„Pažvelgę į istoriją matome, kad vietovės ir jų pavadinimai – tarsi gyvas organizmas, turintis savo gyvavimo ciklą. Jie įregistruojami, kurį laiką gyvuoja, o vėliau, juos apleidus gyventojams, perkirtus infrastruktūra, išardžius dėl okupacijos, kolektyvizacijos ar kitų istorinių įvykių, tarsi išnyksta nuo žemės paviršiaus. Tokie kaimai ir viensėdžiai lieka gyvi atmintyje, kaip mūsų senelių ar net mūsų pačių gimtosios vietos. Šiemet mes pasistengėme, kad tie sentimentai ir istorijos pėdsakai taip lengvai neišbluktų. Pasitelkiant istorinius registrų duomenis, sugrąžinome į valstybės atmintį keletą tūkstančių tokių vietovių“, – sako Registrų centro Komunikacijos skyriaus vadovas Tadas Valančius.

Kartu su Lietuvos nacionaliniu transliuotoju organizuotų vietovardžių rinkimų metu gražiausiu jau išnykusiu vietovardžiu išrinktas Žemuogynė (viensėdis, buvęs Biržų rajone), o iš egzistuojančių – Pelėdnagiai (kaimas Kėdainių rajone).

Tai turbūt visiems lietuviams įdomus klausimas. Tačiau atsakyti į jį kol kas sunku, nes reikia tiksliau žinoti jo gimtąją vietą, kuri ligi šiol dar apgaubta spėlionių miglos. Kad Gediminaičiai, kurių palikuonis buvo ir Vytautas, galėję būti kilę iš dzūkiškai kalbėjusių anuometės Lietuvos vietų, prielaidą daro straipsnio autorius prof. habil. dr. Jonas PALIONIS. Jis spėja, kad konkrečios Vytauto gyvenimo ir politinės veiklos aplinkybės neleido jam griežčiau laikytis vienos kurios, net ir jo gimtinės dzūkų tarmės, kad jo šnekoje būta tam tikro tarminio mišinio bruožų.

Taip, straipsnio antraštė verta Nostradamo vardo. Bet ji ne pretenzinga, o skaudžiai ironiška. Toks bus ir šis straipsnis. Eretiškas straipsnis apie tai, kad lietuvių kalbos ir literatūros pamokose per daug lietuvybės. Greičiausiai už jį man bus atimtas lietuvių filologijos bakalauro laipsnis, galbūt net ir pilietybė, ir bus įteiktas mankurtizmo puoselėtojo ir tautinės saviniekos magistro diplomas.

Radijo ir TV kalbą tiriantys mokslininkai teigia, kad per keletą dešimtmečių viešoji kalba pasidarė neformalesnė ir įvairesnė. Šiandien eteryje galime išgirsti spalvingesnių kasdienės kalbos žodžių, pašnekovai dažnai kreipiasi vienas į kitą vardu, žmonės kalba greičiau ir dažniau pertraukinėja vieni kitus.
Keičiasi ir žurnalistų tarimas. Kitur Europoje atlikti tyrimai rodo, kad sakytinėje žiniasklaidoje mažėja konservatyvaus standarto ir plinta didmiesčiams (sostinėms) būdingi tarties variantai. O kaip yra Lietuvoje?

Taip tvirtina Lietuvių kalbos instituto (LKI) Geolingvistikos centro profesorė, habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, kurios vadovaujama mokslininkų grupė parengė išsamią studiją apie Pakaunėje vyraujančias tarmes.

Rudeniniuose LR Seimo ir PLB komisijos posėdžiuose didelis dėmesys skirtas tautinės tapatybės ugdymui išeivijoje ir Lietuvoje. Nepaisant neformaliojo ugdymo pasiekimų, vaikų supažindinimo su Lietuvos istorija, partizanų kovomis, „Misija-Sibiras“ ir kitokių veiklų, akivaizdu, kad to nepakanka, nes, pasak Vytauto Juozapaičio, Lietuvoje tautinės vertybės taip sumenkusios, jog susiklostė paradoksali situacija, kada vaikai tik išvykę į užsienį daugiau sužino apie savo šaknis, noriai dalyvauja užklasinėje veikloje, šoka tautinius šokius ir domisi istorija. Buvo iškelti klausimai apie specialias valstybinės kalbos programas grįžtantiems ir imigrantams, reikalavimus, kurie būtų privalomi ir padėtų geriau integruotis į Lietuvos visuomenę ir darbo rinką. Deja, tokių konkrečių teisės aktų dar nėra.

Rad­vi­liš­kio Liz­dei­kos gim­na­zi­jo­je šio­mis die­no­mis vie­šė­ję ar­gen­ti­nie­čiai ti­ki­si, kad ši jų vieš­na­gė Lie­tu­vo­je ne­bus pa­sku­ti­nė.
Lie­tu­viš­kus šo­kius šo­kan­tiems, ku­ge­lį per šven­tes val­gan­tiems jau­nuo­liams Lie­tu­va – pro­tė­vių gim­ti­nė, ku­rią jie ti­ki­si pa­žin­ti ne tik iš se­ne­lių pa­sa­ko­ji­mų.

Kalbėdami apie priežastis, kodėl gatvių pavadinimų lentelių originalo kalba rašymas bei asmenvardžių naudojimo dokumentuose klausimai yra LLRA-KŠS pagrindinė retorinė linija prieš rinkimus, politologai tvirtina, kad tai tėra įrankis, siekiant mobilizuoti savo rinkėjus. LLRA gali daryti ką nori, vis tiek už juos balsuos. Dėl to jie nejaučia tokio spaudimo iš jų rinkėjų, kad jiems būtina išspręsti šituos dalykus ir kad jeigu jų neišspręs, tai jų neišrinks.

Martyno Mažvydo premija už nuopelnus valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui šiemet paskirta dr. Živilei Nedzinskaitei ir dr. Dariui Antanavičiui už fundamentalias Kražių kolegijos istorijos ir veiklos šaltinių publikacijas, praneša Kultūros ministerija.

Šnekos atpažinimo ir jos sintezės programėlę kurianti „Tilde IT“ siekia žodžiu pateiktą informaciją per kelias sekundes paversti tekstu. Technologiją jau sėkmingai taiko ir verslas.