Spausdinti
Lietuvių rašto ir šnekamojoje kalboje gyvuoja du variantai: „tikiu Dievą“ ir „tikiu į Dievą“, ir jau visas šimtas metų ginčijamasi, ar teiktina tėra viena katra forma, ar abi. Diskusijos apžvalgą ir išvadas pateikia kun. Vaclovas Aliulis MIC, teol. lic.

 

Vaclovas Aliulis MIC, teol. lic.,
publicistas, rašytojas, redaktorius, visuomenininkas

 

Diskusijos užuomazga ir oficialioji eiga

   „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad Jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11,6). Iš tiesų, žmogus įeina į sąmoningą sąlytį su Dievu tik pripažindamas, jog Dievas yra ir kad mes esame nuo Jo priklausomi.

   Veiksmažodžio tikėti valdomas papildinys įvairiose kalbose reiškiamas ir tiesiog, ir su vienu ar kitu prielinksniu. Tiesioginį lietuvišką įnagininką tikiu kuo reikšme „laikau ką patikimu“ daugelyje kalbų atitinka naudininkas: scio cui credidi, veriu tebe, ich glaube dir, o tiesioginį galininką reikšme „tikiu ką nors esant, buvus ar būsiant“ – taip pat galininkas: pisteueis touto? credis hoc? glaubst du das? – „ar tai tiki?“ Daugeliu kalbų religinio tikėjimo objektai pateikiami su prielinksniu: pisteuomen eis hena Theon, credo in unum Deum. ich glaube an Gott, I believe in God, veruju v Boga. Lietuvių rašto ir šnekamojoje kalboje gyvuoja du variantai: tikiu Dievą ir tikiu į Dievą, ir jau visas šimtas metų ginčijamasi, ar teiktina tėra viena katra forma, ar abi.

   Nuo pat XX a. pradžios žymūs lietuvių kalbininkai daugsyk reiškė nepritarimą formai tikiu į ką, laikydami tai kaimynų slavų įtaka. Lenkai mat be mažiausio objekto skirtumo turi: Ja wierzę tylko w Pana Boga, a ty w każde głupstwo wierzysz (pažodžiui: Aš tikiu tik į Viešpatį Dievą, o tu tiki į kiekvieną kvailystę). Bažnytinėje slavų kalboje vieruju v sakoma apie visas šventenybes be skirtumo, o gyvosiose rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kt. slavų kalbose vieriu / vieriu v ir pan. sakoma ir apie šventybes, ir apie banalybes. Nematydami lietuviškoje vartosenoje nuoseklaus reikšmės skirtumo tarp tikiu į ką ir tikiu ką, mūsų šiuolaikinės bendrinės kalbos tėvai nutarė autentiška laikyti formą be prielinksnio ir reikalavo vartoti tikiu Dievą, bet ne tikiu į Dievą.

   Jau pati pirmoji poterių kalbos taisymo komisija – Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis, Jurgis Šlapelis, kun. Juozas Laukaitis ir kun. Alfonsas Petrulis – 1909 m. susirinkusi Seinuose nusprendė, kad prielinksnis į yra atsiradęs ne pagal lotynišką credo in Deum, bet dėl lenkų kalbos įtakos. Lietuviškai vartosenai pakanka tarti tikiu Dievą, ir prielinksnio nereikia. Tokią poziciją patvirtino Leonardo Dambrausko parengtas, profesorių Antano Salio ir Prano Skardžiaus redaguotas „Kalbos patarėjas“ (1939). Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija ją rado pakartotą Vakaruose išleistoje kun. Stasio Ylos knygelėje „Liturginės terminijos klausimai“ (1953, konsultavo Pranas Skardžius) ir, ja vadovaudamasi, Krikšto apeigose, kasdieniuose poteriuose ir Mišių Credo parašė „Tikiu Dievą Tėvą visagalį“ be prielinksnio. Šią formą priėmė Romoje 1965 m. rudenį posėdžiavusi bendra Lietuvos, Romos ir JAV lietuvių Apeigyno projekto tikrinimo komisija.

   Gavęs šitaip išspausdintus tekstus, kun. prof. Paulius Rabikauskas SJ plačiu straipsniu mokslingai gynė prielinksninę formą tikiu į... Dievą Tėvą..., į Sūnų..., į Šventąją Dvasią..., į vieną Dievą, o kartu teikė tikiu be prielinksnio, kalbant apie Bažnyčią, nuodėmių atleidimą, amžinąjį gyvenimą ir kt. Jo straipsnis „Tikiu Dievą ar tikiu į Dievą?“ buvo išspausdintas „Aidų“ žurnale (1968, Nr. 10, p. 460–462; dar žr. interneto svetainėje LCN.lt). Susipažinkime su svarbiausiais prof. Rabikausko argumentais:

„Savo esme Apaštalų tikėjimo išpažinimas yra svarbiausių tikėjimo tiesų rinkinys, skirtas besiruošiantiems priimti krikštą. [...] Taigi, jau III amžiuje buvo įsitikinimas, kad tikėjimui į Dievą išreikšti būtina vartoti formą credere in. [...] Augustinas išdėstė ir kodėl taip reikia vartoti: ‚Labai svarbu skirti, ar kas tiki Kristų esant ir ar jis tiki į Kristų. Kristų esant tiki ir piktosios dvasios, bet negalima sakyti, jog piktosios dvasios tiki į Kristų. Nes tik tas tiki į Kristų, kuris Kristuje turi viltį ir Kristų myli. Turįs tikėjimą be vilties ir be meilės, tiki Kristų esant, bet į Kristų netiki. Todėl kas tiki į Kristų pilnu į jį tikėjimu, pas jį (in eum) ateina Kristus, ir tikintysis tam tikru būdu į jį (in eum) įsijungia, tapdamas jo kūno dalimi. Bet tai tegali įvykti, kai drauge su tikėjimu yra viltis ir meilė‘ (Sermo 144, 2, 2).

