Spausdinti
Antrajame 2013-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje K. Župerka ir R. Urnėžiūtė nagrinėja metakalbinius komentarus, kurių svarbiausias reikšmės dėmuo yra drąsa arba jos priešingybė baimė; V. Kavaliauskas, remdamasis vartosenoje nustatyta priesagos -inti veiksmažodžių kirčio slinktimi į dešinę arčiau morfemų sandūros, siūlo įsileisti kirčiavimo gretybes, pvz., greta „apmókestinti“ – „apmokẽstinti“; Z. Zinkevičius aiškina, kodėl nebūtina vengti žodžio „anūkas“ – jis toks pats senas skolinys kaip „angelas“, „krikštas“, „miestas“ ir „smuikas“; I. Mataitytė primena, kad negalima pažodžiui versti junginių iš rus. „принять присягу“ iš angl. „take an oath“ – liet. „prisiekti“, „duoti priesaiką“ (bet ne „priimti priesaiką“); L. Bilkis dėsto, kodėl norminė Vilniaus r. kaimo vardo forma Platiniškės (ne Plateniškės); V. Kuprevičius pateikia pluoštą kuršėniškių atsiminimų apie pernai mirusį kalbininką Vytautą Vitkauską; apžvelgiamos pastarųjų mėnesių švietimo politikos ir mokyklinės lituanistikos aktualijos.

 
TURINYS


Kazimieras Župerka, Rita Urnėžiūtė. Nebijokim to žodžio ir kiti panašios reikšmės metakalbiniai komentarai ..... 3

     Turbūt nėra tautos, kurios kultūroje nebūtų draudimų vartoti kokius nors žodžius ar posakius, kurios tautosakoje nebūtų pasakojimų apie paslaptingas ir pavojingas žodžio galias. Baimę ką nors pasakyti, pavartoti kokį žodį gali lemti ne tik ilgaamžės kultūros tradicijos, bet ir su konkrečia situacija susijusios psichologinės priežastys (žmogaus pastangos išlaikyti gerus santykius, noras deramai pasirodyti, būti tinkamai suprastam ir pan.).
     Dėl kultūrinių ar psichologinių priežasčių negalėdamas ko nors pasakyti, žmogus arba nutyli tą dalyką, arba renkasi kitokią raiškos formą, pavyzdžiui, kuria alegorinį pasakojimą, vartoja eufemizmus ar pan. Savitas kalbinės raiškos atvejis, iš pažiūros tiesiogiai įvardijantis bijojimą kalbėti, yra metakalbiniai komentarai, kurių svarbiausias reikšmės dėmuo yra drąsa arba jos priešingybė baimė. Straipsnyje nagrinėjama, kas komentuojama šios semantinės grupės metakalbiniais komentarais, apžvelgiama jų sandara ir paskirtis.
     Drąsą ar baimę kalbėti įvardijančių metakalbinių komentarų pagrindinių veiksmažodžių reikšmių skalėje išsitenka ir drąsa, ir bailumas, o komentuojamų reiškinių skalė aprėpia ir aukštąsias, ir žemąsias žmogaus ar visuomenės gyvenimo sritis. Komentaruose vartojami veiksmažodžiai drįsti, nebijoti, nesibaiminti ir jų antonimai bijoti, baimintis ar pan. dažniausiai rodo pastangas rasti tinkamiausią kalbinę raišką, o ne emocinę adresanto ar adresato būseną. Kaip ir kiti metakalbiniai komentarai, šios semantinės grupės komentarai vartojami, kai adresantas nori kuo tiksliau išreikšti savo mintį arba paveikti numanomą adresato reakciją. Kartais šios semantinės grupės komentarai rodo kalbinį komentuojamo reiškinio vertinimą – jie yra ženklas, kad jau pavartotas ar ketinamas tuoj pavartoti žodis ar posakis yra naujas, neįprastas, keliantis abejonių dėl tikslumo, aiškumo, normiškumo.


