Spausdinti

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Aistė Pangonytė atsako į žurnalo „Gimtoji kalba“ vyr. redaktorės Ritos Urnėžiūtės klausimus... 

 

  • VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis savo interviu (GK, 2020, nr. 5) teigė, kad komisija kasmet sulaukia vis daugiau klausimų dėl asmenvardžių. Kas labiausiai domina žmones? Ar laikui bėgant keičiasi klausimų pobūdis? Kas lemia tuos pokyčius?

   Klausimų dėl asmenvardžių VLKK sekretoriatas iš tiesų gauna vis daugiau. Prieš dešimt metų jų susikaupdavo apie 200 per metus, pastaraisiais metais – apie 300. Klausiama tiek dėl vardų, tiek dėl pavardžių, jų suteikimo ir keitimo, sudarymo ir užrašymo. Klausia patys piliečiai, kai kada – civilinės metrikacijos darbuotojai, kartais įstaigos, institucijos. 

   Klausimų padaugėja, kai pakeičiamas koks nors teisės aktas. Pavyzdžiui, 2003 m. nutarimu Nr. N-2 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ VLKK įteisino galimybę moterų pavardes sudaryti tik su galūne -ė be šeiminio statuso priesagos. Šis nutarimas priimtas atsižvelgus į argumentą dėl galimos diskriminacijos, kai moterų pavardžių priesagos atskleidžia šeiminį statusą. Darybos būdas tik su galūne -ė pasirinktas kaip neprieštaraujantis lietuvių kalbos gramatikai, paliudytas tarmėse, istoriniuose dokumentuose.

   Pasitaiko klausimų, ar tokiu būdu galima sudaryti ne tik suaugusios moters, bet ir dukters pavardę – tikrai taip, ir gana dažnai pasiteiraujama, ar renkantis nepriesaginį būdą galima pasilikti vyro pavardės galūnę -a (pavyzdžiui, Vėbra) arba sudaryti pavardę su galūne -a (pavyzdžiui, Žvingilas > Žvingila) – tikrai ne, tokia daryba vertinama kaip nebūdinga Lietuvoje. Išimčių daroma atsižvelgiant į kitų kalbų taisykles, kai tokia pavardės forma paliudyta giminės dokumentuose (plg.: Krima, Liepinia, Skadinia; Baranova, Kovalska, Sorokina, Metelia, Potockaja). Kitų tautybių šeimose pagal kitų kalbų taisykles ir dokumentinę tradiciją moters pavardės baigmuo gali būti ir nepakitęs, plg.: Šostak, Kovalčiuk, Muradian, Simson, tačiau su lietuviškomis pavardėmis taip neleidžiama elgtis (pavyzdžiui, jei moteris pageidauja pavardės Ramonas ar Jankus – nepritariama).

   Pasitaiko keistokų pageidavimų „patobulinti“ pasirinktą vyro pavardę. Pavyzdžiui, vyro pavardė Poderys, bet žmona norėtų ne pavardės Poderė ar Poderienė, o Podė. Arba vyro pavardė Žukovskis, o moteris norėtų būti Žukauskienė arba Žukienė. Paaiškiname, kad bendra šeimos pavardė Poderiai̇̃ arba Podžiai̇̃, Žukovskiai̇̃ arba Žukai̇̃. Jei vyro giminės pavardė nepatinka – galima pasilikti savąją arba sutarti keisti pavardę abiem sutuoktiniams. Kartais ieškant gražesnių pavardžių nukeliaujama iki senelių ir prosenelių archyvų – pasirinkti protėvių pavardę galima.

   Suprantamesnės abejonės dėl moters pavardės darybos iš retesnį kamiengalį turinčios pavardės, pavyzdžiui: Barščius – Barštė ar Barščė, Skardžius – Skardė ar Skardžė. Kalbininkų yra sutarta, kad kamiengalis keistis neturėtų – tegu skiriasi nuo Barštys ir Barštė, Skardis ir Skardė.

