Vilniaus universitetas ir pedagogai lieja nepasitenkinimą esama padėtimi švietimo sistemoje, o štai visai neseniai paskelbti 15-mečių mokyklinių pasiekimų rezultatai rodo, kad esame viena labiausiai atsiliekančių valstybių Europos Sąjungoje. Taip pat prastai vertinami ir lietuvių paauglių skaitymo įgūdžiai. 2015 metais net 24 proc. nepasiekdavo 2-ojo lygio. Faktiškai – tai slebizavojantys vaikai. Per tą laiką nepasiekiančių to lygio vaikų skaičiusdar padidėjo.

Vilniuje, Valdovų rūmuose, Punsko Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjui įteikta šių metų Kalbos premija. Nuo 1956-ųjų veikiantis lietuviškas licėjus įvertintas už nuosekliai vykdomą savo misiją – jis puoselėja lietuvių kalbą, rūpinasi bendruomenės tautine tapatybe, ryšių su Lietuva ir užsienyje gyvenančiais lietuviais palaikymu.

Gruodžio 6 dieną Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“.
„Ne pirmus metus Lietuvos viešajame gyvenime stebime fragmentiškas ir ne visada dalykiškas diskusijas apie lietuvybės vietą mūsų valstybėje XXI amžiuje. Šios diskusijos, nors formuojančios visuomenės nuomonę ir politikų sprendimus, neretai apskritai nesiremia moksliniu požiūriu ar net jį neigia. Šia konferencija norime pakviesti dialogui apie tai, kur prasideda ir iš kokios amžių glūdumos ateina mūsų lietuviškoji tapatybė, o kartu ir kokia jos vieta ir statusas šiandien. Ypatingą dėmesį skiriame lietuvių kalbos, kaip svarbiausio tautą ir valstybę telkiančio lietuviškosios tapatybės dėmens, situacijai aptarti“, – teigia konferencijos iniciatorius, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas E. Jovaiša.
Konferencijoje pranešimus skaitė akademikai Grasilda Blažienė ir Eugenijus Jovaiša, Konstitucijos bendraautorius, teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas, profesorė Rasa Čepaitienė, docentai Filomena Kavoliūtė ir Diegas Ardoinas (Diego Ardoino), mokslų daktarai Vytautas Rubavičius, Laimutis Bilkis ir Daiva Sinkevičiūtė, doktorantas Pavelas Skorupa, Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Donatas Smalinskas.

Kai kurie klaipėdiečiai nepripažįsta upės pavadinimo Danė ir jį pavartojančius žurnalistus vadina neišmanėliais, nepaisydami to, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija įteisino būtent tokį pagrindinį šios upės pavadinimą. Kiti, priešingai, - Dangės šalininkus vadina sovietmečio atgyvenomis. Kartais net tas pats laikraštis viename numeryje rašo Dangė, kitame - Danė. Ši klaipėdiečių diskusija jau labai sena, siekia net XIX a. ir dar ankstesnius laikus. Žmonės besiginčydami netgi susipyksta. Tai kaip yra iš tikrųjų?

Istorikų Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio parašyta „Lietuvos istorija“ iki šiol išversta jau į penkiolika kalbų, dabar jau ir į hindi. Ši kalba yra gimtoji maždaug keturiems šimtams milijonų indų.

Daugiau nei milijardą tris šimtus milijonų gyventojų turinčioje Indijoje konstituciniu lygmeniu pripažįstamos 22 kalbos, tačiau tik hindi ir anglų laikomos oficialiomis visuose šalies regionuose.Iniciatyvos „Lietuvos istoriją“ išversti į hindi ėmėsi Lietuvos ambasada, tačiau apsiėmusieji versti, dažniausiai tekstą po kelių dienų grąžindavo, nes dauguma lietuviškų vietovardžių ir vardų į hindi kalbą, turinčią savitą rašto sistemą, niekada nebuvo išversti. Vertėjai nė nežinodavo, kaip lietuviškus pavadinimus hindi raštu užrašyti.

Tautinių mažumų klausimai niekur nedingo, jie visada buvo ir yra aktualūs, nors dalis jų jau savaime išsisprendžia, kas liečia gatvių pavadinimus. (...) klausimas iš dalies išspręstas – jau teismai pasibaigė ir iš principo gatvių pavadinimus galima rašyti, dabar už tai niekas nebaudžia“, – kalbėjo Z. Jedinskis, pridūręs, kad asmenvardžių rašymui originalia kalba LLRA-KŠS taip pat pritaria, tad, Seimo nario teigimu, anksčiau ar vėliau apie šiuos klausimus vėl bus imta garsiau kalbėti ir bus pasiūlytos korekcijos dabar Seime esančiam projektui. „Kas liečia laiką, ar būtent dabar, ar šiek tiek vėliau, tai manau, kad tie klausimai tikrai bus iškelti. Juolab kad kol kas mus tikrai ne visai tenkina tas projektas dėl pavardžių rašymo – ten tik trys raidės...

Valdžia nemėgo ir mano kritiškos kūrybos. 2009 metais parašiau straipsnį pavadinimu „Neraštingumas suvalgys Tadžikistaną“. Už šį straipsnį buvau sumuštas.
Kurdamas poeziją rašiau persiškomis raidėmis, nors dabar naudojame kirilicą, istoriškai tikrasis mūsų raidynas yra persiškas. Vėlgi, toks mano pasirinkimas valdžiai nepatiko.
Dabar noriu karjeros siekti Lietuvoje, noriu čia likti ir dirbti žurnalistu. Nežinau, ar tai įmanoma, nes privalau puikiai mokėti kalbą, tačiau vilties neprarandu.

Kalba – savitas požiūris į pasaulį. „Kalba yra tokia kasykla, kur mes galime žinių ir iš mitologijos, ir iš papročių pasisemti. Su vienos tarmės praradimu visas pasaulio matymo kampas išnyksta“, – sako Vilniaus universiteto Baltistikos katedros profesorius Bonifacas Stundžia.

LRT Kasdienybės kultūra. Vedėja Violeta Melnikienė.

Baigusi filologijos studijas, I. Gasperavičiūtė Punske mokė lietuvių kalbos ir literatūros, vėliau perėjo dirbti į Seinus. Ji yra parengusi ir išleidusi tris lietuvių kalbos mokymo vadovėlius Lenkijos lietuviškų mokyklų mokiniams, kartu su bendraautoriais parengusi kitų knygų. Kaip pažymi ministerija, nuo 1999 metų, Lenkijoje vykstant švietimo reformai, ji dėjo daug pastangų, kad išliktų lietuviškos mokyklos, o Seinuose būtų įsteigta lietuviška „Žiburio" mokykla.

Teisingumo ministerija kreipsis į Konstitucinį Teismą prašydama išaiškinimo dėl nelietuviškų vardų rašybos asmens dokumentuose bei svarsto keisti tai reglamentuojančius teisės aktus, sako ministras Elvinas Jankevičius.