Spausdinti
Kviečiame susipažinti su kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių principus nustatančio 60-ojo komisijos nutarimo 5 punkto nauja redakcija (projektas).

Gegužės–birželio mėnesiais išplėstinė Vardyno pakomisė iš naujo svarstė kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principus, nustatytus komisijos 60-ojo nutarimo 5 punkte. Svarstymuose išklausyta žiniasklaidos, geografų, kartografų, Migracijos tarnybos atstovų nuomonė, įvertinti sociologinio tyrimo „Lietuvos gyventojų požiūris į svetimvardžių rašymą“ rezultatai. Kviečiame susipažinti su nauja punkto redakcija (toliau teikiamas naujas ir senas variantas):

(Projektas)

Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principai

1. Lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai vartojami originalia arba adaptuota forma.

1.1. Mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose (enciklopedijose, žinynuose, mokslo žurnaluose ir pan.), specialiuose tekstuose asmenvardžių ir retesnių vietovardžių vartojamos originaliosios formos, o labiau paplitę lietuvių kalboje vietovardžiai adaptuojami.

1.2. Periodinėje spaudoje leidėjų pasirinkimu nuosekliai vartojamos originaliosios arba adaptuotos asmenvardžių formos, vietovardžiai paprastai adaptuojami.

1.3. Kituose plačiajai visuomenei skirtuose leidiniuose vartojamos adaptuotos asmenvardžių ir vietovardžių formos.

2. Nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai transkribuojami, t. y. perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą, arba transliteruojami, t. y. perrašomi lotyniško pagrindo rašmenimis paraidžiui:

2.1. Lietuvių kalboje paprastai vartojamos transkribuotos nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžių ir vietovardžių formos, pvz.: Abd as Sabur Salach, Jurijus Otkupščikovas, Čeliabinskas.

2.2. Labiausiai tarptautiniu mastu paplitusios transliteruotos formos gali būti vartojamos kaip lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžių ir vietovardžių originalios formos, pvz.: Mahmoud Abbas, Miyazaki.

2.3. Specialioms reikmėms (bibliografijoje, kartografijoje ir pan.) taikoma transliteracija su specialiais diakritiniais ženklais, pvz., LST 1307:1993, STANAG, GOST-83 (GOST 16876-71).

3. Tradicinės asmenvardžių ir vietovardžių formos (tarp jų ir verstinės) išlaikomos visais atvejais, pvz.: Karolis Didysis, Petras Pirmasis, Tomas Akvinietis, šv. Antanas, Anglija, Lenkija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Daugpilis, Dauguva, Šv. Lauryno upė, Krokuva, Paryžius, Varšuva, Viena, Genuja, Mantuja, Raudonoji jūra, Ramusis vandenynas, Žaliojo Kyšulio salos.

Taip pat visais atvejais vartojamos Kalbos komisijos tvirtinamos valstybių ir jų sostinių pavadinimų formos.

4. Greta originaliųjų formų skliaustuose rekomenduojama pateikti adaptuotąsias, o greta adaptuotųjų ir tradicinių – originaliąsias formas. Atitinkamai greta transkribuotų formų gali būti pateikiamos transliteruotos, o greta transliteruotų formų rekomenduojama nurodyti transkribuotas formas.

PASTABA. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais patvirtintos perrašos į lietuvių kalbą taisyklės iš šių nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų:
a) kinų kalbos (1996 m. vasario 8 d. nutarimas Nr. 52 „Dėl kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“; Žin., 1996, Nr. 15-410);
b) japonų kalbos (1997 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 61 „Dėl japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“; Žin., 1997, Nr. 63-1491);
c) hebrajų kalbos (1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl Biblijos vardų adaptavimo principų“; Žin., 1997, Nr. 84-2122);
d) sanskrito (2000 m. kovo 2 d. nutarimas Nr. 1 (75) „Dėl sanskrito vardų ir terminų rašymo“; Žin., 2000, Nr. 23-610).
Rusų kalbos asmenvardžiai ir vietovardžiai transkribuojami pagal Lietuvių kalbos komisijos aprobuotą instrukciją (Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukcija. – Vilnius : Mokslas, 1990).

(1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo 5 punktas)

Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principai

5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą.

5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami.

Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).

5.3. Nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai transkribuojami atsižvelgiant į jų tarimą ir lietuvių kalboje vyraujančias tradicijas arba transliteruojami paraidžiui.

PASTABA. Rusų kalbos asmenvardžiai ir vietovardžiai transkribuojami pagal Lietuvių kalbos komisijos aprobuotą instrukciją (Pavardžių, vardų ir vietovardžių transkripcijos iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių kalbos į rusų kalbą instrukcija. – Vilnius : Mokslas, 1990).

5.4. Visų šalių asmenvardžius ir vietovardžius rašant pagal minėtus bendruosius principus, išlaikomos tradicinės formos, pvz.: Karolis Didysis, Petras Pirmasis, Anglija, Lenkija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Daugpilis, Dauguva, Krokuva, Paryžius, Varšuva, Viena, Genuja, Mantuja.

Parengė Aistė Pangonytė

Pastabas ir siūlymus prašom siųsti adresu: aiste.pangonyte@vlkk.lt