Spausdinti
Trečiajame 2011-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje J. Pakerys aptaria akimirkos veiksmažodžius (-telėti, -terėti); V. Sakalauskienė paaiškina, kokiomis reikšmėmis vartotinas ir kokiomis nevartotinas veiksmažodis „atstovėti“; B. Stundžia teigia, kad vėl madingos „riešinės“ sistemiškai turėtų būti 2-osios kirčiuotės, tačiau ne klaida ir pastovusis 1-osios variantas; A. Kaikarytė ir R. Urnėžiūtė domisi, kas sakoma apie kalbėjimą ir tylėjimą lietuvių tarmių žodynuose; P. Kniūkšta, įsitraukdamas į žiniasklaidoje sureikšmintą diskusiją dėl kalbos norminimo, rašo: „Svarbiausia ištirti lingvistinę reiškinio esmę, jo vietą kalbos sistemoje ir ryšius su kitais sistemos elementais. O tokios analizės rezultatus jau pageidautina gretinti su vartosenos duomenimis. Tiktai derinant lingvistinius ir socialinius argumentus teįmanoma realistiškai norminti kalbą ir ją ugdyti...“

 

TURINYS

Jurgis Pakerys. Nerimstantys akimirkos veiksmažodžiai ..... 3

Norint nusakyti staigius, trumpus ar mažo intensyvumo veiksmus, lietuvių kalboje vartojami vadinamieji akimirkos veiksmažodžiai. Jie sudaromi prie ištiktukų arba veiksmažodžių kamienų pridedant tam tikras priesagas, pavyzdžiui, -telė-: am šalia amtelėti, mesti šalia mestelė ti ir pan. Retais atvejais tokius veiksmažodžius galima susieti ir su būdvardžiais, plg. karstelėti šalia kartus.
Greta priesagos -telė- vartojamas ir trumpesnis jos variantas -tel- , esantis bendraties ir esamojo laiko kamienuose, bet reikšmės požiūriu nuo ilgesniojo, regis, nesiskiriantis, plg.: luktelti ir luktelėti, mestelti ir mestelėti.
Šalia priesagų - tel-, -telė- pasitaiko ir pora -ter-, -terė-, plg.: luktel(ė)ti, žvilgtel(ė)ti ir lukter(ė)ti, žvilgter(ė)ti. Kai kuriais atvejais dar galima skirti ir priesagas su /s/ pradžioje, plg. tarstel(ė)ti, tarster(ė)ti, žilstelėti, žilster(ė)ti greta tarti, (pra)žilti. Šių veiksmažodžių darybos dalykai labai įdomūs, bet kalbos praktikai dabar svarbesnė jų kaityba. Ties ja ir susitelkta šiame straipsnyje.
Autorius apžvelgia akimirkos veiksmažodžių aprašus įvairiuose norminamuosiuose darbuose ir supažindina su neseniai atlikta jų formų, rastų anotuotame 1 mln. žodžių tekstyne, analize. Remiantis šia analize, daroma pirminė išvada: „Žiūrint pasitaikančių formų dažnio, paaiškėjo štai tokia tikėtiniausia akimirkos veiksmažodžių paradigma: bendraties kamienas -tel-, esamojo laiko kamienas -tel-i, būtojo kartinio laiko kamienas -tel-ėj-o. [...]. Palyginus su akimirkos veiksmažodžių aprašais gramatikose, žodynuose ir kituose darbuose, aiškėja, kad tirtame tekstyne (ir, matyt, apskritai dabartinėje kalboje) linkstama rinktis tokį kamienų derinį, kuris kaip norma iki šiol, regis, dar nebuvo teiktas [...].“

Aušra Kaikarytė, Rita Urnėžiūtė. Tarmių žodynai apie kalbėjimą ir tylėjimą ..... 13

