Spausdinti
Vadovėlių vertinimo pakomisės darbas įsibėgėjo (per 2005 m. pirmąjį pusmetį gauta ir įvertinta apie 70 vadovėlių). Rankraščiuose vis dar pasitaiko didelių kalbos klaidų, bet apskritai, ekspertų vertinimu, vadovėlių kalba gerėja. „Svarbiausia tai, kad leidyklos ima rimčiau vertinti vadovėlių kalbos reikalus ir vadovėlių redaktoriaus darbą“, – teigia dr. L. Murinienė, o pakomisės vadovo doc. dr. B. Dobrovolskio sumanymas – mokomųjų knygų kalbos duomenų bankas.

 2003 m. gegužės 29 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino Bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių kalbos taisyklingumo vertinimo tvarką (žr. GK, 2003, Nr. 6, p. 29–30). Komisijoje suburta Vadovėlių vertinimo pakomisė. Joje dirba doc. dr. Bronius Dobrovolskis, doc. dr. Nijolė Linkevičienė, dr. Lina Murinienė, Laimutis Laužikas, doc. dr. Vidas Kavaliauskas, Gražina Navalinskienė, Palmira Zemlevičiūtė. Apie tai, kaip sekasi pakomisei, pasakoja jos pirmininkas doc. dr. Bronius Dobrovolskis ir pakomisės narė bei koordinatorė dr. Lina Murinienė.

Praėjo beveik dveji metai nuo tada, kai įsigaliojo Bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių kalbos taisyklingumo vertinimo tvarka. Ar jau galima kalbėti apie vadovėlių vertinimo rezultatus? Ar galima lyginti: kokia buvo vadovėlių kalba iki 2003 m. vidurio ir kokia yra nuo 2003 m. vidurio?

Bronius Dobrovolskis. Ir lyginti, ir vertinti jau galima. Iki 2003 m. vidurio išleistų vadovėlių kalba, ko gero, ir buvo tokia, kokią dabar mato mūsų pakomisė skaitydama gautus rankraščius. Akivaizdu, kad leidyklų redaktoriai ir autoriai dabar jau tapo atidesni rengiamų tekstų kalbai, geriau suvokia savo atsakomybę rengdami vadovėlius spausdinti.

Lina Murinienė. 2004 m. Vadovėlių vertinimo pakomisė apsvarstė 58 bendrojo lavinimo dalykų vadovėlius. Kas antras vadovėlis buvo grąžintas leidėjams taisyti. Šiemet iki vasaros būsim grąžinę leidykloms tik nedidelę dalį mums pateiktų vadovėlių. Dar negalima pasakyti, kaip viskas atrodys šių metų pabaigoje, bet kol kas lyginant 2004 m. ir 2005 m. padėtį galima teigti, kad vadovėlių kalba po truputį gerėja.

Ar yra buvę, kad leidyklai grąžintas taisyti vadovėlis taip ir nebepakliuvo antrą kartą į Kalbos komisiją?

Lina Murinienė. Ne. Leidyklos stengiasi sutvarkyti vadovėlių tekstus iki galo: du, tris kartus taiso, bet pataiso. Jei reikia, pasisamdo specialistų. Vis aiškiau suvokiama, kad lituanistas, kuris tvarko vadovėlio kalbą, turi būti geras specialistas.

Bronius Dobrovolskis.Vadovėlių vertinimo pakomisė įvertina rankraštį, bet jo kalbos neredaguoja. Mums pateikiami vadovėliai skirtingi: vienus galima beveik iškart aprobuoti, o kitus turime grąžinti leidykloms taisyti. Pernai grąžinome nemažai vadovėlių, nes jų kalba neatitiko keliamų reikalavimų. Pirmaisiais metais yra pasitaikę gauti rankraščių, kurių net redaktoriai nebuvo kaip reikiant sužiūrėję. Dažnai taip buvo elgiamasi ne iš blogos valios, tiesiog leidyklos dar nebuvo perpratusios darbo tvarkos. Gal kai kas manė, kad pakomisė išvardys kalbos klaidas ir trūkumus, o leidyklai teliks visa tai ištaisyti. Tačiau leidėjai jau perprato Kalbos komisijos reikalavimus ir vadovėlių grąžinama mažiau.

