Spausdinti

Prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia komentuoja 24-ąją kirčiavimo rekomendaciją „Dėl moterų tradicinių pavardžių kirčiavimo“ (patvirtintą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. gruodžio 19 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-10 (k-24). 

     Priesaginių moterų pavardžių kirčiavimas glaudžiai susijęs su priesaginių apeliatyvų kirčiavimu, o šis nestovi vietoje, kinta. Tie realiojoje vartosenoje vykstantys kitimai, išplitę variantai, nesikertantys su kirčiavimo sistema, yra įteisinti keliose rekomendacijose. Kitimų negali nepatirti ir asmenvardžių kirčiavimas, tad ir čia rekomendacijos būtų ne pro šalį. Tas pats asmenvardis, kaip ir apeliatyvas skirtingose tarmėse, gali būti kirčiuojamas nevienodai, tą pačią pavardę ãtskiros šei̇̃mos, gi̇̀minės, pavardė̃s savininkai gali kirčiuoti skirtingai. Antai vienur sakoma Vãlentas, kitur – Valeñtas, Bi̇̀ržų apylinkėse užfiksuota pavardė Gãrastas, o šalyje žinomas asmuo teigia esąs Garãstas. Pavardės su produktyviomis kirčiuotomis priesagomis gali turėti skirtingas priegaides, plg.: Kazláuskas ir Kazlaũskas, Kami̇̀nskas ir Kamiñskas. Iš šių pavardžių su priesaga -ienė padarytos moterų pavardės tradiciškai būtų taip pat nevienodai kirčiuojamos, taigi Vãlentienė ir Valenti̇́enė, Gãrastienė ir Garasti̇́enė, Kazláuskienė ir Kazlauski̇́enė, Kami̇̀nskienė ir Kaminski̇́enė. Vis dėlto bendrinė vartosena negali atsižvelgti į visus tarminės prozodijos niuansus. Yra nusistovėjusi tam tikra kodifikacijos praktika. Antai paisoma vyriškųjų pavardžių kirčio vietos skirtumų, nesikertančių su bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, bet priesagų variantai su skirtingomis priegaidėmis nėra įprasti, taigi tokios priesagos kaip -auskas, -inskas, -aitis, -ė, -ytis, -ė, gavusios kirtį, kodifikuojamos tik kaip tvirtapradės, nors dviem paskutinėms net bendrinės kalbos pamato tarmėje būdingas tvirtagalis tarimas.

     Dar vienas dalykas neišleistinas iš akių: oficialiuose dokumeñtuose asmenvardžiai kartais užrašomi su klaidomis, pasitaiko paliktų tarminių formų. Tókius asmenvardžius irgi reikia ištarti, sukirčiuoti. Antai aukštaičiuose nerẽta moterų pavardžių, į pasus patekusių su priesaga -(i)aitė, o ne -ytė (tarminė priesaga yra -yčia ar -ytė), pavyzdžiui: Grybáitė, Raugaláitė, Stundžáitė ar Stundžiáitė, o ne Grybýtė, Raugalýtė, Stundžýtė, kaip turėtų būti pagal bendrinės kalbos taisykles (plg. pamatines vyriškąsias pavardes Grybė, Raugalė, Stundžia). Dokumeñtuose aptiksime moterų pavardžių su priesaga -(i)utė vietoj bendrinėje kalboje kodifikuojamos -(i)ūtė (žr. rekomendacijos 2.3 punktą), pavyzdžiui: Černiùtė, Rojùtė, Zujùtė, Vėlavičiùtė (iš Černius, Rojus, Zujus, Vėlavičius). Labai neįprastai užrašytas pavardes, kaip antai Tamašunienė (iš Tamašunas), turėtume kirčiuoti pagal taisyklingos rašybos pavyzdžius, taigi Tamašùnienė, plg. Tamaš(i)ū́nienė (iš Tamaš(i)ū́nas).

     VLKK apsvarstytoje ir skelbiamoje naujoje kirčiavimo rekomendacijoje yra susistemintas bendrinei vartosenai teikiamas priesaginių moterų pavardžių kirčiavimas, kuris akcentològų darbuose aprašomas, paprastai probėgšmais, drauge su priesaginių daiktavardžių apeliatyvų kirčiavimu. Skyrium moterų pavardžių kirčiavimą trumpai apžvelgia šių eilučių autorius mokykloms skirtame žinyne, o plačiausiai, pateikdama daugybę pavyzdžių, – Valerija Vaitkevičiūtė.

