Spausdinti
, leksika
„Gyvename paveldo gaivinimo laikus – architektūros, dailės, buities, kulinarijos, medicinos... Ne mažiau smagu panirti ir į kalbos paveldą“, – sako Inga Mataitytė ir pateikia keletą tokių įdomybių iš Jono Šliūpo raštų. Ar suprastume šiandien tokius pasakymus: „Ponija lielijas prie vyresnybės“, „Toks tas paukštis – tik lielis i sūbinė“, „Gali per daug nesilielyti – niekas dėl tavęs galvos neskaudys“? Dabartinėje kalboje nebevartojame nežinia kokios kilmės botago pavadinimų „džandžaras“, „džendžioras“, „džendžiūras“. Žodynuose nėra ir žodžio „šliūptarnis“, kuriam pradžią davė Šliūpo pavardė, bet kalbant apie ano meto lietuvių išeivijos idėjines pažiūras ir nesutarimus, jis buvo pavartotas ne vieno autoriaus: „... vieni kitus drabstė labai agresyviomis pravardėmis: bedieviai, cicilikai (t. y. socialistai), parmazonai, šliūptarniai. Iš kitos pusės: reakcionieriai, davatkos, klerikalai, kryžininkai ir t. t.“

 

     Gyvename pãveldo gaivinimo laikus – architektūros, dailė̃s, buities, kulinãrijos, medicinos... Ne mažiau smagu panirti ir į kalbos pãveldą – ne vien žodynuose surinktą, bet ir po senų laikų knygas, periodiką, laiškus pasklidusį. Nuo JONO ŠLIŪPO, kurio 150-osios gimimo metinės minimos kovo mėnesį, laikų pasikeitė, galima sakyti, tik dvi kartos (gyvas tebėra jo sūnus, kurio susilaukė būdamas septyniasdešimties metų), o kaip vis dėlto pakito kalba – ir sintaksė, ir leksika. Iš vartosenos sąmoningai norminant išnyko ne tik daug slavybių, bet ir savaime, be niekieno pastangų, – nemažai lietuviškų žodžių, kurių daugelio reikšmė̃s be žodynų ir konteksto jau ir nebeperprastume.
Paskaitinėjus Šliūpo raštus norisi keletą tokių žodžių ištraukti į dienos šviesą ir pavartalioti.

     Prieš dvidešimt metų straipsnyje „Dr. Jonas Šliūpas – aušrininkas. Jo gimimo 130-ąsias metines minint“ istorikas Vincas Trumpa pacitavo tokį principinę „Aušros“ poziciją atspindintį Šliūpo sakinį: Lėlities prispaudėjams – tai ne „Aušros“ darbas. Ir pakomentavo dėl veiksmažodžio: „Nors žodžio „Lėlyties“ neradau nei didžiajame akademiniame lietuvių kalbos žodyne, manyčiau, kad Šliūpas jį vartojo pataikavimo ir saldžialiežuvavimo prasme. Berods, ir mūsų paliepiškių ir pernaraviškių apylinkėse tas žodis yra ta prasme vartojamas.“

     LKŽ veiksmažodžio lėlyties (lėlytis) su šaknies balsiu ė tikrai nėra, bet yra lielytis ir jo morfologinis variantas lielinti(s). Reikšmė formuluojama taip: 1. „kalbėti, šnekėti“ (nurodoma, kad iš Daukanto, bet be pavyzdžių) ir 2. „gerintis, dailintis prie ko“: Lielintis jiems nuolankumu raštai. Varianto lielytis iliustracijos: Ėmė lielytis prie girtuoklių, juos girdamas (sakinys iš „Aušros“, iš nepasirašyto teksto, tad gali būti, kad taip pat Šliūpo); Ponija lielijas prie vyresnybės Rytprūsių raštai. Iš gyvosios kalbos paliudijimų nėra, bet senojoje spaudoje, kaip rodo LKŽ, veiksmažodis lielintis, lielytis buvo vartojamas pataikavimo, gerinimosi réikšme. Jis buvo žinomas ir Šliūpui, nes Trumpos pacituotą lėlyties galima laikyti tuo pačiu žodžiu – fonetiniu, galbūt tarminiu variantu.

