirtį pradedama tampyti po visą žodį. Štai keletas pavyzdžių (vėl noriu atkreipti dėmesį, kad atranka visiškai atsitiktinė ir nepretenduoja į jokius apibendrinimus):

    Raigardas Musnickas (Žinių radijas, Kad valdžia tarnautų žmonėms, 2007 11 29): taigI = taIgi, lėšŲ = lĖšų, gálbūt = galbŪt, abejõnes = abejonès, parúoštas = pàruoštas, vienù balsù = vIenu balsù, puõta = puotà, pãstabų = pastabŲ.

    Vytenis Pauliukaitis (LTV, Reikia pakalbėti, 2007 12 04): galimybès = galimýbes, Beãta = Beatà, klùbus = klubùs, Joãna = Joanà, preparãtus = preparatùs, kokteIlius = kokteiliùs.
    Algimantas Čekuolis (LTV, Popietė su Algimantu Čekuoliu, 2007 12 02): patalýnės = pãtalynės, kálnai = kalnaI, pròduktų = prodùktų.

    Kolektyvinė nesąmonė (MTV, Oops, 2007 12 03): garãžus = garažùs, iš prãdžių = iš pradžiŲ, põza = pozà, šãchmatais = šachmãtais, septýni su pùse = septynI su pusè, namúose = namuosè, svajõnes = svajonès, žaidỹmus = žaidimùs, su Tõmu = su Tomù, šiuo mòmentu = šiuo momentù, elementãriai = elementariaI ir t.t.

    Kęstutis Urbanavičius (ATV, Zooabėcėlė, 2007 12 03): atstõvu = atstovù, medžioti žvėrIs = žvĖris, aštúoni = aštuonI.

    Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad, ieškodamas kirčio klaidų internete pateikiamose laidose, pastebėjau, jog apskritai nėra jau tokia bloga padėtis. Aišku, kad MTV arba Le Broniaus nesąmonių kampeliuose galima apsčiai rasti visko, tačiau rimtosios žurnalistikos laidos nėra koks kirčio klaidų šiukšlynas, nors ir pasitaiko viena kita kirčio klaidelė (o gyvai kalbant į eterį tai visiškai natūralu ir labai abejoju, ar apskritai išgyvendinama). Ir tai džiugu.

    Antanas Smetona yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas

    Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis

    Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras



    Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






    Šaltinis: Balsas.lt
  • 2007-12-20
    <A HREF="http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politikos_kryzkeles/susisiekimo_ministerija_okupavo_rusai_foto" TARGET="_blank">http://www.vakarozinios.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politikos_kryzkeles/susisiekimo_ministerija_okupavo_rusai_foto</A>

    Susisiekimo ministeriją okupavo rusai
    (foto žr. nurodytuoju adresu)

    Ignas JAČAUSKAS, <A HREF="mailto:zinios@vakarozinios.lt">zinios@vakarozinios.lt</A>
    2007 gruodžio mėn. 19 d. 19:10

    Susisiekimo ministerija jaučia nostalgiją išskirtinei rusiškai lektūrai - skelbdami publikacijų konkursą Lietuvos žurnalistams, ministerijos atstovai informaciją iliustravo pagiriamuoju rusišku eilėraštuku bobutei, - skelbia dienraštis &quot;Vakaro žinios&quot;.

    Lapkričio pabaigoje Susisiekimo ministerija Lietuvos žiniasklaidos atstovams paskelbė konkursą &quot;Susisiekimas vakar, šiandien ir rytoj&quot;. Norintys jame dalyvauti, žurnalistai turėjo pateikti šiemet rengtas publikacijas, reportažus transporto, pašto, elektroninių ryšių temomis.

    Susisiekimo ministerijos tinklalapyje pateiktoje informacijoje neužsimenama, kokia kalba ar kokio pobūdžio turi būti pateikti darbai. Tačiau šalia pranešimo pateiktoje iliustracijoje žurnalistams nedviprasmiškai nurodoma, į ką orientuotis. Nuotraukoje pavaizduotas teptukas su knyga, kurioje įrašytos skambios eilės: &quot;Babuška moja rodnaja / eti nežnyje stroki - tebe...&quot; (Liet.- Brangiausioji mano močiute / šios švelnios eilutės - tau). Toliau rusiškai pasakojama apie močiutės gerumą bei grožį.

    Susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, sužinojęs, jog jo pavaldiniai turi savitą humoro jausmą, nejuokais pyktelėjo bei tvirtino apie tokį pokštą girdintis pirmąkart.

    &quot;Pirmą sykį girdžiu. Aišku, konkursas - lietuviškas. Aš tuoj pat išsiaiškinsiu, kaip tai nutiko. Aišku, tai - nesusipratimas, nė kalbos nėra. Žinoma, to negali būti&quot;, - neslėpė nuostabos A.Butkevičius.
  • 2007-12-19
    LIETUVIŲ KALBOS VAIDMUO GLOBALIAME PASAULYJE

    Laimono Talat-Kelpšos,
    Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus pranešimas, skaitytas 2007-11-26 konferencijoje „Baltistikos centrai: pažintis ir bendradarbiavimo perspektyvos“

    Niekur geriau nesuprasi gimtosios kalbos reikšmės asmenybės savivokai kaip užsienyje. Tai paliudytų ne tik diplomatai, bet, manau, ir kiekvienas Lietuvos pilietis, kuriam yra tekę gyventi ir dirbti svečiose šalyse...

    Bet ar pakanka lietuvių kalbos mylėtojų ir puoselėtojų čia, gimtuosiuose namuose?

    Surizikuosiu sakydamas, kad piliečių požiūris į lietuvių kalbą nedaug kuo skiriasi nuo visuomenės požiūrio į Lietuvos valstybę. Kai valstybė kūrėsi ir buvo puoselėjama, gerbiama, lietuvių kalba skleidėsi įvairiose viešojo gyvenimo srityse. &lt;...&gt; [Dabartinis] visuotinis susvetimėjimas ir nusišalinimas nuo bendrųjų tautos reikalų reiškiasi įvairiose politikos srityse, tarp jų – ir kalbos politikoje.

    Įtvirtinti demokratišką tautos santykį su savo kalba yra strateginės svarbos uždavinys. Juk be visuomenės rūpestingos priežiūros kalba gali virsti svetimkūniu ir užleisti pozicijas kitų kalbų įtakai &lt;...&gt;

    Gerai, kad pastaruoju metu Valstybinė kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas ėmėsi žingsnių į kalbos reikalus įtraukti ir plačiąją visuomenę. Komisijos tinklalapis – turbūt vienas iš nedaugelio tarp įvairių valstybės institucijų, kur būtų palaikomas gyvas ir realus dialogas su lankytojais.

    O ir Komisija, kaip ir Institutas, nebijo kartais mus visus paprovokuoti – pavyzdžiui, neseniai iškėlusi mintį atsisakyti nosinių rašymo kai kurių žodžių šaknyse. Manau, šias drąsias Komisijos iniciatyvas turime palaikyti ir skatinti – ne tam, kad sugriautume mūsų kalbą, kaip sako kai kurie kritikai, o tam, kad geriau suprastume jos prigimtį ir raidos kryptį.

    Be šių iniciatyvų, remiamų ir aptariamų visuomenės, kalbos tvarkytojai bus viso labo tik „kalbos muziejaus“ prižiūrėtojai. Ir susidūrę su išorės spaudimu gali pasimesti.

    Turbūt jau pamiršome, su kokiais sunkumais dėl žodžio „euras“ rašybos visai neseniai susidūrėme stojant į Europos Sąjungą. Mums, diplomatams, tai buvo turbūt pirmas kartas, kai teko stoti į kovą dėl kalbos dalykų. Glaudus bendradarbiavimas su šalies kalbininkų bendruomene padėjo rasti, sakytume, visai protingą kompromisą.