Ir keliose kitose vietose šv. Augustinas panašiai išsireiškia. Prof. Caristine Mohrmann 1, pacitavusi tas vietas, padaro išvadą, kad šv. Augustino kalboje tikėti Dievą (Kristų) reiškia pripažinti faktą, jog Dievas yra; tikėti Dievu (Kristumi) reiškia priimti dieviškąjį autoritetą kaip tiesos šaltinį; tikėti į Dievą (Kristų) reiškia visa būtybe pasinešti į Kristų, tapti jo mistinio Kūno nariu, pilnąja prasme priimti krikščioniškąjį tikėjimą.“

   Toliau prof. Rabikauskas dėsto:

„Antra vertus, tokia tikėjimo į Dievą sąvoka tegali būti taikoma Dievui ir jokiai kitai būtybei. Jau šv. Paschazas Radbertas, gyvenęs IX a., rašė: ‚Niekas nesako: tikiu į savo artimą, ar į angelą, ar į kokį kitą sutvėrimą. Visame Šv. Rašte rasite tą išpažinimą taikomą vien tik Dievui... Mes sakome: tikiu tuo žmogumi, kaip sakome: tikiu Dievu, bet mes netikime į tą žmogų nei į kurį nors kitą‘.“

   Ir daro išvadą:

„Iš to seka, kad ir Apaštalų tikybos išpažinime, ir kitose panašiose formulėse prielinksnį į tegalima vartoti tik ten, kur išreiškiamas tikėjimas į Dievą arba į kurį nors dieviškąjį asmenį. Visur kitur reikia sakyti tikiu ką (be prielinksnio į), t. y.: tikiu šventąją visuotinę Bažnyčią (tai įsakmiai pabrėžia „Catechismus Romanus“, I, 9, 23), tikiu šventųjų bendravimą, tikiu nuodėmių atleidimą, tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą, tikiu amžinąjį gyvenimą; būtent, tikiu visa tai esant arba įvyksiant.“

   Toliau autorius kalba apie atitinkamą prielinksnio į vartojimo ir praleidimo tradiciją senojoje lietuvių religinėje raštijoje ir tvirtina esant nesusipratimą kalbininkų ir kai kurių dvasininkų priešinimąsi formai tikiu į Dievą.

   Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija neskubėjo paklusti autoritetingai argumentacijai. Jos sekretoriaus kun. Vaclovo Aliulio platus straipsnis „Tikėti Dievą – gerai“ 2 prof. Rabikausko neįtikino, ir jis nematė prasmės kartoti savo išdėstytų argumentų. Tą straipsnį yra matęs ir palankiai įvertinęs prof. Pranas Skardžius 3, bet į „Aidus“ straipsnis nepateko (autorius nedrįso siūlyti dėl to meto aplinkybių). Nutrūkus Romos ir Lietuvos diskusijai, nesulaukus kitų autoritetingų išeivijos asmenų nuomonės, klausimas liko atviras. Tikėjimo išpažinimo formulės ir gausios Naujojo Testamento vietos su pisteuō eis – credo in buvo suredaguotos tiesioginio galininko forma – be prielinksnio. Net populiari kan. Pranciškaus Urbanavičiaus giesmelė „Tikiu į Dievą“ buvo perrašyta „Mes tikim Dievą“.

   Klausimas vėl iškilo, 1980 m. pavasarį nuvežus į Romą tvirtinti lietuvišką „Romos mišiolo“ vertimą. Žymūs Romos teologai prel. Ladas Tulaba ir kun. dr. Juozas Vaišnora MIC priminė ir palaikė prof. P. Rabikausko argumentus, bet griežtai nereikalavo keisti Lietuvoje prigijusios galininkinės formos. Buvo priimtas kompromisas vieną ar kitą formą vartoti pasirinktinai, spausdintame tekste prielinksnis į buvo suskliaustas: Tikiu (į) vieną Dievą... Tikiu (į) vieną Viešpatį Jėzų Kristų... Tikiu (į) Šventąją Dvasią – iškilmingajame tikėjimo išpažinime 4; ir atitinkamai Tikiu (į) Dievą Tėvą ... ir (į) Jėzų Kristų, tikiu (į) Šventąją Dvasią – kasdieniame tikybos išpažinime 5.

