Visai neseniai, 2015-aisiais, LRT interneto svetainėje buvo paskelbtas tekstas tokia antrašte: „Į grojamiausių sąrašą kelią skinasi ir dainos lietuvių kalba“. Suprask – skinasi kelią pro angliškus brūzgynus. Ne mažiau iškalbinga ir tai, kad retas platesnis interviu su jaunosios kartos muzikos atlikėjais apsieina be klausimų „kaip išdrįsote dainuoti lietuviškai?“, „kas lėmė, kad dainuojate lietuviškai?“. Tiesa, nuo seno užduodamas ir atvirkštinis: „Kodėl dainuojate angliškai?“ Vadinasi, nei vienas pasirinkimas nėra suvokiamas kaip įprastas, savaime suprantamas. Atlikėjų atsakymai iš pirmo žvilgsnio atsikartojantys. Dažniausias argumentas: dainuojant angliškai tikimasi pasiekti platesnę auditoriją (laukiam, vis dar laukiam tų proveržių...). Tačiau pasigilinus galima pastebėti ir gana netikėtą požiūrį į gimtąją kalbą. Jį grindžiantys stereotipai, mano manymu, atskleidžia gerokai platesnes problemas: ne tik muzikantų, bet ir jų klausytojų, jaunosios kartos, įprotį rinktis lengvesnį, madingesnį kelią, prieinamumą, supaprastinimą. Vietoje originalumo, autentiškumo, atvirumo.
Grupė „Silverpieces“ yra ieškojusi ir gilesnių priežasčių: „Nepamenu, kad mokykloje kas būtų liepęs sukurti eilėraštį. Pamenu, kad analizuodavome „senienas“, kurios turėjo mažai ką bendro su tuometiniu mano gyvenimu. Manau, dėl šios priežasties daugelis neturi įgūdžių kurti lietuviškai, stokoja meilės lietuvių kalbai ir neieško originalių būdų mintis išreikšti savo gimtąja kalba. Lietuviška poezija mokykloje iš tiesų dažnai suvokiama senamadiškai – vien kaip klasikinė tradicija, vengiant šiuolaikiškesnių jos formų...“
Atlikėja Migloko 2017 m. sakė: „Lietuviškas tekstas man yra iššūkis, o jau pernai pristatė lietuvišką albumą „Mistyrijous Gangsta“ (įdomu, kad net ir lietuviškiems albumams visgi dažnai pasirenkami nelietuviški pavadinimai): Tai [rašymas lietuviškai] yra absoliučiai naujas atradimas mano kūrybiniame kelyje. Esu visiškai apsėsta lietuviškų tekstų ir man labai patinka kaip jie skamba.“