Kalbėjimas – sidabras, tylėjimas – auksas. Šis turbūt ne kartą girdėtas priežodis yra tarptautinis, jis turi panašių atitikmenų ir variantų įvairiomis kalbomis. Kalbėjimas ir tylėjimas yra dvi vieno reiškinio pusės. Straipsnio autorės domisi, kas sakoma apie kalbėjimą ir tylėjimą lietuvių tarmių žodynuose (juose Lietuvos regionų žmonių kalbinė savimonė, pasaulėvaizdis neretai atskleidžiami gausesniais ir autentiškesniais pavyzdžiais negu akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“). Kai pokalbis sklandus, žodis žodį veja, įsitraukus į pokalbį kalbą kalbą atveda, apie negebančius susikalbėti zanavykai sako: Kalba kaip  devyni nebyliai, o apie labai sutariančius – viena burna arba vienas žodis, juokaudami – Kad man visos kūno dalys tarnautų kaip liežuvis, tai aš šimtą metų gyvenčiau...

Klausimų kraitelė

Ką reiškia žodis atstovėti? (Vilija Sakalauskienė) ..... 24

Veiksmažodis atstovėti reikšme „apginti savo nuomonę, išlaikyti savo poziciją, nugalėti“ yra neteiktinas semantizmas, vartojamas rusų kalbos veiksmažodžio otsotjat’ reikšmėmis, pavyzdžiui: Žmogus kovoja, stengiasi atstovėti (=apginti) tik savo žinias ir patirtį; Žmogus turi save atstovėti (=apginti).
Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ užfiksuota 11 veiksmažodžio atstovėti reikšmių. Tačiau dvi iš jų – „atlaikyti, laimėti“ ir „atremti“ – pasiskolintos iš slavų ir pažymėtos atitinkamomis santrumpomis. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ yra tik sangrąžinis veiksmažodis atsistovėti „išbūti reikiamą laiką padėtam“.
Taisyklingą veiksmažodžio atstovėti vartoseną rodo tokie pavyzdžiai: Norintys laimėti skrydžius atstovėjo eilėje aštuonias valandas; Nuėjęs pasiimti siuntinio atstovėjau ilgoje eilėje. Taip pavartotas veiksmažodis reiškia ne tik ilgesnį laiką trukusią būseną, bet ir tai, kad ji jau nebesitęsia.
Taigi bendrinėje kalboje galimos tik tokios veiksmažodžio atstovėti reikšmės „kurį laiką stovėti; išstovėti“, „pastovėti už kitą“: Aš už jį atstovėjau eilėje.

Kaip kirčiuoti daiktavardį riešinė, dgs. riešinės? (Bonifacas Stundžia) ..... 24

XIX a.–XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje moterys mėgo dėvėti ant rankos riešo maunamus megztus rankogalius, vadintus įvairiais vardais. Tie rankogaliai vėl pasidarė madingi. Kadangi jie maunami ant rankos riešo, vadinami riešinėmis.
Daiktavardis riešinė yra darios priesagos -inis, -ė vedinys, padarytas iš daiktavardžio ríešas (3). Šios priesagos vediniams būdingas dvejopas kirčiavimas, paprastai siejamas su pamatinio dviskiemenio žodžio dgs. kilmininko ar naudininko kirčiu: vediniai, išlaikantys šių linksnių šaknies kirtį ir priegaidę, gauna 1-ąją kirčiuotę: kójų, kójoms : kójinė (1), nósių, nósims : nósinė (1), pir̃štų, pir̃štams : pir̃štinė (1), o pamatinio žodžio galūnės kirtį atitinka vedinio priesagos kirtis ir 2-oji kirčiuotė: ausų̃, ausìms : ausìnė, ausìnės (2), langų̃, langáms : langìnė (2), plaušų̃, plaušáms : plaušìnė (2). Kadangi riešų̃, riešáms būdingas galūnės kirtis, tai reikėtų kirčiuoti rūpimojo žodžio priesagą, t. y. riešìnė, riešìnės (2). Tokiu atveju kirtis dviejuose linksniuose nušoktų į galūnę: (su) riešinè ir riešinès.
Šnekamojoje kalboje teko girdėti kirčiuojant ir ríešinė, ríešinės (1). Pastovus šaknies kirtis taip pat užfiksuotas iš tarmių, plg. ríešinė, ppr. dgs. (1) „pirštinė su ilgu raštuotu riešu“ (LKŽ, Tauragnai). Tokį kirčiavimą, matyt, palaikomą artimos reikšmės žodžių pir̃štinė, kójinė, nósinė, kaip gretybę reikėtų toleruoti, nes minėtoji taisyklė nėra tvirta, – bendrinėje vartosenoje įteisinta gretybių ir išimčių, pvz.: gaĩsrinė ir gaisrìnė (plg. gaisrų̃, gaisráms), Vėlìnės ir Vė̃linės (plg. vėlių̃, vėlė́ms), stóginė (nors stogų̃, stogáms), var̃pinė (nors varpų̃, varpáms).

