Spausdinti
Siūlyti publikaciją
Siūlyti publikaciją

Prašom rašyti lietuviškomis raidėmis. Komisija turi teisę neskelbti nepagarbaus turinio ar su kalbos klausimais nesusijusių publikacijų.

  • 2018-11-20
    Inovatyviam kalbos mokymuisi būtina laisvė ir kūrybiškumas

    Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo misija ypatinga: be to, kad jis turi išmokyti gimtosios kalbos – sudėtingos sistemos, supažindinti mokinius su garsiais rašytojais ir jų kūriniais, jis dar labai didele dalimi prisideda prie sąmoningo piliečio, gerbiančio savo tautą ir kalbą, augimo, teigiama pranešime spaudai.

  • 2018-11-20
    Briuselyje pristatyta L. Donskio knyga
    „Manau, kad a. a. Leonido pavyzdys liudija, kad galima būti tėvynės patriotu nebūnant nacionalistu, galima gerbti įvairovę, neprarandant savo autentiškumo, kalbos ir išliekant tuo pačiu Europos žmogumi“, – prisimena L. Donskio bičiulis Sergejus Kavovičius.
  • 2018-11-16
    Oksfordo žodyno išrinktas 2018 metų žodis – „toksiškas“
    Koks vienas žodis geriausiai nusako praėjusius metus? Oksfordo žodynas nusprendė, kad tas žodis yra „toksiška“ (angl. toxic).
  • 2018-11-15
    Lietuva yra vieninteliai mūsų kalbos namai
    Lapkričio 18 dieną minėsime 30-ąsias atkurto valstybinės lietuvių kalbos statuso metines. Ta proga pravartu prisiminti ir pasvarstyti, kodėl 1988 metais buvo svarbu atkurti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir kokia mūsų kalbos ateitis. Metinių išvakarėse Juventa Mudėnienė kalbina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką Audrį Antanaitį.
  • 2018-11-15
    Asmens tapatybės ir kelionės dokumentai Lietuvoje
    2018 m. lapkričio 7 d.–2019 m. vasario 16 d.
    Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulio auditorija
    Parodos eksponatai leis palyginti tarpukario Lietuvoje ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išduotus asmens tapatybės ir kelionės dokumentus.
  • 2018-11-14
    V. Rubavičius. A. Smetonos reikšmė Lietuvos valstybės atgimimui ir lietuvybės įtvirtinimui
    ... Šiuolaikiniai mūsų istorikai, gvildenantys lietuvių ir lenkų santykius, linkę apeiti plačiai XIX a. istorijos tyrinėjimais paremtą akademiko Vytauto Merkio išvadą: „LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti.“ Lenkiškajam tapatumui liaudiškieji įvairiakalbiai LDK paribių tapatumai parūpo tik XIX a. įsisiūbavus modernizacijos vyksmams ir po Prancūzų revoliucijos pasikeitus valdžios legitimavimo pobūdžiui, o visoje Europoje prasidėjus vadinamajam „tautų pavasariui“.

    Lietuvių kalba ilgus amžius palaikė lietuvybę ir ją išlaikė vykstant įvairialypiam politiniam ir kultūriniam lenkinimui, o vėliau – ir bolševikinimui, sovietinimui bei rusinimui. Ne taip jau retai kiek ironiškai ir paniekinamai lietuvybė ir įvardijama „filologine lietuvybe“. Toks nusakymas tarsi rodo ją esant filologų dirbinį, nelabai betinkantį dabarčiai, kur primygtinai kviečiama „rinktis tapatybes“. Tačiau kalba nėra filologų kūrinys. Joje glūdi ir jos pagrindu skleidžiasi unikalus pasaulėvaizdis, būdingas tik toje vietovėje gyvenančiai bendruomenei.

