Spausdinti
„Tauta, kuri neskaito, nerašo ir nekuria, neturi pasaulyje prasmės“ (V. Mykolaitis-Putinas). Kalbos komisijos neeilinis lapkričio 28 d. posėdis surengtas kartu su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu ir vyko Seimo rūmuose...

Kalbos komisijos lapkričio 28 d. posėdis buvo neeilinis. Jis surengtas kartu su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu ir pirmą kartą vyko Seimo rūmuose.
Mokslo kalbos ateitis: problemos ir jų sprendimo būdai“ – šios temos aptarti susirinko daugiau kaip 30 mokslo ir valdžios atstovų. Diskusijos išeities taškas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 899 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimų, Konkursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigas eiti organizavimo, dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo tvarkos ir Pedagoginių vardų suteikimo universitetuose tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 63-2283). Šiuo nutarimu patvirtintuose Minimaliuose kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimuose nurodyta, kad Lietuvos mokslininkai tam tikrą skaičių publikacijų privalo paskelbti leidiniuose, įtrauktuose į tarptautinį leidinių sąrašą. Kalbos komisija tokių reikalavimų padarinius aptarė ankstesniuose posėdžiuose ir kreipėsi dėl to raštu į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Švietimo ir mokslo ministeriją.
„Kalbos komisijos nuomone, primygtinis reikalavimas mokslininkui tam tikrą skaičių straipsnių skelbti leidiniuose, įtrauktuose į tarptautinį leidinių sąrašą, pažeidžia mokslininko, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, teisę laisvai vartoti valstybinę kalbą. Kartu tai supainioja mokslinio darbo vertinimo kriterijus – svarbiausias iš jų turėtų būti darbo kokybė, o ne tarptautiniuose leidiniuose paskelbtų straipsnių skaičius. Be to, mokslininko brandą pirmiausia liudija ne straipsniai, o monografijos ir kiti stambūs veikalai“, – kalbą pradėjo komisijos narys profesorius Albertas Rosinas. – „Kalbamasis reikalavimas nepadeda ugdyti (greičiau atvirkščiai) vieno svarbiausių funkcinių stilių – mokslinio stiliaus. Lietuvių kalbos tekstynų sudarytojai jau pastebėjo, kad lietuvių kalba nebeįmanoma rasti nors kiek ilgesnių kai kurių mokslo sričių (pavyzdžiui, chemijos) tekstų. Vadinasi, lietuvių kalba sąmoningai stumiama vien į buitinės kalbos lygmenį <...> Šis „dokumentas“ pasmerkia mokslininkų bendruomenę būti vienakalbe, t. y. anglakalbe, menkai išsilavinusia, nemokančia ir neturinčia jokių paskatų mokytis kitų Europos kalbų. Bet ar tai – ne mokslininko humanitarinės kultūros skurdinimas?“
Pasak A. Rosino, ieškant kompromisų ir mąstant demokratiškai, o ne totalitariškai, „periodiniai Lietuvos mokslo leidiniai (išskyrus specifinius, pvz., „Kalbos kultūrą“ ir dar vieną kitą) galėtų būti keliakalbiai, kaip „Baltistica“, kurioje straipsniai spausdinami lietuvių, latvių, anglų, vokiečių, rusų, prancūzų ir kitomis kalbomis. Tokių keliakalbių periodinių leidinių bent 50% teksto turėtų sudaryti tekstai lietuvių kalba (su santrauka kuria nors užsienio kalba) ir 50% straipsniai anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis (su santraukomis lietuvių kalba). Taip išsaugotume ir valstybės orumą, ir valstybinės kalbos prestižą.“ Kalbotyrai ir lituanistikai profesorius siūlė patvirtinti specialų leidinių sąrašą, nes MII sąrašas šioms mokslo šakoms visiškai netinka.
Giedriaus Viliūno nuomone, „tokie dokumentai rodo, kad mokslas suprantamas tik kaip gamtos ir tiksliųjų mokslų visuma – humanitariniai mokslai ignoruojami“. Į mokslą pradėta žiūrėti daugiau kaip į verslą. Jeigu valdžia skatins mokslininkus dirbti tik verslui, negalvojant apie indėlį kultūrai, bus blogai.
Seimo narys Algirdas Saudargas pasiūlė svarstomame Vyriausybės nutarime suformuluoti tokias nuostatas: 1) publikacijos užsienio kalbomis neturėtų būti prievolė – jų skatinti nereikia, jos ir taip plinta; 2) teikiant kvalifikaciją turi būti vienodai vertinamas ir indėlis į verslą, ir indėlis į kultūrą; 3) aukštos kvalifikacijos mokslininkui indėlis į kultūrą (žodynai, vadovėliai, mokslo populiarinimo straipsniai) turi būti prievolė. „Kalbame apie tai, kad nevyksta minčių mainai lietuvių kalba. Specialiosiose srityse pereinama priežargono. Kodėl? Todėl, kad nėra arba yra per mažai gilios populiariosios literatūros. Jei skatinsime mokslininkus užpildyti šią kultūros spragą, bus labai gerai“, – sakė A. Saudargas.
K. Sirvydis prašė nepamiršti, kad mokslinės publikacijos lietuvių kalba studentams atstoja vadovėlius ir pareiškė tvirtą įsitikinimą, kad geriausių mokslo laimėjimų nuo užsienio nepaslėpsi. Jo nuomone, „nutarime numatyti straipsniai yra lietuvių kalbos žeminimas. Negalima reikalauti rašyti ne lietuvių kalba“. Pasak J. Antanavičiaus, „jeigu straipsniai ISI būtų vertinami tik šiek tiek daugiau negu straipsniai Lietuvos leidiniuose, būtų nieko baisaus, bet dabar – 1 straipsnis ISI vertinamas kaip 8 lietuviški“...
Daugelis sutiko, kad tokiais dokumentais neturėtų būti daromas administracinis spaudimas lietuvių kalbai.
Šioje plačioje diskusijoje dalyvavo: Seimo nariai Justinas Karosas, Jonas Korenka, Algirdas Saudargas, Dalia Teišerskytė, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėjai Alfonsas Ramonas, Kęstutis Kaminskas, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus, Vyriausybės kanceliarijos Švietimo, mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas Linas Vingelis, Rektorių konferencijos prezidentas, Lietuvos muzikos akademijos rektorius Juozas Antanavičius, Mokslo tarybos, Mokslo ir studijų departamento, aukštųjų mokyklų atstovai, kalbos komisijos nariai.

Parengė Aistė Pangonytė