 

  • Kiek ir kaip galima keisti vadinamąją pamatinę pavardę?

   Tiek metrikatorių, tiek asmenų klausimų akivaizdžiai padaugėjo, kai 2009 m. pabaigoje Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklėse atsirado punktas, leidžiantis keisti pamatinę pavardę (ne moters pavardės formą, o šeimos pamatinę pavardę), atsisakant asmenvardinės priesagos su sąlyga, kad tokia priesaga yra ir kad pageidaujama pavardė yra fiksuota tradicinėje vartosenoje. Šias taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. VLKK pakeitimui neprieštaravo, atsižvelgdama į pasitaikančius pageidavimus „sulietuvinti“ pavardę atsisakant formantų -evič- (-avič-, -ovič-). Tokios pavardės dažniausiai yra išsirutuliojusios iš kokio nors asmenvardžio, kartais giminės atmintyje yra netgi išlikę, kad tikroji pavardė, tarkim, yra buvusi ne Amulevičius, bet Amulis ir, nors dokumentų nėra išsaugota, dabar galima ją „atkeisti“.

   Patys pirmieji pageidavimai keisti pavardę šiuo nauju pagrindu tokie ir buvo: pageidauta trumpinti pavardę atsisakant slaviškų tėvavardinių priesagų -evič- (-avič-), -ausk-, -eck-, -ovsk-, vėliau atsirado pageidavimų atsisakyti net ir lietuviškų priesagų (pavyzdžiui, -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas, -utis), kartais norima vieną priesagą pakeisti kita ar pakeisti pavardės galūnę, o kartais iš viso neįmanomų dalykų – iš pavardės palikti tik kokį nors skiemenį ar kelias raides (pavyzdžiui, Čeliauskas > Čeli, Stašauskaitė > Stasau). 
Galimybė pakeisti pavardės priesagą arba galūnę ar pridėti priesagą atsirado 2016 m. po plačių diskusijų žiniasklaidoje ir netgi Seime dėl vieno atkaklaus piliečio klausimo. Leidžiama, tarkim, pavardę Jankus pakeisti į Jankevičius ir atvirkščiai, arba pavardę Šapka – į Šapkys arba Šapkaitis ir atvirkščiai. Bet pavardžių „papildymai“ neišpopuliarėjo – dažniau vis dėlto pageidaujama pavardę patrumpinti.

   Tais pačiais metais VLKK siūlymu pagal Civilinės būklės aktų registravimo taisykles nustatyta galimybė vaikui suteikti dvigubą pavardę, sudarytą iš skirtingų tėvo ir motinos pavardžių. Šią pataisą inicijavome pastebėję, kad vaikams antra tėvų pavardė kartais įrašoma vardo vietoje. Tai galėtų būti toleruojama tais atvejais, kai asmenvardis vartojamas ir kaip vardas, ir kaip pavardė (pavyzdžiui, Gediminas, Vaidaugas, Urbonas), tačiau visiškai nepriimtina kaip vardą pateikti asmenvardį su aiškiais pavardės formantais.

   Be to, kai bent vieno iš tėvų pavardė yra dvinarė (daugianarė), dabar leidžiama vaikui suteikti vienanarę pavardę, sudarytą iš pasirinkto savarankiško dėmens (pavyzdžiui, jei užsieniečio tėvo pavardė Ferreira-Torres, vaikui galima suteikti pavardę Ferreira-Torres ar tik Ferreira arba tik Torres). Anksčiau vaikui buvo galima suteikti tik kurio nors iš tėvų pavardę, bet ne jos dalį, nebuvo leidžiama sudaryti dvigubos vaiko pavardės, taip pat ir sutuoktiniai anksčiau negalėjo pasirinkti tik vienos iš kelių kito sutuoktinio pavardžių – susidarydavo ilgos trinarės pavardės, nebūdingos nei lietuvių, nei tos kitos kalbos (pavyzdžiui, ispanų) vardynui.

