Spausdinti
, sintaksė , skyryba

     Skyrybos taisykles taikyti yra paprasčiau, kai skiriamoji sakinio dalis turi aiškias ribas: ją sudaro savarankiškos leksinės reikšmės žodžiai ir jie yra susiję įprastais sintaksiniais ryšiais, o šalia jų nėra pavartotų žodžių, neturinčių gramatinių sąsajų su sakiniu, vadinamųjų pagalbinių kalbos dalių – jungtukų, dalelyčių, jaustukų, taip pat ir modalinių žodžių. Savarankiškos reikšmės, kartu ir sintaksinių ryšių neturintys žodžiai dėl savo struktūrinės ar modalinės paskirties gali būti laisviau šliejami prie vienos ar kitos sakinio atkarpos, žodžių grupės, o tai kelia sunkumų, jei ta sakinio atkarpa yra skiriama. Kai kurie iš paminėtų atvejų yra įtraukti į pagrindinių skyrybos taisyklių variantus ar pateikti pastabose, kiti aptarti taisyklių komentaruose, bet nematant jų visumos, sunkoka išskirti bendruosius požymius ir nuosekliai taikyti skyrybą.

     Šio straipsnio tikslas – sistemiškai apžvelgti svarbesnius su sujungiamaisiais jungtukais pavartotos sakinio dalies ar šalutinio dėmens skyrybos atvejus, keliančius sunkumų nustatant jų ribas ir atitinkamai parenkant skyrybos ženklo vietą, o kai kada – apsisprendžiant, skirti ar neskirti. 

     Taisyklėse, jų pastabose ar komentaruose dažniausiai yra minimas jungtukas o, einantis šalia pasirenkamai ar privalomai skiriamų sakinio dalių ir jas atstojančių šalutinių sakinių. 

     Jungtukas o priklauso jungtukų grupei, kuri vienuose šaltiniuose vadinama priešinamaisiais (Balkevičius 1963: 260; Labutis 1998: 338) ar priešpriešiniais (Jakaitienė ir kt. 1976: 234; LKRS 1992: 150) jungtukais, kituose – gretinamaisiais bei priešpriešiniais (DLKG 1997: 568). Bet jau buvo pastebėta ir kitokia jungtuko o paskirtis – kai kada jo vartosena prilyginama net sudedamiesiems jungtukams (plg. Sirtautas ir kt. 1988: 133) arba tiesiog paminima jo glaudi sąsaja su skiriama sakinio dalimi – skyrimas kartu su įterpiniu, pavyzdžiui: Voverės labai priklauso nuo maisto atsargų, o antra vertus, jų nemažai išnaikina plėšrieji žvėrys (žr. LKRS 1992: 187). Būtent dėl gretinamosios paskirties jis lengviau priglunda prie gretinimui svarbios sakinio dalies ir netenka jungtukui būdingo savarankiškumo.

     Atnaujintose taisyklėse, o ir kituose šaltiniuose minima nemažai atvejų, kai jungtukas o supriešinimo paskirties nebeturi ir kartu su kita sakinio dalimi kùria gretinimo santykį, tad ir skiriama kartu su ta sakinio dalimi, jei tokią skyrybą numato taisyklės.

     Gana dažnai šis jungtukas pavartojamas su įterpiniais, esančiais tarp dviejų sakinio dalių, artimų aiškinamosioms sakinio dalims (žr. dar tos pačios temos ankstesnį straipsnį), pavyzdžiui:

Jie visi atvirai meluoja, o paprastai kalbant, šmeižia vienas kitą; Galų gale ją sunaikina, o visai tiksliai kalbant – pašalina iš žmogiškosios patirties; Įgijusieji specialybes Lietuvos universitetuose turi daug žinių, bet gana mažai šansų jas pritaikyti, o tiksliau tariant, įsidarbinti pagal specialybę; Savivaldybės taryba padirbėjo ir teisinėje plotmėje, apeidama įstatymus, o tiksliau – jų nepastebėdama; Taigi antroji filosofijos užduotis, o konkrečiau – socialinės filosofijos užduotis yra formuoti ne tik visuomenės, bet ir tyrinėtojų, mokslininkų nuostatą; Bėglių kelias vingiavo į upės Velikaja, o kitaip – Kajka, krūmotas pakrantes; Vadovybės nutarimu jis, kaip karo žvalgas, gavo tvarkyti partijos informacijos skyrių, o kitaip – būti partijos akimis ir ausimis.

