Spausdinti
Penktajame 2013-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje daug apie knygas. A. Tučkienė nagrinėja pasakų veikėjų vardus: daugelis yra tradiciniai krikščioniški asmenvardžiai (Elenytė, Jonukas), bet esama ir kitokių asmenvardžių, ji išskiria asmenvardžius, kurie apibūdina veikėjų išorines savybes (Žaliabarzdis, Meškaausis, Juodelė), ir asmenvardžius, kurie apibūdina veikėjo būdo ypatybes, charakterio bruožus, būseną (Gerutis, Kvailutė, Akmens Pienas). P. Zemlevičiūtė paaiškina, kada vartoti terminą „knygos nugarėlė“ ir kada „viršelis“, kada „laida“ ir kada „leidimas“. R. Urnėžiūtė recenzuoja dvi amerikiečių rašytojos Kate’ės DiCamillo knygas vaikams. „Kronikos“ skyrelyje pasakojama apie Lietuvių kalbos draugijos skyrių renginius, skelbiamas LKD suvažiavimo dalyvių kreipimasis į valstybės vadovus dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo.

TURINYS

Agnė Tučkienė. Seku seku pasaką, arba pasakyk, kuo vardu pasakos veikėjas ..... 3

Visi mes esame klausęsi, skaitę ar sekę pasakų. Visi prisimename trečią brolį Joną, kuris, atlikęs užduotis, veda karalaitę, Jonuką, kuris virsta avinėliu. Niekada neužmiršime našlaičių Elenytės ir Mildutės, kurias skriaudė piktoji pamotė. Dauguma pasakose minimų vardų yra tradiciniai krikščioniški asmenvardžiai, nors esama ir kitokių asmenvardžių.
Straipsnyje nagrinėjamos dvi pasakų veikėjų vardų grupės – asmenvardžiai, apibūdinantys pasakos veikėjų išorines savybes, ir asmenvardžiai, apibūdinantys tam tikras veikėjo būdo ypatybes, charakterio bruožus, būseną.
Iš aptartų asmenvardžių, vartojamų lietuvių folkloro tekstuose, matyti, kad visi jie, išskyrus tradicinius vardus, dažniausiai yra pravardinės kilmės. Panašių pravardinių asmenvardžių rasta ir latvių, anglų, vokiečių, škotų, vengrų pasakose. Taigi matyti, kad vardu gali tapti bet koks apeliatyvas.
Asmenvardžiai duodami dėl išskirtinio veikėjo bruožo, ypač dėl kokių nors fizinių ar išorinių ypatybių, kurių vienos yra įgimtos, pavyzdžiui, meškos ausys, auksiniai plaukai, kitos įgytos vėliau, pavyzdžiui, didelė barzda. Įvardijant veikėją svarbu ir charakterio bruožai, būdo ypatybės.
Veikėjų vardai rodo, kad pasakų kūrėjai yra pastabūs, išradingi ir turi lakią fantaziją.

Klausimų kraitelė

Kada knygos nugarėlė, kada viršelis? (Palmira Zemlevičiūtė) ..... 7

Terminai knygos nugarėlė ir nugarėlė įvardija tą pačią sąvoką. Aiškumo ir tikslumo dėlei pirmenybę siūloma teikti sudėtiniam terminui knygos nugarėlė.
Terminas nugarėlė turi reikšmę „knygos kraštas“ ir nepainiotinas su terminu viršelis „knygos apdaras, aptaisalas“.
Leidėjai informaciją apie autorių, trumpą knygos anotaciją, kritikų vertinimus ar žymių žmonių atsiliepimus apie knygą spausdina ne knygos nugarėlėje, o viršelyje. Knygos nugarėlėje telpa tik pavadinimas, autoriaus pavardė, prireikus ir tomo numeris.

Kas vadinama žodžiais laida ir leidimas? (Palmira Zemlevičiūtė) ..... 8

Laida ir leidimas yra įvairių sričių (švietimo ir mokslo, mokslo ir studijų, fizinių mokslų, informatikos, bibliotekininkystės ir bibliografijos, knygotyros, poligrafijos ir kt.) terminai.
Leidyboje terminai laida ir leidimas paprastai skiriami – jais įvardijamos skirtingos sąvokos, nors vartosenoje jie kartais palaikomi sinonimais. Leidimas vartotinas reikšme „vienu metu išleistas leidinys“, o laidos reikšmė yra „išspausdintų leidinio egzempliorių skaičius arba tam tikras leidinio tiražas“. To paties leidimo gali būti ne viena laida.

Recenzijos

Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ ir „Fokusininko dramblys“ (rec. Rita Urnėžiūtė) ..... 10

Rašoma apie dvi 2012 m. išleistas amerikiečių vaikų rašytojos Keitės Dikamilo knygas, mėginama atskleisti, kaip vertėjams pavyko perteikti autorės meninės kalbos savitumus ir pasinaudoti lietuvių kalbos išgalėmis.
Pirmąją knygą „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (Vilnius: „Nieko rimto“) vertė Viltaras Alksnėnas, redagavo Diana Bučiūtė, antrąją „Fokusininko dramblys“ (Vilnius: „Vaga“) vertė Ina Rosenaitė.

Kronika ..... 21

Šio numerio „Kronikoje“ – du skyreliai: „Valstybinė kalba“ ir „Lietuvių kalbos draugijoje“. Pastarajame skyrelyje pasakojama apie LKD skyrių renginius ir apie balandžio 27 d. įvykusį suvažiavimą, skelbiamas suvažiavimo dalyvių kreipimasis į valstybės vadovus dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo Lietuvos Respublikoje nevalstybinėmis kalbomis. 

Parengė vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė



Žurnalas „Gimtoji kalba“ eina nuo 1933 m.
Nuo 2000 m. jį leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
VLKK remia teminius žurnalo puslapius.