    Tačiau šis mūšis – tikrai ne paskutinis. Stiprėjant integraciniams ryšiams spaudimas lietuvių kalbai taikytis prie „europinio standarto“, matyt, tik didės. Antai kaip lėtai ir kaip skausmingai sprendžiasi lenkiškų pavardžių rašymo klausimas. Nors jei radome būdą baigti ginčus dėl moterų pavardžių rašybos, tikėkimės, rasime sprendimą ir dėl europietiškų rašmenų įtraukimo į mūsų raidyną.

    Stebint tą jau prasidėjusį, tikrai nelengvą, bet kartu neišvengiamą Lietuvos prisiderinimą prie Europos smagračių sunku patikėti, kad lietuvių kalba pajėgs išlikti tyra ir nepaveikta išorinių įtakų. Juolab kad ir Rytuose užsikūrę smagračiai vis smarkiau smelkiasi į mūsų kasdienybę per įvairius koncertus, televizijos laidas ir netgi per kai kurių politikų kalbėseną.

    Matydamas šią realybę, nori nenori suvoki mūsų visų atsakomybę padėti lietuvių kalbai integruotis į Europos gyvenimą išsaugant jos unikaliuosius bruožus. Integruotis, o ne apsistatyti gynybinėmis sienomis nelyg Pilėnų Margiris, iš jų taip ir nebeišėjęs...

    Paskutinį šimtmetį Lietuvoje suformuotas ir giliai įsitvirtino mitas, kad lietuvių kalba esanti archajiškiausia Europoje. Moksliniu požiūriu taip ir yra. Tačiau visuomenės požiūris į kalbą kaip į „kultūros paveldą“ verčia taikyti kasdienei kalbai aukščiausius apsaugos reikalavimus &lt;...&gt; Rezultatas – minėtas kalbos ir visuomenės susvetimėjimas. Kalbėdami žmonės bijo (!) suklysti, nors smerkti turėtume ne klaidas, o sąmoningą vengimą jas ištaisyti.

    Galbūt mūsų kalbai reikia naujos mitologijos? Tiesioginis ryšys su sanskritu yra „cool“, nors statistinis lietuvis vargu ar įvardytų nors vieną akivaizdesnį šio ryšio įrodymą. Tačiau neabejoju, kad galėtume pasauliui papasakoti ir dėmesio vertų istorijų iš dabartinės kalbos kūrimosi laikotarpio.

    Pavyzdžiui, visai neseniai raidei „ū“ sukako 100 metų. Raidė – unikali, be mūsų savo raidyne ją turi tik kaimynai latviai. Argi ne puiki proga atšvęsti tiek Lietuvoje, tiek su kaimynais latviais, ir sykiu – pristatyti pasauliui baltų kalbas bei jų išskirtinumą? Deja, ši įsimintina proga praėjo tyliai ir be didesnio atgarsio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje...

    O kitąmet minėsime 355-ąsias raidės „ė“ metines. Raidės „ė“ neturi joks kitas Europos raidynas. Tačiau Lietuvoje šią garbingą sukaktį tikriausiai ištiks raidės „ū“ likimas: vargu ar atsiras proginė moneta ar pašto ženklas, vargu ar mokykloms ir visuomenei bus pasiūlyta kalbos istorijos viktorinų ir konkursų. Šiek tiek keista, kai mes tiek dėmesio skiriame artėjančiam valstybės 90-mečiui ar Sąjūdžio 20-mečiui, tačiau nerandame laiko tam, kas sudaro mūsų identiteto pagrindų pagrindą.

    Elektorinio susirašinėjimo amžiuje „pamiršti“ ir „ū“, ir „ė“, ir visą kitą mūsų diakritiką labai paprasta. Todėl iš tiesų reikėtų padėkoti ir mūsų kalbininkams, ir Valstybinei kalbos komisijai, laiku sukrutusiai ir privertusiai mus – bent jau valstybinėse institucijoje – įsidiegti lituanizuotas kompiuterines programas.

    Tačiau kad spėtume paskui sparčiai judantį globalizacijos traukinį, reikia kurti dar naujesnes ir dar pažangesnes programas. Tam, kad lietuviški tekstai akimirksniu galėtų virsti angliškais, rusiškais, latviškais, o kada nors – galbūt ir kiniškais. Elektroniniai žodynai, vertimo programos – štai kur šiandien reikėtų telktis valstybinėms investicijoms...

    lietuvių kalbos autonomiškumas, jos silpni tiesioginiai sąryšiai su kitomis Europos kalbomis, tampa viena iš svarbiausių kliūčių prisistatyti pasauliui, papasakoti apie savo patirtį, o kartais net ir sukurti lietuviškus „pėdsakus“ kitų valstybių teisinėse sistemose. Mes kartais stebimės, kodėl kitos mažosios Europos tautos – danai, švedai, norvegai – praktiškai visus savo įstatymus verčia į anglų kalbą. Neturi kur dėti pinigų?

    Matyt, ir Lietuvai, deklaruojančiai tam tikras „regiono traukos centro“ ambicijas, reikėtų rimčiau susirūpinti savo patirties sklaida bent jau pagrindinėmis regiono kalbomis. Verstinos informacijos apimtis – milžiniška. Ir be elektroninio vertimo paslaugų turbūt neišsiversime. Beje, kol mes tik geidžiame automatizuotų tekstinio vertimo instrumentų, kitos šalys jau kuria garsinio atpažinimo ir vertimo sistemas...

    Padėtume patys sau, jei pamažu nustotume baidytis per šimtmečius susiklosčiusių ryšių su gretimomis kaimyninėmis kalbomis. Puristinė kalbos paradigma šiandien leidžia saistytis tik su sanskritu, lotynų ar giminingomis baltų kalbomis. Į užsieniečio klausimą, išgirdus kalbant lietuviškai, - „Ar tai slavų kalbos atmaina?“, - dažnas tautietis reaguoja jautriai.

    Tačiau argi nenuostabu, kai nuvykęs į Ukrainą išgirsti „kovdra“ (kaldra) ar „pliamy“ (plėmai)? Lenkijoje – „suknia“ ar „skrzynia“, o Baltarusijoje – „Kaliady“ (Kalėdos) ar „Vicis“ (Vytis)? Užuot slėpę, galėtume šiuos ryšius labiau eksponuoti ir įtvirtinti Lietuvą kaip neatsiejamą regiono dalį (nors mums kažkodėl labiau patinka pabrėžti „nepritapimo“ atvejus: archajiškiausia kalba, paskutiniai pagonys ir pan.).

    Kodėl neparengus ir neišleidus lietuvių-ukrainiečių, lietuvių-lenkų ar lietuvių-rusų homologų žodynėlių? Arba lietuvių-vokiečių – juk 800 metų buvome kaimynai ir į savo kalbą perėmėme ne vieną vokišką žodį, ypač Vakarų Lietuvoje? Tokie žodynėliai labai praverstų mūsų regioniniam ir europiniam tapatumui įtvirtinti, jau nekalbant apie jų naudą turizmui ir kitiems tarpvalstybiniams ryšiams skatinti.

    Labai svarbu į kalbos kūrimą įtraukti kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Ta kūryba vyksta kasdien – gatvėje, mokykloje, troleibuse, ir netgi ruošiant medžiagą ministro vizitui į užsienį. Tačiau šios kūrybinės „dirbtuvės“ tarpusavyje kol kas nesusisiekia.

    Kuriame kiekvienas sau, taigi ir mūsų kūrybos vaisiai negali tapti bendrinės kalbos dalimi &lt;...&gt; kada ateis tie laikai, kai jaunimas pasklis ne tik po kaimus, bet ir po miestus – restoranus, klubus, parduotuves, ministerijas – ir registruos besiformuojančią XXI amžiaus lietuvių kalbą? Dirbant įvairių „finansinių perspektyvų“, „harmonizacijų“ ir „euroatlantinių aspiracijų“ pasaulyje šis poreikis kaip niekad aktualus.