   Prielinksninės formos tikiu į ir tiesioginio galininko formos tikiu (be į) varžybas, atrodo, turėjo autoritetingai užbaigti didysis „Katalikų Bažnyčios katekizmas“: Apaštalų tikėjimo išpažinime mes išpažįstame tikėjimą šventąja Bažnyčia (lot. Credo [...] Ecclesiam), o ne į Bažnyčią, kad Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais ir aiškiai priskirtume Dievo gerumui visas dovanas, kurias Jis yra sukaupęs savo Bažnyčioje (1996, 750 str.). Romoje studijavusių jaunųjų teologų raginama, Lietuvos vyskupų konferencija 2006 m. įsakė paisyti šio skirtumo liturginėse knygose, katekizmuose, maldaknygėse, tikybos vadovėliuose.

   Įsakyta – laikysimės, drausmei ir tikėjimui nenusikalsime, bet akademiniai svarstymai gali eiti toliau. Leistis į tokį žygį skatina kai kurios teologinės abejonės, drąsina kelių plačiai paplitusių kalbų pavyzdžiai, teikia medžiagos senieji graikiški ir lotyniški tekstai, taip pat lietuviški gyvosios ir raštų kalbos šaltiniai.

 

Teologiniai klaustukai ir kabliukai

   Mūsų Liturginės komisijos nariai, studijuodami teologiją seminarijose, nieko nebuvo girdėję, kad reikėtų kažkaip skirtingai tikėti (į) Jėzų Kristų ir kitaip tikėti Bažnyčią, kuri betgi neegzistuoja be savo Galvos – Kristaus. Be to, amžinuoju gyvenimu Jėzus vadina tik palaimingąjį amžiną buvimą su Dievu (nesibaigiantį būvį be Dievo Jėzus vadina amžinuoju kentėjimu, o ne amžinuoju gyvenimu). Nėra abejonės, kad tikėjimo išpažinime skelbiame palaimingąjį kūno iš numirusių prisikėlimą – kūno pašaukimą egzistuoti Dievo laimėje. Ar užtenka vien šaltai pripažinti, kad laikų pabaigoje kažkas tokio įvyks? Veikiau laikas jau šiandien to ilgėtis ir ryžtingai į tai veržtis. Taip pat nuodėmių atleidimas nėra tik kalčių „ištrynimas“, bet esminis sielos pašventinimas, kurį atlieka Šventoji Dvasia. Ar galime tai abejingai minėti, o gal turėtume to trokšti ir už tai Dievui dėkoti? Taigi labai sunku teologiškai pagrįsti dvejopą sintaksinį tikiu derinimą, nes visais minėtaisiais atvejais reiškiame tikėjimą esminiu Švč. Trejybės veikimu ir palaimingo gyvenimo su Trejybe perspektyva. Kas galėtų šias išganymo vertybes vien sausai pripažinti, bet jų nesiekti, į jas nesiveržti?! Veikiau, prof. Mohrmann žodžiais tariant, kiekvienas tikėjimą išpažįstantysis turėtų visa būtybe į tai „pasinešti“, kaip ir į Švč. Trejybės Asmenis.

   Senosios bažnytinės lotynų kalbos mokovai, kuriuos cituoja prof. P. Rabikauskas, teisingai pastebi, kad in prie credo, o dar anksčiau eis prie pisteuō atsirado su krikščionybe (NT), iškilus poreikiui pabrėžti, kad ne tik pripažįstu, jog mano tikėjimo objektas egzistuoja, bet ir tai, kad aš jo siekiu ar save jam patikiu. Bet argi ši reikšmė neturėtų nuosekliai galioti visiems siekiamiems tikėjimo objektams: ne tik Trejybės Asmenims, bet ir Bažnyčiai – išganymo bendrijai, nuodėmių atleidimui, kūno prisikėlimui, amžinajam gyvenimui, šventųjų bendravimui?! <...>

   Nors yra žinomas toks reiškinys, kaip dogmų hierarchija, – dogmų svarbos laipsniai ir vienų dogmų priklausomybė nuo kitų, bet tai vargiai nustato dvejopą tikėjimo raišką. Pavyzdžiui, nuodėmių atleidimas, amžinoji palaima išplaukia iš Kristaus atpirkimo, bet mums ir žmonijai tai ne mažiau gyvybiškai svarbu kaip ir pats Atpirkimas.

   IŠVADA. Tiek tikėjimą į Švč. Trejybės Asmenis ir atpirkimo faktą, tiek institucionalius atpirkimo vaisius – Bažnyčią, nuodėmių atleidimą ir t. t. – tikime tuo pačiu dievišku ir bažnytiniu tikėjimu. Skirtinga raiška – greičiau retorikos ir kalbinių tradicijų, ne teologijos dalykas. <...>

 

Įvairių kalbų raiškos atspalviai

   Manytume, bus pravartu paknebinėti atskirų kalbų atspalvius: ar prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, lietuvių ir kitų kalbų gyvoji vartosena jaučia skirtumą tarp tikiu su prielinksniu ir be prielinksnio?

   Pradžioje apskritai pastebėsime, kad tikėjimas tikėjimui nelygus žiūrint ne objektų, ovidinio tvirtumo. Tad ir šią sąvoką išreiškiantis žodis vienoje kalboje turi didesnį tikrumo svorį, kitoje mažesnį. Hebraistai primena, pavyzdžiui, kad hebrajų kalbos ’āman („tikiu“) rodo daug tvirtesnį teigimą negu to žodžio atitikmenys daugelyje šiuolaikinių kalbų. Beje, lietuviškas tikėti taip pat svaresnis už italų credere, prancūzų croire, vokiečių glauben, kurie ne sykį reiškia „manyti, spėti, turėti nuomonę“. Pavyzdžiui, Goethės „Lorelei“: Ich glaube, am Ende verschlingen die Wellen Schiffer und Kahn (Numanau, kad galiausiai bangos prarijo upeivį ir luotą).

