Spausdinti
Vardyno pakomisės teikimu VLKK pritarė Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcijos parengtam Trakų ežerų vietų vardų sąrašui. Apie tai, kaip sekėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp atkuriamų lietuviškų vietovardžių ir vietinėje daugiakultūrėje, daugiakalbėje aplinkoje vartojamų slaviškų...

 

2010 m. kovo 4 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos posėdyje Vardyno pakomisės teikimu apsvarstytas Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direkcijos parengtas sąrašas „Trakų ežerų vietų vardai“. Posėdžio dalyviai (iš kairės): D. Sinkevičiūtė, A. Ragauskaitė, L. Sokolovaitė, A. Pangonytė, L. Bilkis, V. Vaitkevičius
Medžiagą surinko ir parengė TINP direkcijos darbuotoja Lina Sokolovaitė, archeologijos mokslų dr. Vykintas Vaitkevičius. Pirmąsias kalbos konsultacijas rengėjams suteikė Vardyno pakomisės narys dr. Laimutis Bilkis. Vardyno pakomisė Trakų ežeryno vietovardžius apsvarstė 2009 m. gruodžio – 2010 m. sausio mėn. Svarstymuose dalyvavo pakomisės pirmininkė dr. Alma Ragauskaitė, doc. dr. Daiva Sinkevičiūtė, dr. Marija Razmukaitė, Vidas Garliauskas. Prof. habil. dr. Zigmantas Zinkevičius pateikė siūlymų raštu. Remtasi ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Antano Salio rankraščių fonde rastu Trakų ežerų, salų ir valksmų sąrašu. Tačiau A. Salio sąraše fiksuoti tik 84 vietų vardai (ne visų nustatyta lietuviška forma), o svarstytame sąraše penkių ežerų, iš viso 299 objektų vardai.
Sąrašo pagrindas – trys Centriniame valstybės archyve rengėjų rasti Trakų ežero plano nuorašai, atlikti ranka ant balto popieriaus lakšto, kuriuose surašyti ežerų vietų vardai. Kadangi ant vieno iš planų yra 1930 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugijos antspaudas, spėjama, kad originalas galėtų būti šios draugijos narės prof. M. Znamierowskos-Prüfferowos, kuri tarpukariu studijavo Trakų žvejybos ypatumus Lenkijoje (Poznanėje). Taip pat naudoti istoriniai planai, žemėlapiai ir šaltiniai nuo XVI iki XX a. Iš viso panaudota daugiau kaip 30 leidinių ir šešių pateikėjų (vietinių gyventojų) duomenys. Dauguma literatūros lenkų arba rusų kalba, vienas kitas vokiečių kalba.
A. Ragauskaitės teigimu, TINP direkcijos vietų vardų sąrašas papildys Vilniaus krašto toponiminius duomenis. Su Vardyno pakomisės pagalba atkurtos lietuviškos vietovardžių formos, be jokios abejonės, yra vertingiausia sąrašo dalis. „Bendrame kontekste šios lietuviškos vietų vardų lytys yra labai svarbios kalbos ir tikrinių žodžių tyrimo istorijai. Tačiau negalima pamiršti Trakų regiono savitumo, jam būdingos daugiakalbės aplinkos. Akivaizdu, kad greta lietuviškojo onimų sluoksnio aiškiai funkcionavo ir dalis apslavintų vietovardžių lyčių, be kurių niekaip negalima apsieiti, tiriant senąjį Trakų vardyną“, – taip rengiamo publikuoti Trakų vietų vardų sąrašo reikšmę įvertino pakomisės pirmininkė.    
Posėdžio dalyviai (iš kairės): L. Bilkis, L. Sokolovaitė, V. Vaitkevičius, D. Sinkevičiūtė, A. Ragauskaitė, Pakomisė svarstydama Trakų vietų vardus susidūrė su šiais kalbos klausimais.
1. Kaip ir kiek lietuvinti?
Dauguma sąrašo vietovardžių tiek istoriniuose dokumentuose, planuose, žemėlapiuose, tiek gyvojoje dabartinėje vartosenoje fiksuoti ne lietuvių, o lenkų, rusų, galbūt gudų kalbomis. Iš principo pritarta prof. Z. Zinkevičiaus nuostatai „nelietuviškus pavadinimus keisti lietuviškais, nes tokie ar panašūs praeityje buvo, tik kraštui nutautus užsimiršo“, tačiau riba, kada keisti, kada aplietuvinti ne visada aiški ir neginčytina.
