Spausdinti

19-osios ir 20-osios kirčiavimo rekomendacijų, kurias Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino 2010 m. gruodžio 9 d., komentarą pateikia prof. Bonifacas Stundžia.

 

     Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisė 2003–2006 m. apsvarstė didelį būrį žodžių kirčiavimo variantų. Plačiausiai šnekamõjoje kalboje paplitusius variantus, neprieštaraujančius bendrinės kalbos sistemai, Komisija rekomendavo bendrinei vartosenai (žr. AKTUALIAUSIOS TEMOS / Tartis ir kirčiavimas). 2009 m. minėtoje pakomisėje nuspręsta skirti dėmesio ne tik žodžių, bet ir jų formų kirčiavimo polinkiams, kurie neretai prieštarauja akademiniuose veikaluose, vadovėliuose suformuluotoms taisyklėms. Vadinasi, žodžių formų kirčiavimo rekomendacijų svarstymai susiję su galimais taisyklių keitimais. Šiuo atžvilgiu išvestinės formos primena išvestinius žodžius, arba darinius, kurių kirčiavimas irgi remiasi tam tikromis taisyklėmis. Taisyklės nėra amžinos, tačiau jas koreguoti ar keisti reikia labai atsargiai, gerai pasvėrus, mat vienos formos neretai susijusios su kitomis, tad taisyklių keitimas gali sukelti grandininių reakcijų. Kita vertus, jei kokia taisyklė akivaizdžiai prieštarauja realiai vartosenai, neprasminga įsikibus jos laikytis.

     Po tokios trumpos įžangos būtų pats laikas pakomentuoti 2011 m. GK 2 numeryje paskelbtą VLKK rekomendaciją (žr. p. 30–32). Vis dėlto ir komentaras, ir pati rekomendacija bus aiškesnė, susipažinus su dokumentè teikiamų formų kodifikacijos istorija. Veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vyriškosios giminės vardininkų trumposios formos (pvz.: einąs, einą, žiūrįs, žiūrį) iki šiol siūlomos kirčiuoti remiantis Kazimiero Būgos 1924 m. suformuluota taisyklè, minimųjų formų šaknies ar galinio skiemens kirtį siejančia su atitinkamų priešdėlinių esamojo laiko veiksmažodžių 3 asmens kirčio vieta: trumpoji dalyvio forma priešdėlinio veiksmažodžio šaknies kirtį ir priegaidę išlaiko (plg. supỹksta ir pỹkstąs, pỹkstą; paválgo ir válgąs, válgą), o galinis dalyvio skiemuo tvirtagališkai kirčiuojamas tada, kai atitinkamas veiksmažodis turi kirčiuotą priešdėlį (išskyrus pér-), plg. pàperkair perką̃s, perką̃; sùneša ir nešą̃s, nešą̃1. Nėra vienos nuomonės, ar privalu griežtai laikytis šios taisyklės; rekomendacijoms, formuluotėms kada ne kada trūksta aiškumo.

     Iš Būgos pateiktų pavyzdžių matyti, kad taisyklė, kurią mokslininkas taikė tirdamas lietuvių kalbos kirčiavimo istoriją, greičiau tinka senajai, o ne to meto (juo labiau – dabartinei) kalbai, pvz., llydį̃s ir lytį̃s galinis kirtis grindžiamas Mikalojaus Daukšos formomis pàlydi, pàlyti (= dab. palỹdi, palỹti). Tai žinojo prieškario kalbininkai Viktoras Kamantauskas, Petras Būtėnas – pirmųjų akcentologijos vadovėlių autoriai. Abiejuose vadovėliuose Būgos taisyklė minima, duodama pavyzdžių, tačiau pasakoma, kad ji netinkanti nemažam būriui dalyvių, ypač su tvirtapradè šaknimi, pvz., kirčiuojama bėgą̃s, duodą̃s, sėdį̃s, nors priešdėlis kirčio negauna, plg. pabė́ga, padúoda, pasė́di; taip kirčiuojąs ir Frydrichas Kuršaitis2. Abu autoriai atkreipia dėmesį, kad inteligentai paprastai kirčiuoja trumpųjų formų galinį skiemenį3.

