Spausdinti
, rašyba
Rašybos grupė apsvarstė veiksmažodžių, rašomų su nosinėmis esamajame laike, rašybos pakeitimo galimybes ir galimas pasekmes.

Pradėjo darbą šių metų balandį Kalbos komisijos sudaryta darbo grupė rašybos taisyklėms peržiūrėti. (Čia pateikiami darbo grupės narių svarstyti klausimai, argumentai, nuomonė, planuojami keisti dalykai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rašybos taisyklės nėra pakeistos.)

Pirmasis svarstytas klausimas nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyse. Klausimo rengėjos – dr. Daiva Vaišnienė (grupės vadovė) ir doc. Nijolė Linkevičienė – siūlė diskutuoti tik dėl vienos taisyklės, būtent įsidėmėtinos esamojo laiko veiksmažodžių rašybos.

Nosinių balsių rašyba esamojo laiko veiksmažodžių šaknyse tarp svarstytinų klausimų atsirado visuomenės (ypač mokytojų) pageidavimu. Teigiama, kad sunku įsiminti rašybą tokių žodžių, kurių viena gramatinė forma (esamasis laikas) turi nosinį balsį šaknyje, o kita (pvz., būtasis kartinis laikas) – ne, nors abu tariami vienodai, pvz., šąla ir šalo. Kas kita, kai nosinių balsių rašybą galima paaiškinti gyvojoje kalboje vykstančia jų kaita su mišriaisiais dvigarsiais ar ilgaisiais balsiais, pvz., grįžti, grąža, gręžtis; lįsti, lindo.

N. Linkevičienė pareiškė nuomonę, kad jeigu istorinė rašyba ir palaikytina, tai tik tų žodžių, kurie visose gramatinėse ir darybinėse formose rašomi vienodai (pvz., ąžuolas, ąžuolų, ąžuoliukas, ąžuolynas). Dėl įsidėmėtinos rašybos veiksmažodžių, atkreipusi dėmesį, kad dabartinėje vartosenoje minėtų veiksmažodžių kirčiuotos formos (pvz., šąla ir šalo) tariamos vienodai, ji siūlė: kaip pagrindines palikti esamojo laiko veiksmažodžių formas su nosine šaknyje (šąla, bąla, gęsta), tačiau skliaustuose pateikti ir variantus be nosinių (šala, bala, gesta). Spėjama, kad variantai pasikeistų vietomis, nes jau ir šiuo metu nosinių balsių rašyba esamojo laiko veiksmažodžių šaknyje grindžiama mechanišku mokymusi.

A. Smetona paantrino, kad dabartinėje bendrinėje kalboje nėra jokio skirtumo tarp šaknies balsių bąla, sąla, mala, kala arba tęžta ir brežta (nors yra težta, bet nėra težė). Jis atkreipia dėmesį į faktą, kad šiuolaikinėje bendrinėje kalboje nosinių garsų nebuvo – jie išnyko iki jos susiformavimo, o nosinės raidės yra palyginti naujas dalykas. Tad, jo nuomone, ši rašybos taisyklė galėtų būti pakeista.

Svarstytojai gręžėsi į rašto istoriją, mat bandymų atsisakyti nosinių balsių esamojo laiko veiksmažodžiuose jau būta. Pavyzdžiui, rašome lyja, gyja, būva, žūva, pūva, nors kadaise K. Būga siūlė tokius veiksmažodžius rašyti su nosinėmis: lįja, gįja, bųva, žųva, pųva. Atsisakyti į, ų nebuvo keblu, nes jie pakeisti ilguosius balsius žyminčiomis raidėmis y, ū. Specialias raides ilgiesiems balsiams a, e siūlė įsivesti A. Salys, P. Skardžius, J. Talmantas „Rašybos reformos projekte“ (1933): visus prigimtinio ilgumo balsius, kurie ilgi ir be kirčio, žymėti su ilgumo brūkšneliu, nes jie „tariami tik ilgai, ne pro nosį“. Šis siūlymas neįsigalėjo ir, nesant a, e ilgumą rodančių raidžių (kaip i, u rodo y, ū), liko istorinių nosinių balsių, dabar tiesiog ilgai tariamų, rašyba su nosinėmis ą, ę (šąla, bąla, mąžta, gęsta ir kt.).

D. Vaišnienė pateikė argumentų ir už (minėtieji argumentai), ir prieš rašybos keitimą. Pirmiausia ji atkreipė dėmesį, kad įsidėmėtinos rašybos veiksmažodžių nėra daug ir metams bėgant jų vis mažėja: „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (1992) ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateikti 24 veiksmažodžiai su nosinėmis esamajame laike, didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ jų yra apie 50, o J. Jablonskio laikais jų būta net 100. A. Malakausko teigimu, redaguojant todėl problemų ir nepasitaiko, kad retas kuris iš tų ypatingos rašybos veiksmažodžių šiuolaikiniuose raštuose bepasitaiko. Iš A. Kazlauskienės pateiktų VDU tekstyno duomenų (imtis 100 mln. žodžių) matyti, kad šiuolaikiniuose tekstuose populiaresni tik gęsta ir šąla, dar vartojami mąžta, bąla ir šiek tiek tęžta, o daugiau iš viso tekstyne nerasta. Iš vartojamų maždaug 1 proc. atvejų parašyta klaidingai – be nosinės. Rašybos grupės nariai spėjo, kad klaidos dažniausiai daromos ne dėl tų kelių ar keliolikos veiksmažodžių rašybos nemokėjimo, bet iš nemokėjimo nustatyti veiksmažodinių formų darybos pamato, plg.: šąla – šąlantis, šąlant ir pan.