   Beje, dėl dvinarių pavardžių reikia priminti, kad pagal lietuvių kalbos taisykles jos rašomos su brūkšneliu (be tarpų). Iki šiol Lietuvoje vartosenoje dažniausiai dvigubos būdavo ištekėjusių moterų pavardės. Specialesnių klausimų padaugėjo susidūrus su kitų šalių ir kalbų tradicijomis bei asmenvardžių ypatumais.

 

  • Ar tokiais atvejais VLKK žodis yra galutinis ir lemiamas?

   Sprendžiant skirtingų tautybių ir pilietybių sutuoktinių ir tėvų poreikius, kalbininkai – tik patarėjai. Metrikatoriai vertina kur kas daugiau klausimo aspektų, o VLKK sekretoriatas konsultuoja dėl lietuvių kalbos, prireikus patarimo kreipiasi į kitų kalbų ir kultūrų ekspertus ir perduoda jų rekomendacijas. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto lektorius Vytis Vidūnas šiemet konsultavo dėl sikhų asmenvardžių: visi vyrai turi pavardę Singh, visos moterys – Kaur. Lara Lempertienė pataria dėl jidiš ir hebrajiškų asmenvardžių. Dabar yra padaugėję klausimų dėl jų užrašymo Lietuvos teritorijoje XIX a. pab. – XX a. pr. išduotuose dokumentuose ir vėliau emigracijoje. Arba, pavyzdžiui, Seimui 2020-uosius metus paskelbus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais iškilo klausimas dėl Gaono asmenvardžio rašymo lietuvių kalba: Elijas ar Elijahu? Lietuviškai – Elijas ben Saliamonas Zalmanas.

   Kalbininkai pataria, kas ir kaip atitiktų lietuvių kalbos taisykles, o kaip atsitinka, kad registruojami taisyklių neatitinkantys asmenvardžiai (pavyzdžiui, registruojama moters pavardė Simutis ar Numa, vardas Anna ar Leyla), komentuoti gali sprendimus priėmusios institucijos.

 

  • Kaip organizuojamas darbas atsakant į klausimus, t. y. į kuriuos klausimus atsako sekretoriato darbuotojai, o kurie klausimai perduodami Vardyno pakomisei?

   Daugumą klausimų atsako sekretoriato darbuotojai, bet jei dėl ko nors dar nebuvo susitarta, teikiame klausimą Vardyno pakomisei; jei sprendimas nevienareikšmis, klausimas toliau gali būti svarstomas VLKK posėdyje. 

   Gaila, tarp šios kadencijos VLKK narių nėra nė vieno vardynininko. Pakomisės branduolį, žinoma, vis tiek sudaro vardyno srities mokslininkai – Laimutis Bilkis, Grasilda Blažienė, Alma Ragauskaitė, Dalia Sviderskienė iš Lietuvių kalbos instituto, Dalia Kiseliūnaitė iš Klaipėdos universiteto, Daiva Sinkevičiūtė iš VU, prie jų prisideda dabartiniai VLKK nariai Bonifacas Stundžia iš VU, Daiva Aliūkaitė iš VU Kauno humanitarinio fakulteto, vertėja Daiva Daugirdienė, taip pat iš ankstesnės kadencijos – VU profesorė Meilutė Ramonienė, MELC išleisto žodyno „Pasaulio vietovardžiai“ redakcinės tarybos narys VU lektorius Vytis Vidūnas.

