LRT radijo laidoje „Džiazuojanti istorija“ (ved. Birutė Rutkauskaitė ir dr. Jolanta Karpavičienė): už kokius ir dabar vartojamus lietuviškus žodžius turėtume padėkoti Daukantui? Kiek žmonių ryžosi skaityti jo tūkstančio lapų knygą? Ir kodėl Daukantas pykosi su Motiejumi Valančiumi? Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto istorikas dr. Aurelijus Gieda.

Gegužės mėnesį LRT gyventojus kvietė į diktanto iššūkį – specialiai šiam projektui 16 žinomų Lietuvos rašytojų sukūrė po tekstą, kurį inspiravo „Diktanto“ tema. Kas rytą naujas diktantas, įgarsintas LRT laidų vedėjų, buvo skelbiamas portale LRT.lt, o vėliau publikuojamas ir pats tekstas, kad diktantą rašiusieji galėtų pasitikrinti, kaip jiems pavyko jį parašyti.

Šį pavasarį minėsime penkerius metus nuo tėvo V. Aliulio mirties, kitais metais – šimtąsias gimimo metines. Todėl praėjus šiek tiek laiko galime iš naujo apžvelgti šią asmenybę (…) Jam rūpėjo, kad viskas būtų tvarkingai sudėliota, ypač, kad gražiai skambėtų žodžiai. Tik tėvo Vaclovo dėka maldoje „Sveika, Marija“ turime žodžius „Sūnus Jėzus“ o ne „įsčių vaisius“ ar maldoje „Tėve mūsų“ žodžius „neleisk mūsų gundyti“ vietoj „nevesk mūsų į pagundą“. Daug kas kritikavo ir tebekritikuoja šiuos ar Naujajame Testamente jo darytus pataisymus, tačiau praėjus šiek tiek laiko pamatai, kad tai niekam nepakenkė. Jis tą darė su didele meile, kiek leido jo išsilavinimas, sąžinė, jautrumas ir rūpestis Bažnyčios žmonėmis.

Šiemet knygos pasieks 43 mokyklėles 24-iose užsienio šalyse ir jose besimokančius daugiau nei 2 200 vaikų. Šįkart lietuviškos spaudos leidiniai pasieks ir Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Australiją, Japoniją. Iniciatyvą įgyvendina Vyriausybės kanceliarija kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.

„Taip, už vieną sušiktą milijoną, kurio ministerija pati negali surasti, bet suranda 94 mln. eurų ant betono. (…), guys!!!“ Dėl tokio sakinio (frazės anglų kalba tritaškio vietoje) Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas turėjo aiškintis šios aukštosios mokyklos etikos komisijai.
Rinktis necenzūrinę leksiką feisbuke A. Lašą paskatino Vyriausybės pasiskolintų pinigų paskirstymas COVID-19 krizės padariniams malšinti. 94 mln. eurų atiteko švietimo įstaigų remontui ir tai sulaukė švietimo bendruomenės pasipiktinimo, kad galvojama apie statybas, o ne ugdymo turinio kokybę.

Atlikėjai Grimes ir jos milijardieriui mylimajam Elonui Muskui vis dėlto teko pakeisti sūnaus vardą, kad šis atitiktų Kalifornijos įstatymus. Tiesa, pakeitimai atlikti nežymūs ir, nors oficialiuose berniuko tapatybės dokumentuose skaičių nebeliko, vardas išliko neįprastas ir, tikriausiai, vienintelis toks pasaulyje.
Iš pradžių garsi pora savo atžalai norėjo suteikti tokį vardą – X Æ A-12, tačiau remiantis Kalifornijos valstijos įstatymais, varduose naudoti arabiškus skaitmenis draudžiama. 32-ejų Grimes gerbėjui pasiteiravus, ar ji ir „Tesla“ vadovas padarė kokius nors pakeitimus, atlikėja atskleidė, kad sūnaus vardas dokumentuose įrašytas taip – X Æ A-Xii (skaičius 12 užrašytas romėniškai), rašo Dailymail.co.uk.

Kokia frazė esperanto kalba Jums gražiausia? - Kiu demandas, tiu ne eraras (kas klausia, tas neklysta).