     Lietuvių kalboje būta ir šiam veiksmažodžiui giminiškų daiktavardžių lielis „liežuvis“: Toks tas paukštis – tik lielis i sūbinė Darbė́nai; 2. „kalba“: Tą rodo jo byla arba lielis Simonas Daukantas; lielė „liežuvis, gerklė“: Tokią lielę gerą tura – sunku su ana sugyventi Žemaĩčių Kalvarijà. Su abiem esama ir frazeologizmų: lielį paleisti „apkalbinėti, liežuvauti“: Paleido lielį ant viso miesto Salantaĩ; Smailumas ir lielio leidimas yra visų didžiausiom ydom motriškųjų Simonas Daukantas; lielę paleisti „labai šaukti“: Boba paleido lielę – neapsiklausysi Var̃niai. Daukantas žodį lielis yra įtraukęs į savo rankraštinį lenkų–lietuvių kalbų žodyną (dabartinėje lenkų kalboje nesamo lenkiško žodžio slepucha atitikmuo), taip pat ten yra jo rašybos variantas lijlis – lenkiškų žodžių wielomówność, wielomówstwo „šnekumas, plepumas“ atitikmuo. Daukantas vartojo ir sudurtinį žodį dvilielis „dviliežuvis“: Kiek tatai žmogus dvilielis daro pikto, kožnas gal regėti toje pasakoje. Matyt, Daukanto laikais būta ir išvestinio būdvardžio lielingas; jo žodyne rašybos variantas lijlingas teikiamas kaip atitikmuo lenkiškiems žodžiams wielomówny „šnekus“, wyszczekany „sąmojingas, liežuvingas“. Būdvardis lielėtas „liežuvėtas“ LKŽ užrašytas iš Pabrėžos raštų: Lapai žemesnieji praveri, šoniniai lielėti, kiaušėti. Kaip matyti iš LKŽ duomenų, šių žodžių geografija ribojasi Žemaitija.

     Daiktavardžiai lielis, lielė kaip savarankiški žodžiai nebevartojami; štai Vytauto Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyne“ lielė įtraukta tik kaip frazeologinio junginio lielę paleisti „šaukti“ dėmuo; vieno daiktavardžio reikšmės apibrėžtis neteikiama. Šaknis liel- „liežuvio“ réikšme dabartinėje kalboje liko išlaikyta kai kurių augalų, kurių lapai yra liežuvio formos, pavadinimuose: driežlielė, šunlielė.

     Veiksmažodžiai lielytis, lielinti(s) „kalbėti“ ir kiti panašūs įvairių garsų leidimą reiškiantys lielauti, lalauti, lalinti, lalėti, laloti, lelioti, lyliuoti, kaip ir savarankiškos reikšmės neturintys liaudies dainų refrenai lalo, lalu, lelio, lylia, lylio, lyliuo, lyliute ir pan., yra garsažodinės kilmės. Šliūpo ir kitų senosios spaudos veikėjų vartota reikšmė „pataikauti, saldžialiežuvauti“, suprantama, yra išvestinė.

     Beje, veiksmažodis lielytis turi homonìmą, kuris, galima tarti, kartu yra ir reikšmės „pataikauti“ antonìmas – visai kitos kilmės veiksmažodį lielytis „didžiuotis, pūstis“: Su kaimyno dukra nebegal ir susikalbėti – pradėjo be galo lielytis; Gali per daug nesilielyti – niekas dėl tavęs galvos neskaudys. Tai latvybė iš la. lielīties (la. liels – didelis). Abu cituotieji sakiniai yra iš Kruopių̃ – iš Lietuvos šiaurės, palatvės.