   Žodynai rodo, kad gyvosios kalbos nepasiduoda teologų diktatui, kad tas pats prielinksninis posakis tikėti į taikomas ne tik Švč.Trejybės Asmenims ar visai Trejybei, bet ir branginamoms vertybėms bei siekiamybėms, pvz., pergalei (toliau pažodžiui tikėti į Dievą, tikėti į pergalę):

angl. to believe in God – to believe in the victory,
vok. an Gott glauben – an den Sieg glauben,
pranc. croire en Dieu – croire en (à) la victoire,
it. credere in Dio – credere nella (alla) vittoria,
isp. creer en Dios – creer en la victoria.

   Negana to, ir paties KBK vertimuose kai kurios kalbos (pavyzdžiui, anglų, rusų, lenkų), nors pačiame 750 str. tekste skelbia neleistina formą tikėti į Bažnyčią, tikėti į amžinąjį gyvenimą, čia pat šį dėsnį pažeidžia. Angliškas „Cathechism of the Catholic Church“ ištisam 9 skyriui, kuriame skelbiamas tas 750 straipsnis, stambiu šriftu teikia antraštę I Believe In The Holy Catholic Church, taigi „į šventąją Bažnyčią“. Taip pat rusų kalba šio skyriaus antraštė taip pat skamba Veruju v sviatuju vselenskuju Cerkov’. Savo ruožtu lenkų katekizmo „Katechizm Kościoła katolickiego“ pačiame 750 str. pastebima, kad lotyniškoji sintaksė daro tokį skirtumą, paaiškinamos jo reikšmės, tačiau skirtumas neperkeliamas į savo kalbą, nes jos vartosenai ir tautos jausenai tai svetima.

   Broliai slavai ir pasaulietinėje vartosenoje turi tik prielinksninę formą: Wierzymy w zwycięstwo prawdy – „tikime į tiesos pergalę“, my vierim v svetloje buduščeje čelovečestva – „mes tikime į šviesią žmonijos ateitį“ („šviesia žmonijos ateitimi“). Leninas šaukė verte v Revoliuciju 6.

   Peršasi išvada, kad teologiniai samprotavimai negali diktuoti kalbos struktūrai; teologija tik pasirenka ir savo reikalams pritaiko tas kalbos konstrukcijas, kurios geriausiai tinka jos idėjoms ir sąvokoms reikšti. Turbūt garbingieji tėvai Kiprijonas ir Augustinas nenumatė, neįsivaizdavo, kiek painiavos ateinančiais amžiais kils, nuolankiai mėgdžiojant jų subtilybes.

 

Biblija ir ankstyvieji Bažnyčios dokumentai

   Kame glūdi tikėjimo raiškos subtilybių šaknys? Tikriausiai Šventajame Rašte ir grindžiamuosiuose Bažnyčios magisteriumo (Mokančiosios Bažnyčios) sprendimuose, apie kuriuos jau užsiminta. Tad ir klausiame: kaip Šventajame Rašte ir Bažnyčios magisteriume vartojami posakiai pisteuō eis Theon, credo in Deum?

   Klasikinėje lotynų kalboje credo deos reiškė credo deos esse „tikiu, kad dievai egzistuoja“, bet nėra formos credo in deos ar in deum (į kurį atskirą dievą). Prof. Rabikausko manymu, forma pisteuō eis Christon Iėsoun Naujajame Testamente buvo sukurta, kai iškilo didysis klausimas: ar tiki Jėzų esant Dievo Sūnų, ar esi pasiryžęs sujungti save, savo gyvenimą su Jo asmeniu ir gyvenimu? Vis dėlto nagrinėjant kalbines formas dera pradėti ne nuo dogminių aukštybių, o nuo filologinio aspekto. Kadangi Naujasis Testamentas išaugo iš Senojo Testamento šaknų, neišvengsime klausimo, kaip Senajame Testamente buvo reiškiamas keleriopas tikėjimo santykis su Kūrėju: tikiu Dievą, tikiu į Dievą, tikiu Dievu. Keista, kad mūsų teologai ir kalbininkai nei Tėvynėje, nei išeivijoje šio klausimo lig šiol ryškiau nekėlė arba tie svarstymai Lietuvos nepasiekė. Tik Leonardas Dambriūnas (anksčiau Dambrauskas) vienąsyk užsiminė, kad kan. K. Steponis (Steponavičius) spėja, jog „prielinksnis in įvestas į graikų ir lotynų kalbas ... iš hebrajų kalbos“.

   Nebūdamas hebraistas, straipsnio autorius palieka šį viliojantį klausimą jauniesiems tos kalbos mokovams. Pirmą kruopelę tegaliu išnašoje pateikti iš asmeninių pokalbių ir susirašinėjimo 7. Ragavusius lotynų ir graikų kalbų kviečiu pasidairyti po jų dirvas.