    Valstybėje galėtų rastis aiškesnis mechanizmas, kaip naujadarą viešai apsvarstyti ir paversti bendrinės kalbos dalimi. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir Seimas privalo jį svarstyti. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau susitarsime, kokia tvarka ir kur kreiptis, norint užregistruoti savo pasiūlymus lietuvių kalbos „konstitucijai“.

    Galbūt tokia sistema jau sėkmingai veikia, tačiau kaip eiliniam vartotojui man apie ją nėra žinoma. Su kalbos kūrimu tenka susidurti tik epizodiškai ir griežtai pagal profesiją – pavyzdžiui, tikslinant valstybių ir sostinių pavadinimus. O į kokį banką dėti kitas – galbūt ne visada ir ne visai vykusias idėjas – kol kas valstybinė paslaptis.

    Todėl kviesčiau mielus kolegas – kalbos specialistus pateikti visuomenei dar daugiau informacijos apie esamas dalyvavimo kalbos kūrime galimybes. Juk kalba, atvira aplinkai ir nebijanti eksperimentuoti, daug ką pasako apie tautos mentalitetą. Kas paneigs, kad visuomenė, tvarkanti savo kalbą demokratiškais pagrindais, tų pačių principų laikosi ir tvarkydama kitus bendruosius reikalus?

    Apibendrinant lietuvių kalbos vaidmenį globaliame pasaulyje galima apibrėžti labai paprastai: arba ji persitvarkys, arba tapsime jos archajiškumo įkaitais. Ir tik demokratiška kalba turi šansų išlikti mūsų tapatybės atpažinimo įrankiu globalizuotoje ir smarkiai niveliuojančioje šiuolaikinio pasaulio sistemoje.

    Diskusijos šia tema mūsų visuomenėje iš esmės dar neprasidėjo. Labai tikiuosi, kad tokiomis konferencijomis kaip ši išjudinsime šį pribrendusį klausimą ir paleisime jį į platesnius vandenis.

    Visą prašnešimą žr. <A HREF="http://www.urm.lt/index.php?-747497841" TARGET="_blank">http://www.urm.lt/index.php?-747497841</A>
  • 2007-12-19
    Apie džipą, anūką ir kitus skriaudžiamuosius

    Kalbos vartotojo ir stebėtojo pastabos
    LAIMANTAS JONUŠYS

    Kalbos nevienodai įsileidžia svetimos kilmės žodžius. Pavyzdžiui, vokiečių kalbą pastaraisiais dešimtmečiais užplūdo anglicizmai – anaiptol ne tik ten, kur vokiečiams pritrūksta savų žodžių, kartais angliškai įvardijamos ir tokios sąvokos, kurioms vokiečių kalba seniai turėjo žodžių. Žinoma, vokiečių kalba dėl to neišnyks, vokiškai nemokantys anglakalbiai šios kalbos vis tiek nesupranta, bet tai nereikalingas kalbos šiukšlinimas ir darkymas. Svetingumu anglicizmams nedaug atsilieka ir italų kalba bei kai kurios kitos.

    Bet štai lietuvių kalbininkai, manyčiau, svetimos kilmės žodžiams kartais būna per griežti. Žinoma, mes galime puikiai išsiversti be „nonsenso“ arba „generacijos“, nes juos sėkmingai atstoja „nesąmonė“ ir „karta“. Ir juolab nereikalingas „sofistikuotas“, nes yra paprastesnis tarptautinis žodis „rafinuotas“ arba jau visai lietuviškas „įmantrus“.

    Bet štai pora pavyzdžių iš transporto priemonių srities. „Džipą“ keisdami „visureigiu“ turbūt kai ką prarandame &lt;...&gt;

    O pamačius, kad „zrazus“ liepiama keisti „suktinukais“, norisi sušukti primityviai: jie ne suktinukai, jie zrazai! Na, gerai, viena iš suktinukų rūšių, su specialiu įdaru. „Piknikas“ yra ne šiaip „iškyla“ (taip siūloma keisti), o iškyla su užkandžiais gamtoje. Atsisakę šių svetimos kilmės žodžių, mes tiesiog skurdiname savo žodyną, nes juos keičiame žodžiu, nusakančiu ne konkrečiai šią, o bendresnio lygio sąvoką. Štai anglų kalba (ir kitos) turi du skirtingus žodžius: platesnės reikšmės „supporter“ (rėmėjas) ir siauresnės reikšmės „sponsor“ (finansinis rėmėjas). Mums teliko vienas. Kartais svetimžodžius arba tarptautinius žodžius (riba tarp šių dviejų kategorijų kartais labai neaiški, „arbitralinė“ – štai dar vienas geras tarptautinis žodis) pavyksta sėkmingai pakeisti grynai lietuviškais, o kartais niekaip nesiseka, nors tu ką. Taip ir nėra trumpo adekvataus žodžių „parkingas“, „parkuoti“ pakaitalo &lt;...&gt;

    Dar keisčiau, kai bandoma išguiti seniai įsigalėjusius ir pripažintus lietuviškus žodžius. Žodžiai „rūbas“ ir „anūkas“ buvo visuotinai vartojami literatūrinėje kalboje ir visų lygių raštuose daug dešimtmečių, o gal ir šimtmečius. Ir štai staiga XXI amžiaus pradžioje mums paskelbiama, kad jie lyg ir netinkami. Beje, „rūbas“ turbūt kilęs iš senos indoeuropietiškos šaknies (plg. angl., pranc. robe – „apsiaustas“, vok. Robe – „mantija“). „Rytas rengias rūko rūbą“, – rašė poetė, ir šis žodis tikrai geriau tinka daugelyje poetinių kontekstų (pvz., „žalias miesto rūbas“). Be to, sakoma, kad teatre yra rūbinė, kur lankytojai palieka paltus, ir drabužinė, kur laikomi aktorių kostiumai. O „vaikaitis“ tegul būna teisės aktuose ir dokumentuose, bet rašytojai (ir vertėjai) žino, kad močiutė kreipiasi į savo anūkėlį, o ne vaikaitėlį.

    Jau girdžiu, kaip man sako: bet juk tie žodžiai nelaikomi klaida, laisvuosiuose stiliuose juos galima drąsiai vartoti. Taip, bet kam apskritai reikėjo reglamentuoti šių sinonimų vartoseną? Ir antras dalykas, dėl kurio tiesiogiai kalbininkams gal ir negalima priekaištauti. Padėtis paradoksali – šnekamojoje kalboje pilna visokių kalbos šiukšlių, kurios mūsų ausis pasiekia per radiją ar televiziją kalbant politikams, verslininkams, valdininkams ir t. t. Tačiau didžiojoje dalyje raštų nelieka nė tų žodžių, kurie netgi klaida nelaikomi. Taip yra todėl, kad uolios redaktorės (stilistės) braukia „rūbą“, „anūką“ ir daugybę kitko visur, kur tik pamato, išskyrus originaliąją grožinę literatūrą (šioje leidžiama viskas). Negana to, braukia net ir nutarimų nesulaukusios, o tik išgirdusios kokio nors kalbininko pasvarstymus. Joms nė motais, kad prie laisvųjų stilių t. p. priskirtini grožinės literatūros vertimai, publicistika, eseistika ir pan.

    Iš tiesų naujosios „Kalbos patarimų“ knygelės palieka nemažai vartosenos laisvės (kiek griežtesnė „Leksikos“ dalis), kuria praktiškai vis dėlto kartais sunkoka pasinaudoti. Gali atrodyti, kad tos laisvės net ir per daug – štai tiek daug metų kovota su posakiais „iš vienos pusės... iš kitos pusės“, o dabar jie paskelbti netgi ne šalutiniu, o lygiaverčiu variantu su „viena vertus... antra vertus“.