Lietuvintuosius vietovardžius galima skirstyti į tris grupes:
1) tuos, kurių pamatas aiškiai lietuviškas, kalbos specialistams atlietuvinti nebuvo sunku, pvz.:
Gervine, Gerwiałe Gervinė, s.
Holwelis, HołwejaGalvelis, pl., pv.
HialwiarohiGalviaragis, plk.
Kàrwienia, KarwienieKarvinė, buv. s., dab. pss.
[Toń] KierubałaKerubalė, įl.
MażùćMažutis, vlk.
Molergi, Mòliargi Moliaragiai, vlk.
Pàbierża, PobiáržePaberžė, vlk.
2) tuos, kurių liet. atitikmuo nesunkiai nustatomas, pvz.:
Briliantovka, Djamentowa, DeimontovaDeimantinė, s.
Cegielnią królewską Karališka Plytinė, krn.
ChatkaPirkelė, vlk.
Doróga, [Toń] Droga – Kelias, vlk.
KobyłkaKumelė, vlk.
OdrinkaDaržinė, vlk.
OsinniakDrebulynas, vlk.
TresniakNendrynas, pss.
Tačiau nepritarta, pavyzdžiui, siūlymui vartoti Išgertuvės vietoj Pagulianka. Vietoj pirma pasiūlyto Gatvės valksmo nuspręsta teikti pavadinimą Ūlyčios valksmas, vietoj Gulbinės ar Gulbių Tilto valksmo paliktas aplietuvintas pavadinimas Lebiodka (pagal lenk. Lebiodka; mat Trakų apylinkėse yra fiksuotų anksčiau sunormintų tokių vietovardžių, be to, šis žodis slavų kalbose dar gali reikšti pakeliamąjį tiltą, o Gulbių tiltas ežero istorijoje nežinomas), vietoj VelnynėsČertuvka (sala, iš lenk. Czertówka, kurios pavadinimas, manoma, sietinas su panašiai skambėjusia didikės pavarde),  vietoj Elniuko ragasAlenčiko ragas(taip pat greičiausiai asmenvardinės kilmės).
Pakomisė stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp atkuriamų lietuviškų vietovardžių ir vietinių vartojamų slaviškų, greičiausiai atsiradusių vėlai – būtent slaviškoje kalbinėje aplinkoje. Plg.: pagal autentišką lenk. Płytnica, Płytnicze pasiūlytas salos vardas Plytnyčia (ne Plytinė), pagal lenk. Rowczàk, Ravčiák, rus. Ровчяк valksmo vardas – Ravelis (ne Griovelis), pagal lenk. Pálac – valksmo pavadinimas Palocius (ne Rūmas) – tai daugiausia tarmėse vartojamos slavybės. Aplietuvintuosius – adaptuotuosius – vietovardžius galima skirti į trečią grupę.
3) aplietuvinti nelietuviškos kilmės vietovardžiai, pvz.:
Garbarúvka, [Toń] Harbarowa; [Toń] Garbarowa Garbaruvka, vlk.
Jòdalinka Juodalinka, vlk.
Kuchnia, KúchniaKuknia, vlk. (žr. eLKŽ: ×kuknià (brus. кyxня, l. kuchnia)
[Toń] Leszczowa, Leščióvo, ЛесчёвкаLeščinė, vlk. (žr. eLKŽ: ×lẽščius(2) – tokia žuvis, karšis (Abramis brama)
PustelnikaPūstelninko sala (žr. eLKŽ: ×pūstélninkas (-nykas), -ė (l. pustelnik, brus. пycтэльнiк)
ŠtemfáliŠtempeliai, ež. vt., vlk. (žr. eLKŽ: ךtem̃pelis (vok. Stempel)
ZùmarichaZumarika, vlk.
Taip pat nutarta pernelyg nelietuvinti asmenvardžių, pvz.: Pavlovskio valksmo nekeisti į Paulausko valksmą ir pan.
Atskirai minėtina, kad buvo išaiškinti keli vietovardžiai karaimiškos, totoriškos kilmės – Kolzakas (buv. ež., dab. plk., vlk.), Kolzako įlanka; Chazano valksmas, Kahano valksmas. Pirmųjų užrašymus panagrinėjusi LKI totorių kalbos specialistė Galina Miškinienė nurodė, kad šaknis kol-, kal- reiškia ežerą, o zak „švarus, -i“, taigi Kalzak – „švarus ežeras“. Antrieji pavadinimai sietini su terminais chazanas „karaimų dvasininkas“ arba hachamas „vyresnysis dvasininkas, religinis vadovas“ (žr. TŽŽ). Minėtina, kad greta pagrindinio pavadinimo Karaimų sala nutarta teikti ir vėlyvesnį Kopūstinė – rengėjų teigimu, antrasis pavadinimas įsigalėjęs tarp vietinių, mat saloje karaimai augino kopūstus.
 
