Spausdinti
Antrajame 2012-ųjų metų kalbos žurnalo numeryje S. Papaurėlytė apžvelgia veiksmažodžio „mėgautis“ vartojimo ypatumus; V. Kavaliauskas aptaria termino „liauka“ kirčiavimo normos istoriją ir, remdamasis keliuose Lietuvos regionuose atlikto realiosios vartosenos tyrimo rezultatu – visuotinai linkstama prie pastovaus kirčiavimo varianto liáuka (1), skatina normintojus sukeisti rekomenduojamus kirčiavimo variantus vietomis: kaip pagrindinį teikti 1-osios kirčiuotės variantą, o senąjį 2-osios kirčiuotės variantą liaukà (2) pastumti į antrąją vietą; „Klausimų kraitelėje“ R. Urnėžiūtė ir V. Valiukėnas aiškina, kodėl vartotinas terminas „daugiažidiniai lęšiai“ (ne „multifokaliniai lęšiai“), I. Mataitytė – kodėl tinka „išimti knygas iš bibliotekos“, kitame straipsnyje patikslinta Liudviką Rėzą buvus ne Biblijos vertėju, bet redaktoriumi; „Kronikoje“ švietimo politikos ir mokyklinės lituanistikos aktualijos; skelbiama ir pristatoma VLKK seniūnaitijų pavadinimų rekomendacija.

 

TURINYS

 

Silvija Papaurėlytė. Žodžio mėgautis vartojimo ypatumai ..... 3

Straipsnio tikslas – apžvelgti veiksmažodžio mėgautis vartojimo ypatumus kai kuriuose XXI a. pradžios tekstuose. Iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (prieiga internete http://donelaitis.vdu.lt) išrinkta ir išnagrinėta daugiau nei 900 visų veiksmažodžio mėgautis formų junginių, pavartotų periodikoje, grožinėje ir negrožinėje literatūroje.

Išanalizavus surinktus pavyzdžius paaiškėjo, kad vadinamuosius mėgavimosi objektus įvardijančius žodžius sąlygiškai galima skirti į dvi dideles grupes pagal tai, kokie ir kaip patiriami malonumai šiais žodžiais pavadinami: (1) tai, ką žmogus patiria fiziniais pojūčiais, kaip biologinė būtybė (malonumai kūnui), ir (2) tai, ką žmogus suvokia protu, jaučia (malonumai protui ir sielai). Yra labai abstrakčiai apibūdinamų mėgavimosi objektų, pritampančių ir prie vienos, ir prie kitos grupės. Be to, pasitaikė tokių mėgavimosi objektų, kurie nei protu, nei jausmais negali būti laikoma pageidautinu dalyku, tačiau vis tiek kai kurių žmonių yra suvokiami kaip malonumas, vertybė. Tiksliausiai tokius dalykus galėtume vadinti antivertybėmis.

Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno pavyzdžiai rodo, kad mėgaujamasi retesniais ir kasdienai nebūdingais maisto produktais, patiekalais, gėrimais. Pasitaikė atvejų, kai teigiamą emocinį atspalvį turintis žodis mėgautis pavartotas vietoj konkrečius veiksmus tiesiogiai įvardijančių neutralių veiksmažodžių (dažniausiai valgyti, gerti, vartoti).

Geografinės ir gamtinės sąlygos, kuriomis gyvename, lemia, kad mėgaujamasi, rodos, net paprasčiausiais gamtos reiškiniais: saulės šiluma, jūros vandeniu, švariu oru ir pan.

Gerokai įvairesni, palyginti su tais dalykais, kurie suvokiami fiziniais pojūčiais, yra sielai ir protui malonumą teikiantys mėgavimosi objektai. Tikėtina, taip yra todėl, kad žmonių fiziniai pojūčiai turi gerokai daugiau bendrumų nei auklėjimo ir gyvenimo patirties suformuotas vidinis pasaulis. Esama absoliučių vertybių, kuriomis mėgaujamasi nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties, tačiau kai kurie abstraktūs dalykai malonūs tik daliai žmonių.

 

Vidas Kavaliauskas. Kaip kirčiuosime žodį liauka? ..... 10

Visuose „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimuose, kituose žodynuose ir akcentologijos literatūroje nurodoma, kad paprastasis (pirminis) daiktavardis liauka kirčiuojamas pagal 2 kirčiuotę: liaukà, liaũkos, liaũką, liaũkų, liaukàs, liaũkomis. Tačiau šio žodžio kirčiavimo tendencijos gyvojoje kalboje yra kitokios: beveik nevartojamas tvirtagalės šaknies variantas, kalbos vartotojams priimtinesnis tvirtapradės šaknies pastovaus kirčiavimo variantas liáuka.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. priimtoje rekomendacijoje Nr. K-2 „Dėl kai kurių pirminių (paprastųjų) daiktavardžių kirčiavimo“, kurioje tikslinamos nemažos grupės daiktavardžių kirčiavimo normos, koreguojamas ir žodžio liauka kirčiavimas: greta pagrindinio tvirtagalės šaknies varianto teikiamas antrasis – 1 kirčiuotės tvirtapradės šaknies – variantas: liaukà (2) ir liáuka (1). Aprobuojant kirčiavimo gretybes, buvo laikomasi laipsniško perėjimo principo, vengta staigiai keisti normą.