Aktualijos

Kalbos postmodernistų žodžiai ir norai (Pranas Kniūkšta) ..... 25

Straipsnio autorius atsiliepia į diskusiją dėl kalbos norminimo ir kalbos priežiūros. Polemizuojama su trijuose straipsniuose skelbiamais teiginiais (Loreta Vaicekauskienė „Postmodernioji dvikalbystė: tautinės kalbos ir anglų kalba reklamoje“, Kalbos kultūra, sąs. 82; Kalbininkė L.Vaicekauskienė: „Mes manipuliuojame visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“ (Tomo Vaisietos interviu), Lietuvos rytas, 2011-01-26; Loreta Vaicekauskienė „Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis: daug ideologijų ir šiek tiek vartosenos“, Naujasis Židinys-Aidai, 2010, nr. 5–6).
Diskutuodamas dėl kalbos norminimo, autorius rašo: „Svarbiausia ištirti lingvistinę reiškinio esmę, jo vietą kalbos sistemoje ir ryšius su kitais sistemos elementais. O tokios analizės rezultatus jau pageidautina gretinti su vartosenos duomenimis. Tiktai derinant lingvistinius ir socialinius argumentus teįmanoma realistiškai norminti kalbą ir ją ugdyti. Taip pat reikia rasti vidurį tarp kraštutinių požiūrių šalininkų – tų, kurie viską nori sugrūsti į dirbtinius standartus ir pagal juos visus šokdinti, ir tų, kurie tenkinasi empirinių faktų rankiojimu ir pateisina viską, ką tik pavyksta rasti žargoninėje, makaroninėje ar šiaip nevalyvoje kalboje. Apdairaus nuosaikumo ypač reikia mokykloje, kur kalbos ugdymą dabar stelbia testų schemos. Jo reikia praktinį kalbos tvarkybos darbą dirbantiems kalbininkams, iš kurių visuomenė laukia konkrečios pagalbos ir parankinių kalbos praktikos leidinių.“

Mums rašo

Perkšmelis (Bernardas Aleknavičius, su Zitos Šimėnaitės komentaru) ..... 31

Laiško autorius teigia, kad šnekamojoje Klaipėdos krašto žmonių kalboje išsaugotas ir rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotas lietuviškas žodis perkšmelis, neįtrauktas ir į didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, gali būti tarptautinio žodžio epitafija atitikmuo.
Žodynininkė Zita Šimėnaitė savo komentare aiškina, kad žodis perkšmelis yra mažybinė žodžio perkšmas forma, o šis žodis LKŽ yra pateiktas.
Perkšmas siejamas su variantais peršmas, peršas ir kildinamas iš tarminio vokiečių žodžio Verš. Taigi tai ne mažlietuvių išsaugotas žodis, bet prie lietuvių kalbos fonetikos pritaikytas germanizmas.
Komentaro autorė pateikia įdomių duomenų iš mažai žinomų Mažosios Lietuvos spaudinių – traukiamųjų perkšmelių, arba burtikių, istorijos.
 

Parengė vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė

Žurnalas „Gimtoji kalba“ eina nuo 1933 m.
Nuo 2000 m. jį leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
VLKK remia teminius žurnalo puslapius.