Spausdinti
Siūlyti publikaciją
Siūlyti publikaciją

Prašom rašyti lietuviškomis raidėmis. Komisija turi teisę neskelbti nepagarbaus turinio ar su kalbos klausimais nesusijusių publikacijų.

  • 2007-08-07
    V. Janukovičius žada rusų kalbą Ukrainoje paskelbti valstybine

    Kijeve šeštadienį prasidėjo Ukrainos Regionų partijos suvažiavimas, kurio dalyviams partijos lyderis, dabartinis šalies premjeras Viktoras Janukovičius pristatė partijos rinkiminę programą. <...> Programoje taip pat teigiama, kad rusų kalbai Ukrainoje turi būti suteiktas valstybinės kalbos statusas.
    Žr. <A HREF="http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis143906" TARGET="_blank">http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis143906</A>

    J. Timošenkos teigimu politinės partijos ir valstybės pareigūnai turėtų nutraukti spekuliacijas šia tema. „Nustokit kalbėję apie antrą valstybinę kalbą, - pareiškė ji. - Jei kas nors nori antrosios valstybinės kalbos – rusų, tai tegul pirma išmoksta nors ukrainietiškai, o po to apie tai kalba“.
    Žr. <A HREF="http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis144006" TARGET="_blank">http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis144006</A>
  • 2007-08-07
    Kazachų rašmenims pereiti iš kirilicos į lotyniškąjį raidyną reikės maždaug 15 metų. Tokia nuomonė išdėstyta analitinėje pažymoje, kurią parengė Kazachstano švietimo ir mokslo ministerija. &lt;...&gt;
    2006 metų spalio pabaigoje Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pasiūlė specialistams vėl apsvarstyti galimybę kazachų kalbos abėcėlę perkelti į lotyniškąjį raidyną.

    Žr. <A HREF="http://www.lrytas.lt/?id=11851924931184061157&amp;view=4" TARGET="_blank">http://www.lrytas.lt/?id=11851924931184061157&amp;view=4</A>
  • 2007-07-23
    DĖL VARDŲ IR PAVARDŽIŲ ĮSTATYMO PROJEKTO

    Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas rengtas tyliai, uždarai, ne taip kaip kalbos įstatymas. Informacija apie jį pasklido tik tada, kai projektas buvo pateiktas Vyriausybei ir ši jam pritarė. Bet ta informacija buvo paviršutiniška ir prieštaringa, prišnekėta ir keistenybių.

    Susipažinę su projektu matome, kad jis iš tikrųjų turi keistų, pripainiotų, įtartinų ir liūdniausia – visuomenei nepriimtinų dalykų. O nemažai to, kas tokiam įstatymui reikalinga, iš viso nėra.

    Įstatymas reglamentuoja vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose, tai nusakyta jo pirmajame straipsnyje. Bet vien taip nusakyti jo paskirtį nepakanka. Asmenvardžių rašymą dokumentuose reikia aiškiai ir nedviprasmiškai atriboti nuo svetimžodžių rašymo kitose srityse. Kad tie skirtingi dalykai nebūtų painiojami, įstatymo paskirtį reikėtų nurodyti ir pavadinime, jis galėtų būti: Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas.

    Prasčiau, kad skirtingi reiškiniai maišomi sąmoningai. Taip užsienio piliečių vardų ir pavardžių rašymas suplakamas su Lietuvos Respublikos piliečių ir gyventojų vardų ir pavardžių rašymu. Tai daroma dėl rašmenų, o jie savo ruožtu irgi sąmoningai painiojami.

    Projektas apie rašmenis kalba labai daug, vos ne visuose straipsniuose. Toks pabrėžtas jų kėlimas iškreiptai pateikia, o vietomis ir supainioja vardų ir pavardžių vartojimo ir rašymo esmę. Praleista ir nutylėta daug už rašmenis svarbesnių dalykų. Antai straipsnis, kuris vadinasi „Vardų ir pavardžių vartojimas“, turi dešimtį dalių, ir septynios iš jų – apie rašmenis. Bet nėra bendrojo principo, kad vardai ir pavardės visuose dokumentuose rašomi pagal asmens dokumentus. Tik rašmenys teminimi vietose, kur kalbama apie vardų ir pavardžių suteikimą vaikams (6 str.) ir apie galimybę pasirinkti sutuoktinio pavardę (7 str. 7 d.). Rašmenys išlenda be asmenvardžių vartojimo konteksto. Nepasakyta, kad vaikui suteikiama tėvų pavardė, tik puse lūpų kitoje vietoje užsiminta apie norą turėti bendrą su sutuoktiniu pavardę (7 str. 1 d. 2 p.). Vardų ir pavardžių įstatyme tokie klausimai turėtų būti aiškiai nusakyti.

