Spausdinti
Siūlyti publikaciją
Siūlyti publikaciją

Prašom rašyti lietuviškomis raidėmis. Komisija turi teisę neskelbti nepagarbaus turinio ar su kalbos klausimais nesusijusių publikacijų.

  • 2006-04-03
    Ar čia Lietuva?

    Užsienietis, eidamas Gedimino prospektu Vilniuje, prasitarė: jei negirdėčiau lietuviškai kalbančių praeivių, pamanyčiau, kad esu kažkur Vakarų Europoje. Kodėl išorės reklamose, viešuose užrašuose nebėra lietuvių kalbos?

    Šią problemą svarstė Lietuvos Sąjūdžio tarybos sukviesti kalbininkai ir kalbos tvarkytojai. Iš pradžių pasitarimo dalyviai aiškinosi, kuo skiriasi prekių ženklai, kurie visame pasaulyje rašomi vienodai (neverčiami), ir prekių ar paslaugų teikimo įstaigų, kurių pavadinimai rašomi vietine kalba (pvz., Ispanijoje, Prancūzijoje) ir net vietine abėcėle (pvz., Graikijoje).

    Analizuoti išoriniai užrašai Gedimino prospekte. Pastebėta, kad daugelyje vitrinų prekių ženklai („Salamander“, „Zaza“, „Kristina“, „Mango“) vartojami kaip parduotuvių pavadinimai, lietuvių kalba nenurodant įstaigos paskirties ar prekių rūšies (batai, drabužiai ir pan.). Tai jau vartotojų teisių pažeidimas, nes pagal ES nuostatas informacija turi būti suprantama, be to, diskriminuojami užsieninių prekių ženklų nežinantys vartotojai. Taip pat žinotina, kad iš dalies pakeistas ar ne visas prekės ženklas jau tampa viešuoju užrašu, kuriam galioja Kalbos įstatymas. Prekių ženklais negali būti bendriniai žodžiai arba vertimai (pvz., „Gintaro krantas parduotuvė“ išversta į „Amber shop“).

    Pasitarimo dalyviai pabrėžė tendencingą nenorą vartoti lietuvių kalbą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Forum Palace“ be jokio lietuviško vertimo ar bent paaiškinimo, kas tai yra – parduotuvė, sporto salė, teatras ar naktinis klubas. Kitas pavyzdys – parduotuvė „Kristi Ana“ (Gedimino pr. 44). Į gatvę žvelgia keturi dideli langai su užrašais: „Chanel“, „Precision“, „Ultra correction“, „Ultra-Firming Care“, „The Skin Caviar Collection“, „New“, „Write off your lines“, „Plumb Perfect“, „Targeted“, „Line concentrate“, „Love at first Glow“ <...>

    Lietuvos Sąjūdžio taryba

    Visą str. žr. <A HREF="http://xxiamzius.lt/numeriai/2006/03/29/nuom_03.html" TARGET="_blank">http://xxiamzius.lt/numeriai/2006/03/29/nuom_03.html</A>
  • 2006-04-03
    Lietuvos žinios, 2006-04-03

