Lietuvių mokyklą baigęs pašnekovas atskleidė, kad jau pirmose klasėse savo vardą turėjo pritaikyti prie aplinkos. „Buvo, lietuvindavau ir vardą, ir pavardę – ir gan smarkiai. Mane vadindavo Mariumi, o kai pakeičiau mokyklą, 9-oje klasėje, mokytojas perskaitė „Marijušas“, ir mane visi Marijušu pradėjo vadinti“, – pasakoja jis.

Stovykloje „Pasaulio Lietuva“ susitiko lietuvių kilmės jaunuoliai iš 13 šalių. Šiemet ji vyksta Alytaus rajone, Alovės kaime.
D. Nausėdienė bendravo su čia susirinkusiais moksleiviais, po to lituanistinio švietimo užsienyje iššūkius ir perspektyvas aptarė su stovykloje savanoriaujančiais Airijos, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenių pirmininkais, bendruomenių valdybos nariais, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos atstovais.

Retas kuris emigrantas gyvena Donelaičiu, Kunčinu, Krėve ar Radvilavičiūte, o universitete dirbantis literatas su šių autorių kūriniais dar ir pažindina čekus. Vaidas Šeferis gerai supranta, su kokiu iššūkiu susiduria užsienyje vaikus auginantys lietuviai emigrantai. Dukros kalba ir čekiškai, ir lietuviškai, vis dėlto Brno, kitaip negu Prahoje, nėra lietuvių bendruomenės, todėl už namų sienų su lietuvių kalba nesusiduriama...

Edukacinė sistema Čekijoje sureguliuota taip, kad dvikalbystė yra laikoma įprastu dalyku, sako V. Šeferis, bet be kasdienio įdirbio – skaitymo, bendravimo – tai būtų nieko verta. Reikia nepamiršti, kad kalba yra gyvas daiktas, nelaistoma ji nudžiūva.

„Anksčiau aš buvau gana radikaliai nusiteikęs prieš kokį nors kalbos reguliavimą, o dabar vis labiau matau tuos pavojus, kurie kyla, kai su kalba susiję procesai šiuolaikiniame pasaulyje laikomi nereikšmingais. Ir aš kalbu apie labai kasdienes patirtis. Aš dirbu Čekijoje, mano studentų dauguma yra čekai, studijų pradžioje jie daug darbų – referatų, analizių – turi pateikti man čekų kalba. Ir situacija yra tokia, kad aš, lietuvis, taisau klaidas jų tekstuose, – taip galima nustekenti kalbą, kai ji yra visiškai liberali, kai jos pakankamai nemokoma. Aš niekada nestudijavau čekų kalbos, išmokau ją intuityviai, bet matau, kad čekų daromos rašybos klaidos yra aiškios. Kodėl taip yra? Todėl, kad čekų kalbos politika yra labai liberali, kalbėk, kaip nori, yra tik patariamosios institucijos, nėra jokių reguliuojančių mechanizmų. Kalbinės kompetencijos prastėti pradeda išsiveržus iš mokyklos, kai niekas nebesaugo <...>“

– Ką apskritai tau pavyko suprasti apie tekstus? Esi retas individas, gyvenime skyręs šitiek laiko ir energijos tekstams. Koks čia reiškinys?

– Tekstas apskritai? Jis pats savaime sako, pačiam lotyniškame žody užkoduota, tekstas yra „suaustas“, „audinys“. Ir ta audinio metafora yra daug didesnė, negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes mes iš principo esam kalboje, mes kaip Homo sapiens, mes kaip būtybės, ir kitaip mes nebūnam. Nuo smulkiausių detalių iki generalizacijų. Sako, italui surišus rankas, jis išvis žodžio neištars, negalės šnekėti apskritai. Vokietis struktūruoja savo pasaulį visiškai kitaip. Rusas, turbūt, kitaip. Aš jau nekalbu ten apie tuos klasikinius beduinų septyniolika smėlio pavadinimų arba eskimų trisdešimt aštuonis sniego pavadinimus, arba kiek lietuviai turi sinonimų žodžiui „lyti“, kaip niekas kitas.