     Kitas įdomus Šliūpo vartotas žodis – daiktavardis džendžiūras „įnagis mušti, rimbas“. LKŽ pateĩkia net kelis fonetinius variantus – džandžaras: Ateina čigonas, atsineša džandžarą Obẽliai; džendžioras: Džendžioras kaip čigono Dùsetos; džendžiūras: Liepė plakti džendžiūrais Silvestras Gimžauskas. Antra pastarojo varianto iliustracija – iš „Aušros“; pacituosime visą sakinį (LKŽ jis sutrumpintas): Bet didžiausiu priešgyniu lietuvių buvo vokiečiai, jiems tai Vytautas „vijo ilgą džendžiūrą“ (rašyba sudabartinta). Šis sakinys yra Šliūpo, „Aušroje“ (1883, nr. 4) tekstas pasirašytas J. S. Kuokščio – tai vienas iš Šliūpo slapyvardžių. Šis Šliūpo greičiausiai individualus frazeologinis junginys, autoriaus imamas į kabutes: vyti ilgą džendžiūrą „grasinti, rengti atkirtį“, pavartotas ir kitame tekste – atsiminimuose „Jaunatvė – gyvenimo pavasaris“: Lietuvninkai myli savo kalbą, tikėjimą, savo žmones ir gimtuvę; jie myli savo liuosybę ir turtą; kas pasidrąsina užgauti tą jų brangmeną, tam lietuvninkai moka „vyti ilgą džendžiūrą“; tuos gi, kurie tą lietuvių brangmeną paguodžia, lietuvninkai meilauja ir broliškai priima į bičiulystę (J. Šliūpas. Rinktiniai raštai, 1977, p. 321).

     Džandžaras, džendžioras, džendžiūras ir tą patį reiškiantis dañdaras (LKŽ iliustrãciniai sakiniai iš Šakýnos ir Jõniškio), spėjama, gali būti skoliniai iš Pãbaltijo čigonų kalbos (Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė). Kita vertus, jie skamba panašiai kaip lietuviški ištiktukai džen, džan, reiškiantys ne tik skambėjimo, bet ir kirtimo garsus; yra veiksmažodžiai džiorinti „pjauti, kirsti“, džanginti 2. „mušti“; kuriuos galima tarti esant garsažodinės kilmės, nes skambesiu tarsi imituoja kirčio garsą. Dabartinėje kalboje, kaip rodo interneto paieška ir Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, visi tie botago pavadinimai nebevartojami.

     Trečias vertas paminėjimo žodis – priesagos -inas būdvardis. Akademinėje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ apie tókius būdvardžius štai kas pasakyta: „Veiksmažodiniai priesagos -inas būdvardžiai dabar siaurai vartojami, pasitaiko tik atskiruose posakiuose ir žemaičių tarmėje su draugės įnagininku, pvz., atlekia bėginas, eina žąsimis geninas, žąsies sparnu nešinas, bėga skubinas, skuba tekinas, eina varinas dviračiu“ (t. 1, 1965, p. 564). Visi tie patys pavyzdžiai, išskyrus skuba tekinas, perrašyti ir „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“. Keista, kad nė viena gramatika nepaminėjo būdvardžio vedinas, kuris plačiai vartojamas ne tik žemaičių tarmėje, bet ir bendrinėje kalboje ir kurio reikšmė „vesdamasis ką“ kartais būna painiojama su neveikiamojo dalyvio „vedamas ko“ réikšme. LKŽ iš tokių būdvardžių dar yra velkinas, vežinas.

     Šliūpas yra pavartojęs LKŽ nesamą šios rūšies būdvardį jodinas „jojantis, jodamas“: Aš vedamajame straipsnyje nurodžiau, kad mums einasi, lyg anam pasakos seniui, kuris, asilu jodinas, su sūnum keliavo miestan... (RR, p. 323). Šiame būdvardyje įžvelgiama ne tik draugės, bet ir priemonės reikšmė.