     Paminėtieji ir į juos panašūs įterpiniai yra tarsi turinio tikslinimo tarpininkai, ir prie jų pritampantis jungtukas kuria bendrą turinio gretinimo santykį, čia aiškiausiai realizuojama gretinamoji jo paskirtis. Kadangi yra tikslinamas tas pats turinys, supriešinimo negali būti, ir savarankiška jungtuko reikšmė negalima. Todėl tikrinimas įterpinio išleidimu (paliekant jungtuką) yra gana patikimas skyrimo kartu įrodymas.

     Jiems artimi yra vardijimą ar šiek tiek priešinimą reiškiantys įterpiniai antra, kita vertus, antra vertus. Nors skirtingose įterpinio pusėse sakinio atkarpos kalbamojo turinio nedubliuoja, bet ir nėra tokio supriešinimo, kad jungtukas turėtų savarankišką priešinimo paskirtį, pavyzdžiui:

Tai viena, o antra, jeigu mes reikalaujame iš visų kitų laikytis tos procedūros, kuri yra užfiksuota mūsų pačių priimtuose įstatymuose, laikykimės ir mes patys; Vartokime žodį, kuris nekelia teologinių asociacijų, o kita vertus, nereiškia užuominų apie šiurkštumą, žemumą; Ypač daug privilegijų buvo suteikta bajorams, virtusiems caro atrama valstybėje, o kita vertus, buvo dar labiau susilpninta bojarinų – didikų – įtaka; Taigi meilė mus gydo, o antra vertus, susargdina ir skatina neprotingus poelgius; Tai įstatymai, kuriems jis privalo tiesiogiai paklusti, o antra vertus, žmogus pats jų reikalauja.

     Sakinio pradžioje jungtuko, einančio su įterpiniu, savarankiškumo, jį praleisdami, patikrinti negalime, nes neaišku, ar jis nesupriešina dviejų teiginių tekste, bet dažniausia jie skiriami kartu, pavyzdžiui:

O antra vertus, niekam negalima, remiantis įsakymu, palikti areštuotųjų vagono; O kita vertus, į pirmąją jūsų klausimo dalį noriu pasakyti, kad valstybės samprata nėra matuojama vien tiktai valiutinėmis pajamomis ir pinigais.

     Yra įterpinių, supriešinančių sakomus dalykus – priešingai, atvirkščiai. Šalia jų pavartotas jungtukas o išlaiko savo pagrindinę – priešpriešos paskirtį. Bet tokią pat paskirtį turi ir įterpinys, tad jie atkartoja vienas kito reikšmę ir nėra poreikio rodyti skyrybos ženklu savarankiškos jungtuko reikšmės – jie gali būti išskiriami kartu, pavyzdžiui:

Šiuo atveju jokie įstatymai nedraudžia, o priešingai, suteikia teisę Finansų ministerijai atlikti patikrinimus; Mokėdamas kortele, jis nesutaupo, o priešingai, kur kas brangiau moka, nei už tas pačias prekes būtų mokėjęs grynaisiais pinigais; Mokytojas už tai jų nepagyrė, o atvirkščiai – net supeikė; Iš tikrųjų tai tyrimo nesupaprastina, o atvirkščiai – daro jį sudėtingesnį.

     Dėl prasminės ir intonacinės vienovės jie gali būti skiriami kartu, kaip ir formuluojama bendrosios įterpinių skyrimo taisyklės komentare (LKS 2020: 94, 14 komentaras), bet netinka taikyti ten pat minimo praleidimo testo, nes jungtukas supriešinimo reikšmės nepraranda ir gali būti pavartotas savarankiškai, t. y. atskiriant nuo įterpinio, pavyzdžiui:

Net gyvūnai nestokoja šios išminties, o, priešingai, pasirodo esą labai giliai ja persiėmę; Matyt, sau išsiaiškino, kad tai nebuvo sabotažas, o, priešingai, didelis meninis reiklumas, norint kaip galima rimčiau pasiruošti sovietinei šventei; Šis civilizacijų kaitos teoretikas nesijautė tęsiąs ankstesnę konceptualiąją schemą, o, atvirkščiai, manė, jog ši turi pernelyg rimtų trūkumų; Bet to priežastis yra ne šaltas, racionalus kinų susitapatinimas su valstybe, o, atvirkščiai, išskirtinis indų jausmingumas ir svajingumas. 

