Spausdinti

Valstybinė lietuvių kalbos komisija Tarties ir kirčiavimo pakomisės teikimu 2021 m. liepos 8 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-14 (k-25) patvirtinto rekomendaciją „Dėl tarptautinės fonetinės abėcėlės pritaikymo bendrinės lietuvių kalbos garsiniams vienetams žymėti“. Kam lietuvių kalbai prireikė tarptautinės fonetinės abėcėlės, komentuoja prof. dr. Asta KAZLAUSKIENĖ ir dr. Rima BAKŠIENĖ. 

     Lietuvių kalbininkai paprastai naudoja lietuvių kalbai pritaikytą, jau tradicine tapusią vadinamąją Kopenhagos transkripciją (toliau KT, 1925 m. priimtą ten vykusioje konferencijoje). Šia transkripcija pavyzdžiai užrašyti įvairiuose leidiniuose, pvz., Antano Pakerio „Lietuvių bendrinės kalbos fonetika“ (I leid. – 1986, II leid. – 1995, III leid. – 2003), Alekso Girdenio „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“ (2003, taip pat Fonologija, 1981; Teoriniai fonologijos pagrindai, 1995; Theoretical Foundations of Lithuanian Phonology, 2014), Vytauto Vitkausko „Lietuvių kalbos tarties žodynas“ (I leid. – 1985, II leid. – 2001). KT rašomi tarmių tekstai, leidžiami tarmių žodynai. 

     Pasaulio lingvistai ir kalbos praktikai dažniausiai naudojasi tarptautine fonetine abėcėle (toliau TFA, angl. IPA – International Phonetic Alphabet, plačiau žr. https://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart). TFA sudaryta remiantis anglų kalba, jos tikslas buvo palengvinti skaitymo balsu mokymą(si). Pirmą kartą TFA buvo paskelbta 1888 m., vėliau daugelį kartų peržiūrėta, tobulinta, pildyta. Dabar TFA, be lotyniškų ir graikiškų raidžių, turi nemažai ir visai naujų rašmenų. TFA užrašomi daugelio kalbų tarimo pavyzdžiai mokslo publikacijose, mokomosiose knygose, žodynuose. Abėcėlė labai paranki gretinant įvairių kalbų garsynus, fonologines sistemas. Todėl TFA naudojama ir mokslo reikmėms (užsienio leidiniuose fonetikos, fonologijos ir kt. straipsniuose pageidaujama pavyzdžius užrašyti TFA), ir praktiniams kalbų mokymo(si) poreikiams (mokyti gimtakalbius ir negimtakalbius taisyklingos tarties, pastariesiems TFA praverčia gretinant gimtosios ir svetimos kalbos garsus). Ši rekomendacija pravers ne tik rengiant bendrinės lietuvių kalbos tarties žodynus, mokslines publikacijas, metodinius leidinius, bet ir bus atrama atliekantiems ir aprašantiems vaikų kalbos ar klinikinės lingvistikos ir kitus taikomosios kalbotyros tyrimus. Atlikus naujų tyrimų rekomendacija ateityje gali ir turi būti peržiūrimos ir tikslinamos.

     Rekomendacija nėra pirmasis bandymas lietuvių kalbai pritaikyti kitą, ne KT, transkribavimo sistemą. TFA rašmenys pateikiami „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ bendrojoje raidžių ir garsų lentelėje 17–19 psl., toliau tekste pavyzdžiai transkribuoti KT (DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas, 2004, I leid. – 1994). Rusiškame leidime (GLJ – Грамматика литовского языка, гл. ред. Б. Амбразас, 1985) pavyzdžiai pateikiami ir TFA, ir KT. Angliškajame leidime (LG – Lithuanian Grammar, ed. Vytautas Ambrazas, 2006, I leid. – 1997) TFA rašmenys pateikti ne tik apibendrinamojoje lentelėje, bet ja transkribuojami ir pavyzdžiai. Tačiau nuo to laiko TFA buvo kelis kartus peržiūrėta ir patikslinta. Kita vertus, DLKG, GLJ ir LG ne visų garsų transkribavimas paremtas moksliniais tyrimais, kurie būtini pasirenkant vieną ar kitą rašmenį garsui pažymėti. Dabar jau esama nemažai fundamentinių darbų, kuriais remiantis galima drąsiau siūlyti TFA pritaikymą lietuvių kalbai. Pirmiausia minėtini fundamentiniai Ryčio Ambrazevičiaus, Astos Leskauskaitės (Ambrazevičius R., Leskauskaitė A. Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas, 2014), Jurgitos Jaroslavienės, Jolitos Urbanavičienės, Jurio Grigorjevo, Inese Indričāne tyrimai (Jaroslavienė J., Grigorjevs J., Urbanavičienė J., Indričāne I. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: balsių ir garsų sąveikos instrumentinis tyrimas, 2019; Urbanavičienė J., Indričāne I., Jaroslavienė J., Grigorjevs J. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: priebalsių instrumentinis tyrimas, 2019).

     Pradinės TFA lietuvių kalbai versijos pradėtos naudoti tarmių tyrimams aprašyti (Bakšienė R., Čepaitienė A. Tarptautinės fonetinės abėcėlės taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės. Baltistica, LII (1), 2017, 105–135) ir rengiant fonetikos vadovėlius (Kazlauskienė A. Bendrinės lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindai, 2018; Kazlauskienė A., Boizou L. Gretinamoji lietuvių ir prancūzų kalbų fonetika, 2018). Intensyvėjant tarptautiniam bendradarbiavimui ir plečiantis kalbos skaitmeninimui būtina turėti ir naudoti suderintą TFA bendrinei lietuvių kalbai versiją.

    TFA sudaro rašmenys ir įvairias garsinės kalbos ypatybes žymintys ženklai (diakritikai). Pagrindiniai balsių ir priebalsių rašmenys parenkami pagal konkrečios kalbos ir TFA teikiamų etalonų artikuliacinių ir psichoakustinių (akustinių) ypatybių panašumus. Transkribuojant bendrinės lietuvių kalbos balsius svarbūs kokybiniai skirtumai (juos rodo skirtingi rašmenys) ir trukmė, žymima diakritiku. Parenkant kokybinius skirtumus rodančius balsių rašmenis vadovautasi naujausiais balsyno tyrimais (Jaroslavienė J., Grigorjevs J., Urbanavičienė J., Indričāne I. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: balsių ir garsų sąveikos instrumentinis tyrimas, 2019). Kintamieji balsyno nariai (tradiciškai vadinami sutaptiniais dvibalsiais) ie, uo dar mažai tirti, todėl parenkant jų rašmenis ([iɛ] ir [uɔ]) pasiremta ankstesnėmis fonetikų įžvalgomis (pvz., Girdenis A. 2009. Vadinamųjų sutaptinių dvibalsių [ie uo] garsinė ir fonologinė sudėtis. Baltistica, T. 44(2), 213–242).

     Bendrinės lietuvių kalbos priebalsiai skiriasi tarimo būdu ir vieta, balsio stygų veikla (šias ypatybes rodo skirtingi rašmenys) bei minkštumu, kuris žymimas specialiu diakritiku. Pagrindiniai priebalsių rašmenys parinkti taip pat vadovaujantis naujausiais Lietuvių kalbos instituto mokslininkų priebalsyno tyrimais (Urbanavičienė J., Indričāne I., Jaroslavienė J., Grigorjevs J. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: priebalsių instrumentinis tyrimas, 2019). Tiesa, dėl dalies priebalsių transkripcijos priimtas konsensusas, nes rekomendaciją rengusių mokslininkų nuomonės ne visada sutapo, o ir ankstesnių tyrimų rezultatai suponuotų kitokią kai kurių priebalsių transkripciją (Ambrazevičius R., Leskauskaitė A. Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas, 2014). Kelis priebalsių transkripcijos atvejus derėtų aptarti atskirai.

    Priebalsiams š ir ž žymėti pasirinkti rašmenys [ʃ] ir [ʒ], pvz.: šakà [ʃɐˈkɐ], žolė̃ [ʒoː2ˈlʲeː]. Reikia pasakyti, kad tai nėra vienintelis ir galbūt ne pats tiksliausias pasirinkimas, bet šiuo klausimu reikėtų išsamesnių tyrimų. Deja, iki šiol atlikti nepateikia vienareikšmio atsakymo.

