Prancūzijos futbolo mylėtojų pora lapkričio pradžioje jiems gimusį pirmagimį nusprendė pavadinti šiemet pasaulio čempione tapusios rinktinės lyderių garbei – berniukui suteiktas Griezmanno Mbappe vardas. Tiesa, tam nepritaria šalies vaikų teisių apsaugos pareigūnai.

Su valstybinei lietuvių kalbai svarbia sukaktimi šiauliečius pasveikino ir apie valstybinės kalbos, jos teisinio reguliavimo pokyčius, dabartinę lietuvių kalbos padėtį ir perspektyvas kalbėjo Seimo narys Stasys Tumėnas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas.

Metams artėjant pabaigos link jau galime pažvelgti atgal ir įvertinti knygų leidybos ir prekybos tendencijas šalyje. Kokiomis knygomis šiemet labiausiai domėjosi lietuvių skaitytojai? Kas nustebino prekybininkus?

... Kada ne lietuvis gali tapti lietuviu? Kada į jį nebus žvelgiama ir kaip į potencialų išdaviką? Kai turės darbą? Kai gerai mokės kalbą? Bet neužtektų, net jei jis išmoktų lietuviškai taip, kad iš tarties nesijaustų, jog kalba ši jam – ne gimtoji. Etninį nelietuvį lietuviu veikiausiai laikytume tik tuomet, jei jis būtų bent vidutinio lygio lietuvių nacionalistas, t. y. gana nepalankiai nusiteikęs imigracijos, kitų tautybių ir silpnai kalbančiųjų lietuviškai atžvilgiu. Jei jis lenkas, tai nieku gyvu neturėtų simpatizuoti Lenkijai (net dalykams, kurie ten geresni nei Lietuvoje), nutraukti ryšius su giminėmis už sienos. Jis turėtų atsisakyti pretenzijų į savitą bendruomeniškumą. Dar geriau būtų, jei jis deklaruotų, remdamasis nesenu a. a. Zigmo Zinkevičiaus išaiškinimu, kad jo protėviai iš tiesų senovėje buvę lietuviai, vėliau ne savo noru praradę lietuviškąją tapatybę, nutautinti. Toks „atsivertimas“, tarsi grįžtant prie autentiškų šaknų, veikiausiai garantuotų pripažinimą lietuviu, nors net ir toks konvertitas veikiausiai nepelnytų besąlygiško pasitikėjimo iš „tikrųjų“ lietuvių...

iniasklaidoje turėtų vyrauti ne draudimai ar baudimai, o savireguliacija. Žurnalistui turėtų būti gėda būti beraščiu. O ten, kur prasideda pramoga (literatūra, teatras, kinas), absoliučiai negali būti jokios reguliacijos.

Lietuvoje šiuo metu tebėra 19 gyvenviečių, turinčių geležinkelio stoties pavadinimą. Septynios iš jų pavadinimus rengiasi keisti, o likusiųjų gyventojai tvirtina, kad „geležinkelio stotyje“ nori ne tik gyventi, bet ir mirti.

„Kalba priklauso ne vien profesoriams, akademikams, mokslų daktarams, ji priklauso tautai. Todėl apie ją turėtų spręsti ne vien jie, o platesni sluoksniai žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su kalba“, – dar būdamas kandidatu į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko postą yra sakęs dabartinis šios institucijos vadovas Audrys Antanaitis. (Laidos įrašo 0:55–1:30.)

Kaimynai arba kiemionys – gyventojų sluoksnio vardas, retkarčiais užrašomas lietuviškai rusėnų, lotynų ar lenkų kalba tvarkytose etninės Lietuvos raštinėse. Šiuo metu žinoma beveik keturiasdešimt XV a. pab. – XVII a. dokumentų, kurie daugmaž paaiškina kaimynų fenomeną.

Gerai, kad yra proga dar kartą sugrįžti prie lietuvių kalbos ir stiliaus vertinimo aprašų, kuriais naudojasi baigiamųjų lietuvių kalbos ir literatūros darbų vertintojai.

Lygindama lietuvių ir danų egzaminavimo sistemas matau, kad gyvename skirtingose planetose. Danijos švietimo ministerijos gairėse rašoma, kad vertinant turi būti ne skaičiuojamos „klaidos“ ir „trūkumai“, o žiūrima visumos, įvertinamos stipriosios ir silpnosios darbo pusės. Net aukščiausiu balu įvertintuose darbuose visada kas nors (iš formos ar turinio dalykų) galėtų būti atlikta geriau. O štai lietuvių mokytojams priekaištaujama, kad jie neskiria stiliaus, kalbos kultūros ar gramatikos „klaidų“, pernelyg griežtai laikosi taisymų „rekomendacijų“. Bet kad neįmanoma profesionaliai vertinti, kai tos klaidos išgalvotos ir taisymai nemotyvuoti. Be oficialių popierių, mokytojai dar gauna šūsnis vidinių instrukcijų. Aš atsisakyčiau dirbti tokiomis sąlygomis...