     Matyt, dėl ankstesnių atvejų, kai jungtukas o supriešinimo reikšmę yra praradęs, ir su šiais įterpiniais kur kas dažniau tekstuose jis skiriamas kartu.

     Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad taip pat prasmės atžvilgiu, o ir intonaciškai, su pastaraisiais įterpiniais susilieja ir jungtukas bet, nors jis taisyklių komentaruose neminimas. Taigi dėl tų pačių priežasčių kablelis po jungtuko gali būti nerašomas, pavyzdžiui:

Jie nesumažina įtampos, bet priešingai – ją padidina; Tačiau ši autonomija suprastina ne kaip uždarumas, bet priešingai – kaip meilė; Medkirčiai, nešantys ant pečių rąstus, arba žvejai su meškerėmis šiam paveikslui ne tik nepakenktų, bet atvirkščiai – padarytų jį dar natūralesnį; Ne vienoje parapijoje bažnyčios būdavo pilnesnės nei dabar, kai niekas nepersekioja, bet atvirkščiai – agituoja eiti.

    Tačiau šio jungtuko priešinamoji reikšmė yra akivaizdesnė, apskritai jis tokią reikšmę išlaiko visada, tad ir nuo įterpinio atskiriamas kur kas dažniau, nei jungtukas o, pavyzdžiui:

Rytojaus dieną, Sigutei genant, ragana jau nebeatėmė marškinių, bet, priešingai, dar paglamonėjo ją; Ir, sakosi, ne tik kad nejautęs nuovargio, bet, priešingai – patyręs nepakartojamos muzikavimo laimės akimirkas; Dažnai pilkumo tonas nusakomas ne skaisčiu, bet, priešingai, pilkumo procentais; Po rugsėjo 11-osios aljanso vaidmuo ne sumenko, bet, atvirkščiai, padidėjo; Tarpusavyje besipindami balsai vienas kito nenustelbia, neužgožia, bet, atvirkščiai, palaiko skambesio pusiausvyrą, derinasi su visu muzikos turiniu; Atletiškumo dvasia ir senovės graikų rašybos, meno ir mokslo pasiekimai nebuvo užmiršti, bet, atvirkščiai, tapo įkvėpimo šaltiniu viduramžiais ir ypač renesanso metu.

     Su priešinimo reikšmės įterpiniais gali būti pavartoti ir skiriamieji sujungiamieji jungtukai arba, ar. Jų paskirtis reikšti pasirinkimo galimybes iš dalies supriešina vardijamus dalykus ir tokio įterpinio bei jungtuko semantika iš dalies sutampa, įterpinys tik paryškina skirtingų dalykų priešingumą. Taigi juos galima vertinti panašiai kaip poras su jungtuku bet ir neskirti vieno nuo kito, pavyzdžiui:

Kartais tekdavo brautis pastatų rūsiais, arba atvirkščiai – viršutiniais aukštais ir net stogais; Išgirdę šią žinią neskubėkite džiaugtis, ar atvirkščiai – smerkti skleidžiančių tokias melagingas naujienas; Žmogus nusistato santykį su tuo, kas buvo, saugodamas, žavėdamasis, prisimindamas ir garbindamas, arba priešingai, atmesdamas ir naikindamas. 

     Tokiais atvejais skiriamąjį kalbamųjų dalykų santykį perteikia įterpinys kartu su skiriamuoju jungtuku. Vartosenoje kur kas dažniau su įterpiniu kartu išskiriamas jungtukas arba nei jungtukas ar.

