Lietuvių kalbos instituto mokslininkės dr. Onos Aleknavičienės paskaita „Lituanistinio XVI–XVIII amžiaus paveldo tyrimai: kūrinys – kūrėjas – visuomenė“. Dr. Ona Aleknavičienė buvo pristatyta 2018 m. Lietuvos mokslo premijai gauti. Paskaita, įrašyta Lietuvos mokslų akademijoje sausio 29 d.

Nemaža dalis tautiečių vaikų auga ne Lietuvoje, tačiau senelius turi būtent tėvynėje. Dėl to ir ne vien dėl to vaikams neretu atveju bene privalu mokėti dvi kalbas. Kokių sunkumų ir kokių privalumų dėl to atsiranda? Kalifornijoje gyvenanti Justina G. Brazdžionis išleido edukacinę pasaką vaikams lietuvių anglų kalbomis „Nėjus ir Amadėjus“, „Neo&Amadeo“, ir sako, kad knyga gali būt naudinga ir Lietuvoje gyvenantiems vaikams mokantis anglų kalbos. Laidoje taip pat lankysis ankstyvosios dvikalbystės klausimais besidominti Dr. Inga Hilbig iš VU Filolofijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto.

LRT Radijas. Kalba. Laidotuvių žodynas.

Nuotakų, Linksmoji, Taboro, Krosnies ar Dausų – tokie gatvių pavadinimai vieniems žmonėms kelia šypseną, kitiems įspūdžio nedaro. Tačiau yra ir tokių gyventojų, kuriems kyla noras keisti gyvenamosios gatvės pavadinimą.

Kažkada bendrinės kalbos nebuvo, bet XIX a. pabaigoje ėmė rastis, augo, kito, vystėsi. Kokia jos būklė šiandien, koks raidos etapas, fazė?

Lietuvių kalba visada buvo jautrus objektas, suskaldęs visuomenę į dvi stovyklas. Vieni tvirtina esą jaunimas tampa vis neraštingesnis ir mieliau vartoja užsienietiškus žodžius nei lietuviškus. Kiti sako, kad į kalbą reikėtų žiūrėti kūrybiškiau. „Gaila, kad yra toks susiskaldymas tiek akademinėje erdvėje, tiek visuomenėje“, – LRT TELEVIZIJAI sako JAV Ročesterio universiteto dėstytoja dr. Solveiga Armoškaitė.

Trakai iki šiol garsėja unikaliu istorijos reliktu – nedidele karaimų bendruomene, gyvenančia šiame mieste ir puoselėjančiais savo tradicijas. Tai bene vienintelis atvejis pasaulyje, kai vienoje vietoje, neprarasdami savo etninių bruožų – kalbos, religijos, rašto, papročių gyvuoja tokia negausi tautos dalis jau daugiau nei šešis šimtus metų...

XIX a. Vilniaus centriniame archyve dirbo latvių kilmės archyvaras Janis Spruogis. Jo paties liudijimu, apie dvidešimt metų užsirašinėjo įvairius toponimus, kuriuos aptikdavo skaitydamas XVI a. žemaičių žemės teismų knygas. Šį neįprastą jo darbą, o gal ir pomėgį vainikavo 1888 m. publikuotas „Senosios žemaičių žemės geografinis žodynas“. Jame archyvaras vietovardžius surašė alfabeto tvarka ir pateikė tikslias jų nuorodas į teismų knygas.
Vis dėlto kokia buvo šio darbo prasmė? Leidinio įvade J. Spruogis teigė, kad surinkti vietovardžiai yra vertingi moksliniu ir kultūriniu požiūriu, nes liudija gyvenviečių išsidėstymą, kraštovaizdžio ypatybes, valstybės organizacijos bruožus, bendruomeninės ir religinės paskirties objektus. Be kita ko, jis siūlė įsisąmoninti, kad vietovardžiai yra istorinių įvykių ir reiškinių ženklai bei adresai
Gausybė vietovardžių ir jų įvairovė liudija LDK vykusius politinius ir socialinius procesus bei gyvenimo pokyčius, mini iškilias asmenybes ir paprastų žmonių darbus. Vietovardžiai, nors ir ne visi, ilgainiui tapo tradicija. Jie pasiekė mūsų dienas, nes atspindėjo ir įtvirtino visuomenės socialinius pokyčius. Jais domėdamiesi ir aiškindamiesi kilmę, mėginame labiau priartėti prie istorinės tikrovės. Taip užčiuopiame savo praeities adresus dabartyje.

„Verčiant poeziją, reikia pažodinio vertimo, norisi turėti ir žinoti visus žodžius, tada galima imtis ieškoti ritmo. Kai, pavyzdžiui, verčiau Tomo Venclovos poeziją, turėjau susidėlioti visą eilėraščio struktūrą, tuomet vokiečių kalbos sakinius lipdyti į eilėraščio formą.“

Vilniaus politikams ruošiantis spręsti, ar pervadinti prieštaringai vertinamo tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėją, Kauno savivaldybė sprendimų dėl jo vardo gatvės priimti neskuba ir norėtų platesnės diskusijos.