    Siekiant pakeisti svetimos kilmės žodžius lietuviškais, sėkmę dažnai lemia trumpumas, deja, sunkiai pasiekiamas. Štai keblus pavyzdys: Thai-Takeaway – „Tailando virtuvės išsinešti ruošiamo maisto užeiga“. Jeigu manote, kad čia cituoju kokį nors aiškinamąjį žodyną, klystate – būtent šitaip pateikta vieno romano vertime, t. y. dviejų žodžių junginys išverstas šešiais žodžiais. Nesiūlau lietuviškai vadinti „tailandietišku teikavėjumi“ (tai, beje, yra iš vokiško originalo – vokiečių kalbos „anglėjimą“ jau minėjau), tačiau kokios nors trumpesnės išeities reikia.

    Šiemet galų gale pasirodė pirmasis lietuvių žargono žodynas. Kitaip nei kai kas prognozavo, kalbininkai jo neišsigando, o pateikė labai dalykišką, nors ir gana kritišką recenziją (Inga Mataitytė – „Gimtoji kalba“, Nr. 10). Pirmas blynas truputį prisvilęs, bet vis tiek labai reikalingas ir, reikia tikėtis, ne paskutinis. Dabar ir visa kalbos vartosena galbūt darysis aiškesnė: šnekamoji kalba daugeliu atvejų be vienokio ar kitokio žargono neišsivers; prasčiau tai, kad labai dažnai jis yra rusiškas, bet ir tai, matyt, neišvengiama. Tačiau gal susiprotės tie šiaip jau inteligentiški kalbėtojai ir rašytojai, kurie, regis, mano, kad be rusiško sovietinio naujadaro „bomžas“ mes nežinojome, kaip savo kalba pavadinti valkatą.

    Antra vertus (arba iš kitos pusės), kurioziška, kai „Kalbos patarimuose“ kuo rimčiausiai nurodoma, kad atsisveikinti žodžiu „čiau“ yra kalbos klaida. Juk visi ir taip supranta, kad tai itališkas žodis, ir sako jį tik kaip žaismingą pakaitalą (beje, šis žodis būtent tokia, antraeile, funkcija paplitęs daugelyje Europos kalbų, bent jau Rytų Europoje). Laimė, turime kaip reta trumpą lietuvišką atsisveikinimo žodelį „iki“, ir jo viešpatavimui tikrai niekas negresia. Tad sakau iki, bet ne sudie, nes artimoje ateityje šiuose puslapiuose dar pažersiu trumpų pastabėlių kalbos vartosenos klausimėliais.

    Str. žr.Šiaurės Atėnuose, <A HREF="http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=873&amp;kas=straipsnis&amp;st_id=15623" TARGET="_blank">http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=873&amp;kas=straipsnis&amp;st_id=15623</A>
  • 2007-12-19
    Krizė Belgijoje įtraukia ir gražuoles

    Kauno diena, 2007 m. gruodžio 19 d., Nr. 290 (18353)
    AFP, BNS inf.

    Belgiją krečianti politinė krizė braunasi ir į grožio sritį. Šalies karaliui paprašius suformuoti naująją vyriausybę, dauguma gyventojų dar nebuvo atsitokėję nuo šoko – „Mis Belgija“ nemoka olandiškai &lt;..&gt;

    Vakar dauguma belgų dar aptarinėjo šeštadienio incidentą „Mis Belgijos“ rinkimuose. Konkursas vyko olandiškai kalbančio Flamandijos regiono Antverpeno mieste. „Mis Belgija“ tapusi 20 metų filologijos studentė iš prancūziškai kalbančios Valonijos prisipažino nesupratusi olandų kalba užduoto klausimo. Maždaug 4 tūkst. salėje buvusių žiūrovų, kurių daugumą tikriausiai sudarė olandiškai kalbantys flamandai, gražuolę akimirksniu nušvilpė.

    Olandiškai kalbantys flamandai sudaro 60 proc. iš 10,5 mln. Belgijos gyventojų. Dar 3,5 mln. belgų gyvena Valonijoje, o 1 mln. – daugiausia prancūzakalbiame, bet oficialiai dvikalbiame Briuselio regione.

    Str. žr. <A HREF="http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&amp;aid=53600" TARGET="_blank">http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&amp;aid=53600</A>
  • 2007-12-18
    Didžioji mažuma: Baltijos šalių laukia atsakomasis rusų mažumos smūgis

    2007.12.18 | 09:16 | balsas.lt

    Nors beveik 30 proc. Estijos gyventojų kalba rusiškai, o rusų kalba nuolat girdėti parduotuvėse ir gatvėse, šalyje nepamatysi nei iškabų, nei reklaminių skelbimų, parašytų kirilica. Tai drakoniško Kalbos įstatymo pasekmė, rašydamas apie rusakalbių mažumos problemas Baltijos šalyse baisisi D. Britanijos dienraštis „Independent“. &lt;...&gt;

    „Amnesty International“ perspėja, kad rusakalbiai Estijoje „neturi ištiso spektro ekonominių, visuomeninių ir kultūrinių teisių“. Pernai ši organizacija pasmerkė Estijos Valstybinę kalbos inspekciją, pasirinktinai vykdančią darbuotojų patikrinimus, kad nustatytų, ar šie moka valstybinę kalbą. Jei darbuotojas nekalba estiškai, jam gresia atleidimas. „Amnesty International“ šią valstybės instituciją pavadino „iš prigimties represine ir baudžiamąja“.

    Iš darbo atleista Talino taksistė guodėsi „Amnesty International“ atstovams: „Žmogų gali atleisti ne už tai, kad jis blogai dirba arba kad juo skundžiasi keleiviai, o už tai, kad jis nepakankamai gerai moka estiškai. Aš neturiu darbo ir negaliu mokėti už estų kalbos kursus. Na ir kaip man gyventi?“

    Latvijoje, kur rusakalbiai sudaro apie 30 proc. gyventojų, veikia panašūs įstatymai, rašo „Independent“. Todėl pusė rusakalbių gyventojų neturi Latvijos pilietybės. Šalies įstojimas į Europos Sąjungą buvo pažymėtas Rygoje surengtomis protesto eitynėmis, kuriose dalyvavo 20 tūkstančių žmonių. Jie protestavo prieš įstatymą, ribojantį rusų kalbos vartojimą švietimo srityje. Latvijos parlamento užsienio reikalų komisijos pirmininkas Aleksandras Kiršteinas nepiliečius pavadino „pilietiniais okupantais“ ir paragino išsiųsti juos į „istorinę tėvynę“. &lt;...&gt;

    Lietuvoje, kurios santykiai su Rusija yra ramesni, padėtis ne tokia sudėtinga, tvirtina dienraštis. Po nepriklausomybės atgavimo pilietybė buvo suteikta kiekvienam Lietuvos gyventojui. Tarptautiniai stebėtojai Lietuvos tautinių mažumų įstatymą vadina liberaliausiu Baltijos šalyse. Daugelis jose gyvenančių žmonių tikisi, kad šie tautiniai nesutarimai kada nors išnyks. Pasak rusakalbių atstovų, visi jauni, ambicingi ir prisitaikyti galintys žmonės išmoko valstybinę kalbą ir pasuko asimiliacijos keliu, teigia dienraštis.

    Šios teorijos problema iš esmės yra ta, kad ji „nurašo“ vyresnę rusų kartą į istorijos sąvartyną &lt;...&gt;. Kaip bebūtų, pažangesniuose visų trijų Baltijos valstybių politiniuose sluoksniuose pradedama suprasti, kad šios didelės rusakalbių mažumos niekur nedings, rašo „Independent“.

    Visą str. žr. <A HREF="http://www.balsas.lt/naujiena/177356" TARGET="_blank">http://www.balsas.lt/naujiena/177356</A>
  • 2007-12-17
    Kalba kaip kalba

    2007-12-14 | bernardinai.lt

    Vieniems nepriekaištingai lietuviškai kalbantiems užsieniečiams lietuvių kalba atrodo vaizdinga ir daininga, kitiems – kalba, kuria sunku išsakyti jausmus, spalvas ir sąvokas – pastarieji ją vadina medine kalba. Ir ar tikrai lietuvių kalbą taip sunku išmokti, kaip esame įpratę girdėti ir sakyti? Anot specialistų, visiems indoeuropiečių prokalbės kalbėtojams lietuviškai išmokti yra palyginti paprasta.