   Kartais buriame vardyno, gramatikos, kirčiavimo, geolingvistikos specialistus draugėn – rengiame jungtinius pakomisių posėdžius, kartais kviečiame prisidėti ir Lietuvos kartografus, geografus, kitų kalbų specialistus. Pavyzdžiui, kartu su gramatikos specialistais parengta rekomendacija dėl autentiškų formų gramatinimo rišliame tekste, diskutuota dėl tradicinių vietovardžių oficialiosios vartosenos nuostatų. Užsienio vietovardžių adaptavimo klausimai plačiausiai spręsti̇̀ rengiant „Pasaulio vietovardžių“ žodyną – darbą koordinuojant atsakomajai redaktorei Ritai Trakymienei. Redakcinėje taryboje buvo VLKK narių, kitų kalbų specialistų; rengtos ir tikslintos transkripcijos iš kitų kalbų į lietuvių kalbą taisyklės. Kai reikėjo susitarti dėl adaptuotų autentiškų pavadinimų Sakartvelas, sakartveliečiai (gyventojai), kartvelai (tauta), kartvelų kalba greta nuo seno vartotų pavadinimų Gruzija, gruzinai, gruzinų kalba, talkino Vidas Kavaliauskas.

   Sekretoriate su šešiomis septyniomis pakomisėmis dirba du darbuotojai (atskiras skyrius – su terminologijos reikalais). Vardyno, taip pat kirčiavimo, rašybos, skyrybos klausimai dažniausiai tenka man. Kartais su pakomise tariuosi dėl konkrečių specifinių dalykų, pavyzdžiui, vyriškosios lyties asmenys pageidauja turėti vardą Tyla, Andrė, Leo, ketinama registruoti moters vardą Lapė ar Gilė. Tarp keisčiausių pageidavimų suteikti ar turėti vardą – Vaikas, Velnias, Demonas, A, Žemaitis.

   Kartais diskutuojame dėl bendresnių nuostatų, pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad metrikatoriai suabejoja dėl mergaičių pavardžių darybos iš tėvo pavardės su galūne -ias, -ja, t. y. po minkštojo kamiengalio. Pagal taisykles visais tokiais atvejais (taip pat kai tėvo pavardė baigiasi -is, -ys, -ė) pavardė sudaroma su priesaga -ytė. Galbūt akys žmones apgauna: matydami gale -ias, priderina taisyklę, taikomą sudarant pavardę iš vyriškų pavardžių su galūne -as. Taip atsiranda Abuojaitė (: Abuoja), Dunčiaitė (: Dunčia), Liuoliaitė (: Liuolia), Pėtnyčiaitė (: Pėtnyčia). Pakomisė rekomenduoja laikytis senojo dėsningumo, pavyzdžiui, Micytė (: Micys, Micė, Micia), Radzytė (: Radzys, Radzis, Radzias).

   Prieš porą metų pakomisė aptarė Daivos Sinkevičiūtės parengtą Dažninį rekomenduojamų vardų sąrašą. VLKK paprašė iš jos tvarkomo Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvado tokius vardus – tarsi lietuvių vardyno branduolį – išskirti. Kalbininkė nusprendė atsiremti į rekomendacinį Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyną“ ir kiek susiaurino užduotį dažnumo aspektu: patikrino žodyno vardų dažnumą registre. Pasirodė, kad 40 proc. iš žodyno autorių rekomenduotų vardų nėra pavadintas nė vienas asmuo… Todėl į Dažninį rekomenduojamų vardų sąrašą pateko daugelis iš rekomenduotų ir funkcionuojančių vardų. Pasvarsčius nuspręsta, kad į sąrašą gali patekti baltiškos kilmės vardas, jei rekomenduotas žodyne ir suteiktas bent vienam asmeniui, o iš svetimos kilmės vardų pateko tie, kuriais pavadinti bent 6 asmenys. Taigi, į dažninį sąrašą pateko 55 proc. žodyno vardų – tiek jų funkcionuoja ir gali būti priskiriami lietuvių kalbos vardyno branduoliui. Žodyno autorių rekomenduoti, bet neprigiję vardai taip pat skelbiami Piliečių vardų svetainėje tam, kad atkreiptų retesnių vardų ieškančių tėvų dėmesį (http://vardai.vlkk.lt/neprigijerekomenduojami-vardai).

 

  • Kada į VLKK asmenvardžių klausimais kreipiasi teismai? Kokią teisinę galią turi VLKK teikiamos išvados?

