Spausdinti

   Kaip pranešama, Europos Komisijos teisingumo ir vartotojų reikalų generalinė direktorė Tiina Astola „ragina Lietuvos institucijas pripažinti judžių ES piliečių asmenvardžius“. Iš karto verta pabrėžti, kad ES piliečių, kaip ir visų kitų užsienio valstybių piliečių, asmenvardžiai Lietuvoje yra pripažįstami. Originalių kitų kalbų asmenvardžių vartojimo dalykinio stiliaus tekstuose principas įtvirtintas Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos nuostatų, patvirtintų VLKK 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 60, 3.2 punkte. Už mėginimą įvesti į vartoseną originalias formas dar sovietiniais metais Kalbos komisijos veikla keliskart netgi buvo sustabdyta, tačiau nuo 1984 metų galimybė vartoti originalius asmenvardžius (čia ir toliau – lotyniškojo pagrindo) jau galiojo...   

   Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žiniasklaidos priemonės pasirinko, kurioms užsieniečių vardų ir pavardžių formoms – transkribuotoms (sulietuvintoms pagal apytikslį tarimą ir užrašytoms lietuviškais rašmenimis) ar originalioms – teikti pirmenybę. Mokslo leidiniai, taip pat „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ pradėjo teikti pirmenybę originalioms formoms (transkribuotos kartais nurodomos pagrečiui), o dokumentuose pereita išimtinai prie originalių formų vartojimo.

   Siekdama padėti sklandžiau integruoti vis dažniau lietuvių rašto kalboje vartojamus svetimos rašybos asmenvardžius, Kalbos komisija praplėtė rekomendacijas, kaip pridėti lietuviškas linksnių galūnes, žr. 2016 m. gegužės 26 d. protokolinį nutarimą Nr. PN-3 „Dėl rekomendacijos „Dėl autentiškų asmenvardžių gramatinimo“. Būdas, labiau atskiriantis originalią formą ir lietuvišką galūnę – po apostrofo (pvz., pranešimas Corbyn’ui), dėl tikslumo tapo parankus dokumentuose (taip pat ir ES dokumentų vertimuose), žiniasklaida daugiausia išlaikė patogesnį skaityti būdą, kai galūnė pridedama tiesiai prie kamiengalio (plg.: Corbyno lyderystės laikotarpiu partijos rezultatai).

   Taigi, originalios (kitaip – autentiškos) kitų kalbų asmenvardžių formos Lietuvoje buvo, yra ir toliau bus vartojamos. Kodėl tada sulaukta tokio raginimo? Kodėl pranešime teigiama, kad Lietuvos valdžios institucijų praktika nenuosekli? Matyt, todėl, kad užsienio šalių piliečių asmenvardžius gebame užrašyti originaliai (kartais net tiksliai su diakritikais), bet reikalai įstringa, norint užrašyti Lietuvos piliečių asmenvardžius, dažniausiai – iš užsienio piliečių įgyjamas pavardes.

   Minėtas originalių (autentiškų) asmenvardžių rašybos principas VLKK nutarime pateiktas su pastaba „Asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose nustato kiti teisės aktai“. Valstybinės kalbos įstatymo 15 straipsnyje pasakyta: „Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys. Asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka.“ O įstatymo, detaliai nustatančio piliečių asmenvardžių rašybą, iki šiol nėra. (Projektų svarstymai paprastai įklimpsta suplakant kelis skirtingus klausimus: užsieninių pavardžių rašymą, tautinių mažumų asmenvardžių rašymą, vardų ir pavardžių rašymą ir kt.)

   Pagal tebegaliojančias 1991 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nuostatas vardai ir pavardės rašytini „lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus“ (žr. 1 punktą), bet netgi tokiame ankstyvame valstybės veiklos etape buvo numatyta, kad „... vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos [kitos] valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“ (3 punktas), kitaip sakant, nurašomi iš kitos valstybės išduoto pirminio dokumento, kuris kai kuriuose projektuose vadinamas dokumento šaltiniu.