Antras dalykas – kai kurios tarmės iki šiol yra išlaikiusios nosinius dvigarsius arba buvusius nosinius garsus rodo atliepiniai. Pavyzdžiui, rytų aukštaičiai, R. Vladarskienės teigimu, vienodai taria šu͘la (šąla) ir žu͘sis (žąsis).

Atsisakius nosinių (ir nesant ilgumą žyminčių raidžių) pakistų žodžio skiemenų struktūra: buvęs ilgasis skiemuo taptų iš prigimties trumpuoju (padėtinio ilgumo a, e šaknyje iš prigimties laikytini trumpaisiais balsiais). Nekirčiuotame skiemenyje a ir e ilgumo nebeliktų. Tai lemtų kirčiavimo modelio pakitimus: priešdėlinėse veiksmažodžių formose (ir atitinkamai vediniuose) kirtis šoktų į priešdėlį, pvz.: šálti, šãla, šálo – sušálti, sùšalu, sùšalo; gesti, gesta, geso – užgesti, ùžgesta, ùžgeso. Taigi paskui rašybos pakeitimą sektų kirčiavimo sistemos pokyčiai, o kol kas, nors nepriešdėlinės formos nekirčiuotoje pozicijoje retai kieno beištariamos (pvz., šalù, šalaĩ), bet nėra tekę girdėti priešdėlyje kirčiuotos formos (pvz., sùšalu ar sùšalai).

Nenosiniai rašybos variantai pastebėti didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“, kaip šąla (šala). Tarminių variantų šiame žodyne išties teikiama nemažai, tačiau, daugelio Rašybos grupės narių nuomone, įvairios gretybės, kaip šąlsta, šala, šanla, šalna, šulna, šūlna, nėra teiktinos „Dabartinės kalbos žodyne“ ar „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“.

N. Sližienė atkreipė dėmesį, kad pirminiams veiksmažodžiams būdingas tam tikras santykis tarp esamojo ir būtojo kartinio laiko kamienų ir kamiengalių (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, 1997, p. 330). Veiksmažodžių, esamojo laiko šaknyje turinčių intarpą (arba nosinę balsę), esamojo laiko kamiengalis yra a, o būtojo kartinio laiko – o, pvz.: šąla, šalo; klęra, klero; gęsta, geso ir t. t. O veiksmažodžių, kamienuose turinčių balses a, e, esamojo laiko kamiengalis yra a, bet būtojo kartinio laiko kamiengalis yra ė, pvz.: bãra, bãrė; nìša, nìšė ir t. t. (plg. LKŽ teikia variantus: šala, šalė, tada ir sùšalė). Nosines balses pakeitus paprastomis, veiksmažodžiai nebepritaptų nei prie vieno, nei prie kito darybinio tipo, taigi toks keitimas būtų struktūrinis.

Atsižvelgusi į tai, kad istorinės nosinių raidžių veiksmažodžių esamojo laiko šaknyse rašybos pakeitimas sukeltų gramatinius struktūrinius ir kirčiavimo sistemos pokyčius, įvertinusi, kad bendrinėje kalboje tie veiksmažodžiai nyksta (vietoj mažti, mąžta... populiarėja mažėti, mažėja..., sušlamti, sušląma... plinta sušlamėti, sušlama..., vietoj krešti, kręšta – krešėti, kreši... arba nosininis veiksmažodis išstumiamas kito panašios ar tos pačios reikšmės, kaip pūti, pūva (pūna) vartosenoje pirmauja vietoj trešti, tręšta...), Rašybos grupė nutarė pakomisei nesiūlyti keisti įsidėmėtinos ą, ę rašybos veiksmažodžių šaknyse, o „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ rengėjams patarta jų teikti mažiau – tik dažniau vartojamus.

Bendru Rašybos grupės sutarimu pritarta šaknies tįs- varianto su ilgąja y (tys-) naikinimui. Iki šiol kildavo klausimų, kada vartoti tįsoti, tįso, tįsojo, o kada tysoti, tyso, tysojo. Pirmasis variantas labiau sietas su tąsa (plg.: 'būti nusitęsusiam', 'būti nutįsusiam'), antrasis – su tiesti, tiesia, tiesė. Variantą su y, atskridamas reikšmę 'gulėti, būti išsitiesusiam', teikė „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Nuo šiol siūloma tiek veiksmažodį, tiek bendrašaknius žodžius rašyti su į, kaip teikiama didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (2-oji reikšmė nusakyta taip pat 'būti paguldytam, ištiestam, riogsoti').

Taigi, ąžuolas, žąsis, drąsa, drąsus (drįsti), kąsnis (kąsti, kanda, kando), tąsa (tįsti, tęsti) ir pan. neabejotinai ir toliau bus rašoma su nosinėmis raidėmis, kol kas teks įsidėmėti ir keletą veiksmažodžių, esamajame laike rašomų su nosinėmis, nors Rašybos grupės nariai – įvairių kalbos institucijų atstovai – stebės, kaip kinta jų vartosena tarmėse ir bendrinėje kalboje ir po kurio laiko galbūt prie šio rašybos klausimo dar grįš.

Parengė Aistė Pangonytė

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ir „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ (1992, p. 18) pateikti 24 veiksmažodžiai, esamajame laike rašomi su nosinėmis ą, ę:

 

balti, bąla
gesti, gęsta
gležti, glęžta
glerti, glęra
gverti, gvęra
kerti, kęra
kežti, kęžta
klerti, klęra
knežti, knęžta
krešti, kręšta
mažti, mąžta
nukarti, nukąra
salti, sąla
sarti, sąra
skarti, skąra
sučežti, sučęžta
sušlamti, sušląma
sušnarti, sušnąra
šalti, šąla
šašti, šąšta
težti, tęžta
trešti, tręšta
žabalti, žabąla
žalti, žąla