    &lt;...&gt; Teisiškai negalima drausti užsienietiškai pavardę rašyti ir Lietuvos Respublikos piliečiams, sudariusiems santuoką su užsieniečiu ir paėmusiems jo pavardę. Bet jiems tinka ir bendroji Lietuvos Respublikos piliečiams taikoma nuostata – vardą ir pavardę rašyti lietuviškais rašmenimis. Tokiems asmenims turi būti leidžiama pasirinkti ir pavardę, ir rašmenis, taip pat ir pavardės morfologinę formą. Pavyzdžiui, už užsieniečio, kurio pavardė Fischer, ištekėjusi moteris gali būti Fischer, Fišer arba Fišerienė. Atitinkamai pasirinktinai reikia leisti rašyti tokių asmenų vaikų pavardes.

    Šitaip apibrėžus užsienio piliečių ir su užsieniu susijusių asmenų vardų ir pavardžių rašymą, lengviau būtų susitvarkyti su Lietuvos Respublikos piliečių vardais ir pavardėmis. Tiesą sakant, čia nieko ir tvarkyti nereikia, jų rašymą yra sutvarkęs minėtasis 1991 m. nutarimas, kur pasakyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis“. Tik reikia prie aplinkybių priderinti ir patikslinti du dalykus: tą principą taikyti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir nuolatiniams jos gyventojams, ir ne tik pasui, o ir kitiems dokumentams.

    Tas principas taikomas ir ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, reikia pridėti – ir nuolatiniams gyventojams. Kartu užtikrinama teisė jiems pasirinkti autentiškus, nepakeistus ir neiškraipytus, asmenvardžius, leidžiama rinktis sugramatintas ar nesugramatintas (be galūnių) formas. Pavyzdžiui, lenkų tautybės vyro pavardė gali būti Žukovski arba Žukovskis (nedaroma Žukauskas); Žukovska neverčiama Žukauskaite ar Žukauskiene. Pasirinkti pavardę ir jos morfologinę formą yra asmens teisė; dokumentus rašančios institucijos jų neiškraipo, tik užrašo valstybine kalba. Kai asmenvardžiai nelietuviški, valstybinę kalbą reiškia lietuviški rašmenys.

    &lt;...&gt; Imant konkrečiai kalbą – projektas rodo jo autorių, tam tikrų institucijų ir dalies visuomenės abejingą požiūrį į mūsų kalbą. Liūdna, kad spaudimo neatlaikė ir su tokį požiūrį skleidžiančiu projektu susitaikė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

    Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašymą dokumentuose nelietuviškais rašmenimis galima suprasti dvejopai – kaip lietuvių kalbos žalojimą arba kaip jos vartojimo siaurinimą. Daugelis piktinasi, kad taip lietuvių kalbai primetama naujų rašmenų ir savavališkai kėsinamasi į lietuvių kalbos sistemą. Mėginama atsikirsti, kad tokie rašmenys lietuvių kalbai nekenkia, kad taip parašytos pavardės – ne lietuvių kalba. Bet, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, piliečio santykis su valstybe reiškiamas valstybine kalba. Tad jei Lietuvos Respublikos piliečio pavardė dokumentuose rašoma kitos kalbos rašmenimis, ta kalba vartojama kaip valstybinė.

    Tokią potekstę Vilniaus krašte turi lenkų pavardžių rašymas lenkiškais rašmenimis. Buvo laiko tarpas, kai čia lenkų kalbą norėta įteisinti kaip antrąją valstybinę. Dabar ji taip nebevadinama, bet neretai vartojama kaip antroji oficialioji kalba. Tokią jos vartoseną stengiamasi įteisinti ir plėsti – ji vartojama Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių įstaigose, iškabose ir viešuosiuose užrašuose, rinkimų biuleteniuose ir kitur.

    &lt;...&gt; Tokio įstatymo negalima priimti.

    Pasirašau kaip Lietuvos pilietis ir kaip kalbininkas
    Pranas Kniūkšta

    Visą tekstą žr. <A HREF="http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3152&amp;kas=straipsnis&amp;st_id=11194" TARGET="_blank">http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3152&amp;kas=straipsnis&amp;st_id=11194</A>
  • 2007-07-14
    E.Zaikauskas siekia žargonybėms lietuvių kalbos pilietybės

    Eglė Digrytė, <A HREF="http://www.DELFI.lt" TARGET="_blank">http://www.DELFI.lt</A>
    2007 liepos mėn. 14 d.

    Kai kuriems žmonėms su draugais pabendrauti geriausiai tinka žargonas. Per žargoną jie parodo savo bendrumą, priklausymą tam tikram kolektyvui”, - sako lituanistas Egidijus Zaikauskas, ką tik pasirodžiusio “Lietuvių žargono žodynėlio” autorius.

    Į žodynėlį Vilniaus universiteto dėstytojas sudėjo apie 1700 žodžių ir frazeologizmų, kurių reikšmių nerastume tradiciniame žodyne. &lt;...&gt;

    Žargono vertę yra pažymėjęs ne vienas kalbininkas, rašytojas ar kultūrininkas. Pavyzdžiui, Waltas Whitmenas kartą pasakė: “Žargonas yra sveika tėkmė arba išsiveržimas tų visą laiką kalboje gyvų procesų, kurių metu į paviršių išplaukia putų ir dėmių, dažniausiai pasirodančių ir dingstančių, bet ne taip retai pasiliekančių ir įsitvirtinančių. Ir tuos žodžius reikia surinkti – tiek blogus, tiek gerus. Daugelis tų blogų žodžių esti puikūs”.