   Kitaip sakant, yra du skirtingi dalykai: viena – rašyti lietuviškai, t. y. lietuvių kalbos rašmenimis (savo reikšme lietuvių kalbos abėcėlėje), pagal lietuvių kalbos gramatiką ir tradicijas, kita – nurašyti kitos kalbos asmenvardžių originalias formas (pvz.: Caroll, Inzerillo, Laccroix, Mellah, Roques, Schmitz, Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenys). Tam tikslui, kaip žinoma, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ § 6, apibūdinus dabartinę lietuvių kalbos abėcėlę, pateikta pastaba: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q [...], W w [...], X x [...], kiek rečiau – Ä ä, Ö ö...“ (Vilnius: MELC, 1994, p. 19).

   Daugiau kaip prieš dvidešimt metų, 1997 m. kovo 17 d., tuometis VLKK pirmininkas prof. habil. dr. Albertas Rosinas Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje pristatė Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nuostatų projektą (parengtą 1995 m. dr. Prano Kniūkštos, apsvarstytą pakomisės ir komisijos), kuriame buvo detalizuotos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo nuostatos. Žinoma, išlaikyta bendroji, pagrindinė – „vardai ir pavardės <...> įrašomi lietuvių kalbos rašmenimis, pagal asmenvardžių vartojimo bei darymo ir lietuvių kalbos rašybos taisykles“, bet numatytos ir dvi išimtys. Viena, kad nelietuvių tautybės asmenų asmenvardžiai gali būti rašomi „ne pagal lietuvių asmenvardžių vartojimo taisykles“ (nebūtinai su lietuviškomis galūnėmis ir moterų pavardžių priesagomis), ir antra, kad ne lietuvių kalbos rašmenimis gali būti rašomi „asmenų, susijusių su kitų valstybių pilietybe“, vardai ir pavardės. (Nuostatų projektą ketinta paversti įstatymo projektu, vėliau Seime parengta naujų projektų, bet įstatymas iki šiol nepriimtas.)

   Daugiau kaip dvidešimt metų Kalbos komisija nuosekliai išsako nuomonę, kad su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės galėtų būti rašomos originaliais lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą. Ši nuomonė ne kartą pateikta Seimui išvadose dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų, apie ją užsimenama teikiant išvadas dėl pavardžių rašybos teismams (paskutiniais metais asmenvardžių rašybos piliečių tapatybės dokumentuose praktiką iš dalies formuoja teismų sprendimai).

  Taigi, Valstybinė lietuvių kalbos komisija atkreipė dėmesį į asmenų, susijusių su kitų valstybių pilietybe, vardų ir pavardžių rašymą kur kas anksčiau nei Europos Komisija ir iš esmės pritaria jos paraginimui spręsti šį klausimą tinkamu lygiu.

   Kita vertus, neišleistina iš akių, kad tiek EK raginimas, tiek VLKK nuosekli ilgametė pozicija yra dėl tam tikrų apibrėžtų atvejų – dėl asmenvardžių originalios rašybos lotyniško pagrindo rašmenimis pagal dokumento šaltinį, bet ne dėl rašybos be taisyklių. Išimtis negali pakeisti pagrindinės nuostatos rašyti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius lietuviškai. Už šios temos ribų lieka piliečių pageidavimai užrašyti vaiko vardą neva „tarptautine rašyba“ (yra tik tam tikros kalbos rašyba), pakeisti turimus lietuviškus įrašus nelietuviškais ir kiti su pirminiu dokumento šaltiniu nesusiję atvejai. Ši tema apie tai, kad LR piliečio tapatybės dokumento įrašas Bražėnas ir kitoje ES šalyje turėtų būti nurašomas kaip Bražėnas ar, nesant techninių galimybių, kaip Brazenas, ir lygiai taip pat Lietuvoje reikėtų ieškoti galimybių Maxwell užrašyti kaip Maxwell, jeigu asmuo įgijo tokią giminės pavardę.

Aistė Pangonytė, 
VLKK Bendrojo skyriaus vyr. specialistė

_____________________ 

Plačiau apie asmenvardžius žr.: