Spausdinti
, stilius
Ritos Miliūnaitės straipsnyje (publikuota „Gimtojoje kalboje“, 2009, Nr. 5) nagrinėjami itin daug diskusijų tarp grožinės literatūros vertėjų ir kalbos redaktorių keliantys klausimai...

 

   Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga š. m. kovo 25 d. buvo sukvietusi vertėjus ir redaktorius, kalbininkus, kalbos inspektorius į diskusiją „Kalbos grynumo problema grožinės literatūros vertimuose. Rūbas ar drabužis?“ Vėliau žurnalas „Gimtoji kalba“ Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamuose puslapiuose paskelbė Lietuvių kalbos instituto dr. Ritos Miliūnaitės straipsnį šia tema.

   Straipsnio „Variantiškumas verstinės grožinės literatūros kalboje“ 1-ojoje dalyje:

 

1. Kalbos kokybės samprata, arba kodėl vertėjai prieš redaktorius?
 
   „...Vertėjus daug labiau veikia originalo trauka, redaktorius – noras siekti vertimo, kaip savarankiško skaitytojams pateikiamo teksto, kalbos kokybės. <...> vieni labiau iškelia autorių, kartu ir meninę kalbos funkciją, kiti – mūsų kalbos normas ir būtinumą siekti pavyzdinės kalbos. Taigi gal čia ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių atsiranda visokių prieštaravimų? Bet toks kiek skirtingas požiūris kaip tik reikalingas. Abiejų pusių argumentai turi padėti rasti tinkamiausią sprendimą. Svarbu būti nusiteikus bendram darbui ir bendros nuomonės paieškoms.“
 
2. Teksto ypatybės
 
   „Grožinė literatūra yra menas, o menas nepakeñčia šablonų. Todėl kaskart, imant versti ar redaguoti naują knygą, tenka perprasti vis kitókias žaidimo taisyklès. Pirmiausia pravartu, su kūriniu apžvalgom susipažinus, išsiaiškinti, koks jo žanras, stilius, kokio laikotarpio kalba vartojama: archaizuota, moderni ar visiškai neutrali. Svarbu ir nustatyti, ar visas kūrinys yra vieno stiliaus, ar yra kitokio stiliaus intarpų. Jei rašoma neutraliu (dabar mėgstama sakyti – laikraštiniu) stiliumi, kiekvienas spalvingesnis variantas jau bus savotiškas paties vertėjo ar redaktoriaus savivaliavimas. Žinoma, skaitytojams, nematantiems originalo, lieka paslaptis, kiek ir kada ta vertėjo ar redaktoriaus kūryba pateisinama. <...> iki šiol nežinau, koks tikrasis Murakamis – vienų vertimų kalba laužyta, apvilkta beformėm ir bespalvėm drapanėlėm ar net atspurusiais nuo klaidų palankais.“
 
3. Apie variantiškumą
 
   „...seminare susitelkėme prie to, kas formaliai nelaikoma klaidomis – prie normų variantų, kurie gali būti vartojami pasirinktinai, taip pat prie tokių reiškinių, kurie yra arti normos. Mums svarbu aiškintis, nuo ko priklauso vieno ar kito varianto pasirinkimas, ar visada tekste atsiduria tinkamiausias raiškos būdas. Variantų skirtumus galime nusakyti dviem lygmenimis: pagal stilistinę ir norminę vertę.“
 
4. Norminė variantų vertė
 
   „Pagal tai, kiek atsižvelgiama į norminimo tradicijas, ir tai, kiek ištirta dabartinė vartosena, norminiai variantai norminės vertės atžvilgiu gali būti dvejopi: 1) lygiaverčiai variantai – konkuruoja vartosenoje ir nė vienas pastebimiau neviršija kito; 2) nelygiavertės gretybės – iš jų vienai teikiama pirmenybė.“
 
   „...Jeigu lygiaverčiai variantai stilistiškai neutralūs (pavyzdžiui, link miško ir miško link; vienas seniausių ir vienas iš seniausių), pasirinkimą gali lemti vertėjo ar redaktoriaus kalbiniai įpročiai, taip pat sakinio ritmika ar skambesys (kiek vertėjų ir redaktorių balsu paskaito išverstą tekstą, kad įsitikintų jo lietuviško skambesio natūralumu ir sklandumu?). Pavyzdžiui, sakinyje pasirinktas vietininkas ryte, bet lygiai taip pat būtų tikę ir kiti du normos variantai rytą ir iš ryto...“
 
   „...Kai kalbama apie kalbos gretybes, iš kurių kalbos rekomendacijose vienai teikiama pirmenybė, sakoma, kad pastarąją vartoti yra sistemiškiau, būdingiau, tradiciškiau, gyviau, įprasčiau, perspektyviau. Šalutinio ir pagrindinio varianto skyrimas dažniausiai remiantis taisyklingumo, sistemiškumo, paplitimo ir stilingumo kriterijais kodifikuotojams leidžia ne tik lanksčiau taikyti normų kaitos mechanizmą, bet ir parodyti vartosenos polinkius, kad kalbos vartotojai galėtų orientuotis, kur kokį variantą labiau tiktų vartoti.
 
   Svarbu suprasti, kad skirti pagrindinius normų variantus ypač reikia tada, kai kalbame apie pavyzdinę bendrinę kalbą. Paprastai tai esti oficialioji kalba, kuri atlieka tik informacinę (komunikacinę) funkciją, ir geriau, kad tai funkcijai netrukdytų įvairūs papildomi variantų požymiai, kad kalba būtų neutrali ir kad nekyšotų autoriaus „aš“. Todėl teisės aktuose, oficialiojoje žiniasklaidoje, mokslo ir mokymo leidiniuose (vadovėliuose, enciklopedijose, žinynuose, žodynuose ir pan.) paprastai stengiamasi vartoti pagrindinius (neutraliuosius) normų variantus.
 
   Grožinėje literatūroje į šalutinių ir pagrindinių variantų vertės skirtumą reikia žiūrėti lanksčiai. Jei šios rūšies variantai neturi stilistinių skirtumų (apie juos – antroje straipsnio dalyje), bet vertėjas ar redaktorius randa motyvų rinktis šalutinį (ne tokį sistemišką, mažiau paplitusį ar besitraukiantį iš vartosenos) normos variantą, – jo valia.“
 
   Visą straipsnį, jame pateikiama konkrečių vertimo pavyzdžių, panagrinėjami įvairūs variantai ir net suabejojama kai kuriomis normomis, žr. „Gimtoji kalba“, 2009, Nr. 5 (gegužė), p. 1–14, arba skaitykite svetainėje „Kalbos namai“, čia.