Mes esam tiktai tame audinyje, tiktai tame tekste, mes kitaip niekaip nesam. žmogus yra žmogus tiktai sociume, tiktai santykiuose, o tie santykiai skleidžiasi per tekstą, per kalbą, per bendravimą. Tai, ką aš šneku dabar, yra žiauriai panašu į tai, ką kalba Yuvalis Hararis, ypač savo pirmoj knygoj, kad istoriją iš principo diktuoja tekstas. Šitas tekstas mano galvoj buvo surašytas per kokias tris dienas – iš esmės, iš gamtos stebėjimo, bet jis – galvoj. Aš labai dažnai rašau vaikščiodamas, pavyzdžiui, einu, o tekstas struktūruojasi, generuojasi. Man reikia tiktai kažkaip fiksuoti taškus, ant kurių galėčiau paskui statyti visą rankraštį.

... aš iš tikrųjų filologas, aš iš tikrųjų raštininkas ir šiek tiek su semiotiko pakraipa.

Vakarų pasaulyje kelis šimtmečius uraganus pavadindavo tos dienos, kai jie užfiksuoti, šventojo vardais (pvz. Šv. Onos vardu pavadintas uraganas praūžė Puerto Rike 1825 m. liepos 26 d.). Buvo bandymų vadinti uraganus istorinių asmenų vardais, neprigijo. XX a. viduryje nusistovėjo nuostata vadinti vien moteriškais vardais, bet šos seksistinės strategijos atsisakyta 1978 m. Dabar pasaulio meteorologijos organizacija yra nustačiusi vardų sąrašus, kurie kartojasi rotacijos tvarka, kas 6 metai. Išskyrus tuos atvejus, kai uraganas ypač aršus, pražudo daug gyvybių. Tuomet jo vardas „dedamas į stalčių“ nes kelia visuomenei daug skausmingų prisiminimų. Atkreiptinas dėmesys, kad čia kalbame apie Vakarų pasaulio meteorologinių reiškinių vardus.
O kokia šios srities terminologinė praktika Artimųjų Rytų šalyse? Sirijoje siautėjusi audra, nuo kurios nukentėjo ir Sirijos pabėgėliai, buvo tik „aparabinta“ - Aliksa. Taip pat audra Irene – Ayrīn. Tačiau jau 2015 m. audras regiono žinių tarnybos ėmė įvardyti arabiškai – Huda, Jana, Zina. Visi trys šie vardai yra kildinami iš Korano. Huda reiškia klausančių Dievo žodžio teisumą – „tiesų kelią“, jana – „lengvai pasiekiamą sodo vaisių“, zina – „grožį“.
Taigi nuo fonetinės arabų kalbos formos suteikimo einama prie pačios sąvokos vertimo ją įkultūrinant, įvedant į savąjį, arabo-islamiškąjį kontekstą. Tuo siekiama stiprinti savo kalbą, atremiant anglų kalbos frontą.

Žygis prasidės Gelgaudiškio dvare, kur žygeivius pasitiks dvaro ponas su ponia. Mažuosius žygeivius užims guvernantė, paruošusi jiems pramogų ir žaidimų. Žygyje bus trys maršrutai - 10 km, 20 km ir 30 km ilgio. Pakeliui lauks neogotikinio stiliaus Gelgaudiškio bažnyčia, Maštaičių piliakalnis, Kaimelio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, koplytstulpis knygnešiams atminti Kidulių kapinėse. Maršrutas ves Nemuno pakrantėmis, galėsite pasigrožėti Panemunės pilimis kitame krante. Pasirinkę ilgiausią maršrutą, pasieksite ir Palankinės šilą ir pasijusite tarsi pajūryje – eisite smėlio kopomis. Kiduliuose aplankysite antrą dvarą, kur jus priims dvaro ponia su dvariškiais ir pakvies papietauti.

Mano nuomone, valstybės politika turėtų užtikrinti lietuvių kalbos vartojimą visose srityse. Dėl mokslinių tyrimų svarbu, kad valstybės politika remtų lituanistikos tyrimus, suprastų jų reikšmę, juk kur daugiau jei ne Lietuvoje jie bus atliekami ir vertinami. Kalbant apie mokslo kalbą man skauda, kad šiuo metu pirmenybė mokslo vertinimo sistemoje teikiama tarptautiškumo reikalavimui (atkreipiu dėmesį, kad tarptautiškumą ir patys skatiname, ir to siekiame, čia turėjau galvoje neretai dirbtinį skatinimą rašyti mokslo darbus užsienio kalba, o visi suprantame, kad lituanistų darbai neretai yra kaip tik svarbūs mums, lietuviams, čia, Lietuvoje), taip neužtikrinamas lietuvių kalbos vartojimas ir lietuviškos terminijos plėtojimas visose mokslo srityse. Manyčiau, kad reikalingas didesnis valstybės dėmesys lietuvių kalbos ir lituanistikos gyvybingumui užtikrinti dabartiniame informacinių technologijų pasaulyje. Mums, mokslininkams, rūpi, kad valstybė remtų ilgalaikius tęstinius mokslinius tyrimus ir numatytų tikslinį jų rezultatų finansavimą, kaip mokslinį vertintų mūsų žodyninkų ir visų mūsų mokslininkų darbą.