    Jei mums atrodo, kad japonų kalbos mokymasis – Titano darbas, o ir japonams mūsiškę kalbą studijuoti – veikla ne iš lengvųjų.

    Štai šešerius metus Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys sako daug vargusi, kol išmoko puikiai tarti lietuvišką žodį.

    „Jūsų gramatika tokia!.. Vien tik ją išmokti užtruko dvejus metus“, – kalba Akiko.

    Bet kiti svetimšaliai mūsų žodyną perkanda be didesnių kančių. Šveicarei Miriam Virz lietuvių kalba yra jau penktoji išmokta &lt;...&gt;

    „Lietuvių kalbos mokytis nėra toks jau didelis sunkumas. Pavyzdžiui, jei tu nori kalbėti angliškai kaip rašytojas – tai išmokti užtruks labai ilgai.

    Be to, ne indoeuropiečių kalbų mokymasis trunka dvigubai ilgiau – štai gruzinų, manau, gerokai sudėtingesnė“, – įsitikinęs maždaug dešimčia kalbų kalbantis filologas.

    Beje, jo pastebėjimu, geriausias būdas mokytis nepažįstamos kalbos – gyvenant svečioje šalyje.

    „Yra žmonių, kurie mano, kad lietuvių gramatika yra tokia sunki, kad neįmanoma išmokti. O iš tikrųjų ta gramatika yra tokia pati, kaip ir visų kalbų“, reziumuoja Suomijoje gyvenanti lietuvių kalbos dėstytoja Aurelija Kaškelevičienė.

    Str. žr. <A HREF="http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/71252" TARGET="_blank">http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/71252</A> Parengta pagal „Klasikos“ laidą „Muzikinis pastišas“
  • 2007-12-17
    Kaip žlunga, arba klesti, mūsų kalba

    2007 12 17 /09:55/ Laimantas Jonušys
    lrt.lt

    Tarpukario Lietuvoje kai kas iš tiesų perskaitydavo „Churchillis”, o ne „Čerčilis“, bet tada nebuvo televizijos, mažai kas turėjo radiją. Dabar padėtis kita: niekas neperskaitys „Bushas“, visi žino, kad tai yra „Bušas“.

    Kai prieš porą metų atnaujinęs kompiuterį norėjau iš naujo atsisiųsti savo naudojamą interneto naršyklę Mozilla Firefox, man buvo automatiškai pasiūlyta imti lietuvišką variantą.

    Rašydamas šį komentarą pasitikslinau: šiuo metu ši naršyklė veikia dvidešimt dviem kalbom.

    Laimėjimas išskirtinis, nes paprastai lietuvių kalbai suteikiama privilegija maždaug tarp 35 kalbų.

    Bet ir tai – įsiklausykime: internete lietuvių kalba yra tarp 35-ių svarbiausių pasaulio kalbų. Nors pagal gimtosios kalbos vartotojų skaičių mūsų kalba pasaulyje nė į šimtuką nepatenka.

    O juk kartais sakoma, kad mirs tos kalbos, kurios nėra masiškai vartojamos internete. Šiaip ar taip, įsivaizduojamoje ateityje iš keleto tūkstančių pasaulio kalbų išgyvens tikrai daug daugiau negu trisdešimt penkios.

    Jau vien iš to aišku, kad šnekos apie artėjančią lietuvių kalbos mirtį yra truputį perdėtos. Bet ne tik dėl to. Lietuvių kalba yra masiškai užplūdusi viešąją erdvę.

    Lietuviškos žiniasklaidos mastai yra daug kartų didesni negu bet kada istorijoje iki pastarojo nepriklausomybės atgavimo.

    Tas pats pasakytina apie visą raštiją, apimančią įvairias kultūros sritis. Kartais atrodo, kad įprotis dejuoti ir šaukti „dangus griūva“ daliai tautos įaugęs į kraują.

    Ten, kur yra gyvybingumas ir klestėjimas, kai kam vaidenasi mirtis.

    Apskritai norėčiau tautiečiams patarti mažiau pranašauti, nes dažniausiai tos pranašystės būna nieko vertos.

    Jeigu kam nepatinka kokie nors dabartiniai reiškiniai, tai imama gąsdinti juoda ateitimi ir, pavyzdžiui, sakoma: įstojus į Europos Sąjungą, mūsų žemės ūkis neatlaikys konkurencijos ir žlugs. Mūsų pramonė, žinoma, irgi žlugs.

    Įvedus eurą, kainos bus kaip Vakaruose, o atlyginimai liks nepakitę. Jau antrą dešimtį metų šaukiama, kad išnyks kalba, žlugs kultūra, pražus tauta.

    Ir dėl visko kalta vadinamoji Europa. Iš tiesų daliai bulvarinės spaudos žodis Europa jau virto keiksmažodžiu. Nors pastaraisiais šimtmečiais būtent iš Vakarų Europos, daugiausia per Lenkiją, mes gavome kone visą tą kultūrinį pagrindą, ant kurio dabar laikomės.

    Taip pat gavome įrankius, įgalinančius saugoti, puoselėti ir platinti mūsų tautinę kultūrą. Juk savo visą folklorą užrašome rašto sistema, pagrįsta lotyniškais rašmenimis. Ar ne iš Vakarų Europos jie atėjo?

    Provincialūs bandymai atsiriboti nuo Europos liudija nevisavertiškumo jausmą, negebėjimą pasijusti oriais europiečiais.

    Ką gi daro ta kalbų žlugdytoja Europos Sąjunga? Nagi finansuoja didžiulių tomų vertimą į lietuvių kalbą.

    Žvelgiant iš Briuselio (arba Londono, Paryžiaus), rodos, praktiškiau būtų išversti į mažas kalbas tik svarbiausias Europos Sąjungos nuostatas, o didžiules krūvas direktyvų pateikti tik didžiosiomis kalbomis.

    Bet ne – viskas verčiama į lietuvių kalbą, kartu kuriami nauji terminai, ir šis procesas, prižiūrimas kalbininkų, turtina mūsų kalbą, plečia jos vartojimo ribas.

    Ar nenukrypstu aš į kitą priešingybę, ar neimu visko piešti rožinėmis spalvomis, argi nėra problemų? Žinoma, yra, kada jų nebuvo? &lt;...&gt;

    Komentaras skaitytas laidoje „Kultūros savaitė“.

    Taip pat žr. vlkk.lt Naujienose, <A HREF="http://www.vlkk.lt/naujienos/naujiena.991.html" TARGET="_blank">http://www.vlkk.lt/naujienos/naujiena.991.html</A>
  • 2007-12-13
    Meilutė Ramonienė. Kalba mus lydi kiekviename žingsnyje

    2007-12-13


    Apie naujus iššūkius mūsų kalbai, kuriuos skatina modernios technologijos, švarios kalbos išlaikymą, ankstyvą užsienio kalbos mokymąsi mokykloje bei tinkamą Lietuvos švietimo įstaigų pasirengimą kalbamės su VU Filologijos fakulteto lituanistinių studijų katedros vedėja doc. dr. Meilute Ramoniene.


    Pasikeitus politinei, ekonominei, socialinei situacijai Lietuvoje, matyt, natūraliai, keitėsi ir santykis su kalba. Kaip per visą nepriklausomybės laikotarpį kito lietuvių kalba bei požiūris į ją?


    Kalbą visada veikia pats gyvenimas, nes ji yra neatsiejama jo dalis. Mes gyvename kalba nuolatos – nuo pat prabudimo rytą iki pat dienos pabaigos, namie, darbe ar pramogaujant mus lydi kalba vienokiomis ar kitokiomis išraiškos formomis. Todėl natūralu, kad kalba gyvena mūsų gyvenime, ir ją veikia įvairūs pasikeitimai – ar tai būtų ekonominiai, ar politiniai dalykai, ar žmonės, su kuriais bendraujame. Todėl kalbos pokyčiai neišvengiami – jie visada vyko, vyksta ir vyks kartu su gyvenimo pokyčiais. Nemanau, kad šiuo požiūriu įvyko kažkas labai naujo, gal tik tiek, kad pats gyvenimas labai suintensyvėjo, ir tai natūraliai atsispindi ir mūsų kalboje.