     Prie visų tų reikia paminėti ir dar vieną iš dabartinės kalbos jau išnykusį būdvardį pãlikinas „palikdamas, palikęs“. Nuo kitų jis skiriasi valdymu – vartojamas ne su įnagininku, o su galininkù. Tarp kitų jo iliustracijų LKŽ vėl yra sakinys iš „Aušros“: Trakuose Vytautas gimęs ir miręs, palikinas paminklą – mūrinę bažnyčią. Sakinys – iš jau cituoto J. S. Kuokščio teksto, taigi Šliūpo (RR, p. 181); vartojo jis tą būdvardį ir kitur: Pašportą turėjau palikinas eiti sau (RR, p. 249).

     Galima dar būtų daug ką iš Šliūpo kalbos pagraibyti ir aptarti. Esama Šliūpo rašliavoje (anuomet šis žodis neturėjo menkinamos reikšmės) savotiškų, galbūt paties autoriaus, darinių: sieruotis „sulfidas, sulfatas?“ – geležies sieruotis; nefiksuotų, galbūt vienkartinių reikšmių: ...tenykštį čekį mes gausim čion išmokėtą žvarbiais pinigais („grynaisiais“?).

     Pabaigoje apie netipišką sudurtinį žodį, kuriam Šliūpas davė akstiną savo pavarde, – šliūptarnis. Šliūpas buvo ne šiaip laisvamanis, bet net smarkus Bažnyčios ir dievuočių (taip jis vadino kunigus) priešininkas. XIX a. pabaigos –XX a. pradžios Amerikos lietuvių spauda laisvamaniùs pavadino menkinamuoju žodžiu šliūptarniai. Žodis paplito, jį yra vartojęs ir pats Šliūpas. Autobiografiniame rašinyje „Suokalbiai mane nugalabyti ar įklampinti“ jis pasakoja dviejų lietuvių konfliktą po savo paskaitos lietuvių bendruomenei Niujorke apie tai, „iš kur ir kaip kilo žmogiškoji veislė“: „Dabar gi, kada vienas begerdamas ėmė kalbą girti, tai antrasis sušuko: Tai ir tu esi virtęs šliūptarniu!“ ir, išsitraukęs peilį, perpjovė pirmajam kaklą nuo ausies iki gerklės (RR, p. 356–357). Lietuvių literatūroje net romanas yra tókiu pavadinimu – Algirdo Margerio „Šliuptarniai“, išėjęs 1949 m. Amerikoje, bet kaip literatūros kūrinys nėra pavykęs, todėl mažai kam žinomas. Žodžio šliūptarnis žodynuose nėra, bet kalbant apie ano meto lietuvių išeivijos idėjines pažiūras ir nesutarimus, jis vartojamas ne vieno autoriaus, kartais kabutėse, tarsi cituojant tuometinę spaudą: ...kai 1884 metais į JAV atvykęs Jonas Šliūpas sutraukia žymų būrelį vietos lietuvių leisti „Lietuvos Balsą“, dvidešimčiai metų lietuviai suskyla į „kryžiokus“ ir „šliūptarnius“; ...vieni kitus drabstė labai agresyviomis pravardėmis: bedieviai, cicilikai (t. y. socialistai), parmazonai, šliūptarniai. Iš kitos pusės: reakcionieriai, davatkos, klerikalai, kryžininkai ir t. t. Žodžio rašyba įvairuoja: kadangi nuo Šliūpo, rašoma su ū, bet pasitaiko ir su u, pavyzdžiui, minėtas Margerio romanas yra „Šliuptarniai“. Beje, įdomu, kad romanas yra antiklerikalinis, taigi ironišku žodžiu pavadinti personažai vaizduojami teigiamai.

     Seni žodžiai – ir savi lietuviški, ir buvusios, bet nunykusios svetimybės, ir pirmojo atgimimo laikų lietuvintojų sugalvoti nevykę ir neprigiję naujadarai – yra mūsų kalbos pãveldas, kurį visai įdomu kartais prisiminti, o jei kam reikia – ir pasinaudoti.

 Inga Mataitytė

(„Gimtoji kalba“, 2011, Nr. 2, p. 4–9.)