   VLKK teismo prašymu teikia ekspertinę išvadą konkrečioje byloje. 2019 m. apylinkių teismams jų parengė pusšimtį. Kol nėra asmenvardžių įstatymo, teismuose ant svarstyklių dedamos galiojančios normos, kurios įpareigoja jų įrašus atlikti paisant lietuvių, kaip valstybinės, kalbos taisyklių, ir asmens ar šeimos interesas nuo jų nukrypti. Mūsų požiūriu, svarbi skirtis pagal tai, ar pirminis įrašas sukuriamas (sukurtas) Lietuvoje. Palyginkime du atvejus: 1) ginčijamas metrikatorių sprendimas neįrašyti vaiko, kuris gimė Lietuvoje ir kurio tėvai Lietuvos piliečiai, vardo nelietuviškai; 2) teisiamasi dėl nelietuviškos vaiko pavardės – kad būtų įrašyta tokia kaip tėvo, kuris nėra Lietuvos pilietis. Pavardė – paveldimas asmenvardis, suteikiamas pagal dokumentus, todėl svarbu išlaikyti ją autentišką, o vardas gali būti visoks, net ir išgalvotas – svarbu užrašyti lietuviškai. Taigi išvados teismams skiriasi.

   Kai rengiame išvadą dėl vaiko pavardės užrašymo taip, kaip rašoma jo tėvo užsienio valstybės piliečio pavardė (lotyniško pagrindo rašmenimis), dėl raidžių Q, W, X primename, kad VLKK yra Seimui pareiškusi siūlymų tam tikrais atvejais numatyti išimtis. Tokia nuomonė pareikšta teikiant išvadas dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų.

   Dvi išimtys buvo numatytos Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nuostatų projekte, kuris 1995 m. buvo parengtas daugiausia Prano Kniūkštos pastangomis ir apsvarstytas pakomisės bei komisijos, o 1997 m. tuometis pirmininkas Albertas Rosinas tas nuostatas pristatė Seime. Tada tarsi suvokta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ turėtų keisti atitinkamas įstatymas, tačiau iki šiol įstatymo nėra – tebegalioja keturių punktų nutarimas, o dėl jo 3 punkto taikymo politikai ir teismai metų metus nesutaria. (Aktualių teisės aktų nuostatų sąrašą žr. čia.) 

   Daliai visuomenės atrodo, jog nevartojant tų trijų raidžių pavardės tampa lietuviškos. Žiūrėkime, ar pakeitus arba numetus po vieną „netikusią“ raidę įrašas taptų lietuviškas, plg.: Jacquet, Lacroix, Schwarz ir Jackuet, Lacroi, Schvarz. O tie įrašai, kurie iš užsieninių dokumentų institucijų nurašomi nė nemirktelėjus, pavyzdžiui, Morhay, Seelye, Yanushene, ar jie lietuviški? Taip nurašyti leidžia teisės aktai. Minėtame Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 3 punkte pasakyta: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“ Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse pasakyta: „Registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus, šių asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose rašomi juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento. Vardas ir pavardė paraidžiui gali būti perrašyti be šalutinių (diakritinių) ženklų, jei techniškai jų įrašyti negalima.“

   Taigi, pagal užsienio valstybės išduotus tapatybės dokumentus Lietuvoje yra registruota gana daug nelietuviškų asmenvardžių. Kas kita, kad yra sudarytos sąlygos juos susilietuvinti, bet tai nėra daroma visuotinai, nuosekliai kaip Latvijoje. Lietuvos pilietis gali pageidauti sulietuvinti įrašą – tada atliekama pavardės ar (ir) vardo keitimo procedūra (asmenvardis užrašomas lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą, transkripcijos taisykles).