    Bronius GENZELIS, filosofas: Kodėl įstatymų aiškinimas nesutampa su pačiais

    Keisti dalykai dedasi mūsų padangėje. Valstybingumą galima prarasti ir atgauti. Tačiau nė viena tauta neatgijo, praradusi savo kultūrą. Tai puikiai suprato tiek rusų, tiek vokiečių okupantai, todėl be atodairos stengėsi iš žmonių atminties ištrinti istorinę atmintį, priversti žmonės atsisakyti savo kalbos. Bet pirmą kartą Lietuvos Respublikos istorijoje turime savo išrinktą Seimą ir jo sudarytą Vyriausybę, kuri yra tokia abejinga krašto likimui. Ekonomika gali rūpintis ir okupantai.
    Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: &quot;Valstybinė kalba - lietuvių kalba&quot;. Mokslo ir studijų įstatymuose pasakyta, kad teikiamas prioritetas humanitariniams mokslams. Visi šie straipsniai palaipsniui lieka istoriniuose analuose. Algirdui Brazauskui tapus ministru pirmininku, lietuvių kalba pradėjo nykti iš viešojo gyvenimo, mokslui pradėjo vadovauti asmenys, patys neturintys jokios mokslinės potencijos. Ir ši problema didėja. Nugrimsiu į prisiminimus: Arvydas Juozaitis būtent dėl šių dalykų atsistatydino iš ministro pirmininko patarėjo pareigų. Iki tol nebuvau apie Brazauską menkiausio blogo žodžio ištaręs. Bet kai prasidėjo totalinis lietuvių kalbos puolimas, kultūrino paveldo naikinimas, mėginau susitikti su premjeru ir priminti jam, kad viena iš Sąjūdžio atsiradimo priežasčių buvo kova dėl savo kultūros, kalbos išsaugojimo. Anais laikais Antanas Sniečkus galėjo teisintis - tokia Maskvos valia. Paklausiau Brazausko: o kieno dabar valia? Išgirdau: &quot;Švietimo ir mokslo ministras - ne mūsų partijos narys&quot;. Dabar ministras - socialdemokratas, bet situacija negerėja. Vadinasi, tai ne ministro partiškumo reikalas. Dėl to ir pasinėriau į prisiminimus.&quot;Lietuvos žiniose&quot; Vytautas Rubavičius išsamiai išanalizavo humanitarinių ir socialinių mokslų padėtį Lietuvoje, jų finansavimo problemas. Nemaža grupė Lietuvos mokslininkų, tarp jų ir nehumanitarų, kreipėsi į ministrą pirmininką dėl humanitarinių ir socialinių mokslų padėties, bet atsakymo negavo. Kreipėsi ir į prezidentą. Prezidentas susirūpino ir pažadėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu, ar Vyriausybės priimti aktai atitinka Lietuvos Konstituciją. Jos 106 straipsnyje pasakyta, kad Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui &quot;sustabdo šio akto veikimą&quot;.Štai tada valdininkai pradėjo verstis per galvą. Ryškus įrodymas - A.Vaškelytės straipsnis &quot;Lietuvos žiniose&quot; ir jos cituojamas švietimo ir mokslo ministro patarėjas G.Viliūnas (keista, kodėl aiškina ne pats ministras?). Straipsnyje teigiama, esą iš pretendentų į profesoriaus, vyriausiojo mokslo darbuotojo ar kitas pareigas aukštosiose mokyklose ir mokslinių tyrimų institucijose nereikalaujama skelbti užsienyje mokslinių darbų, užtenka &quot;išleisti mokslo monografiją, vadovėlį arba kitą reikšmingą mokslo darbą pripažintose (tai yra turinčiose legalų ISBN kodą - nuo savęs pridursiu: šį kodą turi beveik visos stambesnės Lietuvos leidyklos - B.G.) leidyklose, kad ir kokios šalies ji būtų. Nesvarbu ir kalba, kuria publikuojamas mokslo darbas.&quot; Būtų gerai, jeigu tai būtų tiesa. Juk niekas nepakeitė doktorantūros gynimo tarybų sudarymo bei teisės vadovauti doktorantams principų, kur pasakyta, kad tų tarybų nariais ir doktorantų vadovais gali būti tik mokslininkai, per pastaruosius 5 metus ISSN registruotuose užsienio žurnaluose paskelbę ne mažiau kaip 2 straipsnius (ten nėra jokių išlygų). Nuo jų priklauso dėstytojų ir profesorių krūvis. Gali gauti Lietuvoje valstybinę premiją, būti užsienyje apdovanotas, tavo pavardė gali būti įtraukta į specialias mokslo enciklopedijas, bet Lietuvos mokslo biurokratams tai nieko nereiškia, svarbu, kad darbai būtų spaudinami jų nurodytuose leidiniuose. Toks asmuo, ir turėdamas profesoriaus vardą, negali dalyvauti rengiant doktorantus. Tad šis rašinys skirtas asmenims, kurie nėra susipažinę su visa biurokratų kūryba. Atsiverskime 2005 metų liepos 11 dienos švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintą 2006 metų valstybės biudžeto asignavimų mokslui ir studijoms paskirstymo mokslo ir studijų institucijoms bendrų principų aprašą. Jame rasime tokį punktą: &quot;Už dalyvavimą tarptautiniuose humanitarinių ir socialinių mokslų tarptautinių programų projektuose skiriama 3 proc. visų lėšų, tekusių šios srities moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai vystyti&quot;. O kitame punkte rašoma: &quot;Už dalyvavimą tarptautiniuose fizinių, biochemijos ir technologijos mokslų tarptautinių programų projektuose skiriama 12 proc. visų lėšų, tekusių šios srities moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai vystyti&quot;. Gera lygybė? Prie šio aprašo yra priedas: &quot;Humanitarinių ir socialinių mokslo sričių mokslinės produkcijos formalus vertinimas taškais&quot;. Jame paaiškinama: &quot;Tarptautiniu mastu pripažinta (mokslo) leidykla - leidykla, publikuojanti ne tik savo šalies mokslininkų darbus; savo produkciją platinanti ne vienoje šalyje; publikuojanti tarptautiniu mastu pripažintus periodinius ir tęstinius mokslo (kultūros, profesinius) leidinius (privaloma prieiga per internetą, suteikianti pakankamą informaciją apie leidyklos pobūdį ir tarptautinį pripažinimą). Tarptautiniu mastu pripažintas periodinis arba tęstinis mokslo leidinys - periodinis arba tęstinis mokslo leidinys, registruotas tarptautinėse duomenų bazėse; plačiai cituojamas, prenumeruojamas daugelyje šalių mokslinių bibliotekų periodinis arba tęstinis leidinys (privaloma prieiga per internetą, suteikianti pakankamą informaciją apie leidyklos pobūdį ir tarptautinį pripažinimą&quot; (potekstė aiški: anglų kalba ir tik biurokratų nurodytuose leidiniuose). Čia kalbama tik apie humanitarinių ir socialinių mokslų dalykus...Galima būtų ir toliau cituoti šį &quot;šedevrą&quot;, bet nesinori varginti skaitytojų. Deja, tų &quot;mokslo&quot; vyrų kitaip nepaveiksi, kaip jų pačių kalba, atskleidžiančia jų melą. Kita vertus, ar yra mokslo ir kultūros žmogus, nesiekiantis, kad jo darbai būtų žinomi visuomenei? Varčiau ne vieną biurokratų proteguojamą leidinį (siūlyčiau tai padaryti ir skaitytojui). Rasime tuose leidiniuose straipsnių, kuriuos be autoriaus ir jo recenzentų vargu ar kas nors kitas skaito. Ponas G.Viliūnas &quot;Lietuvos žinioms&quot; pareiškė, esą &quot;Švietimo ir mokslo ministerija yra atvira mokslo bendruomenės pasiūlymams ir pasirengusi dialogui&quot;.Vartau Kultūros, filosofijos ir meno bei Socialinių tyrimų institutų direktorių V.Bagdonavičiaus ir A.Matulionio laišką ministrui. Jame motyvuotai parodytas ministerijos klerkų nekompetentingumas. Laiško autoriai paprašė &quot;Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę į mokslo politikos sprendimų, liečiančių esminius lituanistikos, humanitarinių bei socialinių mokslų interesus, rengimą įtraukti kuo platesnius akademinės bendruomenės sluoksnius, autoritetingus mokslo ir kultūros atstovus&quot;. Deja, reakcijos - jokios. Ir po to drįstame save vadinti demokratine valstybe. Apgaudinėtojai niekada nesulauks tautos pagarbos ir pasitikėjimo.
  • 2006-04-01
    ...bestuburiai lietuviai...
  • 2006-04-01
    įvertinsim, tiktai praradę...
  • 2006-04-01
    Ir kas sakė, kad lietuviai didžiausi nacionalistai Europoj?


