– Kokios yra svarbiausios įtaigaus viešojo kalbėjimo taisyklės? – Viena svarbiausių, sakyčiau, kalbėti ne per ilgai. Be to, geriau mažiau pasakyti, bet sutilpti į paskirtą laiką. Kitas dalykas – pastebėkite save. Savo kalbėjimą užteršiame įvairiomis šiukšlėmis: tai gali būti bet kuris gestas, kurį nuolatos kartojame ir kartojame, žodis, kurį vėl ir vėl nepagrįstai sakome. Bet kuris garsas, kurį leidžiame, kai bijome padaryt pauzę ir bandome užpildyti tylą. Dargi yra labai svarbu perklausti, ką žmogus iš jūsų kalbos suprato. Tam pokalbio pabaigoje reikia skirti bent 20 min. Tiesiog užduoti kam nors iš auditorijos klausimą: „– Ką tu manai aš norėjau tuo ir tuo pasakyti?“ Taip ne tik pats įsitikinsite, ar perdavėte tokią informaciją, kurią norėjote, bet ir įtrauksite kitus žmones. Mat jie galbūt jūsų mintis suprato dar kitaip. Svarbu suprasti, kad mes atsakingi už tai, ar žmonės teisingai suprato, ką mes norėjome pasakyti.

Svarbiausios Lietuvos polonizacijos bangos prasidėjo prieš kelis šimtus metų ir nuosekliai tęsėsi ypač po 1569 m. Liublino unijos. O po nenutrūkstamų karų, 1711 metų masinio bado ir maro, po 1864 m. lietuvių spaudos bei kalbos uždraudimo šis procesas tik stiprėjo. Nors tai, kaip dar akmens amžiuje mūsų protėviai šiame regione pavadino upes, ežerus ar vietoves, išliko ir šiandien. Ir dabar net per 60 procentų Vilniaus, Šalčininkų ir gretimų rajonų gyvenamųjų vietų vardų, užrašytų slavų kalbomis, yra išlaikę lietuvių kalbos požymius. Todėl ir vietovardžiai, ir vietinių gyventojų pavardės yra LDK kultūros paveldas.

Ne veltui sakoma: vaikų vardai demonstruoja tėvų protą. Kaip susigaudyti mūsų vardų bei pavardžių pasaulyje, pasakoja Aistė Pangonytė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja. vardynas plečiasi: pagal žinomų vardų analogiją ar darybos tipus sukuriami nauji vardai (Emilija ir Dovilija, Žydronija), dar dažniau – skolinamos nuo seno turėtų vardų naujos svetimos formos (Mõrkus ir Márkas, Martỹnas ir Mártinas, Motiejus ir Matėjus, Matijas). Ir, aišku, visais laikais atsiranda piliečių, atvykusių iš egzotiškų šalių ir kaip suvenyrų atsivežusių negirdėtų vardų.

Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai... .Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.... .Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.

Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus. Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.

„Knygos skaitymas – tai rami, susikoncentravimo reikalaujanti veikla, padedanti sutelkti dėmesį. Knygų puslapiuose išspausdintas tekstas leidžia mūsų smegenims jį apdoroti ramiai, be perdėtos skubos, todėl geriau suvokiame, pastebime detales, geriau veikia vaizduotė“, – teigia vaikų raidos specialistė Ivona Soroko. Pasak jos, tai ypač aktualu dar tik besimokantiems skaityti ar neseniai to išmokusiems vaikams. Ankstyvas santykis su knyga padeda ne tik plėsti žodyną, lavinti emocinį intelektą, bet ir mokytis sutelkti dėmesį, vertinti ir analizuoti gaunamą informaciją.

„Skaitymas ekranuose vadinamas greituoju skaitymu. Kartais reikia ir jo, tad nieko blogo, jei kartais planšetėje ar telefone vaikas stebės paveikslėlius, žodžius, dėlios raides, tačiau tai neturi būti nuolatinė ir kasdienė veikla“, – tikina specialistė.

Šiame, pirmajame straipsnyje, pateikiame įdomiausius Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kaimų pavadinimus. Šalia pateikiamas ir gyventojų skaičius tuose kaimuose, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis. Atrinkome tik kaimus, kur vis dar gyvena bent 1 gyventojas.

Portalas 15min tęsia trijų straipsnių ciklą apie įdomiausius Lietuvos kaimų vardus. Kaimai ciklo straipsniuose suskirstyti pagal regionus. Šiame, antrajame straipsnyje, pateikiame įdomiausius Aukštaitijos pavadinimus. Šalia pateikiamas ir gyventojų skaičius tuose kaimuose, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis. Atrinkome tik kaimus, kur vis dar gyvena bent 1 gyventojas.

Su informatikos profesoriumi Tomu Krilavičiumi profesorė Jolanta Zabarskaitė Kalbos klube diskutuoja apie šnekos technologijas – kalbos vystymosi ateitį.

Liucija Martinkevič jau du dešimtmečius dirba lituanistinėje mokykloje Lydoje – vos pusšimtis kilometrų nuo tėvynės Lietuvos sienos. Į Baltarusiją prieš 30 metų meilės išviliota vilnietė savaitgaliais gimtosios kalbos moko ir Lydos mažuosius lietuvius, ir suaugusiuosius.

Dokumentinis filmas. Rež. Justinas Lingys, scen. aut. Aušra Kalinauskienė. 2020 m.