   Tačiau vardas – tai ne paveldimas asmenvardis, kad ir iš kokios kalbos jį pasiskolintum ar pats sukurtum, jį reikėtų užrašyti lietuviškais rašmenimis paisant bent minimalių gramatinių reikalavimų. Kaip netinkamos rašybos požymiai gali būti įvardytos ne tik minėtos trys raidės, bet ir raidės iš lietuviškos abėcėlės, jeigu jos pavartojamos ne tiems garsams žymėti kaip lietuvių kalboje (pavyzdžiui, Nicolė, Easy), dvigubos priebalsės (pavyzdžiui, Anna, Ella), nebūdingi mūsų raštui junginiai ir baigmenys (pvz.: ay, ey, ya, aya, szSofia, Roya, Melani, Chriss). Pakomisė yra parengusi tokių požymių sąrašą, gali būti, kad jis pateks į Teisingumo ministerijos rengiamas Rekomendacijas dėl asmenvardžių rašymo civilinės būklės aktų įrašuose. Tikimės, kad rekomendacijos palengvins metrikatorių darbą.

   Teisiantis dėl vardo užrašymo nelietuviškai, dažnai kaip argumentas pateikiamas Lietuvos Respublikos gyventojų registre fiksuotas tokių nelietuviškos rašybos vardų skaičius. Todėl, rengdami išvadą dėl vardo įrašo sukūrimo Lietuvoje, stengiamės atkreipti teismo dėmesį, kad į registrą perkelti įvairiose valstybėse, įvairiais mūsų valstybės santvarkos laikotarpiais, nevienodos kompetencijos raštininkų sukurti įrašai. Tačiau tas argumentas nepakankamas. Rodos, teisės aktai įpareigoja civilinės būklės aktų įrašus atlikti lietuvių kalba (Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 p.), valstybę – sudaryti sąlygas saugoti kalbos normas ir asmenvardžius (Valstybinės kalbos įstatymo 19 str.), tačiau daugelis teismo nutarčių įpareigoja metrikatorius atlikti, deja, būtent nelietuviškus įrašus. Tokias nutartis apskųsti turi teisę tik bylos šalis – civilinės metrikacijos skyrius, o įstaigos aukštesnių vadovų nuostata to nedaryti atveria kelią ir kitiems panašiems sprendimams. VLKK byloje tėra išvadą teikianti institucija ir sprendimo apskųsti negali.

   Kol kas netaisyklingus įrašus galima vertinti kaip išimtinius, tačiau jei tokių rašybos atvejų daugėja ne pagal teisės aktuose nustatytas sąlygas, teisinė nuostata „Civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba“ paverčiama niekine ir daromas neigiamas poveikis šalies kultūriniam ir kalbiniam tapatumui.

 

  • Kokius vietovardžių klausimus dažniausiai tenka spręsti? Ar ir šios vardyno srities klausimai laikui bėgant keičiasi?

   VLKK išvada reikalinga suteikiant ar keičiant gyvenamosios vietovės vardą. Tokių klausimų buvo padaugėję, kai savivaldybės, sulaukusios ES finansinės paramos, tikslino gyvenamųjų vietovių ribas, mėgino įteisinti anksčiau panaikintų, bet savininkams susigrąžinus žemę atgaivintų kaimų vardus, atsisakyti gyvenamosios vietovės įvardijimo geležinkelio stotimi, suteikti vardą naujai suformuotai gyvenamajai vietovei. Pasitaiko ir vietos gyventojų iniciatyvų patikslinti kaimo vardą. Pagrįstais buvo pripažinti variantai Bardinai ir Bardėnai, Mėnaičiai ir Minaičiai, Šereitlaukis ir Šereiklaukis...

   2018 m. Ignalinos r. savivaldybės administracija pateikė VLKK derinti kaimo vardo Dūkšteliai pakeitimą į Senasis Dūkštas. Vietovardžių specialistai sutiko, kad Dūkštelių keitimui galima pritarti, nors vietoj bendrinėje kalboje lyg ir natūralios formos Senasis labiau tiktų autentiškesnė paprastoji – Senas Dūkštas. (Kadaise iš gyvosios kalbos dar buvo užrašytas variantas Senasiai Dūkštas.) Taigi, buvo rekomenduotas pavadinimas Senas Dūkštas. Vis dėlto, atrodo, liko Dūkšteliai.