     Žinoma, ir kiekvieno jų paskirtis gali būti parodoma savarankiškai, išskiriant tik įterpinį, pavyzdžiui:

Pajamas galima iššvaistyti pasilinksminimams arba, priešingai, dalį jų sėkmingai investuoti į būstą, mokslą ar vertybinius popierius; Žmogaus poreikių tenkinimas yra susijęs su kitais žmonėmis – jie gali padėti subjektui patenkinti poreikius arba, atvirkščiai, blokuoti jų patenkinimą; Pačių ligonių ir jų aplinkinių elgesys gali padėti ar, priešingai, kliudyti pasveikti.

     VLKK nutarimu patvirtintų Lietuvių kalbos skyrybos taisyklių 8.2 punkte jungtukai ar, arba paminėti kaip nesusiliejantys su įterpiniais ir kartu neskiriami. Tokia skyryba yra minima ir LKS 1.6-2 taisyklės komentare. Tačiau tokia nuostata grindžiama jungtukų jungiamosios reikšmės praradimu, artėjimu prie dalelyčių. Vertinant susiliejimo galimybę dėl reikšmių panašumo, kartu nepraradus jungiamosios reikšmės, jų skyryba tikslintina.

    Kitoks yra tos pačios taisyklės 2 pastaboje (taip pat ir LKS 1.6-2 taisyklėje) aptartas pasirenkamosios skyrybos atvejis, kai arba, ar (arba reikšme) eina įvadiniu aiškinamosios sakinio dalies žodžiu, o po jo yra pavartojamas įterpinys, plg.: Užmušinėjo gyvates, arba(,) tiksliau – žalčius, ir kirto šventas girias; Piemenauju, ar(,) teisingiau, padedu broliams piemenauti. Čia įvadinis žodis rodo tapatumą, jis nesietinas su skiriamąja tokių žodžių reikšme – jo ir pavartoti kaip skiriamojo jungtuko nebūtų galima praleidžiant įterpinį nesugriovus sakinio gramatiškumo ar nepakeitus jo prasmės.

     Vartosenoje gana dažnai skyrybos ženklas rašomas tik po žodžių poros arba / ar priešingai, arba / ar atvirkščiai, pavyzdžiui:

Žinojau, kur tos durys, ir kartais, apimtas gal net neadekvačios nevilties ar priešingai – klastingos ir trumpalaikės euforijos, prisiartindavau prie jų; Tokia veikla turi ir gilesnę, ne vien darbinę prasmę – vaikas išmoksta kantriai dirbti, išmoksta matyti savo pažangą ar atvirkščiai – smukimą, išmoksta džiaugtis savo darbu.

     Tokią skyrybą galima paaiškinti kaip abstraktumo atžvilgiu nelygiaverčių vienarūšių sakinio dalių skiriamąjį jungimą su tolesne aiškinamąja sakinio dalimi. Taip skiriant priešingai, atvirkščiai turi sakinio dalies paskirtį ar atstoja didesnę sakinio atkarpą, kai kada ir savarankišką sakinio dėmenį, plg.: Aš pristatysiu pirmą darbotvarkės klausimą, o tu antrąjį(,) arba atvirkščiai. Ženklas prieš jungtuką galimas, jei šie žodžiai atitinka skiriamojo sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenį.

     Tai, kad kai kada šie prieveiksmiai be aiškinamosios dalies gali atrodyti nenatūraliai, tarsi negramatiški sakiniai, lemia jų didelis abstraktumas, o ne sintaksinė jų kaip savarankiškos sakinio dalies paskirtis. Tačiau visiškai įmanoma, neretai ir natūraliau, prieveiksmius laikyti įterpiniais ir išskirti, jungtuką paliekant rodyti skiriamąjį santykį, plg.: Antai kai kurių dalykų apimtis buvo pernelyg didelė arba, priešingai, per daug maža. Taip pat galima, kaip aptarta anksčiau, suvienyti jungtuką su įterpiniu, tada tikėtinas brūkšnys prieš antrąją sakinio dalį, plg.: Antai kai kurių dalykų apimtis buvo pernelyg didelė, arba priešingai – per daug maža.