    Bendruomenė savo tapatumą ir šaknis gimtojoje žemėje palaiko gimtąja kalba kuriama kultūra ir jos veikliuoju dariniu – istorine kultūrine atmintimi. Apibendrintai galima tvirtinti, kad visokie etnokultūriniai tapatumai yra gimtosios kalbos dariniai ir gyvuoja jos palaikomi bei skleidžiami. Tad mūsų didieji kalbininkai ne išgalvojo lietuvybę, o tik padėjo ją įtvirtinti ir skleisti naujomis istorinėmis aplinkybėmis, kai vėrėsi galimybė siekti nepriklausomo valstybingumo. Sovietinės okupacijos metu kaip tik gimtosios kalbos puoselėjimas tapo esminiu priešinimosi sovietinimui baru, nes buvo aiškiai suvokiama, kad puoselėti gimtąją kalbą ir ja kuriamą kultūrą yra vienintelis lietuvybės išlaikymo būdas. Todėl kitu svarbiu lietuvybės kilties ir įsitvirtinimo bruožu laikytina intuityvi nuovoka, kad gimtoji kalba ir kultūra yra esminiai lietuvybės, taip pat ir valstybinės politikos sandai...
  • 2018-11-14
    V. Sinica. Kalba ir istorija: kaip sunaikinti tautinę valstybę vardan atviros Lietuvos?
    Lietuvos valstybės steigėja ir pagrindas, jos egzistavimo prasmė yra lietuvių tauta. Lietuvių tautos svarbiausieji „klijai“ yra lietuvių kalba ir bendras istorinis likimas. Kiekvienos tautos narių savimonė gali būti stiprinama arba slopinama stiprinant arba ardant šiuos ryšius. Kuo šie ryšiai tvirtesni, kuo didesnis bendrumas, tuo stabilesnė ir veiksmingesnė yra valstybė ir jos demokratinis valdymas, tuo didesnės galimybės taikiai reikštis nuomonių skirtumams. Tą suvokiant tiek prieškario Lietuvos Respublikoje, tiek ir Sąjūdžio vizijoje, buvo labai aišku, kad privalu stiprinti tautinę savimonę ir puoselėti ją tvirtinančius ryšius. Valstybinės kalbos statusas buvo vienas pirmųjų Sąjūdžio reikalavimų. Šapokos istorijos perleidimas – vienas pirmųjų darbų atkuriant sunaikintą istorinę atmintį. Tautinė mokykla – vienas pirmųjų, anksti iškeltas, anksti ir sužlugdytas, Sąjūdžio idealas.
    Jeigu tauta remiasi kultūriniais ryšiais, tai jos sunaikinimas turi remtis tų ryšių išardymu. Kaip minėta, kalba ir istorija yra pagrindiniai lietuvių tautinio tapatumo ryšiai. Jiems reikalingas išskirtinis statusas, visuotinumas ir valstybės apsauga. Kiekviena valstybė tą užtikrina per valstybinę kalbą. Tačiau ne visos valstybės savo valstybinę kalbą gerbia. Lietuvoje šiandien valstybinei kalbai, jos monopolijai viešajame gyvenime paskelbtas karas. Ką XX a. pradžioje bandėme sunorminti ir įtvirtinti, o Sąjūdžio metais – atkurti, tą dabar siekiama išardyti ir paversti laisvu pasirinkimu. Jaunieji kalbininkai skelbia, kad kalbos norminimas yra sovietinė atgyvena...
  • 2018-11-13
    Danutė Kalinauskaitė: „Išsižioja kitąkart elitas, ir pabyra kolorado vabalai“
    Valstybinės lietuvių kalbos statuso minėjimo išvakarėse (statusas atkurtas 1988 m. lapkričio 18 d.) Nacionalinės premijos laureatės, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narės, rašytojos Danutės Kalinauskaitės mintys apie kalbą.
  • 2018-11-12
    TV3 žiniose apie ketinimą naikinti Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą
    Žr. įrašo 29–35 min.
  • 2018-11-12
    Tarp spalvingų dzūkiškų frazeologizmų – ir „vilkas užšiko nasrus“
    Ar žinojote, kad didžiulio išgąsčio akimirką, kai iš siaubo, rodos, net kvapą užgniaužia ir šnekėti sunku, galite pasiteisinti, jog „vilkas užšiko nasrus“? Tai – tik vienas iš daugybės spalvingų ir kalbą praturtinančių dzūkiškų frazeologizmų.