     Tradicinės moterų pavardės bendrinėje kalboje yra šešių priesagų, siauriau ar plačiau vartojamų ir apeliatyvų daryboje, vediniai, padaryti iš pamatinių vyriškųjų (tėvo) pavardžių. Priesagos -ytė, -utė ir -(i)ūtė) yra kirčiuotos, -(i)uvienė nekirčiuota, o -aitė ir -ienė būna ir kirčiuotos, ir nekirčiuotos. Visais atvejais, kai priesagos kirčio negauna, moterų pavardės išlaiko pamatinių vyriškųjų pavardžių kirčio vietą ir priegaidę.

     Tvirtapradę priesagą -ýtė ir pastovų kirtį gauna pavardės, padarytos iš vyriškųjų pavardžių su vienaskaitos vardininko galūnėmis ‑is, ‑ys, -ė, -ia ir -a po joto (2.1), pavyzdžiui: Antanaitýtė (iš Antanaitis), Blažýtė (iš Blažys), Gervýtė (iš Gervė), Stundžýtė (iš Stundžia), Skujýtė (iš Skuja).

     Priesagą -ùtė gauna pavardės, išvestos iš vyriškųjų pavardžių, turinčių vns. vardininko galūnę -us (2.2), pavyzdžiui: Vaitkùtė (iš Vaitkus), Martinkùtė (iš Martinkus). Moterų pavardėms, padarytoms iš vyriškųjų pavardžių su vns. vardininko galūne ‑ius ar -us po joto, tradiciškai segama tvirtagalė priesaga ‑(i)ū̃tė (2.3), gražiai deranti su -utė (abiem atvejais pavardės kirčiuojamos pagal 2-ąją kirčiuotę), pavyzdžiui: Žiliū̃tė (iš Žilius), Baldžiū̃tė (iš Baldžius), Janavičiū̃tė (iš Janavičius), Zujū̃tė (iš Zujus), Karaciejū̃tė (iš Karaciejus). Rekomendacijoje šalia tvirtagalės teikiama ir tvirtapradė priesaga ‑(i)ū́tė, taigi ir Žiliū́tė, Baldžiū́tė, Janavičiū́tė, Zujū́tė, Karaciejū́tė (1-oji kirčiuotė). Ši priesaga yra pažįstama realiajai vartosenai, o jos atitikmuo priesaga ‑(i)ū́čia plačiai vartojama šiaurinėse ir šiaurrytinėse aukštaičių patarmėse. Tvirtapradė priesaga ‑(i)ū́tė, nors ir nekoreliuojanti su artimiausia „giminaite“ -ùtė, pritampa prie kirtį gavusių tvirtapradžių priesagų -ýtė bei -áitė. Kaip žinoma, vakarų aukštaičių patarmėje priesagos -aitė, -ytė ir -(i)ūtė kirčiuotoje pozicijoje paprastai yra tvirtagalės.

     Priesagą -aitė gaunančioms moterų pavardėms būdingas pastovus kirtis, 1-oji kirčiuotė, o pati priesaga būna ir nekirčiuota, ir kirčiuota tvirtapradė. Nekirčiuotą priesagą gauna pavardės, padarytos iš vyriškųjų pavardžių su priesagomis -ė́nas, -ýnas ir ‑(i)ū́nas (3.1), pvz.: Tumė́naitė (iš Tumė́nas), Jonýnaitė (iš Jonýnas), Šimkū́naitė (iš Šimkū́nas), Balčiū́naitė (iš Balčiū́nas). Kirčiuota priesaga -áitė būdinga pavardėms, kurių pamatas yra ki̇̀tos vyriškosios pavardės su vns. vardininko galūnėmis -as ir –a (3.2), pvz.: Daukšáitė (iš Daukšas ar Daukša), Radviláitė (iš Radvilas ar Radvila), Ivanauskáitė (iš Ivanauskas), Katináitė (iš Katinas), Ramonáitė (iš Ramõnas).