    Žinoma, didžiausias pokytis – nuo Sąjūdžio laikų pakitęs lietuvių kalbos statusas – lietuvių kalba imta vartoti tose sferose, kur ji sovietmečiu buvo visai nevartojama arba vartojama labai mažai. Kita vertus, sparčiai randantis naujiems gyvenimo reiškiniams, gimsta ir poreikis juos įvardyti, todėl šiuo požiūriu lietuvių kalba išties pakito, ir ji keičiasi nuolatos. Bet tokius pokyčius šiandien išgyvena visos kalbos.

    Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria lietuvių kalba?


    Visi dabar labai bijome anglų kalbos įtakos. Dar ne taip seniai ypač akivaizdžiai jutome rusų kalbos įtaką. Tiesa, pastaroji mums buvo primesta su okupacija, todėl visiems atrodė, kad tos įtakos reikia vengti, priešintis tam, kas mums primetama. Dabar, kai anglų kalbos mokomės su džiaugsmu, o mūsų aplinka pilna jos, tenka pripažinti, kad šios svetimos kalbos poveikiui nesame tokie atidūs. Tokia padėtis daugeliui kalbininkų bei žmonėms, besidomintiems kalba, kelia nerimą. Tačiau aš šios situacijos nenorėčiau dramatizuoti.

    Prestižinės, labai paplitusios pasaulio kalbos visada stipriau veikė kitas kalbas. Tai taip pat natūralus procesas, kurio neįmanoma nei sustabdyti, nei kokiu nors būdu apeiti.

    Tačiau turbūt dažnas atsimename, kaip lietuvių kalbą ėmė atakuoti angliški žodžiai ir neretai nevaisingas, net komiškas kalbininkų pastangas kovoti su šiomis tendencijomis.


    Kalbininkai, daugiau nei visi kiti visuomenės sluoksniai, norėtų išlaikyti švarią, gryną kalbą. Tačiau tai yra nelengvas uždavinys – kaip išlaikyti gryną kalbą be ryškių ydingų kitų kalbų įtakų ir kartu leisti jai natūraliai gyventi. Dar kita problema – kaip padaryti, kad visuomenė atsižvelgtų į kalbininkų siūlymus? Juk jei žmonės nereaguos į tai, ką siūlo kalbininkai, pastarieji nieko ir negalės padaryti. Kalba nėra kalbininkų nuosavybė, todėl būtinas kūrybiškas ir atviras dialogas tarp visuomenės ir kalbos sergėtojų.

    Yra šalių, kuriose griežti kalbininkų reikalavimai, puristinės tradicijos išlaikomos iki šiol. Pavyzdžiui, prancūzai labai nenori įsileisti anglų kalbos, todėl už kalbos grynumą jie kovoja net išsijuosę. Tačiau tendencijos paprastai yra priešingos – jei ko nors reikalaujama itin griežtai, visuomenė paprastai elgiasi priešingai – daro savaip. Todėl kalbininkų uždavinys šiais laikais yra gana sudėtingas – reikia priimti tokius sprendimus, kurie patiktų visuomenei, ir ji būtų linkusi įsiklausyti į kalbininkų siūlymus.

    Visuomenės įsiklausymas, matyt, įmanomas mokant per pavyzdžius. Tam galėtų pasitarnauti televizija ar radijas. Tačiau, tarkime, jaunimui skirtose laidose vedėjų ar dalyvių kalba dažnai yra itin nešvari, kad jų klausantis gali mažai ką suprasti. O jaunimas ypač linkęs mėgdžioti tai, ką mato ar girdi, juolab jei taip elgiasi jų dievinamos „žvaigždės“.


    Tai tiesa, bet įsivaizduokite, kad jaunimo laidose vedėjai kalba kaip diktoriai. Abejoju, ar tokios laidos būtų patrauklios jaunam žmogui. Juk jei su mumis kalba ne taip, kaip mes įpratę, kaip tikimės, tada tiesiog atsisakome bendrauti. Tai natūralu. Kita vertus, svarbu išlaviruoti, kad jaunimui skirtose laidose būtų kalbama ir jiems gerai suprantama, artima ir kartu kiek įmanoma taisyklingesne kalba. Tačiau šioje situacijoje sugalvoti galimų sprendimų yra viena, o juos įgyvendinti – visai kas kita. Juk kalbėjimas yra spontaniškas dalykas, sunkiau kontroliuojamas nei rašytinė kalba. Juk būtų visai nenormalu ir nepatrauklu, jei jaunimo laidose būtų šnekama sterilia bendrine kalba.

    Pavyzdinė standartinė kalba natūraliai bendraujant neretai atrodo negyva, klausytojui ji gali kelti net neigiamų nuostatų. Taip yra visur. Neseniai skaičiau mokslinį straipsnį, kuriame buvo tiriama siaubo filmų herojų kalba. Paaiškėjo, kad angliškų siaubo filmų neigiamų veikėjų kalba yra vadinamoji standartinė BBC anglų kalba, kuria žmonės realiame gyvenime visai nekalba. Tad standartinė kalba yra įdedama į lūpas tų herojų, kurie mums nėra patrauklūs. Todėl galime nesunkiai įsivaizduoti, kas nutiktų, jei jaunimui skirtą laidą vestų profesionalus diktorius ir kalbėtų tik labai taisyklinga bendrine kalba.

    Kad susikalbėtume, mes pritaikome savo kalbą prie pašnekovų, prie situacijos, prie vietos ir laiko. Juk vienaip kalbamės su mažais vaikais, kitaip – su pagyvenusiais žmonėmis, vienaip – šnekėdami su artimais žmonėmis namie, privačioj aplinkoj, kitaip – kalbėdami viešai, oficialiai. Mūsų kalbėjimas visada priklauso nuo to, su kuo bendraujame, nuo erdvės, kurioje vyksta pokalbis. Jeigu imtume su pradinukais šnekėt taip, kaip kalbame su studentais universitete arba su draugais taip, kaip kalbame su profesoriais, pokalbis sutriktų. Ar ne? Taip ir su jaunimo laidom.


    Kaip vertinate naujos kalbos formas – elektroninį paštą, SMS žinutes? Ar tai išdarkyta kalba, ar natūrali kalbos mutacija tam tikroje, elektroninėje, erdvėje?


    Tai jau rašytinė kalba, kurią matome, ją skaitome. Tačiau naujos kalbos formos išties nėra tokios, kokios yra įprastos rašytinei, pavyzdžiui, laikraščių ar knygų kalbai. Čia matome tokių dalykų, kokių rašto kalboje niekada nebuvo. Daug kas vienokiais ar kitokiais būdais perkeliama iš sakytinės kalbos. Pavyzdžiui, Lietuvos regionuose, kur yra itin ryškios tarmės, labai gyvai vartojama tokia kalba net rašant trumpąsias žinutes. Tai ypač populiaru tarp jaunimo. O svarbiausia – tai universalu – tas pats reiškinys yra būdingas visoms pasaulio šalims, kur naudojamos šiuolaikinės komunikacijos priemonės. Per kalbą šiuolaikinėse komunikacijose ypač išryškėja lokalios tapatybės ženklai.

    Žinoma, įvairūs žodžių trumpinimai, vienos raidės rašymas vietoj dviejų ar gramatinių taisyklių nesilaikymas yra akivaizdus, tačiau tai tik pragmatiškas požiūris į šiuolaikinių komunikacijų teikiamas galimybes – juk SMS yra ribotas ženklų skaičius.

    Bet ar galimybė rašyti bet kaip interneto erdvėje ar trumposiose žinutėse neatsispindės ir „rašant bet kaip“ mokyklos suoluose?


    Vienas dalykas yra tai, kas susiję su kalbos vartojimu moderniose komunikacijose. Šiandien tenka pripažinti, kad tai jau yra nauja, trečia kalbos atmaina, Davido Kristalo žodžiais tariant, trečioji kalbos revoliucija po pačios kalbos bei rašto atsiradimo. Ši naujoji kalba skiriasi tiek nuo rašytinės, tiek ir nuo sakytinės kalbos. Tai savotiškas abiejų šių kalbų mišinys – rašytinė forma – raidės, bet pati raiška artimesnė sakytinei kalbai. Tai taip pat neišvengiama – tai atsirado, plėtojasi pagal savus dėsnius ir dar nežinia kur link nueis.

    Kaip reikėtų vertinti elektroninio diskurso įtaką vaikų rašymui šiandien dar sunku pasakyti, nes bent jau Lietuvoje nėra atlikti tyrimai arba man jie tiesiog nežinomi. Be jokios abejonės, tam tikrą įtaką tai turėtų daryti, tačiau nemanau, kad mums reikėtų tai vertinti kaip „kalbos išdavystę“. Derėtų į tai žiūrėti blaiviai, suvokti vykstančius procesus ir juos analizuoti. Tačiau abejoju, ar vaikai diktantuose rašo „x“ raidę ar šypsenėlę. Manau, kad šios kalbos yra atskiriamos, kaip atskiriama sakytinė ir rašytinė kalba.

    Jei šios naujosios kalbos įtaka rašytinės kalbos išmokimui išties būtų labai neigiama, manau, kad kalbininkų uždavinys būtų ne sakyti, kaip blogai modernios technologijos veikia mūsų raštingumą, o rasti naujų būdų, naujų metodikų, kad vaikai mokyklose išmoktų taisyklingos lietuvių kalbos rašybos. Mes tiesiog turėtume kur kas sparčiau reaguoti į naujus gyvenimo pokyčius ir juos pritaikyti švietimo sistemai. Didelė bėda Lietuvoje yra ta, kad mūsų švietimo sistema yra labai nelanksti ir mes nespėjame su besikeičiančiu pasauliu. Būtent čia aš įžvelgčiau pačią blogiausią tendenciją, kuri kaip tik ir galėtų daryti mūsų raštingumui labai neigiamą įtaką.


    Iki šių metų vaikai užsienio kalbų mokyklose buvo mokomi nuo ketvirtos klasės, tačiau buvo galimybė pasirinktinai mokytis ir nuo antros. Nuo kitų metų visi užsienio kalbos mokysis jau nuo antros klasės. Kaip Jūs vertinate šį faktą?


    Vertinu labai teigiamai. Norėčiau pabrėžti, kad šie politiniai sprendimai buvo padaryti ne staiga, o gerai išanalizavus esamą situaciją Lietuvoje ir kitose šalyse, atliekant įvairius tyrimus. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad mes smarkiai atsiliekame nuo daugelio ES šalių, kuriose daug anksčiau buvo pradėtas ankstyvasis užsienio kalbų mokymasis. Situacija, kurią turėjome iki šiol, buvo be galo ydinga, nes, vieniems pasirenkant užsienio kalbos mokymąsi nuo antros, kitiems pradėjus mokytis nuo ketvirtos klasės, iškildavo įvairių nesusipratimų. Užsienio kalbų mokymuisi šitokia situacija tikrai nepadėjo, o gal net ir kenkė.

    Šiandien natūralu, jog daugelis tėvų nori, kad jų vaikai anksčiau pradėtų mokytis užsienio kalbų. Tai šiuolaikinės visuomenės tendencijos – gyvename daugiakalbyje pasaulyje, žmonės daug keliauja, jie supranta, jog gerai mokant užsienio kalbą atsiveria kur kas geresnių perspektyvų tiek karjerai, tiek pasaulio pažinimui. Todėl natūralu, kad pasisakoma už ankstyvą užsienio kalbos mokymą.

    Psicholingvistai pabrėžia, kad vaikai nuo 5 iki 9 metų nesunkiai išmoksta antros ar trečios užsienio kalbos, ir jiems tai pavyksta kur kas mažesnėmis pastangomis nei vyresniems vaikams ar suaugusiesiems.

    Tačiau šios naujos sistemos skeptikų turbūt taip pat esama? Ką jie teigia?

    Žinoma, kai kurie tėvai nerimauja, ar vaikams nebus per sunku atsiradus naujų papildomų pamokų, ar tai nekenks gimtosios kalbos mokymuisi. Ekspertai, dalyvavę tyrimuose, pabrėžia mokymo metodikos pradinėse klasėse svarbą. Juk pradinių klasių vaikų užsienio kalbos mokyti negalima tokiais pat metodais, kaip ir paauglius. Čia iškyla ne ką svarbesnis klausimas: kaip mokyti užsienio kalbos ankstyvame amžiuje, kad tas mokymas būtų veiksmingas? Neretai mokytojai tiesiog nėra pasirengę mokyti užsienio kalbų ankstyvo amžiaus vaikų, nes gerai nemoka metodų, neturi tam tinkamų priemonių, pritaikytų vadovėlių. Tai yra objektyvios kliūtys, kurios turėtų kelti nerimą ir kurias reikėtų kuo greičiau pašalinti, kad nuo 2008 metų prasidedanti ankstyvojo amžiaus vaikų užsienio kalbos mokymas vyktų kaip įmanoma sklandžiau.

    Dėl ankstyvo užsienio kalbų mokymo įtakos gimtajai kalbai galiu pasakyti tiek, kad visi man žinomi tyrimai nėra parodę blogos įtakos gimtajai kalbai, jei mokoma atitinkamo amžiaus vaikus priimtinais jiems būdais – ne rašymas ir taisyklių kalimas, o žaidimai, klausymas, kalbėjimas.

    Šiandien susiduriame su dar viena problema – anglų kalbos mokytojų trūkumu šalies mokyklose, tačiau tikiu, kad 2008-iesiems yra rengiamasi, nes, kaip jau minėjau, į tai buvo eita palaipsniui.

    Kitas labai svarbus dalykas – mokymo tęstinumas. Jei nebus užtikrintas svetimos kalbos mokymo tęstinumas, tuomet visa ši sistema yra neprasminga ir išties gali pridaryti dar daugiau bėdų.


    Ar netinkamais metodais ankstyvame amžiuje mokydami vaikus svetimos jiems kalbos nesukelsime jų galvose kalbinės sumaišties?


    Moksliniai tyrimai rodo, kad ankstyvoji dvikalbystė yra labai pozityvus reiškinys asmenybės vystymuisi. Čia turimi galvoje vaikai, kurie auga dvikalbėse šeimose ar mokomi dvikalbio ugdymo įstaigose. Gal labai menkų gabumų vaikams mokytis dar vienos kalbos ir būtų problemiška tačiau sveikiems, normalių gabumų vaikams dvikalbystė nekenkia, o priešingai – skatina kūrybiškumą bei laisvą mąstymą.

    Beje, mokantis svetimos kalbos, vaikui kyla motyvacija gilintis ir į savo kalbą, nes jis atkreipia dėmesį į tai, kas vienoje kalboje yra, o kitoje – ne, arba kokie lingvistiniai dalykai kartojasi tiek gimtojoje, tiek ir užsienio kalboje. Moksliniai tyrimai įrodo, kad ankstyvojo užsienio kalbos mokymas daro teigiamą įtaką gimtosios kalbos pažinimui bei jos plėtojimui.

    Kalbino Gediminas Kajėnas

    Bernardinai.lt
  • 2007-12-10
    Vakarų ekspresas, 2007-12-10
    <A HREF="http://www.ve.lt/?data=2007-12-10&amp;rub=1105891565&amp;id=1197230334" TARGET="_blank">http://www.ve.lt/?data=2007-12-10&amp;rub=1105891565&amp;id=1197230334</A>
    />
    Kalbininkai: TV kalbos degradavimo pavyzdžių nemažėja


    Pirmąją spalio pusę Lietuvių kalbos draugija surengė antrąsias Kalbos švaros dienas. Kaip ir pernai, bandyta atidžiau įsiklausyti į didesnių ir įtakingesnių televizijų laidų vedėjų kalbėseną, tartį, kirčiavimą bei gramatikos dalykus, ir atrodo, kad sužalotos kalbos televizijose ne mažėja, o daugėja...