2. Gimininių žodžių parinkimo problemos
Šiame vietovardžių sąraše teikiama ne visai tipiškų geografinių objektų pavadinimų – tai valksmai (žvejybos vietos ežere, kur traukiami tinklai), užtvarai (kitaip jezai, jezdai, perkalai, paprastai statomi skersai upės žuvims sulaikyti), nepatvarūs objektai – žiemos keliai, nusidriekiantys užšalusio ežero ledu.
Ilgiausiai pakomisė ieškojo lenk. Jaz lietuviško atitikmens, tartasi ir su geografais, ir su ichtiologais. Galiausiai parinktas neutraliausias ir bendriausios reikšmės gimininis žodis – užtvara. (Tik vienu atveju, kai gimininis žodis eina vardu, aplietuvintas svetimžodis teikiamas kaip variantas, būtent Jarencavo užtvara, Jezas, vlk.)
Su gamtininkais konsultuotasi dėl pusiasalio ir valksmo lenk. Babròwaje Gniezdò – liet. Bebrų Lizdas / Gūžta / Ola ? Zoologijos terminologijoje tokie nomenklatūriniai žodžiai kalbant apie bebrų guolius nevartojami, bet „Lietuvos vietovardžių žodyne“ (Vilnius, 2009, t. 1, p. 410) rasta vieta Dubingiuosepavadinimu Bebrų lizdai, todėl Trakų ežerų vietų vardų sąraše nutarta teikti – Bebrų Lizdas, pss., vlk.
Minėtina, kad pakomisė sudėtinių vietovardžių gimininiais žodžiais stengėsi parinkti kuo neutralesnius bendrinės kalbos žodžius, pvz., krantas, įlanka, sekluma. Todėl nebuvo priimtas siūlymas sudėtiniuose vietovardžiuose ar kelianariuose varduose vietoj sekluma vartoti tarminį, Pietryčių Lietuvoje būdingą pavadinimą sėklius. (Išimtis padaryta vienanariam vardui, nutarta teikti Sėklius, vlk.)
 
3. Kiek vardininko, kiek kilmininko formos (sudėtinių) vardų?
Kaip įprasta vietovardžių norminimo darbe, vietovardžiai, jei tik įmanoma, teikiami vardininko formos. Palyginti su pirminiais teikiniais, dabartiniame sąraše Banda(ne Bandos valksmas), Berželis(ne Berželio ragas), Pirtis(ne Pirties valksmas, Totoriškių Kelias(ne Totoriškių Kelio valksmas), Žiemos Kelias(ne Žiemos Kelio valksmas).
Kilmininko formos liko su asmens ar asmenų grupės pavadinimais sudaryti vardai, pvz.: Kęstučio kalnas, Mickevičiaus kalnas, Bernelio kalnas, Karaimų laukai (krantas), Dominikonų sala, Plomėnų upelis, Mažoji Panos įlanka.
Tikriniais vardais pripažinti Bažnyčinis, Sieninis, Šoninis (be žodžio valksmas), Ešerinis (be žodžio ežeras), Raudinė, Liepinė (be žodžio sala), Javinė (be žodžio įlanka).
 