     Bendrinei vartosenai kalbamąją taisyklę be išlygų rekomendavo autoritetingas prieškario akcentològas Pranas Skardžius. Jis pavyzdžių sąrašą išplėtė daugiaskiemeniais veiksmažodžiais (apie juos Būga neužsimena), kurių kirčiuojama šaknis arba priesaga (pvz., lū̃kuriuojąs, važiúojąs)4. Šios taisyklės siūloma laikytis pirmosiose pokarinėse gramatikose, rašybos žodynuose5, iš esmės – ir akademinėje trijų tomų gramatikoje. Pastarajame veikale kalbamųjų trumpųjų formų kirčiavimas detalizuotas, prie daugiaskiemenių priduriant ir 3 asmenuotės veiksmažodžius, kurių taip pat visada kirčiuojamas kamienas, pvz.: rãšąs, -ą, válgąs, -ą. Aptariant dalyvių vardininkùs, išvestus iš 1 ir 2 asmenuotės dviskiemenių veiksmažodžių, konstatuojama, kad ir tos formos, kurios padarytos iš kirčio į priešdėlį nenukeliančių veiksmažodžių, bendrinėje kalboje linkstamos kirčiuoti galūnėje6. Tai jau nutolimas nuo Būgos taisyklės. Dar daugiau nuo jos nutolstama vienatomėje akademinėje gramatikoje, kur teigiama ir iš 3 asmenuotės veiksmažodžių padarytas trumpąsias esamojo laiko veikiamųjų dalyvių formas linkstant kirčiuoti galūnėje, pvz., rašą̃s, -ą̃7. Taigi kaip geriausiai kamieno kirtį išlaikančios lieka tik iš daugiaskiemenių veiksmažodžių padarytos trumposios dalyvių formos, o visas kalbamąsias formas, išvestas iš dviskiemenių pamatinių veiksmažodžių, tarsi galima kirčiuoti galūnėje (žodelis „linkstama“ neturi rekomendacijos statuso, tik nusako vyraujančią tendenciją).

     Aptariamųjų trumpųjų dalyvių vardininkų galinio skiemens kirtį ryžtingiausiai propagavo žymi pokario akcentològė, vadovėlių autorė Adelė Laigonaitė. 1959 m. knygoje, paaiškinusi Būgos taisyklę, ji siūlo visas trumpąsias esamojo laiko veikiamųjų dalyvių formas kirčiuoti galūnėje, nes toks polinkis esąs labai ryškus kasdieninėje vartosenoje. Tarp mokslininkės pateiktų pavyzdžių yra ir iš daugiaskiemenių veiksmažodžių padarytų dalyvių vardininkų: gyveną̃s, vadiną̃s, važiuoją̃s8. Toks kardinalus siūlymas, nors, kaip minėta, teiktas jau prieškariu, o daugiausia Laigonaitės dėka prigijęs ir mokyklos praktikoje9, įvertintas kaip per ankstyvas, ne visai atitinkantis gyvosios kalbos, ypač tarmių faktus10. Matyt, todėl aukštosioms studijoms skirtame akcentologijos vadovėlyje Laigonaitė elgiasi atsargiau. Pateikusi Būgos taisyklę ir jos detalizuotą formuluotę iš jau minėtos akademinės gramatikos, autorė konstatuoja bendrinėje kalboje esant dvejopą dalyvių trumpųjų vardininkų kirčiavimą: tradicinį (kalbamieji vardininkai „kirčiuojami pagal atitinkamus priešdėlinius veiksmažodžius“, t. y. pagal Būgos taisyklę) ir naujovišką („vardininkai su -ąs, -įs, -ą, -į kirčiuojami galūnėje“)11. Antrajame šio vadovėlio leidime apie dvejopą kirčiavimą nebeužsimenama, tik konstatuojama skirtis tarp dviskiemenių ir daugiaskiemenių (priesaginių) dalyvių trumpųjų vardininkų: pirmieji linkstą į galinio skiemens kirtį, o antrieji rekomenduojami kirčiuoti kamiene12. Autorės apsisprendimą dviskiemenėms kalbamosioms formoms teikti tik galūninį kirtį patvirtina vadovėlio pabaigoje įdėti kirčiuoti tekstai: abiejuose leidimuose kirčiuojama miegą̃s, gailį̃, norį̃, tačiau 1978 m. leidimo pastabose pakomentuota, kad galima kirčiuoti ir miẽgąs, gãlį, nórį.