     Prie tokių įterpinių lengvai prisišlieja ir sudedamasis jungtukas ir. Jų samplaika patogu perteikti sudėtiniu sakiniu perteikiamą priešingų teiginių vardijimą, pavyzdžiui:

Nemalonumai gali bematant sugadinti nuotaiką, ir atvirkščiai, maloni smulkmena gali taip pat greitai nuotaiką pataisyti; Tad galima į dykumą pasitraukti regimai ir geografiškai, bet širdimi likti mieste, ir atvirkščiai, žmogus gali likti mieste, bet savo širdyje būti atsiskyrėliu; Pavyzdžiui, fiziškai silpnas paauglys gerai mokosi, daug išmano, ir atvirkščiai – prastai besimokantieji stengiasi kompensuoti tai įvairiais nutrūktgalviškais poelgiais; Ten, kur yra kūryba, yra ir gyvybė, ir priešingai, kur kūrybos nesimato, ten ir gyvybė abejotina; Kiekvienas susitarimas bet kada gali virsti provokacija, ir priešingai, provokacija – susitarimu.

     Rečiau, bet gali būti taip perteikiamas ir vienarūšių sakinio dalių santykis, pavyzdžiui: Girdimos kylančios ir po pauzės krintančios, ir atvirkščiai – krintančios ir po to kylančios intonacijos

     Tačiau vienarūšes sakinio dalis įprasčiau jungti jungtuku savarankiškai, išskiriant vieną įterpinį, pavyzdžiui:

Rašytoja surasdavo kompromisą tarp naivaus provincializmo ir, atvirkščiai, dirbtinio literatūriškumo; Todėl galime kalbėti apie religinius aspektus poezijoje ir, atvirkščiai, apie poetinius aspektus religijoje; Jis nerimsta, negalėdamas kalbėti ir, priešingai, atgyja, turėdamas progos pasireikšti žodžiu; Jis domisi tik vadinamosiomis bendromis priežastimis ir, priešingai, beveik nekreipia dėmesio į detales ar į priežastines sekas.

     Žinoma, taip gali būti jungiami ir sujungiamojo sakinio dėmenys, pavyzdžiui:

Garsas gali kelti spalvines asociacijas ir, atvirkščiai, neapčiuopiamas reiškinys, dvasinė būsena – įgauti akustinę, vizualią išraišką; Santykinis skurdas gali būti labai mažas skurdžioje, bet tolygias pajamas gaunančioje visuomenėje, ir, priešingai, skirtumai gali būti labai dideli turtingoje valstybėje. 

     Taisyklėse tokie sintaksiniai skirtumai nėra minimi, todėl bet kuris skyrimo variantas nėra klaidingas.

     Po paplėtotos o jungtuko problemos su įterpiniais grįžtame prie kitų šio jungtuko vartojimo atvejų su skiriamomis sakinio dalimis ar šalutiniais sakiniais.

     Panašūs į aptartuosius atvejus yra minimo jungtuko vartojimas su modaliniais žodžiais: ir įterpiniai, ir modaliniai žodžiai kartu su jungtuku o parodo tam tikrą gretinamąjį kitų dviejų dalykų santykį, bet patys sakinio dalimis neina. Tačiau įterpiniai, turėdami gana savarankišką leksinę reikšmę, turi daugiau galimybių kartu su jungtuku kurti tam tikrą sakinio dalių ar sujungiamojo sakinio dėmenų santykį. Modaliniai žodžiai paprastai perteikia kalbėtojo abejonę, įsitikinimą ar kitokią nuostatą kalbamojo dalyko atžvilgiu ir tik kai kada padeda kurti tam tikrą gretinimo santykį. Tada jungtukas rečiau skiriamas kartu su modaliniu žodžiu, pavyzdžiui:

Kiekvienas instrumentas taip suderintas, kad iš pirmo žvilgsnio sukeltų stichiškos lavinos, o iš tikrųjų – disciplinuotos tėkmės vaizdą; Romane siekiama parodyti, kaip mūsų neužgrūdintai visuomenei tenka skubotai, aklai šuoliuoti į rojų, o iš tikrųjų – į beiliuzinį pasaulį; Vadinamajame Prezidentūros skandale, o iš esmės – ikieurosąjunginiame įtakos galių pasiskirstymo susirėmime įžengta į patį bjauriausią tarpsnį – kovą dėl jaunųjų kartų simpatijų.