   Alytaus r. savivaldybės administracija paprašė išvados dėl naujos, nuo miesto Rytinio pramonės rajono atskirtos, gyvenamosios vietovės vardo Alytupis. Vardas lyg ir neprastas, tačiau tiek kalbininkams, tiek geografams pasirodė netinkamas, nes šalia to kaimo (tiksliau, sodybos) teka ne Alytupis, o Terpinė. Todėl buvo pasiūlyta kitokių kaimo pavadinimo variantų: Terpinėlė, Terpininkai (pagal upėvardį) arba Bandzinai, Bandzinai, Bandziniškis, Bandziniškės, Bandziniškiai (pagal gyventojų pavardę). Siūlėme susitikti su gyventojais ir aptarti (variantų gali būti įvairiausių). Savivaldybės administracija patarimo tarsi klausė, bet nepaklausė. Gyventojų argumentai liko nežinomi – administracija netarpininkavo, patvirtino Alytupio kaimo pavadinimą.

   Norėdama paraginti savivaldybes atidžiau ir atsargiau spręsti gyvenamųjų vietovių vardų suteikimo klausimus, 2019 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija suformulavo konkretesnę Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų ir pavadinimų tvarkymo taisyklių nuostatą: „Gyvenamąsias vietoves nustato ir panaikina, jų teritorijų ribas nustato ir keičia, pavadinimus pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadoje pateiktus pasiūlymus gyvenamosioms vietovėms suteikia ir keičia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos pasiūlymą, pateiktą įvertinus vietos gyventojų nuomonę.“ O atsižvelgdama į raginimus išsaugoti naikinamų gyvenviečių atminimą, įrašė naują punktą: „Gyvenamoji vietovė, kurios visa teritorija priskiriama kitų gyvenamųjų vietovių teritorijoms, panaikinama, o jos buvusioje teritorijoje suformuotai gatvei suteikiamas panaikintos gyvenamosios vietovės vardas.“

   VLKK, konsultuodama dėl gatvių vardų suteikimo, iš seno atkreipdavo dėmesį į krašto vardus. Tai nurodyta 2004 m. rekomendacijoje „Dėl gatvių pavadinimų sudarymo ir rašymo“: „Rekomenduojami gatvių pavadinimai su krašto vietovardžiais, ypač nykstančiais ar išnykusiais.“ Pernai minėti Vietovardžių metai, šiais metais Etninės kultūros globos tarybos rūpesčiu vietovardžių vartojimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialiojo paveldo sąrašą. Reikia tikėtis, kad valstybės dėmesys, visuomenės jautrumas šioms nematerialioms vertybėms neišnyks. Valstybės paramos reikia mokslininkams, rengiantiems „Lietuvos vietovardžių žodyną“ ir skaitmeninę Lietuvos vietovardžių geoinformacinę duomenų bazę. (Žodyno 3 tomo leidybą finansavo VLKK iš koordinuojamos Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos lėšų.)

 

  • Ar VLKK konsultuoja dėl naujų gatvių pavadinimų?

   Dėl gatvių pavadinimų gauti VLKK išvadą nėra būtina, ne visoms savivaldybėms šie klausimai aktualūs, tačiau kai kurios savivaldybės dėl jų konsultuojasi. Pernai, pavyzdžiui, devynios savivaldybės teikė vertinti apie šimtą gatvėvardžių. Daugelis pavadinimų (tarkim, Rūtų ar Mėtų g.) nekelia abejonių, keblumų dažniau pasitaiko būtent dėl vietovardinių ar asmenvardinių. Pavyzdžiui, kuris variantas lietuvių kalboje teiktinesnis: Barbaros Olimpijos Mostovskos g., Onos Radvilaitės-Mostovskienės g. ar dar kitaip. Konkrečiai dėl šio klausimo kalbininkai tarėsi su lietuvių literatūros tyrėjais, o dėl 1863–1864 m. sukilimo dalyvių asmenvardžių užrašymo gatvių pavadinimuose lietuvių kalba diskutavo su Lietuvos istorijos specialistais, pavyzdžiui, Tito Daliausko (plg. Kalinausko) ar Tito Dalevskio g.; Ignoto / Ignaco / Ignacijaus Zdanavičiaus / Zdanovičiaus g. ir pan. Arba pasirenkama įamžinti kokį vietovardį, tačiau jis išrašytas iš žemėlapių rusų, lenkų ar vokiečių kalba – tenka ieškoti lietuviškos formos.