    Kaip DELFI pasakojo E. Zaikauskas, žargonas – tai specifiniai kurios nors socialinės ar profesinės grupės žmonių vartojami žodžiai. Žargonas priešpriešinamas bendrinei kalbai ir tarmėms, todėl jie neteiktini bendrinei kalbai ir jų nerasite “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”. &lt;...&gt;

    Aktyviausiai žargoną kuria jauni žmonės. Dabar tokia kalba įprasta net 12-mečiams ar 14-mečiams. Žargonu jaunimas paprastai kalba, kol baigia studijas ir pradeda dirbti, tai yra įsilieja į kolektyvą, kur vartojamas beveik tik profesinis žargonas.

    Nors subrendę ir labiau išsilavinę žmonės žargoną vartoja rečiau, jie tai daro kūrybingiau: “Menkesnio išsilavinimo žmonės ne taip kūrybingai keikiasi ir vartoja žargoną. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo kūrybingiau sugeba žiūrėti į savo kalbą, tuo labiau paiso savo įvaizdžio. Jo kalba tampa savotiškai išdailinta, stilizuota. Ji rodo tam tikrą žmogaus lygį. Puoselėti savo kalbą ir per ją kurti savo įvaizdį gali tik subrendę žmonės. 10-mečiui dar per sunku suvokti, kad kalba gali būti ir savito stiliaus kūrimo priemonė”.

    Žargonu, pasak lituanisto, galima mėgautis, žaisti kuriant naujus žodžius ar jų reikšmes. Tai geriau pavyksta labiau išprususiems žmonėms.

    &lt;...&gt; žargonas keičiasi itin sparčiai, bene sparčiausiai iš visų kalbos atmainų. Paklaustas, ar tokiu atveju jo sudarytas žodynas turi išliekamąją vertę, pašnekovas pabrėžė, kad visa kalba ir bet koks žodynas yra vertingas: “Galima kelti klausimą, kam reikalingas bet koks žodynas. Paimkime XIX amžiaus ar XX amžiaus pradžios žodynus ar net senesnį “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimą– dalis žodžių jau nevartojama. Paminklu šito žodynėlio nepavadinsi, tai tėra bandymas sugauti kalbos akimirką”.

    &lt;...&gt; Paprašytas nurodyti atmintin labiausiai įstrigusią žargonybę, E. Zaikauskas paminėjo automobilininkų vartojamą žodžių junginį “koža-roža”. “Kai automobilis turi visus pribumbasus, arba privalumus, būna koža-roža”, - paaiškino lituanistas. – Man žavūs ir kai kurie eufemizmai, pavyzdžiui, vartojami fiziologinėms funkcijoms nusakyti. “Nupurtyti rasą nuo lelijos” reiškia nusišlapinti. Šiuo eufemizmu paslepiama tikroji reikšmė, kurią išreikšti liaudiškais ar bendrinės kalbos žodžiais nepadoru”.

    Visą str. žr. <A HREF="http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=13766365&amp;ndate=1184410756&amp;categoryID=427702" TARGET="_blank">http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=13766365&amp;ndate=1184410756&amp;categoryID=427702</A>
  • 2007-07-14
    Kalbininkai nesutaria dėl Latvijos prezidento pavardės

    <A HREF="http://www.DELFI.lt" TARGET="_blank">http://www.DELFI.lt</A>, 2007 liepos 14 d.

    Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir letonikos (latvių kalbos) specialistai susiginčijo dėl Latvijos prezidento Valdžio Zatlerio pavardės. Žiniasklaidoje Latvijos prezidento pavardė tebevartojama skirtingai – vienur kaip “Zatleris”, kitur kaip “Zatleras”.
    Lietuvos ir Latvijos forumo pirmininkas, Vytauto Didžiojo Universiteto Letonikos centro vadovas doc. dr. Alvydas Butkus ketvirtadienį išplatino pranešimą, kuriame teigia, jog naujojo Latvijos Respublikos prezidento pavardę lietuvių kalboje derėtų rašyti “Zatleris” ir ją kaityti “Zatlerio, Zatleriui”.A.Butkus pabrėžia, jog gyvoji vartosena ir tradicija reikalauja vartoti pavardę “Zatleris”. &lt;...&gt;

    Valstybinė lietuvių kalbos komisija, ne tik žiniasklaidai, bet ir Užsienio reikalų ministerijai penktadienį nusiuntė oficialų raštą, kuriame nurodo, jog Latvijos prezidento pavardę reikia tarti ir rašyti Zatleras.