 

Septuaginta ir Vulgatos ST

   Iš poros Biblijos enciklopedijų ir konkordancijų matyti, kad prof. P. Rabikauskas ne be pagrindo tvirtina, jog graikiškame Senajame Testamente (Septuagintoje) nėra junginio pisteuō eis („tikiu į ką“), o tik pisteuō epi, pisteuō en („tikiu kuo“, „pasitikiu kuo“). Mat Senojo Testamento pasaulyje nebuvo klausimo, ar tiki Dievą (dievus) esant, o tik kurį dievą (ar vienintelį Dievą) garbini ir su juo skaitaisi (ar jo klausai). Randama ryškių atvejų pisteuō su datyvu (naudininku) be prielinksnio:

episteusen Abraam tw Thew (Pr 15, 6) – Abraomas patikėjo Dievu, jo pažadu; Achiōr... episteusen tō Theō (Jdt 14, 10) – pagonis Achioras įtikėjo Dievu, t. y. izraelitų garbinamo Dievo galybe, ir priėmė Jahvės tikėjimą; Mozė priekaištauja tautiečiams: ouk episteusate autō (Įst 9, 23) – „jūs juo [Jahve] netikėjote“.

   Senutė lotyniška de Raze’o konkordancija rodo porą atvejų, kada šv. Jeronimas „susigundė“ Vulgatos ST tekstuose teikti credo in su akuzatyvu. Pažiūrėsime jų iš arčiau:

enepisteusan tō Theō (Jon 3, 5). Vulgatoje sakoma, kad pagonys jūreiviai crediderunt in Deum – „įtikėjo į Dievą“, bet Neovulgatoje „grįžtama į kelią teisybės“ ir teikiama in su instrumentaliu: crediderunt in Deo – „įtikėjo Dievu“, kaip įprasta Senajame Testamente.

servos suos qui crediderunt in eum (Dan 3, 95); LXX teikia ne pisteuō, bet elpizō formą: tous elpisantas ep‘auton – pasitikėjusius juo, Neovulgata – qui crediderunt in eo – „tikėjusius juo“.

Panašiai hina... pisteusōsin epi se, Kyrie – ut... credant in te, Domine (Išm 12, 2) nėra akuzatyvas, bet instrumentalis – „kad tikėtų tavimi, Viešpatie“.

 

Naujasis Testamentas

   Dabar iš eilės trumpa apžvalga veiksmažodžio pisteuō ir jo išvestinių formų vartojimo Naujajame Testamente su prielinksniais en, epi, eis ir be jų – neišsami, bet rodanti santykį:

EN su datyvu (2x), Jn 3, 15; 9, 35 Vulg.: in eum, tolygu EIS;

EPI su datyvu (6x), Mt 27, 42; Apd 16, 31.34; Rom 9, 33; 19, 11; 1 Pt 2, 6: tiki ar pasitiki kuo (dalyku ir asmeniu). Vulgatoje in eum ir in eo;

be prielinksnio datyvas (20x): tikiu kuo (asmeniu ar dalyku);

su prielinksniu EIS akuzatyvas (32x): credite in Deum, et in me credite – į Dievą ir į mane; 1 Jn 5, 10 pepisteuken eis tēn martyrian – patikėjo liudijimu (apie asmenis ir dalykus);

akuzatyvas be prielinksnio: ar tai tiki? (Jn 11, 26), meilė visa tiki (1 Kor 13, 7) (apie faktus, vertybes, bet ne asmenis);

pasyvas su vardininku, 2 Tes 1, 10: episteuthē to martyrion, creditum est testimonium – buvo patikėta liudijimu, vadinasi, pakeitus į veikiamosios rūšies pasakymą, būtų akuzatyvas arba datyvas;

apstu pisteuō formų be papildinio arba su šalutiniu sakiniu hoti – „tikiu, kad“; pisteuō peri tinos, hoti (Jn 9, 18) – „tikiu tuo, kad“.

   IŠVADA. Graikiškas Senasis Testamentas neturi pisteuō eis formų, o tik pisteuō epi su akuzatyvu arba tiesiog pisteuō su datyvu be prielinksnio, ir abiem atvejais tai reiškia pasitikėjimą Dievu, bet ne Dievo egzistavimo pripažinimą ar slinktį jo linkui. Dvejopa lotyniškoji forma: prielinksninė credo in su akuzatyvu ar datyvu be prielinksnio simboliuose, Naujojo Testamento ir bažnytiniuose raštuose atsiranda sekant (nors ne ištisai) graikiškais posakiais pisteuō eis ir pisteuō be prielinksnio. Kaip netrukus pamatysime, seniausieji, autoritetingiausieji Bažnyčios magisteriumo dokumentai – graikiški Simboliai – visus religinio tikėjimo objektus priima ir skelbia pisteuō eis formomis, o pisteuō be prielinksnio vartojamas išreikšti faktui (su akuzatyvu) ar pasitikėjimui (su datyvu). Tuo tarpu lotyniškieji simboliai ir lotyniškasis Naujasis Testamentas bemaž vieningai vienas tikėjimo tiesas skelbia credo in, kitas credo be in.