Vidas Kavaliauskas. Dėl priesagos -inti veiksmažodžių, patiriančių kirčio vietos kaitą, kirčiavimo normos ir realiosios vartosenos ..... 10

     Šnekamojoje kalboje vartojama keletas priesagos -inti veiksmažodžių, padarytų iš daugiaskiemenių daiktavardžių, patiriančių kirčio vietos kaitą: kirtis perkeliamas per vieną skiemenį arčiau formanto -inti, į trečiąjį nuo galo skiemenį, kuris dažniausiai turi balsį e: apmokẽstinti (: mókestis), nuasmẽninti (: ãsmenį), skaitmẽninti (: skaĩtmenį), visuomẽninti (: visúomenė). Toks kirčiavimas lig šiol vertinamas kaip nenorminis – žodynuose fiksuojami tik variantai, išlaikantys pamatinio žodžio kirčio vietą: apmókestinti, nuãsmeninti, skaitmeninti, visúomeninti.
     Tyrimai rodo, kad šių daugiaskiemenių priesagos -inti veiksmažodžių kodifikuota kirčiavimo norma turbūt negrįžtamai nutolusi nuo realiosios vartosenos, visiškai jos nepalaikoma. Kalboje vis labiau įsigali priesagos -inti veiksmažodžių kirčiavimo variantai su kirčio slinktimi į dešinę, arčiau morfemų sandūros (kirtis perkeliamas per vieną skiemenį arčiau formanto -inti, t. y. į trečiąjį nuo galo skiemenį). Taip linkstama kirčiuoti ir daiktavardžius, darybiškai susijusius su šiais veiksmažodžiais.
     Tyrimo duomenis turėtų apsvarstyti Valstybinė lietuvių kalbos komisija – minėtų veiksmažodžių variantai su kirčio vietos kaita yra pakankamai dėsningi, kad galėtų būti įteisinti kaip antrieji kirčiavimo variantai: apmókestinti ir apmokẽstinti; (nu-, į-) ãsmeninti ir (nu-, į-) asmẽninti; skaĩtmeninti ir skaitmẽninti; visúomeninti ir visuomẽninti. Svarstytini ir priesaginių daiktavardžių, padarytų iš minimų veiksmažodžių, galimi nauji kirčiavimo variantai.


Klausimų kraitelė

Iš kur kilęs anūkas? (Zigmas Zinkevičius) ..... 13

     Žodis anūkas yra siejamas su slavų vnuk (rusų внук) ir dėl to patariama jo vengti. Iš tikrųjų jis negali būti kilęs iš vnuk, nes tuo atveju tartume vnūkas ar unūkas (taip tarmėse yra).
     Formai anūkas pradžią davė senuosiuose rytinių slavų tekstuose, rašytuose pietų Gudijos ir Ukrainos teritorijoje, vartota forma onuk, turinti žodžio pradžios balsį o, kuris lietuvių kalboje virto a. Tai pastebėjo dar 1931 m. Pranas Skardžius (žr. „Tauta ir žodis“, t. 7, p. 29).
     Taigi žodis anūkas yra senas skolinys, toks pat kaip žodžiai angelas, krikštas, kumetis, miestas, smuikas, vynas ir kiti. Neturėtume vengti ir anūko, beatodairiškai keisti jo lietuvišku naujadaru vaikaitis, kuris, be to, dar kelia ir vartosenos nepatogumų dėl moteriškosios giminės formų (pasakoma vaikaitė – kodėl ne dukraitė?).


Priimti priesaiką
(Inga Mataitytė) ..... 13

     Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, sausio mėnesį atidaryta kilnojamoji paroda „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“.
     Ta proga Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras išplatino pranešimą, jį paskelbė kai kurie kultūros ir istorijos leidiniai bei portalai. Pranešime išvardyti „Lietuvos“ ciklą sudarantys dailininko darbai, vieno jų pavadinimas – „Priesaika. Jaunas vyras priima sukilimo priesaiką“. Ar tikrai priima?
     Paveiksle vaizduojamas jaunas klūpantis vyras ne priima priesaiką, o ją duoda, prisiekia. Yra ten pavaizduotas ir kitas vyras. Štai jis iš tiesų priima sukilėlio duodamą priesaiką, t. y. prisaikdina jį – vyresnis už prisiekiantįjį vienuolis, tad tikrai ne jis minimas paveikslo pavadinime.
     Painiava su veiksmažodžiais duoti, priimti priesaiką yra gal ir nedažna, bet sena, dar senuosiuose abiejų leidimų „Kalbos praktikos patarimuose“ (1976, 1985) taisyta klaida, kurios ankstesnis šaltinis buvo rusų kalba: junginys принять присягу (kaip ir дать, принести присягу) rusiškai reiškia ne priimti, o duoti priesaiką. Dabar šią painiavą paremia ir anglų kalba, nes ir angliškai junginys take (an, the) oath (kaip ir make an oath) reiškia „prisiekti, duoti priesaiką“.
     Lenkiškas Grotgerio paveikslo pavadinimas yra tiesiog „Priesaika“ (Przysięga), bet kai kuriuose anglakalbiuose šaltiniuose jis yra išplėstas paaiškinimu: The Oath. The young man takes the oath of the Insurrectionary. Matyt, šitą sakinį Dailės muziejus ir išsivertė, iškreipdamas prasmę. Lietuviškai priimti priesaiką reiškia išklausyti ją, prisaikdinti; o tas, kas prisiekia, – duoda priesaiką.