    “Atsižvelgiant į lietuvių ir latvių kalbų bendrybes, lietuvių kalboje latviški asmenvardžiai kaitomi išlaikant tam tikro kamieno paradigmą, pvz. Upytas, Upyto (la. Upīts) ir Upytis, Upyčio (la. Upītis). Kadangi latvių kalboje pavardė Zatlers, nors ir vokiškos kilmės, kaitoma kaip a kamieno daiktavardžiai (tai liudija, pavyzdžiui, kilm. Zatlera, naud. Zatleram), todėl ir lietuvių kalboje turime išlaikyti šio kamieno ypatybes, taigi Zatleras, Zatlero, Zatlerui ir t. t.”,- rašoma komisijos rašte.

    Čia pat primenamas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2004 m. nutarimas, nurodantis, jog latvių kalbos asmenvardžių ir vietovardžių galūnė -s po priebalsio keičiama į -as, išskyrus tuos atvejus, kai vietovardžių antrasis dėmuo -pils keičiamas į -pilis. &lt;...&gt;

    Str. žr. <A HREF="http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=13783216" TARGET="_blank">http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=13783216</A>
  • 2007-06-27
    Lietuvės kalbų verslą D.Britanijoje lydi sėkmė


    Lietuvei Jurgai Žilinskienei pradėti savo verslą atrodė natūraliausias dalykas pasaulyje, rašo „Telegraph“. Jau vaikystėje ji ėmė domėtis būdais, kaip užsidirbti pinigų, o studijuodama teisę ir ekonomiką dirbo pati sau kaip laisvai samdoma vertėja.

    „Būtent taip ir išsirutuliojo verslas“ &lt;...&gt; Iš pradžių „Today Translations“ dirbo tik su Rytų Europos kalbomis, tačiau per šešis įmonės darbo metus buvo sukurta duomenų bazė, apimanti beveik 2000 lingvistų iš viso pasaulio, ir klientų sąrašas, kurį sudaro 1000 verslo įmonių ir organizacijų. Dauguma įmonės klientų yra iš Jungtinės Karalystės, tačiau užsakovų iš kitų užsienio valstybių skaičius sparčiai auga.

    Reikšmingu iššūkiu tapo tinkamų žmonių samdymas. Vienas lingvistas jai prasitarė, kad lengviau gauti darbą „MI5“ – vienoje iš Jungtinės Karalystės slaptųjų tarnybų, nei „Today Translations“. J. Žilinskienė prisipažįsta: „Mes dažnai dirbame su labai slapta medžiaga, todėl kalbininkai turi praeiti ypatingai griežtą atranką“.
    &lt;..&gt; Kokios buvo pačios reikšmingiausios kryptys nuo verslo pradžios?
    „Iš pradžių kinų kalba sudarė tik mažą mūsų darbo dalį, tačiau per pastaruosius dvejus metus tapo pagrindiniu darbu. Rusų kalbos paklausa taip pat nepaprastai išaugo. Vietos klientams šių kalbų reikia dažniau nei anksčiau paklausiausių prancūzų ir vokiečių.

    J. Žilinskienės manymu, mokymo įstaigos turėtų skatinti ne tik užsienio kalbų mokymąsi, bet ir gimtosios kalbos puoselėjimą. „Vaikai kalba angliškai visą laiką, tačiau dažnai pamiršta savo gimtąją kalbą, o juk ji ateityje gali tapti neįkainojamu ištekliumi“. &lt;..&gt;
    J. Žilinskienė pati sukūrė savo įmonės duomenų bazę. Kai suprato, jog jos reikmių netenkina rinkoje siūloma produkcija, išmoko programuoti, kad galėtų sukurti būtent tai, ko jai reikia.
    Neseniai atidariusi savo pirmąjį užsienio biurą Lietuvoje, ji įrodė, kad ne tik didžiulės įmonės gali vykdyti tarptautinę veiklą. Ji apsukriai panaudojo įmonės atidarymo iškilmes rinkodaros tikslais, nuskraidindama 20 klientų iš Didžiosios Britanijos pažymėti šią progą Lietuvos Seime, kur jie galėjo užmegzti kontaktus su 100 vietos verslo įmonių &lt;...&gt;

    Visą str. skaitykite <A HREF="http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/article.php?id=13618112" TARGET="_blank">http://www.delfi.lt/news/daily/emigrants/article.php?id=13618112</A>
  • 2007-06-21
    Estija mokės atlyginimą estų kalbos besimokantiems kaliniams

    2007.06.21 | 10:43

    Nuo rugsėjo 1 d. apie 100 Estijos kalėjimuose kalinčių nusikaltėlių pradės mokytis estų kalbos. Gerai jos besimokantys kas mėnesį už tai gaus maždaug po 70 eurų išmokas, pranešė Estijos teisingumo ministerija.

    Toliau žr. <A HREF="http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis125420" TARGET="_blank">http://www.balsas.lt/naujienos/pasaulis/straipsnis125420</A>
  • 2007-06-20
    Lietuvių kalbos mokymo(si) problemų tyrimo analizė

    Parengė Auksė Petruševičienė
    Kauno Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos
    lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

    Jau niekam ne paslaptis menkstantis jaunimo raštingumas. Norėdami atrasti to priežastis, savo mokykloje atlikome tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti lietuvių kalbos mokymo ir mokymosi 5-12 klasėse problemas bei numatyti jų sprendimo galimybes. Į anketos klausimus atsakinėjo 265 mokiniai.

