Spausdinti

Po ilgoko svarstymo Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2016 m. gegužės 26 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. PN-3 „Dėl rekomendacijos „Dėl autentiškų asmenvardžių gramatinimo“, reglamentuojantį galūnių dėjimą prie nelietuviškų asmenvardžių. Kartu iš 60-ojo nutarimo išbrauktas 6 punktas ir pakeistos kelios šio nutarimo nuostatos (žr. nutarimą Nr. N-1 „Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ pakeitimo“Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ pakeitimo“). Šių nutarimų projektus Komisijai teikė jungtinė Gramatikos ir Vardyno pakomisė. 

     Kitų kalbų asmenvardžių tipų yra gana daug ir įvairių. 1997 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 60 gana griežtai reguliavo galūnių dėjimo tvarką: reikėjo atpažinti tam tikrą asmenvardžių tipą ir žinoti, kokia galūnė tinka šio tipo asmenvardžiams. Nuolat didėjant informacijos srautams ir jos perteikimo tempui, laikytis tokių reikalavimų darėsi sunkoka. Kita vertus, nurodyti gramatinimo būdai vieniems buvo nepakankamai tikslūs, pavyzdžiui, Cossigos (kilm.) nėra matoma autentiškoji pavardė Cossiga, kitiems, priešingai, atrodė nepagrįsta dėti galūnę po apostrofo, pavyzdžiui, asmenvardžiui Goethe’ei (naud.), patogiau paversti baigmenį galūne – Goethei. Beje, 60-ajame nutarime ne visi tipai buvo išsamiai aptarti, bendroje 6 punkto formuluotėje tik nurodyta, kad autentiškiems asmenvardžiams galūnės dedamos panašiai kaip ir adaptuotiems.
     Naujasis, rekomendacinis nutarimas leidžia vartotojui rinktis gramatinimo būdą iš kelių galimų variantų. Kaip ir ankstesniame nutarime išlieka tie patys trys gramatinimo būdai – galūnės dėjimas po apostrofo, tiesiogiai prie asmenvardžio kamieno ir keičiant baigmens balsę ar kitoje kalboje esančią galūnę sava galūne. Tik gerokai pasikeičia tų būdų taikymo galimybės: tarkim, galima gramatinti galūnę rašant po apostrofo ar tiesiogiai po baigmens, pavyzdžiui, Faulkner’iui ir Faulkneriui, po apostrofo ir keičiant baigmenį – Cossiga’ai ir Cossigai, Wałęsa’ai ir Wałęsai. 
     Įvadiniame, antrame, nutarimo punkte yra nurodomos aplinkybės, į kurias būtų galima atsižvelgti renkantis variantą: kai siekiama asmenvardžio autentiškumo, tikslumo, tiktų galūnių rašymas po apostrofo, kai tikslumas nėra svarbus ir norima grafinio paprastumo, galūnės dedamos tiesiogiai prie baigmens ar jį keičiant. Teksto autorius turi apsispręsti, koks variantas yra tinkamas jo kuriamam ar verčiamam tekstui. Pavyzdžiui, policijos apklausos protokoluose, teismų dokumentuose, ypač Europos Sąjungos teismų dokumentų vertimuose rašymas po apostrofo išsaugo tikslias autentiškas formas ir kartu suteikia galimybę laikytis gramatinimo reikalavimo.
     Yra asmenvardžių tipų, kuriuose galūnė galima tik po apostrofo: taip gramatinami vyriški asmenvardžiai, kurie baigiasi priebalsiu, bet gale rašoma netariama raidė, pvz.: Blake’as, Chateaubriand’as, taip pat asmenvardžiai, kurie baigiasi dvibalsiu (adaptuoti su baigmenimis -ėjus, -ojus), pvz.: kilm. Hemingway’aus, Timofei’aus, Roy’aus. Turint galvoje ir kitų tipų asmenvardžiuose galimą tokį gramatinimą, tiktų sakyti, kad galūnių rašymas po apostrofo yra pagrindinis gramatinimo būdas: netgi nežinant asmenvardžio kalbinių ypatybių, taip gramatinant mažiausiai tikėtina, kad bus suklysta.
    Praplėstas požiūris į moterų asmenvardžių gramatinimą. Moterų pavardžių, besibaigiančių priebalsiu, negramatinimas išlieka kaip pagrindinis požymis, leidžiantis atskirti moterų pavardes nuo vyrų, bet tokie moterų vardai gali būti gramatinami, netgi su skirtingomis galūnėmis, pavyzdžiui, Doris – Doris’a, Doris’os arba Doris’ė, Doris’ės, taip pat Dorisa, Dorisos arba Dorisė, Dorisės.
     Gali atrodyti keistas latvių ir graikų vyriškų asmenvardžių galūnių dėjimas po apostrofo, pvz.: Ulmanis, Ulmanis’o, Ulmanis’ui...; Berziņš, Berziņš’o, Berziņš’ui...; Papadimos, Papadimos’o, Papadimos’ui.... Bet toks gramatinimo būdas pateikiamas tik kaip variantas šalia anksčiau įprasto galūnių keitimo lietuviškomis: Ulmanis, Ulmanio, Ulmaniui...; Berziņš, Berziņio, Berziņiui...; Papadimos, Papadimo, Papadimui... ir pan. Tikėtina, kad dažniausiai tokį būdą teksto autoriai ir rinksis, o asmenvardžiai su dvigubomis galūnėmis atsiras tik tikslumo reikalaujančiuose tekstuose. Beje, nauja yra tai, kad bet kuriuo atveju šiems asmenvardžiams vardininko linksnio lietuviškos galūnės nepridedamos – ir dėl to, kad autentiškoji galūnė suvokiama kaip tapati lietuviškai galūnei, ir dėl autentiškos formos parodymo, jei kitų linksnių formos teikiamos keičiant autentišką galūnę lietuviška.
     Protokolinis nutarimas ir vadinamas rekomendaciniu, kad juo didesnė atsakomybė suteikiama asmenvardžių vartotojui – teksto autoriui, bet kartu sudaroma galimybė šiam, kad ir svetimam, kalbos sluoksniui funkcionuoti pagal vartotojo poreikius. Tačiau būtinybė rišliame tekste asmenvardžius gramatinti įrašyta į Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos nuostatų, patvirtintų 60-uoju nutarimu, 3 punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“. Kartu dera priminti, kad tai yra vienas iš svetimųjų asmenvardžių perteikimo būdų šalia adaptavimo (lietuvinimo užrašant lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą ir transkripcijos taisykles).

Gramatikos, rašybos ir skyrybos pakomisės pirmininkas
prof. dr. Albinas Drukteinis