   Lieka klausimas, kiek pagrįstas yra šis lotyniškų posakių credo „tikiu“ ir credo in „tikiu į“ reikšmių skyrimas ir kiek jis privalomas kitoms kalboms. Įdomu, kad seniausieji, autoritetingiausieji Bažnyčios magisteriumo dokumentai – graikiški Simboliai – šio skirtumo nedaro, bet visus religinio tikėjimo objektus priima ir skelbia pisteuō eis formomis, ir tik lotyniški formuliarai nuo seno pakaitomis turi credo in su akuzatyvu, galininku, (kartais su instrumentaliu, įnagininku) arba tiesiog credo su akuzatyvu be prielinksnio.

 

Magisteriumo dogminiai dokumentai

   Jų ištisų ar bent esminių ištraukų rinkinys praktikos reikalui „Enchiridion symbolorum et definitionum“ yra susilaukęs kelių dešimčių laidų, kaskart pildytas bei tikslintas. Įprasta jį vadinti tiesiog „Denzinger“ (Denz. arba DenzS.) pagal pirmąjį sudarytoją. Šiuo kartu pasinaudosime 1922 ir 1968 m. leidimais. Apžvelgsime duomenis iš IV amžiaus, iš pirmutinio laisvę gavusios Bažnyčios gyvenimo šimtmečio, kada vyko didieji Bažnyčios susirinkimai, sukūrę ir šiandien galiojančias Tikėjimo išpažinimo formules. Pačios pirmosios liturginės Krikšto formulės siekia I–III a. Peržiūrėkime pagrindines.

Symb. Apost. forma occidentalis antiquior, sec. Rufinum (Denz. 2): Credo IN Deo Patre (Deum Patrem) <...>, et IN Spiritu Sancto, sanctam Ecclesiam.
Tikiu Dievu Tėvu (į Dievą Tėvą) <...>, ir šventąja Dvasia (kuo), šventąją Bažnyčią
(akuzatyvas be prielinksnio).

Symb. Apost. forma occidentalis recentior, ante 325 (Denz. 6): Credo IN Deum Patrem <...> Credo IN Spiritum Sanctum, sanctam Ecclesiam catholicam.
Tikiu į Dievą Tėvą <...>, Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią
.

Symb. Apost. forma orientalis (S. Cyrilli Hieros., †386; Denz. 9): Pisteuomen EIS hena Theon patera pantokratora <…> kai EIS hen hagion pneuma to paraklēton <…>, kai EIS mian hagian [katholiken] ekklesian, kai EIS hen baptisma metanoias, EIS aphesin hamartiōn, kai EIS sarkos anastasin, kai EIS zōēn aiōnion.
Tikime į vieną Dievą Tėvą visagalį <...> ir į Šventąją Dvasią globėją, ir į vieną šventąją (visuotinę) Bažnyčią, ir į vieną atgailos krikštą, į nuodėmių atleidimą ir į kūno prisikėlimą, ir į amžinąjį gyvenimą
.

Symbolum Epiphanii, forma longior (apie 374; Denz. 14) 8 : Pisteuomen eis mian katholikēn kai apostolikēn ekklēsian, kai eis baptisma metanoias, kai eis anastasin nekrōn kai krisin dikaian psychōn kai sōmatōn, kai eis basileian ouranōn, kai eis zōēn aiōnion.
Tikime į vieną visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią ir į atgailos krikštą, ir į numirėlių prisikėlimą, ir į teisingą sielų ir kūnų teismą, ir į dangaus karalystę, ir į amžinąjį gyvenimą9.

Symbolum Nicaeno-Constatinopolitanum (Conc. Const. I, 391 m.; Denz. 86): Pisteuomen EIS hena Theon pantokratora <...> Kai EIS to pneuma to hagion <...> EIS mian hagian, katholikēn kai apostolikēn ekklēsian.
Tikime į vieną Dievą visagalį <...> Ir į Dvasią Šventąją <...> Į vieną šventąją, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią.

Versio Dionysii Exig. (+540; ten pat): <...> et IN Spiritum sanctum <...>, et unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam.
Tikime ... ir į Dvasią Šventąją ... Ir vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią 10.

   Papildome „Enchridiono“ 1968 m. leidimo tekstais, praplečiančiais temos geografiją.

Symbolum maius Ecclesiae Armeniacae (rekonstruotas, DenzS. 48, Armėnija): Pisteuomen eis mian monēn kai apostolikēn ekklēsian, <...>, eis krisin tou aiōnos (aiōnion) psychōn te kai sōmatōn, eis basileian tōn ouranōn kai eis zōēn aiōnion.
Tikime į vieną vienintelę ir apaštalinę bažnyčią <...> į sielų bei kūnų amžinybės teismą, į dangaus karalystę ir į amžinąjį gyvenimą.

S. Macarii Magni Apophthegmata (DenzS. 55, Egiptas, IV a. vidurys): Pisteuōmen de kai eis anastasin psichēs kai sōmatos [nekrōn].
Tikėkime ir į prisikėlimą sielos ir kūno [numirėlių]
.

Constitutiones Apostolorum (apie 380 m. DenzS. 60): <...> pasi tois pisteusousin en tē hagia kai apostolikē ekklēsia, eis sarkos anastasin kai eis aphesin hamartiwn kai eis basileian ouranwn kai eis zōēn tuo mellontou aiōnos.
<...> visiems tikintiems šventąja apaštaline Bažnyčia, į kūno prisikėlimą ir į nuodėmių atleidimą, ir į dangaus karalystę, ir į būsimojo amžiaus gyvenimą
11.