Vis dėlto kyla klausimas, ar Komisijos sprendimas dėl šio žodžio kirčiavimo yra pakankamas, ar jis po devynerių metų palaikomas realiosios vartosenos? Atlikus realiosios vartosenos tyrimą keliuose Lietuvos regionuose ir sugretinus jį su kitais tyrimais, paaiškėjo, kad beveik visuotinai linkstama prie antrojo kirčiavimo varianto – liáuka (1). Remiantis tyrimų rezultatais daroma išvada, kad pagrindinis tvirtagalės šaknies kirčiavimo variantas liaukà (2) gyvojoje kalboje yra beveik išnykęs, taigi kirčiavimo normų kodifikuotojai netolimoje ateityje galėtų dar kartą patikslinti šio paprastojo daiktavardžio kirčiavimo normą ir sukeisti variantus vietomis: liáuka (1) ir liaukà (2).

 

Aistė Pangonytė. Kaip sudaryti seniūnaitijų pavadinimus ..... 13

Komentuojama 2012 m. vasario 2 d. priimta VLKK rekomendacija „Dėl seniūnaitijų pavadinimų sudarymo ir rašymo“.

 

Klausimų kraitelė

Ar tinka lęšius vadinti multifokaliniais lęšiais? (Rita Urnėžiūtė, Vytautas Valiukėnas) ..... 15

Būdvardis multifokalinis sudarytas iš dviejų dėmenų: multi- (iš lot. multum „daug“) ir fokalinis (iš lot. focus „židinys“).

Tarptautinį sudurtinio žodžio dėmenį multi- mūsų terminijoje ne vienu atveju atitinka lietuviškas daugia-, plg. „Kalbos patarimų“ L1 knygelės rekomendaciją multilateralinis, -ė svet. vngt. – daugiašalis, -ė, VLKK internetinio konsultacijų banko įrašą multivaliutinė sąskaita (=daugiavaliutė sąskaita), Terminų banko teikinius iš naujausio „Fizikos terminų žodyno“ (2007): daugiaatomė molekulė, daugiafazė terpė ir kt.

Būdvardis fokalinis „židinio; susijęs su židiniu“ į „Interleksio“ žodyną įtrauktas su pažyma fiz., bet „Fizikos terminų žodyne“ (2007) pasirinkti junginiai su daiktavardžio židinys kilmininku: židinio nuotolis, židinio plokštuma, židinio taškas ir kt.

Angelės Kaulakienės monografijoje „Lietuvių fizikos terminijos raida“ (2009) paskelbtame „Fizikos terminų raidos žodyne“ rašoma, kad židinys (tiesa, su kitokia galūne negu dabar) kaip fizikos terminas pirmąsyk pavartotas pirmajame lietuviškame fizikos vadovėlyje – Petro Vileišio (pasirašyta slapyvardžiu P. Neris) knygoje „Populiariszkas rankvedis fyzikos“: „židinas: Juo židinas bus didesnis, tuo ir spinduliavimo pajiega bus didesnē [...].“ Iki tol „Varpe“ dar būta fokuso: „[...] vilnys oro, puldamos iš fokuso (tam tikros vietos zerkolo) ant pirmo zerkolo, nuo jo atsispindi [...]“. XX a. pradžios fizikos terminijos tvarkytojai kurį laiką teikė sinonimus židinys, fokas, o nuo Konstantino Šakenio „Fizikos“ vadovėlio ima įsigalėti židinys: „[...] visi spinduliai, perėję pro lęšį, susikerta viename taške f, kuris vadinasi židinys“ (cit. iš min. monografijos). Tik židinys teikiamas visuose XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios fizikos terminų žodynuose (1958, 1979, 2007).

Kaip fizikos terminijos svetimybės fokalinis, -ė (=židinio) ir fokusas (=židinys) taisomi „Terminologijos taisymuose“ (1992), fokusą „židinio“ reikšme neteiktinu laiko ir „Interleksio“ autoriai.

Kitas dalykas, kad neturėdami vieno visas reikalingas reikšmes aprėpiančio veiksmažodžio vartojame fokusuoti ir jo vedinius fokusavimas, fokusuotė.

Fizikos terminų norminimo istorija skatina rinktis ne multifokalinius lęšius, bet iš lietuviškų dėmenų sudarytą atitikmenį. Toks atitikmuo jau yra Lietuvos Respublikos standartuose – daugiažidiniai lęšiai.

Turėdami vienžidinius (ne monofokalinius), dvižidinius (ne bifokalinius), daugiažidinius (ne multifokalinius) lęšius, galėtume ir kai kuriuose šaltiniuose vartojamą afokalinę optinę sistemą, afokalinį lęšį pakeisti bežidine optine sistema ir bežidiniu lęšiu. Šiuose žodžiuose esantis sen. graikų kalbos priešdėlis a- kaip tik ir reiškia pamatiniu žodžiu nusakytos savybės, daikto ar reiškinio nebuvimą.

