Spausdinti
Siekiant išsiaiškinti, kokia reali kitų kalbų asmenvardžių vartojimo valstybės institucijų ir įstaigų dokumentuose praktika ir kokių kalbinių rekomendacijų trūksta, tarpininkaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybės kancleriui, atlikta apklausa. Į pateiktus klausimus atsakė 43 įstaigos. Rezultatai svarstyti jungtiniame Gramatikos, rašybos ir skyrybos ir Vardyno pakomisių posėdyje...

     Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 589 (Žin., 2013, Nr. 70-3532) pasiūlė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai nustatyti taisykles, pagal kurias oficialiuose dokumentuose rašytini asmenvardžiai, „taip pat ir kitų kalbų bei tie, kurių autentiška rašyba yra nelietuviška“. 2013 m. liepos 2 d. jungtiniame Gramatikos, rašybos ir skyrybos ir Vardyno pakomisių posėdyje nutarta aiškintis, koks pageidaujamų taisyklių realus poreikis ir kokia reali kitų kalbų asmenvardžių vartojimo valstybės institucijų ir įstaigų dokumentuose praktika.  

     2013 m. liepos 4 d. raštu paprašyta, kad Teisingumo ministerija (Vyriausybės nutarimo rengėja) patikslintų minėtame Vyriausybės nutarime vartojamas sąvokas. Tarpininkaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybės kancleriui, ministerijoms ir joms pavaldžioms institucijoms ir įstaigoms (toliau – įstaigos) pateikta klausimų dėl svetimvardžių vartojimo. Rugsėjo pabaigoje gauti 43 atsakymai.  

     Visos įstaigos patvirtino, kad dokumentuose tenka vartoti kitų kalbų asmenvardžius. Visos nurodė, kad rašant kitų kalbų asmenvardžius remiamasi Kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ (Žin., 1997, 63-1490).  

     Į klausimus, kaip įstaigos dokumentuose rašomi asmenvardžiai iš lotyniško pagrindo raidyną vartojančių kalbų, atsakymai šiek tiek įvairavo. Paaiškėjo, kad asmenvardžio formos – autentiškos ar adaptuotos – parinkimas priklauso nuo dokumento pobūdžio, sudarytojo turimo šaltinio ir adresato.  

     Dažniausiai dokumentuose vartojamos autentiškos formos – jos rašomos sutartyse, konvencijose, protokoluose, programose, rekomendacijose, komunikatuose, notose, įsakymuose ir kituose dokumentuose, kuriuose būtinas tikslumas. Įstaigos nurodė, kad asmenvardžiai rašomi taip, kaip jie įrašyti turimame šaltinyje, t. y. asmens tapatybės dokumente arba kitame pateiktame dokumente (išsilavinimo pažymėjime, santuokos liudijime, teismo vykdomajame rašte, asmens iniciatyviniame rašte ir kt.). Nurašant asmenvardžius vartojamos lietuvių kalbos raidyne nesančios raidės w, q, x, bet diakritiniai ženklai, jei nėra techninių galimybių jų perteikti, gali būti neperrašomi (vietoj raidės su diakritiku tokiu atveju rašoma raidė be jo, pvz., vietoj ř rašoma r). Kartais asmenvardžiai perkeliami automatiniu būdu iš Lietuvos Respublikos ar tarptautinių registrų.  

     Asmenvardžiai įstaigų praktikoje adaptuojami labai retai. Dažniausiai tai būna antrinis jų pavartojimas, pvz., Šumano deklaracija, – čia asmenvardis sudaro visuotinai žinomo dokumento pavadinimą.  

     Į klausimus, kaip įstaigos dokumentuose rašomi asmenvardžiai iš nelotyniško pagrindo raidyną vartojančių kalbų, dažniausiai atsakyta, kad jie vartojami lotynizuota forma (pvz., Alexey Przhysmendo, Lyudmyla Belova). Asmenvardžiai dažniausiai perrašomi paraidžiui iš asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų lotyniškosios dalies. Jei to paties asmens vardas ir pavardė skirtinguose Lietuvos ar užsienio įstaigų išduotuose dokumentuose įvairuoja, pvz., viename Sergey, kitame Sergei, trečiame Siarhei, pagal galimybes pasirenkama galiojančiame asmens tapatybės dokumente vartojama forma.  

     Daugelis įstaigų nurodė, kad rišliame tekste kitų kalbų asmenvardžiams prideda lietuviškas galūnes (t. y. gramatina), kaip tai nustatyta 1997 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. Kai kurios įstaigostokiais atvejais greta sugramatintos formos skliaustuose dar pateikia tikslią autentišką formą be galūnės, pvz.: „... kviečiamas atvykti Hermanas Wagneris (Herman Wagner).“ Tam tikrais atvejais, siekiant išvengti teisinių problemų dėl asmens tapatybės nustatymo, rašomos nesugramatintos asmenvardžių formos – tiksliai taip, kaip asmens tapatybės dokumente. Kai kurios įstaigos nurodė, kad lietuviškų linksnių galūnių niekada neprideda, kitos atsakė galūnes pridedančios tik jei be galūnės sakinys ne toks aiškus. 

     Įstaigos, kurios rišliame tekste pagal Kalbos komisijos nutarimą prideda reikiamas linksnių galūnes, paminėjo su šio reikalavimo vykdymu susijusius sunkumus: ne visada aišku, kokią galūnę pridėti, nes nežinoma, ar baigmuo tariamas ar netariamas, paskutinis priebalsis kietasis ar minkštasis, kartais nežinoma net asmens lytis.  

     Kitų kalbų asmenvardžių vartojimo dokumentuose praktika buvo aptarta 2013 m. spalio 2 d. jungtiniame Gramatikos, rašybos ir skyrybos ir Vardyno pakomisių posėdyje. Konstatuota, jog kitų kalbų asmenvardžių vartojimas oficialiuose dokumentuose nesiskiria nuo jų vartojimo apskritai lietuvių kalboje: įstaigos vadovaujasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 60 (Žin., 1997, 63-1490) nustatytais kitų kalbų asmenvardžių vartojimas principais; siekiant tikslumo, pagal nutarimo 3.2 punktą dokumentuose vartojamos autentiškos asmenvardžių formos (iš nelotyniško raidyno – lotynizuotosios); rišliame tekste pridėjus lietuviškas linksnių galūnes greta skliaustuose prireikus teikiama tiksli asmenvardžio forma be galūnės.   

     Taigi kitų kalbų asmenvardžių vartojimo kalbinis reglamentavimas iš principo yra pakankamas. Kalbos komisijai bus siūloma tik greta 60-ajame nutarime minimų sričių „mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose“ nurodyti dokumentų sritį. Taip pat bus svarstomi įstaigų paminėti klausimai, susiję su kitų kalbų asmenvardžių gramatinimu rišliame tekste, t. y. galūnių parinkimo keblumai.

Parengė Aistė Pangonytė,
VLKK Bendrojo skyriaus vyr spec.