    ...ryški problema - net 111 (42%) mokinių prisipažino neskaitantys grožinės literatūros. Todėl užduosim dar vieną retorinį klausimą – ar gali neskaitantis žmogus užaugti raštingas?..

    Galima pasidžiaugti, kad 246 (93%) mokinių mano, jog gerai mokėti gimtąją kalbą yra svarbu. Įdomūs jų argumentai: ,,nemokėdamas kalbos, žmogus bus beraštis, nieko nepasieks”; ,,jei niekas kalbos nemokės – ji išnyks”; ,,kalbant ir rašant matyti žmogaus išsimokslinimas”; ,,koks tu pilietis, jei nemoki kalbos?”; ,,gimtosios kalbos gali prireikti rašant laiškus iš užsienio”; ,,jos prireiks, jei dirbsi mokytoja”; ,,tai svarbu, pildant dokumentus” ir kt. Tie 16, kuriems gimtoji kalba nesvarbu, argumentavo taip: ,,nes važiuosiu gyvent į kitą šalį”… Turbūt todėl suprantama ir paaiškinama tai, kad 150 (57%) mokinių gražiausia kalba – anglų.

    Paskutinį klausimą uždavėme tokį: ,,Kas, tavo manymu, padėtų pakelti raštingumo (plačiąja prasme) lygį?” Mokiniai mano, kad pakelti raštingumo lygį padėtų griežtesnė kontrolė, knygų skaitymas, įdomesnės pamokos (pvz., per TV), informacinės technologijos ir specialios kompiuterinės programos, krūvio reguliavimas, lietuvių kalbos klaidų taisymas ne lietuvių kalbos pamokose, kompetentingi mokytojai ir geri santykiai su jais, papildomi užsiėmimai (ir korepetitoriai), pagaliau net drausmė klasėje... ,,Daugiau savarankiškai dirbti ir netingėti,” – siūlo išeitį vaikai. Jie geba būti savikritiški, o mes, mokytojai? Dėl menkstančio raštingumo kaltiname visą pasaulį, o patys ar viską padarome, ką galime ir privalome?..

    Žr. <A HREF="http://www.ipc.lt//liet/pagalba-str-analize.php" TARGET="_blank">http://www.ipc.lt//liet/pagalba-str-analize.php</A> (Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos svetainėje)
  • 2007-06-19
    Koks laikas? Estai jau 1911 m. nutarė laikytis originalios svetimvardžių rašybos. Tiesa, 1950 - 1983 jie patyrė, kaip ir lietuviai valdžios spaudimą adaptuoti svetimvardžius. Vis dėl to atsilaikė ir dabar jokios problemos nekyla. Jei Lietuvoje leisime laikui spręsti, nieko gero nesulauksime. Jei taip tęsis, įsigalės visiška anarchija, o tiksliau kvailystės. Štai VLKK 60 nutarime aiškiai nurodyta, kad svetimvardžiai, kurie baigiasi -u, nelinksniuojami ir galūnės nepridedamos. Tačiau kai kurie žinomi žurnalistai prie -u prideda galūnę -s, dar kiti pamanę, kad čia originalus vardas prideda dar ir lietuvišką -as galūnę. Tokiu būdu vietoje Rumunijos prezidento Basescu, lietiviškoje žiniasklaidoje pasirodo Basescusas.
  • 2007-06-19
    Adresas <A HREF="http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=13564794" TARGET="_blank">http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=13564794</A>
    />
    R.Dobelienė: Vardakaris

    Regina Dobelienė, <A HREF="
    http://www.DELFI.lt" TARGET="_blank">http://www.DELFI.lt</A>
    2007 birželio mėn. 19 d. 18:26

    Pastaraisiais mėnesiais Lietuvos virtualiojoje žiniasklaidoje vis karščiau įsiplieskiantys ginčai dėl svetimvardžių rašymo į pašalį nustūmė daug rimtesnį klausimą: ar šiemet Seimui pavyks priimti naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymą?
    Problema ta, kad vienas iš įstatymo projekto straipsnių nustato lietuviškus Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašmenis įstaigų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose (išskyrus kitų įstatymų nustatytas išimtis) ir užkerta kelią vyriškosios formos pavardžių plitimui tarp moterų (teisiškai apsaugo senas lietuviškų pavardžių tradicijas, pagal kurias vyrai įvardijami vyriškosios formos, o moterys – išvestinėmis moteriškosios formos pavardėmis). Tokios nuostatos esmę nesunku iššifruoti.

    Asmenvardžiai, ir ypač pavardės, teisinėje sistemoje užima ypatingą vietą: viena vertus, jos yra asmens nuosavybė, kita vertus, kaip tautos kultūrinio paveldo dalis jos patenka į visuomeninio intereso sritį. Atrodo, projekto rengėjams pavyko suformuluoti tokią teisės normą, kuri nustato deramą asmens ir visuomenės, taigi ir valstybės kaip jos valios vykdytojos, interesų pusiausvyrą. Tačiau visuomenės reakciją sukėlė ne čia pateiktos įstatymo nuostatos, bet tai, ko jame nėra – svetimų asmenvardžių vartojimas.