 

Ar galima išimti knygas iš bibliotekos? (Inga Mataitytė) ..... 17

Jei sudarytume veiksmažodžio išimti iš junginį su bet kuriuo kitu įstaigas ar patalpas reiškiančiu žodžiu, gautume pasakymą nebuvėlį: išėmė bylas iš ministerijos, knygas iš namų, daiktus iš kambario, rakandus iš garažo; visur čia normaliai būtų sakoma: išvežė, išnešė, galbūt išmetė, apibendrintai – pašalino.

Tačiau kalbant apie nepageidaujamų, pradėtų drausti daiktų pašalinimą iš viešai prieinamõs erdvės kalboje labai smarkiai yra įsitvirtinęs veiksmažodis išimti. Ypač jis dažnas kalbant apie sovietinių laikų bibliotekas, knygynus, muziejus: Pasak jo, Glavlitas iš bibliotekų išėmė per 7 milijonus knygų; Muziejuje saugomos retos istorinės, mokslinės ir patriotinės knygos, kurias pokaryje išėmė iš aplinkinių bibliotekų ir vežė į Joniškėlį sudeginti; buvo išleista knyga, bet vėliau ją uždraudė irišėmė iš knygynų; Labai griežtai buvo pasisakyta prieš Vytauto Didžiojo statulą, nes Vytautas buvęs didžiausias imperialistas ir masių skriaudėjas, todėl jį reikėtų tuojau iš muziejaus išimti.

Tokie junginiai vartojami kalbant ne vien apie ideologinius draudimus: Galit nediskutuoti, visi šie vaistai jau išimti iš vaistinių. Kartais šnekamojoje kalboje šia reikšme veiksmažodis vartojamas vienas, neminima, iš ko išimta; tai aišku iš konteksto (šiuo atveju vulgaroko): Tai ilgo veikimo nitroglicerininis vaistas, beje labai pigus, tai svoločiai išėmė ir prigrūdo rinką šūdo.

Prieš dvidešimtį metų išleistuose „Terminologijos taisymuose“ (1992) randame tokį taisymą: išėmimas iš pardavimo (=uždraudimas pardavinėti). Toks junginys (su žodžiu pardavimas) bemaž jau ir nebevartojamas, daug įprastesnis išimti iš prekybos – o šis, taip pat išimti iš apyvartos VLKK konsultacijų banke vertinamas kaip vartotinas (žr. konsutlacinį įrašą). Jei taisyklinga išimti iš apyvartos, iš prekybos, vadinasi, taip pat iš rinkos, iš gamybos.

O iš bibliotekų ir kitų panašių įstaigų? Formaliai žiūrint, tokie pasakymai gali atrodyti klaidingi, bet jie pateisinami metonimija: kai vietoj proceso – prekybos, apyvartos – įvardijama tą procesą vykdanti įstaiga, panašiai kaip baigti universitetą (t. y. studijas universitete). Galima ir kitokia – taip pat metonimiška – interpretacija: kai vietoj dalies pasakoma visuma, vietoj įvardyto konkretaus dalyko, iš kurio iš tiesų galima išimti, – iš bibliotekų, knygynų, vaistinių lentynų, muziejų ekspozicijų – vartojami tik įstaigų pavadinimai; panašūs būtų atvejai: Lietuva žais su Ispanija (t. y. žais Lietuvos ir Ispanijos komandos), pirkau Parulskį (t. y. Parulskio knygą) ir pan.

Tačiau klaida buvo ir lieka veiksmažodžio išimti vartojimas konfiskavimo reikšme: Taip pat, atlikus kratą, vieno iš įtariamųjų namuose buvo rasta ir išimta (=paimta) didelis kiekis grynųjų pinigų.

 

Kronika ..... 19

Vasario numerio kronikoje – švietimo politikos ir mokyklinės lituanistikos aktualijos.

VLKK rekomendacija „Dėl seniūnaitijų pavadinimų sudarymo ir rašymo“ ..... 29

 

Žiupsneliai

Ar vertė Liudvikas Rėza Bibliją? (Inga Mataitytė) ..... 30

Ievos Simonaitytės biblioteka pernai kartu su organizacijos AdM archyvu gavo vieną retą leidinį, kuris spaudoje apibūdintas kaip Liudviko Rėzos versta Biblija. Tačiau Rėza jos nevertė – jis spaudai parengė 3-iąją vertėjų kolektyvo (tarp vienuolikos minimas ir Pilypas Ruigys) išverstą Biblijos laidą.

Taigi tiksliausia šį leidinį vadinti Rėzos parengta, Rėzos redaguota Biblija arba tiesiog Rėzos Biblija (Liucijos Citavičiūtės teigimu, ši knyga buvo plačiai pasklidusi Mažosios Lietuvos tikinčiųjų bendruomenėse, taip liaudies ir vadinta).
 

Parengė vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė

Žurnalas „Gimtoji kalba“ eina nuo 1933 m.
Nuo 2000 m. jį leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
VLKK remia teminius žurnalo puslapius.