4. Rašybos klausimai
Didžiosios raidės sąraše vartojamos pagal Kalbos komisijos aprobuotame leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (2-asis pataisytas fotografuotinis leidimas. – Vilnius: Mokslas, 1992), § 152, 154 paragrafuose pateiktas geografinių ir topografinių vardų rašybos taisykles: (a) jeigu vardą sudaro du ar daugiau žodžių, visi jie rašomi didžiąja raide, išskyrus tarnybinius žodžius, pvz.: Akmena (ežeras), Alkos Varteliai (valksmas), Į Akmenos Mišką (valksmas); (b) vardą sudarantys giminiai, arba nomenklatūriniai, žodžiai, kurie reiškia to objekto bendrinį pavadinimą, rašomi mažąja raide, pvz.: Algirdo sala (sala), Berželio ragas (ragas), Bareikos sekluma (sekluma), Švento Povilo Kalno įlanka (įlanka).
 
5. Įvardžiuotinės ar paprastosios vardus sudarančių būdvardžių formos?
M. Razmukaitės teigimu, Rytų Lietuvos toponimijoje daugiausia vartojamos paprastosios būdvardžių formos. Norminant šį dėsningumą stengtasi išlaikyti, pvz.: Ilga (Długa), vlk., Plikas kalnas (Лысая гора). Tačiau opoziciniai būdvardžiai mažoji – didžioji vartojami įvardžiuotinėmis formomis: Didžiosios Panendrės ir Mažosios Panendrės (vlk.), Didžioji sala ir Mažoji sala, Didžioji Panos įlanka, Mažoji Vėjinė (vlk.).
Išskirtinis kalno ir valksmo pavadinimas Gilójis (plg. lenk. Góra Giłoj 1846/~1930; [Toń] Gilòj 1930). Dar plg. Akmenos ežero valksmas Gilióji (verstinis iš lenk. [Toń] Głymboka 1930).
 