     Tokia platoka esamojo laiko veikiamųjų dalyvių trumpųjų vardininkų kirčiavimo istorija pateikta todėl, kad skaitytojas įsivaizduotų, koks kartais vingiuotas bendrinės kalbos norminimo kelias, nors kodifikuojamosios formos nėra dažnos, netgi jau nykstančios, ne visose tarmėse vartojamos. Čia skelbiamõs rekomendacijos formuluotės pàremtos kodifikacijos tradicijomis ir šnekamõsios kalbos polinkiais. Pastariesiems statistinių duomenų gauta iš apklausų, atliktų profesoriaus Antano Pakerio ir magistrantės Monikos Burneckytės13

     Rekomendacijoje veikiamųjų esamojo laiko dalyvių vyriškosios giminės vardininkų tru]posios formos pirmiausia perskirtos į dviskiemenès, arba neturinčias priesagų, ir daugiaskiemenès, arba priesaginès. Kalbininkai, kaip buvo parodyta, daugiausia iečių yra sulaužę dėl dviskiemenių vardininkų kirčiavimo, ginčijęsi, ar ir kiek tikslinga laikytis Būgos taisyklės. Ši taisyklė, kuria vienaip ar kitaip remtasi per visą kalbamųjų formų kodifikacijos istoriją, pasirinkta atskaitos tašku dviskiemenių formų kirčiavimui: formos, padarytos iš veiksmažodžių, atitraukiančių kirtį į priešdėlį, kirčiuojamos tvirtagališkai galiniame skiemenyje ir atitinka Būgos taisyklę (1 rekomendacijos punktas), pvz.: kalbą̃s, kalbą̃ (plg. àpkalba), suką̃s, suką̃ (plg. àpsuka). Tas formas, kurios padarytos iš kirčio į priešdėlį neatitraukiančių dviskiemenių veiksmažodžių, rekomenduojama kirčiuoti dvejopai – arba galiniame skiemenyje, arba šaknyje (2 rekomendacijos punktas; Būgos taisyklę atitinka šakninis kirtis), pvz.: augą̃s, augą̃ ǁ áugąs, áugą (plg. išáuga); šaukią̃s, šaukią̃ ǁ šaũkiąs, šaũkią (plg. apšaũkia). Kaip pagrindinis teikiamas galūninio kirčio variantas, vyraujantis realioje vartosenoje, siūlytas daugelio kalbininkų pradedant prieškariu. Palikti tik galūninį kirtį, atsisakant tradicinio šakninio, būtų nekorektiška, nes naujausiuose akcentologijos veikaluose (žr. 11 išnašą) būtent pastarasis variantas teiktas kaip pagrindinis. Taigi rekomendacijoje variantai sukeisti vietomis, kaip paprastai daroma sklandžiai keičiant normas.

     Remiantis studentų apklausos duomenimis ir šnekamõsios kalbos stebėjimais, iš daugiaskiemenių veiksmažodžių padaryti trumpieji dalyvių vardininkai dažniausiai kirčiuojami išlaikant pamatinės kamieno formos kirtį ir priegaidę (3 rekomendacijos punktas), pvz.: dainúojąs, dainúoją (plg. dainúoja), pãsakojąs, pãsakoją (plg. pãsakoja), láiminąs, láiminą (plg. láimina), šnẽkinąs, šnẽkiną (plg. šnẽkina). Tik kalbamieji dalyvių vardininkai, išvesti iš veiksmažodžių, turinčių kirčiuotas priesagas -ẽna, -ìja ir -ìna, neretai gauna galinio skiemens kirtį, kuris teikiamas kaip kamieninio kirčio gretybė, taigi: gyvẽnąs, gyvẽną (plg. gyvẽna) ǁ gyveną̃s, gyveną̃; dalìjąs, dalìją (plg. dalìja) ǁ daliją̃s, daliją̃; vadìnąs, vadìną (plg. vadìna) ǁ vadiną̃s, vadiną̃ (žr. 4 rekomendacijos punktą).

     Rekomendacijoje kalbama ir apie sangrąžinių bei priešdėlinių aptariamųjų formų kirčiavimą (5–7 punktai). Sangrąžinės nepriešdėlinės formos kirčiuojamos pagal pamatines veiksmažodžio esamojo laiko formas, pvz.: nẽšąsis, nẽšąsi (plg. nẽšasi), vadìnąsis, vadìnąsi (plg. vadìnasi). Priešdėlinės formos (išskyrus su visada kirčiuotu priešdėliu pér-) kirčiuojamos taip pat kaip nepriešdėlinės (pasitaikantis sangrąžos formantas kirčiavimui įtakos neturi), pvz.: nu(si)perką̃s, nu(si)perką̃ (plg. perką̃s, perką̃); apdainúojąs, apdainúoją (plg. dainúojąs, dainúoją); pri(si)žiūrį̃s, pri(si)žiūrį̃ (plg. žiūrį̃s, žiūrį̃) ǁ pri(si)žiū̃rįs, pri(si)žiū̃rį (plg. žiū̃rįs, žiū̃rį); pa(si)dalìjąs, pa(si)dalìją (plg. dalìjąs, dalìją) ǁ pa(si)daliją̃s, pa(si)daliją̃ (plg. daliją̃s, daliją̃).