     Moterų pavardžių priesaga -ienė taip pat būna ir nekirčiuota, ir kirčiuota tvirtapradė. Šio tipo pavardžių kirčiavimo kodifikacija, rodos, gerokai atsilikusi nuo realiosios vartosenos, todėl rekomendacijoje teikiama daugiausia naujovių. Kirčiuota priesaga -i̇́enė ir 1-oji kirčiuotė būdinga pavardėms, padarytoms iš vyriškųjų pavardžių, kurios turi a) kirčiuotas vns. vardininko galūnes -à, -ė̃ ir -ỹs (4.1.1) arba b) kirčiuotą trumpą ar tvirtagalį priešpaskutinį vns. vardininko skiemenį (4.1.2), pvz.:
a) Alekni̇́enė (iš Aleknà), Būdi̇́enė (iš Būdà), Vėgėli̇́enė (iš Vėgėlė̃), Kairi̇́enė (iš Kairỹs), Šakali̇́enė (iš Šakalỹs);
b) Šimi̇́enė (iš Ši̇̀mas), Katili̇́enė (iš Kati̇̀lius), Pumputi̇́enė (iš Pumpùtis), Strazdi̇́enė (iš Strãzdas), Karveli̇́enė (iš Karvẽlis), Ramoni̇́enė (iš Ramõnas), Kapoči̇́enė (iš Kapõčius), Martinki̇́enė (iš Martiñkus).

     Išimtis – iš dviskiemenių vyriškųjų pavardžių su galūne -(i)us padarytos ištekėjusių moterų pavardės, gaunančios arba nekirčiuotą priesagą ‑(i)uvienė, arba kirčiuotą ‑i̇́enė (4.4), taigi, galima rinktis Sùtkuvienė ar Sutki̇́enė (iš Sùtkus), Põciuvienė ar Poci̇́enė (iš Põcius), Bal̃džiuvienė ar Baldži̇́enė (iš Bal̃džius), plg. anksčiau nurodytas kirčiuotą priesagą turinčias pavardes Kapoči̇́enė, Martinki̇́enė, i̇̀švestas iš daugiaskiemenių vyriškųjų pavardžių su ta pačia galūne.

   Nekirčiuota priesaga -ienė būdinga pavardėms, padarytoms iš vyriškųjų pavardžių, kurios turi a) kirčiuotas tvirtaprades priesagas -áitis, -(i)áuskas, -ė́nas, -ýnas, -i̇̀nskas, -(i)ónis, ‑(i)ū́nas (4.2.1) arba b) kirčiuotas priesagas -ãvičius, -ẽvičius (4.2.2), pvz.:
a) Juozáitienė (iš Juozáitis), Jankáuskienė (iš Jankáuskas), Šimė́nienė (iš Šimė́nas), Aleksýnienė (iš Aleksýnas), Žili̇̀nskienė (iš Žili̇̀nskas), Mackónienė (iš Mackónis), Tamošiū́nienė (iš Tamošiū́nas);
b) Petrãvičienė (iš Petrãvičius), Katkẽvičienė (iš Katkẽvičius).

     Reikia pasakyti, kad realiosios vartosenos tyrimai rodo kai kurias šios grupės pavardes linkstant į priesagos kirtį. Antai tiek jaunimas, tiek vidurinės kartos atstovai daug dažniau kirčiuoja Čiurlioni̇́enė, o ne Čiurliónienė, jaunimo apylygiai sukirčiuota Pakėni̇́enė ir Pakė́nienė. Kol kas variantų šiuo atveju nesiūloma, nes trūksta išsamesnių bendrinės kalbos vartotojų apklausų. 