   Klaipėdos krašto vietovardžių klausimus padeda spręsti Dalia Kiseliūnaitė. Jos iniciatyva pavyko patikslinti Klai̇̃pėdos r. ežeriuko vardo Plazė rašybą – dabar oficialus vardas Plócis. Plačiai žinomas klausimas dėl upės vardo variantų Danė, Dangė, Danija – norminiais pripažinti visi trys, o naujesni ginčai dėl ežerėlio vardo Žvejonė ar Svijonė, Svijanė, Svajonė – pirmasis kalbininkų rekomenduojamas rekonstruotas iš vokiškų užrašymų, kiti – bandymai rekonstruoti ne mokslininkų, kaip trečias variantas pakomisės apsvarstytas vėliau atsiradęs – Aulaukio ežeras arba Aulaukis (ne Mumlaukis). Piečiau, Šilutės r. savivaldybės teritorijoje, upių ir upelių vagos pakeistos dar vokiečių laikais formuojant kanalus. Todėl sunkoka nuspręsti, kuriam dabar priklausytų Vilkyčio ar Vilkytės vardas, kurį norėtų atkurti ar bent ženklu pažymėti vietiniai gyventojai. Dabartiniai oficialūs vardai Zuniškė, Cigonė irgi turi savo pagrindą ir istoriją. Tačiau yra bevardžių upelių ar kanalų, pavyzdžiui, Č-1 (toks įvardijimas registre), kuriems galėtų būti suteikti vardai. Apskritai, nors Lietuvių kalbos institute saugomos tarpukariu užpildytos Žemės vardų anketos, ekspedicijų dalyvių surinkti vietovardžiai, bet ir dabar būtų ką rinkti ir užrašinėti ar žymėti skaitmeniniuose žemėlapiuose, pavyzdžiui, geoportal.lt.

 

  • Kada prisireikia rengti nutarimus dėl užsienio vietovardžių?

   VLKK nutarimų dėl vietovardžių nėra daug ir tikriausiai jų daug nereikėtų. Vieni seniausių – nutarimas Nr. 48 dėl valstybių pavadinimų ir Nr. 54 dėl valstybių sostinių pavadinimų. Jie koreguojami atsižvelgiant į aktualius pasikeitimus. Vieni naujausių: Svazilandas pakeitė pavadinimą į Esvatinį, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija į Šiaurės Makedoniją, Kazachstanas pakeitė sostinės vardą iš Astana į Nur Sultanas, o Burundis perkėlė sostinę iš Bužumbūros į Gitegą. Dar yra nutarimas dėl valdų ir kraštų – gana autonomiškų teritorijų (daugelis iš jų salose), bet ne suverenių valstybių – pavadinimų. Ko gero, bus grįžtama prie klausimo dėl Baltarusijos – kol kas oficialūs yra šis pavadinimas ir tradicinis Gudija, bet politinei situacijai pasikeitus gali keistis ir šalies pavadinimas.

  • Dėkojame už atsakymus.

 

(Perskelbta iš žurnalo „Gimtoji kalba“, 2020, nr. 8, p. 7–14.)

____________________ 

Dar žr. VLKK.lt svetainės skyriaus AKTUALIAUSIOS TEMOS poskyriuose Asmenvardžiai ir  Lietuvos vietovardžiai