Lina Murinienė. Ir dabar dar gauname rankraščių, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad redaktorius laukia pastabų. Jas gavęs redaktorius ekspertų paminėtus sakinius pataiso, o visa kita lieka kaip buvę. Iš tikrųjų ekspertų pastabose tik nurodomos tam tikros klaidų rūšys, todėl redaktorius, gavęs pastabas, turi perskaityti visą tekstą ir ištaisyti visas to paties pobūdžio klaidas, o ne vien ekspertų paminėtus sakinius.

Kaip ekspertai dirba su vadovėlio rankraščiu?

Lina Murinienė. Pirmiausia išnagrinėjamas vadovėlio tekstas. Paskui rašoma recenzija. Joje, remdamasis vadovėlio kalbos analize, ekspertas teikia pastabas ir siūlymus vadovėlio autoriams ir redaktoriams. Manau, leidėjams tos ekspertų pastabos – gera mokykla.

Bronius Dobrovolskis. Nebūtina ekspertams skaityti visą vadovėlį ištisai. Kartais perskaičius pusę ar trečdalį vadovėlio jau galima susidaryti nuomonę apie jo kalbą. Aptariame tik išnagrinėtos dalies kalbos trūkumus ir pagal tas pastabas leidėjai turi sutvarkyti visą tekstą.
Dirbame kartu su leidyklomis ir vieni iš kitų mokomės: mes stengiamės perprasti leidyklų darbą, o jos mūsų reikalavimus. Nors yra pasitaikę, kad vadovėlį grąžindavome taisyti ir antrą kartą.

Lina Murinienė. Niekur nėra konkrečiai pasakyta, kiek kartų galima grąžinti vadovėlį taisyti. Bet delsimas leidykloms kenkia, todėl jos pačios stengiasi vadovėlius kuo greičiau sutvarkyti.
Leidyklos turėtų labiau pasirūpinti, kad vadovėlius redaguotų tikri profesionalai. Gerai suredaguotus vadovėlius Kalbos komisija aprobuotų iš karto, tada nebūtų priekaištų, kad kalbininkai iš leidėjų atima laiką.

Su kurių leidyklų redaktoriais pakomisei lengviausia dirbti?

Bronius Dobrovolskis.Gerų ir patyrusių redaktorių turi „Šviesa“. Ši leidykla nuo seno rengia redaktoriams seminarus, kviečiasi kalbininkus. Su „Šviesos“ redaktoriais nesunku dirbti, jie greitai reaguoja į kalbininkų pastabas.

Lina Murinienė. Tvirtas kalbos redagavimo tradicijas turi ir „Gimtojo žodžio“ leidykla. Apskritai peikti nė vienos leidyklos negalima, dabar visos stengiasi, kad vadovėlių kalba būtų kuo geresnė.

Koks yra vadovėlio kalbos vertinimo matas? Juk yra dalykų, kuriuos visi redaktoriai neabejodami taiso, ir yra įvairiai vertinamų kalbos reiškinių. Kaip dėl tų nevienodai vertinamų dalykų apsisprendžia redaktoriai ir ekspertai?

Lina Murinienė. Sunku patikėti, bet vadovėliuose vis dar yra didžiųjų kalbos klaidų – tų, kurios įtrauktos į 68-ąjį Kalbos komisijos nutarimą. Pakanka ir vienos didžiosios klaidos, kad vadovėlis būtų atmestas.