     Dėl pasirenkamosios skyrybos šalia jungtuko pavartotas modalinis žodis paprastai kaip savarankiškas neskiriamas, pavyzdžiui: Kadangi daiktas yra „gamtinių“, o iš esmės kiekybinių ir techninių santykių telkinys, jis irgi neturi jokio individualumo

     Esant akivaizdžiai jungtuko jungiamajai paskirčiai, modalinis žodis kableliais gali būti išskirtas, pavyzdžiui: Daugelis rinkosi rašyti ne pirmą, o(,) iš tikrųjų(,) platesnę antrąją temą. Bet tokiu atveju kablelis turi būti po jungtuko, kitaip jungiamoji paskirtis būtų panaikinama ir sakinys taptų negramatiškas.

     Jungtukas o, pavartotas su įvadinį žodį turinčia aiškinamąja sakinio dalimi, ir negalėtų turėti jungimo paskirties už aiškinamosios sakinio dalies ribų bei būti atskirtas nuo jos, nes kartu su įvadiniu žodžiu kuria aiškinamąjį santykį ir priklauso tų dviejų vienavardžių sakinio dalių ryšiui, todėl aiškinamosios sakinio dalies praleidimo testas, paliekant jungtuką, veikia akivaizdžiai, plg.: Tikslai yra pagrindinė šio dokumento, o kartu ir apskritai narystės Europos Sąjungoje(,) prasmė Lietuvai.

     Šalia kitų sakinio dalių – dalyvinės, padalyvinės ir pusdalyvinės aplinkybės ar šalutinio sakinio – pavartotas jungtukas rodo kiek kitokius sakinio dalių santykius. Su jungtuku o pavartota sakinio dalis yra svarbi gretinti kitas sakinio dalis ar sakinio atkarpas, pavyzdžiui:

Jis visur norėjo būti pirmas, o norėdamas pasipuikuoti(,) išsipaišė dar ir tatuiruotę; Pirmenybė teikiama Europos, o jei tokių nėra, tarptautinių normatyvinių dokumentų atitinkamiems punktams.

     Šių sakinių pusdalyvinė aplinkybė ar šalutinis dėmuo yra būtina antrojo teiginio sąlyga, todėl jų ir negalima praleisti paliekant jungtuką. Toks būtinumas nėra nulemtas sintaksinių ryšių, todėl gali ir neatrodyti kaip būtina informacija, tada skyrybos ženklas po jungtuko rašomas, jei aplinkybę apsisprendžiama išskirti, pavyzdžiui: Nė vienam tai neatrodė skubu, o(,) kaitinant saulei(,) dirbti nesinorėjo, tad viską atidėjo kitai dienai.

     Baigiant apie jungtuko o vartoseną šalia skiriamųjų sakinio dalių, būtų galima priminti, kad temos nusakymo įterpiniuose jis jungiamosios paskirties negali turėti, todėl jį praleidžiant tikrinti negalima – nors dažniausiai toks įterpinys pradedamas jungtuku, bet ir be jo gali būti pavartojamas, kaip įterpinį rodo privalomas kablelis, pavyzdžiui:

O dėl naujo projekto, tai jį turi pirmiausia apsvarstyti komitetai, frakcijos; Dėl mokslo metų pabaigos, tai tas klausimas jau buvo aptartas ir prie jo negrįšime.

     Aptartieji atvejai neapima visų skiriamos sakinio dalies ir greta vartojamų nesavarankiškos reikšmės žodžių, bet parodo bendruosius jų santykių požymius ir skyrybos pasirinkimo variantus.  

Albinas Drukteinis
Klaipėdos universiteto profesorius,
VLKK Gramatikos, rašybos ir skyrybos pakomisės narys

Literatūra
Balkevičius J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
DLKG 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija. Vilnius: Mokslas.
Labutis V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
LKRS 1992: Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. Parengė Nijolė Sližienė, Adelė Valeckienė. Vilnius: Mokslas.
LKS 2020: Lietuvių kalbos skyryba. Taisyklės, komentarai, patarimai. Parengė Albinas Drukteinis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Sirtautas V., Grenda Č.: 1988. Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Mokslas.

(Skelbiama iš žurnalo „Gimtoji kalba“, 2021 m. nr. 6, p. 12–18.)