    DELFI skaitytoja
    2006 kovo mėn. 31 d. 18:49

    Štai svajonių krašte (na, ne visų žinoma <img src="modules/xsmiles/i/smile1.gif" alt="Šypsena"> Šveicarijoje dar ne tokių nacionalizmo apraiškų kaip Vilniuje gali prisižiūrėti, nepaisant visų ECRI (European Commission against Racism and Intolerance) išvadų.
    Tarkim, tūlas užsienietis atidrožęs į bet kurią Vilniaus parduotuvę ar parduotuvėlę ir nekalbantis lietuviškai, bus šiltai aptarnautas, o pardavėja greičiausiai mėgins panaudoti visas turimas angliškų/vokiškų/rusiškų žodžių atsargas.

    Tuo tarpu Ženevos miestas ir kantonas, kur beveik 50% gyventojų sudaro užsieniečiai, absoliuti dauguma iš kurių - kalbantys angliškai, tokia tolerancija pasigirti negali.

    Nuėję į bet kurią parduotuvę ir prašnekę angliškai galite sėkmingai susilaukti...atsisakymo aptarnauti &lt;...&gt;

    Toliau žr. <A HREF="http://editorial.delfi.lt/archive/article.php?id=9193501" TARGET="_blank">http://editorial.delfi.lt/archive/article.php?id=9193501</A>
  • 2006-03-31
    „Literatūroje ir mene“ (03-31) Genovaitė Dagytė publikuoja straipsnį „Nauja knyga apie dalykinę kalbą“, kuriame apžvelgia kalbininko, humanitarinių mokslų daktaro Prano Kniūkštos knygą „Administracinė kalba ir jos vartosena“.

    Pasak straipsnio autorės, „skaitydami šią knygą, suvoksime, kas yra administracinė (ne tik kanceliarinė) kalba, koks jos santykis su kitomis specialiosiomis atmainomis, kokia raiška tinka šiai kalbos atmainai, kokie yra kalbos reiškinių vartojimo ir vertinimo principai. Nors knygoje pirmiausia svarstomi bendrieji teoriniai administracinės kalbos dalykai, tačiau nuo jų neatskiriama ir konkrečioji vartosena; konkretūs faktai pateikiami kaip bendrųjų reiškinių iliustracijos (...).

    Administracinė kalba turi daug bendrumų su mokslo kalba, nes abiejų sričių kalba turi būti tiksli, logiška, objektyvi, be vaizdingų ir emocinių žodžių. Tačiau administracinė kalba labai standartizuojama: čia daug standartinės reikšmės žodžių ir štampais virtusių pasakymų. O jei lyginsime su menine kalba, tai administracinė kalba yra jos priešingybė. Administracinėje kalboje (kitaip negu meninėje) niekas moters negali pavadinti nei rože, nei rūtele, nei lelijėle; ji turi savo vardus: pilietė, darbuotoja, direktorė…“.

    Liudvikas Jakimavičius