     Priebalsio v žymėjimas [ʋ] (ženklu, žyminčiu lūpinį dantinį pusbalsį) pasirinktas dėl jo vartosenos dėsningumų samplaikose: lietuvių kalboje dvinarėse ir trinarėse priebalsių samplaikose [ʋ] visada vartojamas tiesiogiai prieš balsį (kaip ir kiti balsingieji priebalsiai [l, m, n, r]), pvz., svi̇̀ro, tvérti, skvarbùs. Lietuvių kalboje žodis ar skiemuo nepradedamas dviem pučiamaisiais priebalsiais, o tokia samplaika susidaryti, jei v būtų laikomas pučiamuoju [v].

     TFA afrikatas (c, č, dz, dž) ir kitus kintamos artikuliacijos garsus siūlo jungti diakritikais „ ͜ “ arba „ ͡͡ “ (pvz., [t͜s] arba [t͡s]). Tačiau dėl praktinių sumetimų pasirinkti digrafai [ʦ], [ʧ], [ʣ], [ʤ], pvz.: cùkrus [ˈʦʊkrʊs], čèkas [ˈʧʲɛkɐs], dzū̃kas [2ˈʣuːkɐs], džiaũgsmas [2ˈʤʲɛʊˑksmɐs].

     Lietuvių kalbotyroje labai trūksta naujesnių dvigarsių tyrimų, todėl, rengiant rekomendaciją, jų transkripcija iš principo paremta ankstesniais Antano Pakerio tyrimais (pvz., Pakerys A. 1968. Lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei akustiniai požymiai. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, t. 3, 97–118) ir pastebėjimais bei įžvalgomis dirbant su garsine medžiaga.

     Daugelio diakritikų parinkimas TFA inventoriuje yra vienareikšmiškas ir didesnių dvejonių nekėlė. Tai balsių ilgumas („ː“, pvz., rãšė [2ˈrɑːʃʲeː]), garsų pusilgumas („ˑ“, pvz., láukia [1ˈlɑˑʊkʲɛ]), priebalsių minkštumas („ʲ“, pvz., kẽlia [2ˈkʲæːlʲɛ], kélti [1ˈkʲæːlʲtʲɪ]), pagrindinis kirtis („ˈ“, pvz., kalbà [kɐlˈbɐ]), šalutinis kirtis („ˌ“, pvz., keturiasdešim̃tas [ˌkʲɛtʊrʲɛzʲdʲɛ2ˈʃʲɪmˑtɐs]), nekirčiuotų žodžių šlijimas („‿“, pvz.: iš namų̃ [ɪʃ‿nɐ2ˈmuː], sakaũ gi [sɐ2ˈkɒʊˑ‿ɡʲɪ]), skiemenų ribų žymėjimas tarp dviejų balsių, priklausančių skirtingiems skiemenims („.“, pvz., pàima [ˈpɐ.ɪmɐ]).

     TFA inventoriuje yra diakritikų, kuriais galima pažymėti pagrindinio tono lygį ar kaitą žodyje, pvz., diakritikas „ ̂“ žymi krintantį pagrindinį toną, „ ̌“ – kylantį. Todėl priegaidėms žymėti būtų galima rinktis minėtus diakritikus. Tačiau tono kaita nėra vienintelis, o kai kuriais atvejais net ne svarbiausias bendrinės lietuvių kalbos priegaidžių skiriamasis požymis. Todėl nuspręsta pasirinkti fonetinių požymių nesuponuojantį žymėjimą: tvirtapradė – „1ˈ“, tvirtagalė – „2ˈ“, pvz., bártis [1ˈbɑˑrʲtʲɪs], bar̃nis [2ˈbɐrʲˑnʲɪs].

     Atskirai reikia paminėti, kad kirčio ir priegaidės diakritikai rašomi prieš skiemenį, o ne prieš skiemens centrą sudarantį balsį ar dvigarsį. Skiemenų ribas siūloma nustatyti remiantis vadinamąja maksimalaus priebalsių junginio, kurio modelis galimas žodžio pradžioje, taisykle (dar vadinama STR taisykle, kur S – pučiamasis, T – sprogstamasis (taip pat ir afrikata), R – balsingasis priebalsis). Todėl transkribuojant tokius žodžius, kaip aistràs, iškasti̇́ems, kirtis ir priegaidė žymėtini prieš str ir st ([ɐɪˈstrɐs], [ɪʃkɐ1ˈsʲtʲiɛms]).