    Viešoji nuomonė dėl svetimų vardų ir pavardžių rašymo įvairuoja: vieni nori, kad jie būtų perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą, ir siūlo atitinkamai papildyti įstatymo projektą, kiti tam prieštarauja. Beje, svetimvardžių lietuvinimo šalininkai nėra vieningi: dalis jų mano, kad užsieniečių vardų ir pavardžių dokumentuose lietuvinti nedera, bet visur kitur (knygose, laikraščiuose, mokslo darbuose ir pan.) būtina. Kita dalis jau yra pateikusi Seimui siūlymą nustatyti ypač griežtą, visuotinę svetimvardžių lietuvinimo tvarką: dokumentuose ir kituose lietuviškose tekstuose vardai ir pavardės nepriklausomai nuo asmens tautybės ir pilietybės turi būti rašomi lietuviškai (pagal lietuvių kalbos tarties, kaitybos ir rašybos normas), o kitomis kalbomis jie gali būti pateikiami tik kaip papildoma informacija.

    Lietuvintojams, virtualiose diskusijose pramintiems adaptuotojais, prieštarauja autentiškosios formos šalininkai (autentininkai): siūloma tvarka nesuderinama su demokratija ir teisinės valstybės samprata, nes užsieniečių vardai ir pavardės nėra lietuvių kalbos sistemos dalis, todėl turėtų būti gerbiami ir išlaikomi tokie, kokie yra. Pirmieji ragina pasekti kaimynų latvių pavyzdžiu – ten užsienietiškos pavardės privalomai latvinamos ne tik dokumentuose, bet ir visuose kituose tekstuose. Antrieji apeliuoja į laisvai susiklosčiusią visų kitų lotynišką raštą vartojančių valstybių tradiciją svetimų asmenvardžių nekraipyti.

    Galbūt dėl to, kad diskusijose aktyviai dalyvauja kai kurie lietuvių kalbininkai, šis „vardakaris“ skelbiamas moksliniu. Lietuvinimo platformos teoretikas prof. V. Urbutis net išleido knygelę kaltinamuoju pavadinimu „Kalbos išdavystė“, kurioje karštai įrodinėja, kad originalus svetimvardžių teikimas tekste kelia mirtiną grėsmę lietuvių kalbai ir stumia ją į pražūtį, ir kaltina Kalbos komisiją tuo, kad ši nenustato privalomo visų užsienietiškų asmenvardžių lietuvinimo visuose lietuviškuose tekstuose.

    Ir viena, ir antra stovykla remiasi tais pačiais autoritetais – J. Jablonskiu, A. Saliu, P. Skardžiumi. Šie žymūs kalbininkai keitė požiūrį į svetimvardžių rašybą, tačiau vis labiau linko prie originaliosios asmenvardžių formos.

    Pasidomėkime, kokia padėtis susiklostė kitose linksnių sistemą turinčias kalbas vartojančiose šalyse. Artimiausia kaimynė – Lenkija. Kaip liudija interneto šaltiniai, XVIII–XIX a. lenkai svetimvardžius perimdavo sulenkintus – iš tų laikų ir forma Szekspir (orig. Shakespeare), Kartezjusz (Rene Descartes), Tomasz Morus (Thomas Moore). Pavardžių nesisavinimo nuostata Lenkijoje radosi XIX a. pradžioje – savo darbuose ją karštai gynė lenkų karvedys ir kalbininkas Józefas Mrozińskis dar 1830 metais. Sunkumai, kuriuos tekdavo įveikti stengiantis pakeisti svetimus garsus lenkiškais, lėmė keleto tos pačios pavardės versijų atsiradimą (pvz., Kruzoe ir Kruzo). Matyt, dėl to XX a. ėmus didesnį dėmesį kreipti į tikslumą pradėjo plisti originalioji svetimų vardų ir pavardžių rašyba.

    Svetimvardžių rašyba daugelį kartų yra tapusi Lenkijos visuomenės diskusijų tema. Tose diskusijose ilgainiui laimėjo nuomonė, kad reikia išsaugoti originaliąją rašybą visur, kur tik įmanoma. Taigi principinė šių laikų lenkų visuomenės nuostata – rašyti svetimus vardus ir pavardes originaliai, išskyrus tuos, kurie sulenkinti labai seniai (pvz., Petrarka turi tik lenkišką formą). Tačiau ir vadinamųjų tradicinių asmenvardžių lenkų kalbos viešojoje vartosenoje mažėja, pvz., greta Szekspir vis dažniau teikiama Shakespeare. Atsisakę svetimvardžių adaptavimo tradicijos, su jų tarimu susijusius sunkumus lenkai sprendžia kitaip nei mes: mokslo populiarinamuosiuose leidiniuose, pavyzdžiui, enciklopedijose jie prie sudėtingesnių pavardžių skliausteliuose teikia fonetinę transkripciją.