„Dar jaunystės metais, vos pradėjęs dėstyti stilistiką, esu (sau) padaręs tokį „atradimą“: ir stiliaus klaidos (trūkumai), ir originaliausios, puikiausios stiliaus figūros vaikšto tais pačiais keliais: daromos (sukuriamos) pažeidžiant tas pačias normas, tik nemokša nesuvokia, kad pažeidžia, jo „figūra“ būna nei į tvorą, nei į mietą, neatitinka norimos perteikti minties, o turinčio kalbos nuovoką – tyčia, sąmoningai laužoma „norma“ kelia nelauktumo efektą, daro estetinį poveikį, džiugina – va kaip galima pasakyti!“ Apie tai ir daugelį kitų įdomių kalbos dalykų – pokalbyje su kalbininku, visuomenės ir kultūros veikėju, Šiaulių miesto garbės piliečiu, profesoriumi habilituotu daktaru Kazimieru Romualdu Župerka. 

Kone nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, vienokia ar kitokia partija valdžioje, vis sužinom apie kokį naują potvarkį, adresuotą mokykloms, mokslo ir kitoms institucijoms, kuris tik mažina lietuvių kalbos vartojimo erdvę, išlaisvina iš bet kokių prievolių gimtajai kalbai, jos vartosenai. Toks požiūris – kaip vieno Juozo Apučio apsakymo sodiečio, kuris, paklaustas, kokius mokslus Vilniuje studijuojanti duktė, sakosi, kad jam gėda ir prisipažinti: lietuvių kalbą! Tarsi jos nemokėtų, tarsi jos dar reikėtų mokytis... „Ar nebus lietuviai pramiegoję tą dieną, kai Dievas savigarbą žmonėms dalijo?“ – kitados retoriškai klausė vienas šviesiausių mūsų kultūros žmonių Bronys Savukynas.

Pokalbis su Lietuvos kalbininke, humanitarinių mokslų daktare, Klaipėdos universiteto profesore Dalia Kiseliūnaite. 

- Atsiranda nuomonių, kad lietuvių kalbos rašyba per sunki ir sudėtinga, ir kad ją jauniems žmonėms yra per sunku išmokti. Tad gal atėjo laikas paprastinti rašybą?

O ką ten paprastinti? Kuo ji sudėtingesnė už anglų ar prancūzų? Ar susimąstome, kodėl angliškai žodžiai sea ir see rašomi skirtingai? Ar skundžiamės, kad beveik kiekvieną anglišką žodį reikia išmokti ne tik tarti, bet ir rašyti, iš klausos rašydamas toli gražu ne visada pataikysi. O prancūziškai? Kiek garsų tariame, o kiek raidžių rašome? Ką galima mūsų rašyboje paprastinti? Nerašyti nosinių? Ar neskirti ilgųjų balsių nuo trumpųjų? Rašybos taisyklės neatsirado per vieną dieną, kai ką keičiame ir mūsų laikais, bet būtinybės daryti dideles permainas nematau.

- Kaip sekasi lietuvių kalbos pozicijas apginti Klaipėdos universitete?

Manau, kad kiekvieno mokslininko pareiga yra puoselėti savo mokslo srities terminologiją ir palaikyti diskursą valstybine kalba. Iš mokslo monografijų esminiai dalykai turi nukeliauti į vadovėlius.

Reikalavimas disertacijas ir publikacijas rašyti tik anglų kalba girdimas vis dažniau. Mokslinis darbas vertinamas tik tada, jeigu jį publikuos anglų kalba koks nors „prestižinis“ leidinys. Kas ir kaip tą prestižą sukūrė – čia jau kitas klausimas (šitame mechanizme ne paskutinį vaidmenį vaidina ir institucijos finansinės galimybės). Gera publikacija yra gera publikacija, kad ir kur ji būtų išspausdinta. Joje arba yra mokslo, arba jo nėra. Aš taip pat publikuoju ir angliškai, ir vokiškai, ir lenkiškai tada, kai matau, jog mano publikacija gali būti įdomi ne tik baltistams, mokantiems lietuviškai. Tačiau svarbiausia savo pareiga laikau su savo tyrinėjimais supažindinti tiesioginį adresatą ‒ Lietuvos ir Latvijos mokslo bendruomenę.

Lietuvių filologijos studentai ir dėstytojai yra panašūs į liūdnojo vaizdo riterius, kovojančius su vėjo malūnais. Bet vėjo malūnus pakeitė vėjo jėgainės, o Don Kichoto iki šiol nepamiršome. Pažeidus pragmatikų ir humanitarų balansą, tapsime technologijų vergais. O tai jau visiška beprasmybė. 

LRT laidos „Lietuva mūsų lūpose“ I dalis apie baltistą Vladimirą Toporovą, II dalyje apie Šventaragio legendą.