Kaip vadinti Vilniaus r. kaimą – Platiniškės ar Plateniškės?
(Laimutis Bilkis) ..... 14

     Oficiali šio kaimo vardo lytis dabar yra Platiniškės. Ji teikiama visuose norminiuose Lietuvos vietovardžių šaltiniuose.
     Ši lytis atsirado 1940 m., kai Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus lituanistai nustatė lietuviškas atgauto Vilniaus krašto gyvenamųjų vietų vardų formas. Leisti rengtame mašinraštyje „Vilniaus srities vietovardžiai“ Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus gyvenviečių sąraše šalia lenkiško varianto Płocieniszki įrašytas lietuviškas atitikmuo Platiniškės (p. 102). Kaip rašoma šio darbo įvade, „daugumas vietovardžių yra gyvi vietos žmonių vartosenoje“, todėl galima manyti, kad Platiniškės – seniausias iš gyvosios kalbos žinomas kaimo vardas.
      Lytis Plateniškės buvo 1959 m. išleistame „Lietuvos TSR administraciniame teritoriniame suskirstyme“. Tuomet netgi būta atskiros Plateniškių apylinkės. Sunku pasakyti, ar tai tikras to laikotarpio dalykas, ar lenkų kalbos įtaka. Kaimo vardo užrašymai slaviškuose istorijos dokumentuose čia taip pat ne ką pagelbsti, nes yra variantų su i, su e ir su ie: Płociniszki, Плоцинишки, Плотенишки, Płocieniszki. Forma Plateniškės vartosenoje pasitaiko iki šiol.
     Vardo kilmės požiūriu įtikimiau manyti, kad autentiška yra lytis Platiniškės, greičiausiai kilusi iš asmenvardžio, plg. pavardę Platinskas (žr. „Lietuvių pavardžių žodyną“, t. 2, p. 468). Be to, su platin- esama ir bendrinių žodžių, plg. platinis „besitęsiantis per visą lauką, ištisas“, platinti (platina), platinėti „daryti platų (platesnį), plėsti“.
     Atsižvelgiant į tai, kad senesnė su gyvąja vartosena sietina lytis yra Platiniškės, o jos pirmumą dar paremia ir numanoma kilmė, šis vardas ir toliau turėtų išlikti oficialus. Jis kirčiuotinas, kaip ir dauguma Vilniaus krašto vietovardžių su priesaga -išk-, pagal 1 kirčiuotę, kirtis visuose linksniuose išlieka tame pačiame skiemenyje: Platìniškės, Platìniškių, Platìniškėms, Platìniškes, Platìniškėmis, Platìniškėse, Platìniškės!


Brangios buvo tos dienos
... Vytauto Vitkausko vaikystės pėdsakais (Vidmantas Kuprevičius) ..... 16

     Vidmantas Kuprevičius pateikia pluoštą kuršėniškių atsiminimų apie pernai mirusį kalbininką Vytautą Vitkauską. Apie buvusį savo kaimyną ir bendramokslį pasakoja Donata Reimerytė-Ivanavičienė ir Janina Micevičiūtė-Kazakaitienė, jų pasakojimą papildo kalbininko brolis Algis Vitkauskas. Spausdinama iki šiol neskelbtų Vytauto Vitkausko mokyklos laikų nuotraukų.


Kronika
..... 22

     Apžvelgiamos pastarųjų mėnesių švietimo politikos ir mokyklinės lituanistikos aktualijos.
 

Parengė vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė

 

Žurnalas „Gimtoji kalba“ eina nuo 1933 m.
Nuo 2000 m. jį leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
VLKK remia teminius žurnalo puslapius.