     Prierašas. Šiame GK numeryje skelbiamas ir kitas VLKK dokumeñtas – protokolinis nutarimas „Dėl kirčiavimo variantų vartojimo“ (p. 32). Jame pabrėžiama, kad visi kirčiavimo variantai, esantys VLKK rekomendacijose ir įvairiuose bendrinei vartosenai skirtuose leidiniuose, yra norminiai, tad iš viešai kalbančiojo negalima reikalauti būtinai vartoti tą variantą, kuris pàteiktas pirmasis, pvz., próga 1, o ne progà 4. Toks kartais pasitaikantis reikalavimas turbūt kyla iš to, kad pirmąjį variantą įprasta laikyti prestižiškesniu, juo remiasi terminològai.

     Klaida yra tik teikiamųjų variantų vartojimas pramaišiui, pavyzdžiui, daiktavardis proga (1 ǁ 4) viename sakinyje sukirčiuojamas progõs, kitame – prógos.

prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia,
Tarties ir kirčiavimo pakomisės pirmininkas

(„Gimtoji kalba“, 2011, Nr. 2, p. 4–9.)

___________________________

1 Žr. K. Būga. Rinktiniai raštai, t. 3. Vilnius, 1961, p. 56.

2 Žr. V. Kamantauskas. Trumpas lietuvių kalbos kirčio mokslas, d. 1. Kaunas, 1928, p. 61 ir toliau; P. Būtėnas. Lietuvių kalbos akcentologijos vadovėlis mokyklai ir gyvenimui. Kaunas, 1931, p. 177–179. Pridurtina, kad Jonas Jablonskis daugeliu atvejų ne pagal Būgos taisyklę kirčiavo trumpųjų dalyvių formų galinį skiemenį arba teikė galūninio ir šakninio kirčio variantus, žr. A. Vidžiūnas. Jono Jablonskio akcentologija, Vilnius, 1997, p. 222–224.

3 Žr. V. Kamantauskas. Min. veik., p. 62; P. Būtėnas. Min. veik., p. 177.

4 Žr. P. Skardžius. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Teorija su praktiniais pavyzdžiais. Kaunas, 1936, p. 34 ir toliau (arba Rinktiniai raštai, t. 5. Vilnius, 1999, p. 381 ir toliau). Čia teikiama, pvz., áugąs, bė̃gąs, dìrbąs, dúodąs (plg. išáuga, pabė̃ga, apdìrba, išdúoda). Būgos taisyklės nuosekliai laikosi ir kai kurie dabartiniai kalbininkai, pvz., Valerija Vaitkevičiūtė (Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Kaunas, 1997, p. 200; 2004, p. 205 ir toliau), iš dalies ir Vytautas Vitkauskas (Lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas, Vilnius, 1995, p. 88).

5 Plačiau žr. A. Laigonaitė. Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. Vilnius, 1959, p. 81, išn. 2.

6 Žr. Lietuvių kalbos gramatika, t. 2. Vilnius, 1971, p. 368 ir toliau.

7 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius, 1994, p. 356 (arba vėlesni leidimai).

8 Žr. A. Laigonaitė. Min. veik., p. 81.

9 Mokyklai Laigonaitė parašė mokomąją knygelę Lietuvių kalbos kirčiavimas (Kaunas, 1970), kurioje teikiamas tik galūninis kalbamųjų formų kirtis (žr. p. 88).

10 Plg. Z. Zinkevičius. Lietuvių dialektologija. Vilnius, 1966, p. 378.

11 A. Laigonaitė. Lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius, 1978, p. 88. Variantišką (šakninį ir galūninį) dviskiemenių kalbamųjų formų kirtį teikia ir naujausi akcentologijos veikalai: D. Mikulėnienė, A. Pakerys, B. Stundžia. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas. Vilnius, 2007, 22008, p. 218; B. Stundžia. Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius, 2009, p. 174 ir toliau.

12 A. Laigonaitė. Lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius, 22002, p. 117.

13 A. Pakerys studentų apklausos rezultatùs pateikė VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisei, o M. Burneckytė yra parašiusi magistro darbą Lietuvių kalbos dalyvių kirčiavimo polinkiai šnekamojoje jaunimo kalboje (VU, 2010).