Symbolum Constantinopolitanum (IV a., DenzS. 150): <...> Eis mian hagian katholikēn ekklēsian.
<...> į vieną šventąją visuotinę Bažnyčią
.

   Pažymėtina, kad šio simbolio lotyniškasis vertimas pateikiamas dvejopai: ir (Credimus) Ecclesiam be prielinksnio, ir (Credimus) in Ecclesiam – su prielinksniu.

   IŠVADA. Seniausios Tikėjimo išpažinimo formulės (garsieji Simboliai) Krikšto apeigoms ir Eucharistijai buvo sukurti Rytuose graikų kalba. Turime jas užrašytas IV a., ir nei „Apaštalų simbolis“, nei „Nikėjos–Konstantinopolio simbolis“ nerodo skirtumo tarp krikščionių tikėjimo objektų, bet vienodai sako: „Tikime (tikiu) į Dievą Tėvą <...>, į Jėzų Kristų <...>, į Šventąją Dvasią <...>, į šventąją visuotinę Bažnyčią <...>, į amžinąjį gyvenimą.“ Rytų krikščionija taip skelbia savo tikėjimą amžiais12.

   Priešingai, Vakaruose lotyniškosios Tikėjimo išpažinimo formulės nuo seno daro skirtumą tarp tikėjimo į Trejybės Asmenis (credo in su galininku) ir kitų svarbių dogmų pripažinimo (credo tiesiog su galininku). Tai vertintina kaip bažnytinės lotynų kalbos tradicija, tačiau ji kitoms kalboms taikytina apdairiai, skaitantis su vidiniais tų kalbų dėsniais. Apskritai vertėtų pažiūrėti, ar šio skirtumo aiškinimuose daugiau filologijos beiteologijos, ar retorikos.

 

Lietuvių ir kitų kalbų polinkiai, tradicijos ir jų reikšmė

   Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ (t. XVI, p. 233–235) dešimtys atrinktų pavyzdžių rodo, jog lietuvių rašto ir šnekamoji kalba nedaro skirtumo tarp tikėjimo objektų. Prielinksninę formą (tikėti į) randame ne tik prie krikščionių religijos objektų bei vertybių, bet ir prie tikėjimo surogatų – burtų bei prietarų. Tikėjimas tais religiniais objektais, jų tikru egzistavimu, reikšme ir vertybėmis reiškiamas tiek galininku (su į ir be į), tiek ir naudininku, tiek ir įnagininku: tikiu ing Dievą, tikiu į Dievą, tikiu Dievą, tikiu Dievui, tikiu Dievu; kita vertus: jie tikėjo į burtus, tikėjo į raganas, į velnius, į kortas, į sapnus, tu vis dar tiki senus dievus, tiki velniui.

   Iš LKŽ pavyzdžių galima daryti išvadą, kad lietuviai griežtai neskiria tikėti į ką nuo tikėti ką, ir nematyti, kad viena forma būtų svaresnė už kitą. Tokiu atveju, kaip girdime iš kvalifikuotų kalbininkų, belieka spręsti susitarimu ir pasirinkti tą formą, kuri plačiau pritaikoma.

   Šiuo požiūriu pirmenybė teiktina prielinksninei formai tikiu į. Ji paranki konstrukcijoms su veiksmažodiniu daiktavardžiu. Pasakymai tikiu į Kristų, tikėjimas į Kristų suprantami, o Kristaus tikėjimas (iš tikiu Kristų) nevienaprasmis: ar tikima tuo, ko Kristus mokė ir ragino tikėti (krikščionių tikėjimo turinys, Kristaus paskelbtasis tikėjimas), ar tai, kad mes tikime Kristų, o ne, pavyzdžiui, Mahometą. JAV lietuviai taip tvirtai įtikėję kalbininkais, jog rašo tikėjimas Kristų, bet tai tokia pati nesąmonė, kaip valgymas duoną. Kas belieka? Jeigu pripažįstame prielinksnį konstrukcijose su daiktavardžiu, negalime jo braukti ir prie veiksmažodžio. Priėjus iki čia, reikėtų leisti visus religinio tikėjimo objektus reikšti su prielinksniu: TIKIU Į, nes lietuviška vartosena nedaro absoliučiai jokio skirtumo tarp tikiu ką ir tikiu į ką. Per kelis pastaruosius dešimtmečius lietuviškuose liturginiuose leidiniuose ir išeivijos religiniuose raštuose vyravo tikiu ką, be prielinksnio, nors diskusija tęsėsi ir vieningos išvados nebuvo rasta. Diskusijos aidai Lietuvą ir jos Liturginę komisiją (hierarchijos pavedimu atsakingą už visą religinę leidybą) pasiekdavo bent metus ar keletą metų vėluodami, ir Komisija neskubėjo pasirinktos vagos pamesti.