     Toms tradicinėms ištekėjusių moterų pavardėms, kurios padarytos iš vyriškųjų pavardžių a) su tvirtapradžiu antruoju nuo galo skiemeniu (4.3.1) arba b) su kirčiuotu trečiuoju ar tolesniu nuo galo skiemeniu (išskyrus šio tipo pavardes, nurodytas 4.2.2 punkte), teikiami variantai tiek su nekirčiuota, tiek kirčiuota priesaga ienė, pvz.:

a) Gérvienė ir Gervi̇́enė (iš Gérvė), Gáulienė ir Gauli̇́enė (iš Gáulia ar Gáulė), Kárpienė ir Karpi̇́enė (iš Kárpis); Pabéržienė ir Paberži̇́enė (iš Pabéržis), Nausė́dienė ir Nausėdi̇́enė (iš Nausė́da), Rimgáilienė ir Rimgaili̇́enė (iš Rimgáila), Kairiū́kštienė ir Kairiūkšti̇́enė (iš Kairiū́kštis), Kazánskienė ir Kazanski̇́enė (iš Kazánskis), Vladárskienė ir Vladarski̇́enė (iš Vladárskis), Dobrovòlskienė ir Dobrovolski̇́enė (iš Dobrovòlskis); 
b) Vãbalienė ir Vabali̇́enė (iš Vãbalas), Jómantienė ir Jomanti̇́enė (iš Jómantas), Kãtinienė ir Katini̇́enė (iš Kãtinas), Gi̇̀rininkienė ir Girininki̇́enė (iš Gi̇̀rininkas), žr. rekomendacijos 4.3.2 p.

     Iki šiol tókios ir panašios pavardės buvo teikiamos tik su nekirčiuota priesaga, tačiau realiosios vartosenos tyrimai rodo, kad priesagos kirtis šiuo atveju yra vyraujantis arba vos ne visuotinis. Beveik visi jaunimo atstovai (iš įvairių Lietuvos vietų apklausta per du šimtai) kirčiuoja Šerni̇́enė (iš Šérnas), Stirni̇́enė (iš Sti̇̀rna), Žvirbli̇́enė (iš Žvi̇̀rblis), Žiogi̇́enė (iš Žiógas), Briedi̇́enė (iš Bri̇́edis), Dulki̇́enė (iš Dùlkė), Gervi̇́enė (iš Gérvė), Karpi̇́enė (iš Kárpis); didžioji dalis – Vabali̇́enė (iš Vãbalas), daugiau nei trečdalis – Tumini̇́enė (iš Tùminas). Mažiausiai keturi penktadaliai vidurinės kartos bendrinės kalbos vartotojų taip pat kirčiuoja minimųjų pavardžių priesagą: Berži̇́enė (iš Béržas), Briedi̇́enė (iš Bri̇́edis), Gruodi̇́enė (iš Grúodis), Vabali̇́enė (iš balas). 

     Aptartųjų pavardžių variantai su priesagos kirčiu turėjo būti teikiami gerokai anksčiau. Kodifikuojant apeliatyvų kirčiavimą, panašių variantų, tiesa, tik vieno kito, būta, plg. DŽ3–4viršininki̇́enė ir vir̃šininkienė (iš vir̃šininkas), hercogi̇́enė ir hèrcogienė / her̃cogienė (iš hèrcogas / her̃cogas). Priesaginio kirčio variantas šiuo atveju net laikomas įprastesniu. Remtasi turbūt vartosena, ne senąja taisykle, prie kurios pirmuoju atveju DŽ7 grįžo, teikdamas vir̃šininkienė ir viršininki̇́enė (variantai sukeisti vietomis). Keletą kartų pažeidžiant tradicinę taisyklę priesagos -ienė vediniai kodifikuoti tik su priesagos kirčiu, pavyzdžiui: DŽ2 teikia kunigaikšti̇́enė (iš kunigáikštis), DŽ3–6vikonti̇́enė (iš vikòntas). Vėlesniuose DŽ leidimuose, matyt, „prisiminus“ taisyklę, pridėtas variantas kunigáikštienė (DŽ3–7; taip kirčiavo Frydrichas Kuršaitis), vikòntienė (DŽ7). Taigi realioji vartosena rodo, kad kirtis keliasi į priesagą -ienė, nepriklausomai nuo pamatinio žodžio priešpaskutinio skiemens priegaidės ar tolesnio nuo galo skiemens kirčio.

     Kirtį kamiene išlaiko tik stiprios tvirtapradės ir kelios ki̇̀tos priesagos, pavyzdžiui, Barkáuskienė (iš Barkáuskas), Kondratãvičienė (iš Kondratãvičius).

Prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia

(Skelbiama iš „Gimtoji kalba“, 2020 m. nr. 1, p. 10–13.)