6. Variantų pripažinimo klausimai
Kai kuriais atvejais, kada negalima atstatyti tikslios vietovardžio formos, o istoriniuose šaltiniuose ar vartosenoje fiksuoti keli vardai, pakomisė nutarė teikti ne vieną norminį variantą.
Šiuo požiūriu išskirtiniai ir dviejų ežerų vardai. Greta visuotinai pripažinto varianto Galvė, ež., nutarta teikti ir variantą Galvys, nustatytą Vytauto Mažiulio (žr. „Apie vardus Trakaĩ ir Galvỹs (Gálvė)“; Baltistica XLI (3), 2006, p. 507–510). 1966 m. Vardyno kartotekoje rastas įrašas A. Vanago ranka duoda suprasti, kad ir jis vardą Galvė laikė neautentišku, bet Galvys dar buvo neįrodytas. Apie tai dar rašęs B. Savukynas: „Gálvė greičiausiai iš *Galvī̃s“. Tačiau pakomisė nesiūlo keisti tiek oficialiojoje, tiek viešojoje vartosenoje nusistovėjusios ežero vardo formos Galvė, tik greta pateikia ir variantą Galvys.
Ežero vardas Luka turi oficialiai pripažintą gretutinį variantą Bernardinų ežeras. Pakomisė nutarė pripažinti istoriniuose šaltiniuose rastą variantą Lanka ir jį teikti trečiuoju. V. Vaitkevičiaus teigimu, pirmasis kalbamojo ežero vardo paliudijimas lenk. Lonke, Lonka... fiksuotas LDK Metrikoje XVI a., pakomisei rengėjai pateikė žemėlapių ir schemų su atitinkamais įrašais iš XIX a. vid. rusų kalba. Jiems ekspedicijose ne tik šioje vietoje girdėti pasakymai lenk. na Luce, o vardyninkams žinoma daugybė vietovardžių su dėmeniu lanka kaip nomenklatūriniu žodžiu ir net kaip vardo dalimi, vienas iš žinomiausių – ež. Krokų Lanka (Šilutės r.). Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“, be to, teikiami trys hominimai lanka, iš jų trečiojo antroji reikšmė „įlanka, užutekis“. Taigi, pakomisės nuomone, šaltiniuose paliudytas ežero vardas Lanka visiškai įmanomas, dėl jo kaip varianto neprieštaravo ir prof. Z. Zinkevičius.
Kiti vietų vardų variantai Trakų ežerų vietovardžių sąraše:
a) Akmenos ežero sąraše 12 objektų su vardų variantais, pvz.: Ašmugója (1), Šmugója (1), įl., vlk.; Báltika (1), Baltãkampis (1), vlk.; Didžióji salà, Alkà (4), s.; Ešerìnis (2), Ašmugója (1), ež.
b) Galvės ežero sąraše 12 objektų su vardų variantais, pvz.: Arãkalnis (1), Rãkalnis (1), kln.; Bažnỹčinė (1), Bažnytė̃lė (2), Krỹžių salà, s.; Karaìmų salà, Kopū̃stinė (1), Atkõčiškės (1), s.; Piliẽs salà, Papilė̃ (3b), s.; Šventãliepė (2), Šventaliẽpės Rãgas (4), vlk.
c) Lukos (Bernardinų, Lankos) ežero – tik paties ežero vardas su dviem variantais.
d) Skaisčio ežero sąraše 5 objektai su vardų variantais, pvz.: Mažóji Vjinė (1), Obelė̃lė (2), vlk.; Pãgaraistis (1), Pãgaliai (1), s.; Pãgaraistis (1), Pãgaliai (1), vlk.
d) Totoriškių ežero sąraše 8 objektai su vardų variantais, pvz.: Chazãno val̃ksmas, Kahãno val̃ksmas, vlk.; Dūdãkalnis (1), Brazinkẽvičiaus kálnas kln.; Į̃ Dainòvskį, Į̃ Pradìnę Mokỹklą, vlk.; Jarencãvo ùžtvara, Jẽzas (2), vlk.; Liežùvis (2), Ragẽlis (2), kyš.; Obelẽvičiaus Daržinė̃ (3b), Vobelẽvičiaus val̃ksmas, vlk.; Obelė̃lė (2), Totõrių Kapinės (3b), vlk.
 
6. Kirčiavimo klausimai
Iškilusius kirčiavimo klausimus padėjo išspręsti Tarties ir kirčiavimo pakomisės nariai prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia ir prof. habil. dr. Antanas Pakerys.
Sąraše vietovardžiai sukirčiuoti (išskyrus juos sudarančius žodžius, pvz., prielinksnius), nurodyta kirčiuotė. Kirčiuotė nenurodoma sudėtinių vietovardžių, jie baigiasi gimininiu žodžiu. Plg.: Karaìmų Laukaĩ (4), vlk., ir Karaìmų laukaĩ, krn. ir kyš.
***
Ilgamečio tiek Lietuvių kalbos komisijos nario, tiek Lietuvių kalbos skyriaus Vardyno skyriaus vadovo prof. Aleksandro Vanago kadaise, kaip prisimena bendradarbiai, itin apgailestauta, kad nėra Vilniaus krašto toponiminių duomenų. TINP direkcijos atliktas sunkus kaupiamasis, tiriamasis ir kartu su Vardyno pakomise – norminamasis darbas užpildys bent vieną baltą toponimijos dėmę šiame plote.
 
Parengė Aistė Pangonytė
Žr. šiuo metu sklebiamą Trakų istorinio nacionalinio parko žemėlapį www.seniejitrakai.lt/interaktyvus-em-lapis/