    Regina Dobelienė:
    Šiandien, išsivysčiusios demokratijos ir vis aktyvesnio kultūrų dialogo laikais, nė viena iš dviejų dabartinių svetimvardžių rašymo tradicijų neturėtų būti ramstoma įstatymais ar administraciniais nutarimais. Asmenvardžių ginčą, kaip ir kitose šalyse, ir pas mus turėtų išspręsti laikas.
    Palyginkime asmenvardžių rašymo tradicijas ir jų pokyčius Lenkijoje su atitinkamais procesais Lietuvoje. Kalbininkas Jonas Jablonskis 1924 m. savo darbuose svetimvardžius rašė originalia forma, kai kuriems pridėdavo lietuviškas galūnes: Wellingtonas, Wilsonas, Blücheris, d'Alembert, Dubois, Maupertuis, Segrais, Sturge, Waterloo (...). Tokią vartoseną jis aiškino nenoru „daug kuo skirtis nuo kitų tautų, turinčių tą pačią lotynų rašybą“ („Jablonskio raštai“. 3 t., Kaunas, 1934, p. 115–116). Kiti du žinomi lietuvių kalbininkai – Antanas Salys ir Pranas Skardžius tikrinių vardų vartojimo principus išdėstė leidinyje „Lietuvių kalbos rašybos pagrindai“ (1943): „Svetimieji tikriniai vardai liaudiniuose, dažnai ir šiaip plačiajai visuomenei skiriamuose raštuose lietuvinami (...). Šiaip periodinėje spaudoje, ypačiai moksliniuose veikaluose, išskyrus jau sulietuvintus vardus (pvz., Berlynas, Paryžius, Krokuva, Varšuva...), visi kiti tikriniai pavadinimai paprastai rašomi originaline rašyba“ (A. Salys, Raštai. 1 t., Roma, 1979, p. 89).

    Taigi XX a. pradžios svetimų asmenvardžių rašymo tendencijos Lenkijoje ir Lietuvoje buvo panašios – be adaptuotų (tradicinių) svetimų asmenvardžių, tekstuose radosi ir ėmė plisti originaliosios jų formos, linksnių galūnėmis priderintos prie kalbų sistemos. Kad teikti originalą tarpukario Lietuvoje buvo įprasta, liudija faktas, jog 1931 m. pradėtai leisti „Lietuviškajai enciklopedijai“, redaguotai V. Biržiškos – tik įsivaizduokime visuomeninę šio leidinio svarbą – buvo pasirinktas originalusis pavardžių teikimo būdas. Beje, kaip ir Lenkijoje, greta originaliosios pavardės formos tarpukario Lietuvoje užsienietiški vardai dažnai būdavo teikiami tradicinių formų (pvz., George − Jurgis). Tokių atvejų gausu ir minėtoje enciklopedijoje (matyt, iš čia kilusi vis dar gyva tradicija lietuvinti karalių, kunigaikščių ir kitų diduomenės atstovų bei popiežių vardus).

    Atsakymą į klausimą, kodėl dabar, praėjus šimtmečiui nuo originaliosios rašybos tradicijos pradžios, Lenkijos visuomenė asmenvardžių lenkinimą prisimena tik kaip praeitą savo raidos etapą, o Lietuvoje vėl mėginama sukurstyti vaidus dėl jų, ir dar su „kalbogynos“ vėliava, galima rasti prof. Vytauto Ambrazo straipsnyje „Ar bus uždrausti tikrieji vardai?“: „Nepriklausomos Lietuvos kalbininkų nustatytos svetimvardžių pateikimo normos buvo apverstos aukštyn kojomis sovietinės okupacijos laikais. To meto spaudos tvarkytojai (Genrikas Zimanas, Romas Šarmaitis ir kiti) pareikalavo visus kitų kalbų vardus visuose leidiniuose rašyti neva pagal tarimą, o iš tikrųjų – pagal jau perrašytas rusiška abėcėle formas.

    Asmenvardžių perraša buvo priverstinai išplatinta ne tik spaudoje, bet ir mokslo darbuose, enciklopedijose. Niekas neklausė kalbininkų įtikinėjimų, kad pagal tarimą gali būti perrašomi tik nelotyniško pagrindo abėcėlę vartojančių kalbų vardai. Lietuvių kalbos komisija, kuri 1980, 1981 ir 1984 m. nutarė mokslinei literatūrai teikti autentiškus asmenvardžius, buvo tris kartus partinės valdžios suspenduota, o jos nutarimai uždrausti spausdinti.“ (<A HREF="http://www.lrytas.lt" TARGET="_blank">http://www.lrytas.lt</A>, 2007-06-13)

    Tad nenuostabu, kad kone pusšimtį metų gyvavusi privalomo asmenvardžių lietuvinimo patirtis įsitvirtino daugelio Lietuvos žmonių, tarp jų – net ir dalies inteligentijos sąmonėje, o pastaraisiais metais netgi įgijo agresyvumo, nes „kalbinių patriotų“ buvo susieta su lietuvių kalbos ir netgi lietuvių tautos išlikimo problematika.

    Kiek pagrįsta ši sąsaja? Svetimvardžių lietuvinimo kampanija prasidėjo kaip svetimybėms, tiksliau, anglybėms paskelbto karo dalis, nesigilinant į visiškai skirtingą bendrinių ir tikrinių skolinių įtaką lietuvių kalbai. Tą skirtumą yra įtikinamai paaiškinęs žinomas lenkų kalbininkas, Lenkų kalbos tarybos narys prof. Jerzy Bartmińskis: „Tikriniai vardai, neturintys sąvokinių reikšmių, kalboje atlieka asmenų arba objektų (vietovardžiai) žymiklių funkciją, nurodo vienetinius dalykus – asmenis arba objektus. Tikrinių vardų negalima apibrėžti, todėl jų įtraukimo į kalbą nelydi naujos sąvokos skolinimasis.

    O štai bendriniai žodžiai, atliekantys predikatinę, apibūdinamąją funkciją, turi sąvokines reikšmes, kurias lengva nustatyti ir perkelti (dažnai drauge su žymimais daiktais) iš kalbos į kalbą. (…) Lenkijoje vyraujanti vertybių sistema labai vertina svetimų kultūrų ir kalbų, ypač – iškilių kultūros pasaulio asmenybių pažinimą, sieja su juo aukštą prestižą. Paraidinis, pavyzdžiui, sportininkų pavardžių tarimas paprastai toleruojamas, bet paraidinis garsių menininkų ir rašytojų pavardžių tarimas laikomas šokiruojančiu, kompromituojančiu.“

    Tas faktas, kad veik visos Europos valstybės savo žodyne turi vadinamųjų tradicinių vietovardžių ir istorinių asmenvardžių klodą, liudija visų jų istorinėje praeityje gyvavus svetimvardžių savinimosi (perrašos pagal tarimą) tradiciją. Tačiau ta tradicija maždaug XX a. pradžioje pradėjo nykti ir šiandien gyva tik Lietuvoje ir Latvijoje. Gyva dėl to, kad kone 50 metų buvo palaikoma teisinėmis priemonėmis kaip vienintelė įmanoma, nors tarpukario Lietuvoje, kaip jau minėta, kalbos norma buvo pripažintas ir svetimvardžių nesisavinimas.

    Štai citata iš 1938 m. išleisto mokykloms skirto „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlio“ (sudaryto A. Kalniaus, Z. Kuzmickio, J. Talmanto): „Svetimi tikriniai vardai platesnei visuomenei skirtuose raštuose lietuvinami, o moksliniuose veikaluose, išskyrus jau sulietuvėjusius žodžius (pav.: Berlynas, Krokuva, Paryžius, Varšuva), visi kiti tikriniai vardai gali būti rašomi ir originaline rašyba, tik sulietuvinant galūnes (…)“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip vadovėlio pratarmėje apibūdintas kalbos mokslo ir rašybos santykis: „Rašyba, be abejo, daugiau yra susitarimo, negu kalbos mokslo dalykas. Čia svarbu susitarti, nes rašyba, nors ir tobuliausia ji būtų, niekuomet negali atvaizduoti gyvosios kalbos. (…) Įnešame kai ką ir naujo, ko Jablonskio [1922 m. – R.D.] gramatikoje nėra. (…) Kiek kitaip išdėstome didžiųjų raidžių ir svetimybių rašymą. Taip pasielgėme todėl, kad šiandien daugumo linkstama tuo keliu eiti.“

    Labai svarbus yra tas faktas, kad, kitaip nei sovietinėje Lietuvoje, tarpukario kalbininkų nustatytos svetimvardžių pateikimo normos nebuvo įtvirtintos teisės aktais – jos buvo tik pačios kalbos vartosenos, visuomenės pasirinkimo atspindys. Tokia pat teisiškai nevaržoma buvo (ir yra) kitų Europos kalbų raida kalbamuoju aspektu. Jos rezultatas – dabartinė visuotinė Europos nuostata, kad asmenvardžiai priklauso skirtingoms kalboms kaip skirtingų nacionalinių kultūrų elementas, o dėl to jų nedera savintis. (Teisiniai originaliosios jų formos išlaikymo motyvai – atskira tema.) Ši nuostata niekam nekelia abejonių – internete nerasite nė užuominos apie diskusiją, kokiu būdu rašyti lotyniškais rašmenimis sudarytus asmenvardžius, jau nekalbant apie mokslinius straipsnius šia tema.

    Šiandien, išsivysčiusios demokratijos ir vis aktyvesnio kultūrų dialogo laikais, nė viena iš dviejų dabartinių svetimvardžių rašymo tradicijų neturėtų būti ramstoma įstatymais ar administraciniais nutarimais. Asmenvardžių ginčą, kaip ir kitose šalyse, ir pas mus turėtų išspręsti laikas.