Kalbos ir kultūros institute „Lingua Lituanica“ daugiausia dirbame su užsienio lietuvių palikuonimis – vaikais ir vaikaičiais, kurie atvyksta pas mus beveik nieko nemokėdami, bet kupini noro prabilti tėvų, senelių ar prosenelių kalba. Tad ir apie kalbos pokyčius jie ne ką teišmano. Bet kaip džiaugiasi išmokę kokį nors kažkada girdėtą senelio ar senelės žodį ar posakį! Jų motyvacija dažniausiai yra sentimentai Lietuvai, senelių ar tėvų pasakojimai, noras bendrauti su giminėmis Lietuvoje. Išvyksta jie į savo gyvenamąją šalį pramokę kalbos ir su ašara akyje. Ir su viltimi vėl atvažiuoti į Lietuvą.
Kita dalis mūsų studenčiukų yra naujai išvykusių lietuvių vaikai, kurie vasarą atvažiuoja atostogauti pas senelius, bet sunkiai su jais susišneka (arba visai nesusišneka). Dėl jų pačių ryžto per atostogas mokytis lietuvių kalbos aš abejočiau, matyt, tėvai nusprendžia, bet mus nepaprastai džiugina, kai jie, pirmą kartą atėję galbūt ne savo noru, su malonumu ateina antrą ir trečią, o pasibaigus kursui pažada atvykti (ir atvyksta!) kitą vasarą.
Patogu, kad dabar lietuvių kalbos galima mokyti(s) nuotoliniu būdu, būnant toli nuo Lietuvos. Mes tai darom jau gerą dešimtmetį, o įsisiautėjus virusui buvome priversti ieškoti naujų būdų ir galimybių.

Aristotelis, apibrėždamas žmogaus esmę, sako, kad tai yra gyva esybė, turinti logos. Vakarų tradicija sugriežtino ir susiaurino šią formuluotę: pavadino žmogų protaujančia gyva būtybe – animal rationale. Atrodytų, tai tik lotyniška Aristotelio apibrėžimo parafrazė, bet ji, kaip ir bet koks vertimas, nėra nekalta: ji nuslopina kalbos reikšmę, nes ratio sieja mąstymą veikiau su protu, nustatančiu dalykų santykius ir ryšius, negu su kalba. Šiame žodyje įrašyta mąstymo atskirtis nuo kalbos įėjo į Vakarų kultūrą labai galingai – tiek, kad XIX ir XX a. sandūroje prireikė vadinamojo kalbinio posūkio: filosofai turėjo iš naujo atrasti paprastą tiesą, kad mąstymas neatskiriamas nuo kalbos...

„Mes skurdiname savo kalbą vartodami svetimžodžius. Man teko redaguoti įvairių specialybių žmonių tekstų, ir dažnai sulaukdavau pastabos, kad nėra tikslaus lietuviško atitikmens svetimžodžiui pakeisti – kad, tarkime, angliškas žodis tikslesnis, aiškesnis, trumpesnis, kad lietuviškai jo išversto nesupras. Palaukite – kas nesupras? Ar anglas skaitydamas lietuvišką tekstą su tuo „tikslesniu“ anglišku žodžiu? O kiek sekundžių sutaupysi pavartojęs trumpą anglišką žodį, o ne ilgesnį lietuvišką? Jeigu jau ima stigti lietuviškų terminų, lituanistė įsitikinusi, kad labiau padirbėti tuomet reikia terminologams, o žmonėms, kurie be angliškų terminų negali išsiversti, ji siūlo kurti savų lietuviškų atitikmenų: „Tik noro čia reikia. Juk pažiūrėkime – vietoj „medijos“ kuo puikiausiai prigijo „žiniasklaida“. Ar kam trukdo? Vietoj „fake news“ – „melagiena“. Dar pusmetis, metai, ir visi pamirš, kad tas „fake news“ išvis egzistavo. O koks pasipriešinimas iš pradžių buvo kilęs. Manau, visa tai dėl to savęs, kaip lietuvio, blogesnio vertinimo.“