    Kalbininkai džiaugiasi, kad svarbiausias pirmųjų kalbos švaros dienų rezultatas - kilusi nemaža diskusija spaudoje bei šurmulys pačiose televizijose. Pasak, jų, skambino žurnalistai, kalbos tvarkytojai, prašė pagalbos, klausė patarimų, ko ir kaip mokytis. LNK netgi pradėtas skaityti tarties kursas, o sukritikuotą LTV &quot;Panoramos&quot; vedėją Rimvydą Paleckį pakeitė Marijus Žiedas. Pastebėta, kad kai kurių televizijų žurnalistų kalbos reikalai iš tiesų pagerėjo, vis dėlto - per visas televizijas dar iki šiol girdime srautus tikro kalbos degradavimo pavyzdžių, ir jų nemažėja.

    Pavyzdingiausios - žinių laidos

    Kaip ir pernai, nuspręsta, kad pavyzdingiausia yra žinių laidų vedėjų kalba. Kalbininkai pagyrė LTV darbuotojus M. Žiedą, Deividą Jursevičių, grįžusią LNK laidų vedėją Gražiną Sviderskytę, &quot;kuri kalba net taisyklingiau už kai kuriuos senbuvius&quot;, TV3 pranešėją Renatą Šakalytę. Vis dėlto tai dar nėra bendrinės kalbos etalonas.

    Pirmiausia kalbininkai atkreipia dėmesį į nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimą. Pavyzdžiui, LNK žinių pranešėjas Rokas Žilinskas, nors ir pernai buvo minėtas darantis tarties klaidų, ir toliau taria trumpus, o ne ilgus balsius. Antra, kai kurie pranešėjai kirčiuoja vienskiemenius žodžius, kurie natūralioje kalboje yra netekę kirčio.

    &quot;Kalbos natūralumo lauktina ir iš kito žanro informacinių laidų -(savaitės) įvykių apžvalgų. Čia galėtume minėti tik vieną solidžia kalba kalbantį vedėją Virgį Valentinavičių (LNK). Pati prasčiausia, gal prastesnė ir už R. Paleckio, - Jolantos Butkevičienės (TV3) kalba. Vedėja paprastai nusileidžia iki prastos kalbos pašnekovų lygio. Atrodo, kad nuo pernai ne tik nesitaisoma, bet einama vis prastyn&quot;, - teigia kalbininkas Aldonas Pupkis savo Kalbos švaros dienų apžvalgoje.


    Gausiame skanduotojų būryje nepralenkiama - Audrė Kudabienė

    Žargonininkai

    Kalbininkai nesiima nagrinėti tokių pramoginių laidų kaip &quot;La Broniaus šou&quot; ar &quot;Puikiojo šou, kur įvairių kalbos lygmenų žargonu tiesiog mėgaujamasi, tačiau atkreipia dėmesį, kad ir vadinamosiose rimtosiose laidose pastebima nemažai žargoninės tarties ir kirčiavimo. Tokių klaidų pavyzdžiai - BTV filmų garsintojas Dainius Martinaitis, LTV žurnalistė Joana Lapėnienė, kurios kalba nuo pernai, rodos, dar labiau suprastėjo, LTV filmų garsintojas Darius Gumauskas.

    &quot;Kirčiavimo žargonininku (nors ir tartis raiša) galima vadinti Andrių Rožicką (TV3) - taip suniokotą kirčiavimo sistemą, tiesą sakant, retai kada viešai išgirsi. Kitos rūšies žargonu virsta virtuvinio kalbėjimo stiliaus perkėlimas į viešąją erdvę - televizijos kalbėtojo vietomis jau negalima suprasti. Šitaip mala Lavija Šurnaitė LTV pramoginėje informacinėje laidoje &quot;Labas vakaras&quot;. Iš tiesų jos kalba nepakartojama, su ja galėtų lygintis nebent Marijus Mikutavičius, kalbantis (ir dainuojantis!) priebalsine kalba. Panaši ir savaip išskirtinė Nerijaus Kesmino kalbėsena ir čia, palyginti su praėjusiais metais, nieko nauja. Nauja nebent tai, kad dėl Kesmino tarties pagaliau žodį tarė Kalbos inspekcija, nors jos vadovams dėl šio komentatoriaus tarimo esu baksnojęs gerą dešimtmetį, - piktinasi A. Pupkis.

    - Krepšinio mėgėjams graži staigmena - naujas varžybų komentatorius Giedrius Kubilius su savita kalbėsena ir netikėtais gyvos kalbos intarpais. Galima jam prikišti vieną kitą kirčiavimo klaidelę, tarminį akcentą, bet svarbiausia - nėra žargono.&quot;


    Pasak kalbininkų, laidų vedėjų būrį papuošė į LNK grįžusi Gražina Sviderskytė
    Skandavimo &quot;liga&quot;

    Pasak kalbininkų, tikra šnekamosios kalbos liga - skandavimas, jos ne tik nemažėja, bet atrodo, net gausėja. Visa tai kyla iš nemokėjimo normaliai skaityti teksto, tinkamai dėlioti loginių kirčių ir deramose vietose daryti pauzių. &quot;Gausiame skanduotojų būryje nepralenkiama, atrodo, Audrė Kudabienė. Toks pat ar panašus skandavimas būdingas Daivai Tamošiūnaitei (LNK), Jovitai Valeikaitei (TV3), LTV &quot;Emigrantų&quot; žurnalistėms.

    Dar didesnis vadinamosios mokyklinės intonacijos žurnalistų būrys. Antai LTV žurnalistė Reda Gilytė ilgiausio teksto kiekvieną sakinį baigia vis kylančia intonacija ir nuleidžia balsą tik viso teksto pabaigoje. Apmaudu, kad geros kalbėsenos, taisyklingos tarties LTV Klaipėdos korespondentė Asta Kažukauskienė iki šiol nėra išmokusi tinkamai pasakyti sakinio pabaigos - balsas vis lieka pakibęs intonavimo viduryje. Netikusiu intonavimu ir skandavimu pasižymi LTV orų pranešėjos&quot;, - teigia kalbininkas.

    A. Pupkio manymu, orų prognozės per televiziją ir įvairias radijo stotis - labai apleista sritis. Čia išsiskiria tik Naglis Šulija (TV3), gebantis įtaigiai ir gana taisyklingai bendrauti su žiūrovais.

    Beje, pernai baksnota dėl suprastėjusios reklamos kalbos, bet ji, kalbininkų pastebėjimu, prastėja ir toliau.

    Vietoj išvadų

    Kalbininko teigimu, šioje apžvalgoje daugiausia bėdota dėl bendresnių televizijos kalbos dalykų, neiškelta gerų, sektinų pavyzdžių, tačiau jie niekur nedingo. &quot;Vis dėlto, atrodo, kad sužalotos kalbos televizijose ne mažėja, o daugėja. Ji netobulėja turbūt ir ne vien dėl nepakankamo vadovų rūpesčio. Matyt, pasiduodama bendram dvasinio gyvenimo sąstingiui. Tad labiausiai reikėtų visų noro ir pastangų keistis. Kol kas Kalbos inspekcijos rašinėjimai dėl televizijų kalbos negerovių nėra paveikūs ir neduoda norimų rezultatų. Televizininkai nesidomi, neskaito to, kas tiesiogiai jiems skiriama - nė nemano nykti pernai minėtos kalbos etiketo ydos, pavyzdžiui, dėkojimas &quot;didelis ačiū&quot; ir &quot;ačiū labai&quot;.

    Parengė Lina SKRUIBYTĖ