Bronius Dobrovolskis.Kol kas reikliausiai vertinamas vadovėlių kalbos taisyklingumas. Taip pat stengiamasi atkreipti autorių ir leidėjų akis į tekstų aiškumo, tikslumo, glaustumo, skambumo, įtaigumo ir kitų gero stiliaus ypatybių spragas. Pakomisei ir ekspertams neturi išslysti iš akių ir tai, kaip vadovėlio kalba dera su mokinių amžiumi, suvokimo galimybėmis. Tad vertinant vadovėlių kalbos visumą, matyt, reikės kviesti į talką psichologus ir didaktus.

Lina Murinienė. Labai nemalonu, kai vadovėlyje juste justi verstinis tekstas, nors gramatikos klaidų lyg ir nėra. Ypač tokia kalba kliūva skaitantžemesnių klasių vadovėlius. Jaunesnių mokinių vadovėliams turi būti keliami itin dideli reikalavimai.
Beje, vadovėlių kalbos vertinimo tvarkos apraše pasakyta, kad vadovėliams keliami netik žodžių darybos, terminijos, sintaksės, bet ir stiliaus reikalavimai. Tik kol kas dėl pernelyg didelio darbo krūvio į stiliaus dalykus pakomisė dar nepajėgi labiau gilintis.

Kaip sekasi vadovėlių rengėjams tvarkyti terminiją?

Lina Murinienė. Vadovėlį visada vertina ir terminologas ekspertas, ir bendrosios kalbos kultūros specialistas. Dėl terminų turbūt yra lygiai tiek pat problemų, kiek ir dėl bendrųjų kalbos dalykų. Svarbiausi terminijos klausimai yra termino parinktis ir termino gramatinė forma.
Vadovėlio autoriui kartais sunku apsispręsti, kurį terminą pasirinkti. Vadovėlių vertinimo tvarkos apraše sakoma, kad terminai turi būti suderinti su Kalbos komisijos aprobuotuose žodynuose teikiamais terminais ir sukirčiuoti. Jei terminai nesutampa su aprobuotaisiais, būtina pridėti argumentuotą paaiškinimą, kodėl pasirinkti neaprobuotieji. Tokių paaiškinimų esam gavę labai nedaug.
O dėl gramatinės termino formos galima pasakyti tiek: pakanka atsižvelgti į bendrąsias terminų darybos taisykles ir taisytinų terminų gerokai sumažėja.

Bronius Dobrovolskis. Vadovėlių kalba apskritai pareina nuo terminų tvarkybos būklės. Jei nėra aprobuoto kurios nors srities terminų žodyno, tai ir vadovėlių autoriams sunkiau.

Lina Murinienė. Jeigu tik įmanoma, pirmenybę reikėtų teikti lietuviškiems terminams, be to, terminus būtina sukirčiuoti. Ir, žinoma, labai svarbu laikytis bendrųjų terminų darybos taisyklių.

Ar autoriai arba redaktoriai nurodo ir kitus pripažintus terminų variantus?

Lina Murinienė. Ekspertai terminologai yra griežti: reikalaujama, kad vadovėlyje būtų nuosekliai vartojamas vienas terminas be jokių variantų. Jeigu leidžiamas termino variantas, jį galima nurodyti skliausteliuose. Bet pirmenybė teiktina vienam terminui. Terminų įvairovė nėra geras dalykas, ypač mokykliniuose vadovėliuose.
Apsispręsti dėl terminų bus lengviau tada, kai turėsim didesnį negu dabar terminų banką.

Ar galima drąsiai sakyti, kad Vadovėlių pakomisės įvertintas vadovėlis yra visiškai nepriekaištingos kalbos?

Bronius Dobrovolskis. Vargu. Ir aprobuotam vadovėliui kartais dar pasakoma pastabų. Tobulintinų dalykų visada atsiranda.

Kurių sričių vadovėlius lengviausia įvertinti ir dėl jų apsispręsti?

Lina Murinienė. Akivaizdžiai skiriasi humanitarų vadovėliai ir vadinamųjų tiksliųjų mokslų vadovėliai. Humanitarų vadovėliai paprastai būna parašyti sklandesne kalba.