     Lietuvių kalbos intonacija yra menkai tirta, todėl dabar apsispręsta žymėti tik pagrindinius reiškinius: intonacines ir vidines pauzės („ǁ“, „ǀ“, pvz.: Kai̇̃ nustójo lýti, išėjaũ į kiẽmą. [2ˈkɐɪˑ nʊ1ˈstoːjo̟ː 1ˈlʲiːtʲɪ ǀ ɪʃʲeː2ˈjɛʊˑ iː‿2ˈkʲiɛmɑː ǁ]) bei ryškesnius intonacijos kontūro pokyčius (kilimą – „↗“, leidimąsi – „↘“, pvz.: Mamà parė̃jo. [mɐˈmɐ pɐ2ˈrʲeːjo̟ ↘ ǁ], Mamà parė̃jo? [mɐˈmɐ pɐ2ˈrʲeːjo̟ ↗ǁ].

     Transkripcija gali būti standartinė (kai kada dar vadinama fonologine) ir išsamioji (dar vadinama fonetine). Pirmuoju atveju žymimi tik skiriamieji garsų požymiai ir kitos fonologiškai svarbios ypatybės, pvz., priegaidės, kirtis. Transkribuojant išsamiai, žymimos ir garsų ypatybės, atsiradusios dėl gretimų garsų įtakos, kalbėjimo tempo, ar laisvesniems stiliams būdingi ypatumai. Rekomendacijoje nėra pabrėžiama, kas privalu standartinei transkripcijai, o kas priskirtina išsamiajai. Autoriai gali rinktis ir daugiau rašmenų ar ženklų iš TFA arba nežymėti kai kurių neskiriamųjų požymių, teikiamų rekomendacijoje, pvz., balsių papriešakėjimo („ ̟“, pvz.: geriù [ɡʲɛˈrʲʊ̟]), p, t, k aspiracijos žodžio gale prieš pauzę („ʰ“, pvz., bė̇́k [1ˈbʲeːkʰ]), lūpinimo („w“, pvz., tū̃pė [2ˈtʷuːpʲeː]), nosinimo („ ̃“, pvz., nãmo [2ˈnɑ͂ːmõː]) ir kt.

Prof. dr. Asta Kazlauskienė, dr. Rima Bakšienė

Literatūra

Ambrazevičius, R., Leskauskaitė, A., 2014. Priebalsių akustinės ypatybės: palatalizacija ir balsingumas. Kaunas: Technologija.
Bakšienė, R., Čepaitienė, A., 2017. Tarptautinės fonetinės abėcėlės taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės. Baltistica, LII (1), 105–135.
DLKG 2004. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Ambrazas, V. (red.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Girdenis, A., 2003. Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Girdenis A. 2009. Vadinamųjų sutaptinių dvibalsių [ie uo] garsinė ir fonologinė sudėtis. Baltistica, T. 44(2), 213–242.
Girdenis, A., 2014. Theoretical foundations of Lithuanian phonology. Vilnius: Eugrimas.
GLJ 1985. Грамматика литовского языка, гл. ред. Б. Амбразас. Вильнюс: Мокслас.
IPA Chart: http://www.internationalphoneticassociation.org/content/ipa-chart, available under a Creative Commons Attribution-Sharealike 3.0 Unported License. Copyright © 2018 International Phonetic Association.
Jaroslavienė, J., Grigorjevs, J., Urbanavičienė, J., Indričāne, I., 2019. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: balsių ir garsų sąveikos instrumentinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Kazlauskienė, A., 2018. Bendrinės lietuvių kalbos fonetikos ir fonologijos pagrindai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
Kazlauskienė, A., Boizou, L., 2018. Gretinamoji lietuvių ir prancūzų kalbų fonetika. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
LG 2006 – Lithuanian Grammar, ed. V. Ambrazas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Pakerys A. 1968. Lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei akustiniai požymiai. Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga, t. 3, 97–118.
Pakerys, A., 2003. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Enciklopedija.
Urbanavičienė, J., Indričāne, I., Jaroslavienė, J., Grigorjevs, J., 2019. Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje: priebalsių instrumentinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Vitkauskas, V., 2001. Lietuvių kalbos tarties žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.