Bronius Dobrovolskis. Būna gerų ir nehumanitarinių dalykų vadovėlių. Bet daugiausia vargo dėl kalbos ir stiliaus tokių sričių, kurios kaip dėstomieji dalykai dar nesusigulėjusios: teisė, ekonomika, vadyba, rinkodara. Dar nenusistovėjusios nei šių dalykų dėstymo, nei vadovėlių tradicijos.

Kiek vidutiniškai vadovėlių per metus gali tekti įvertinti pakomisei?

Lina Murinienė. Pernai, kaip jau minėjau, buvo 58, o šiemet turėtų būti daugiau – vien per pirmąjį pusmetį gauta apie 70 vadovėlių.

Ar pakomisė pajėgia aprėpti augantį vadovėlių srautą?

Bronius Dobrovolskis.Vadovėlių kalba – labai svarbus dalykas, ji nemažai lemia kalbos ateitį. Per vadovėlius galima daryti poveikį visos visuomenės kalbai. Todėl vadovėlių kalbos priežiūra turėtų būti vienas iš pačių svarbiausių Kalbos komisijos veiklos barų. Manyčiau, kad bręsta reikalas Kalbos komisijoje įsteigti specialų struktūrinį padalinį, kuriame dirbtų keli vadovėlių kalbos specialistai. Turėkime galvoje, kad iki šiol niekas neanalizuoja kitų į mokinių rankas patenkančių mokomųjų knygų (pratybų sąsiuvinių, pratimų ir užduočių rinkinių, vaizdinių priemonių ir kt.) kalbos. Neginčytina, kad būtina vertinti ir aprobuoti ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštesniųjų mokyklų, kolegijų, įvairių profesinio rengimo mokyklų ir centrų vadovėlių kalbą. Tad šiame bare kalbos priežiūros darbų per akis. Be to, svarbu analizuoti ir jau išleistus vadovėlius, tirti, kaip mokiniai suvokia jų tekstą, kaupti mokomųjų knygų kalbos duomenų banką, aktyviau bendradarbiauti su mokyklomis ir leidėjais.

Jei kuri nors leidykla sumano išleisti kokį veikalą kaip vadovėlį ir nesikreipia į Kalbos komisiją, kas jos laukia?

Bronius Dobrovolskis.Jeigu vadovėlį kas nors išleis saviveikliškai, nieko nepadarysi. Bet yra Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinta Bendrojo lavinimo dalyko vadovėlio vertinimo ir patvirtinimo žymos teikimo ir registravimo tvarka. Leidyklos labai suinteresuotos gauti ŠMM aprobatą, nes tada vadovėlis patenka į „mokinio krepšelį“.

Ar nereikėtų labiau skatinti vadovėlių autorių ir redaktorių? Vaikų ir paauglių grožinės literatūros kūrėjai ir vertėjai jau sulaukia šiokio tokio dėmesio. 2004 m. ŠMM įsteigė Vaikų literatūros premiją, Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius kasmet renka geriausią metų lietuvių vaikų knygą ir meniškiausią vertimą. Prie šių premijų visai derėtų ir apdovanojimas už geriausios kalbos vadovėlį.

Lina Murinienė. Mąstyti apie taisyklingiausios kalbos vadovėlį visai galima. Tai būtų paskatinimas leidykloms.

Bronius Dobrovolskis.Galėtų GK daugiau rašyti apie vadovėlių kalbą, nagrinėti jų tobulinimo galimybes. Autoriams ir leidėjams praverstų spausdinamos vadovėlių kalbos recenzijos, mokytojų ir mokinių atsiliepimai.

Lina Murinienė. Tikėkimės, kad po metų kitų pakomisė galės daugiau papasakoti ir apie vadovėlių terminiją, ir apie kirčiavimą, ir apie stilių. Dabar svarbiausia tai, kad leidyklos ima rimčiau vertinti vadovėlių kalbos reikalus ir vadovėlių redaktoriaus darbą.

Kalbėjosi Rita Urnėžiūtė