 

Diskusija nesibaigė

   Gerokai vėliau, negu buvo spaudoje pasirodę, bičiuliai atsiuntė Liturginės komisijos sekretoriui du straipsnius iš tų pačių „Aidų“13. L. Dambriūnas revizavo savo požiūrį, kitados išdėstytą „Kalbos patarėjuje“ ir pritarė formai tikiu į Dievą. Motyvas: norint išvengti dviprasmybės, tinka sakyti tikėjimas į Kristų, o kai vartojame daiktavardį tikėjimas į, negalime atmesti ir veiksmažodžio, iš kurio daiktavardis padarytas – tikėti į. Kai nebedraudžiame prielinksnio važiuoti su dviračiu, tai nebedraustinas prielinksnis ir tikėti į Viešpatį.

   L. Dambriūnas taip pat priminė, kad indoeuropiečių kalbose apskritai daugėja prielinksninių posakių: „Vietoj veiksmažodžio su linksniu imama vis dažniau vartoti veiksmažodį ir linksnį su prielinksniu. Pvz., vietoj atsiskyrė ko14, priklauso ko, pavirto kuo, stebisi kuo dabar dažniau sakoma atsiskyrė nuo ko, priklauso nuo ko, pavirto į ką, stebisi ko. Sakoma muša pagaliu ir muša su pagaliu, guli lovoje ir guli ant lovos. Taip pat sakoma žiūrėti ką ir žiūrėti į, įsižiūrėti ką ir įsižiūrėti į , įsimylėti ką ir įsimylėti į ir t. t. [...] Galimas daiktas, kad kitos kalbos bus paskatinusios, suaktyvinusios mūsų kalboje esamą poslinkį.“

   Be abejo, tikėti į ką skatino kasdieniai poteriai su Tikiu į Dievą Tėvą, bet tai nebuvo viena mūsų taip vengiamų slavybių. Prof. Zigmas Zinkevičius yra aiškiai įrodęs, kad mūsų poteriai yra versti Mindaugo laikais misionierių pranciškonų iš vokiečių kalbos.

   L. Dambriūnas svarsto ir klausimą: ar posakių tikėti ką ir tikėti į ką reikšmių skyrimas, kaip daro teologai, yra pateisinamas kalbos atžvilgiu? Atsako į jį neigiamai ir kartu tvirtina: „Reikia pasakyti, kad posakis tikėti į ką yra mūsų kalbos faktas, kaip ir tikėti ką, ir kad jie faktiškai reiškia tą patį. Abu šie posakiai reiškia ne tik tikėjimą kieno nors buvimu, bet kartu implikuoja ir tikimo dalyko pripažinimą.“

   Galime pridurti iš nesenos gyvenimiškos patirties. Kas sovietmečiu drįsdavo ištarti tikiu Dievą, tikiu Bažnyčią, tikiu amžinąjį gyvenimą, tuo pačiu išpažindavo, kad Dievas, Bažnyčia, amžinasis gyvenimas nėra šalti teoriniai dalykai, bet jam asmeniškai svarbios siekiamybės. Taip jie pasakydavo ne ką mažiau nei tie, kurie sakydavosi tikį į Dievą.

   Prof. Antanas Salys nesutiko su šiais L. Dambriūno išvedžiojimais, kaip ir su keliais kitais, palankiais posakiams kaip danguje, taip ir ant žemės, prieveiksmio galūnei -iniai ir pan. A. Salys mato kolegą nutolus nuo vyraujančio lietuvių kalbotyroje istorinio metodo ir pasidavus jam nepriimtino struktūralistinio metodo įtakai. Pritardami A. Salio neigiamai nuomonei dėl ant žemės ir -iniai, vis dėlto matome, kad jo aiškinimas neišsprendžia absurdiško galininko vartojimo junginyje tikėjimas Dievą. Kaip besamprotautume, forma tikiu į tvirtai įsišaknijo gyvojoje ir rašto kalboje, tapo mūsų sintaksės dalimi, ir jos nereikėtų bijoti.

   Prof. A. Salys teikia puikios medžiagos klausimui (kurio visiškai nesiima spręsti): ta pačia ar skirtinga reikšme tikime (į) Dievą ir (į) Bažnyčią, (į) amžinąjį gyvenimą? Štai jo puiki citata iš senosios vokiečių aukštaičių kalbos: Kilaubu in kot fater, in Ihesum christ, kilaubu in unihan keist, in uniha khirikhun cattolica, in liip euuikan (St. Galleno Credo, XIII a.). Vėliau vokiečių pagal savo kalbos reikalavimus pakeista: Glaube an Gott Vater; an Jesus Christus, glaube an einigen Geist, an einige katholische Kirche, an ewiges Leben. Ką tai rodo? Vokiečiai XIII a. vienodai reiškė tikėjimą į Dievą, į Jėzų Kristų, į vienintelę Šventąją Dvasią, į vienintelę katalikų Bažnyčią ir į amžinąjį gyvenimą. Prielinksnis į (an, in) prie visų religinio tikėjimo objektų! Tai derinasi su autoritetinga senąja graikiškąja vartosena, į tai krypsta ir trūkčiojanti lietuviškoji tradicija.

Išnašos

 [1] Olandė, viena žymiausių krikščioniškosios lotynų kalbos tyrėjų. (Aut. past.)

[2] Tai buvo kone studija, 12 mašinraščio puslapių. Kun. Aliulis, būdamas akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ talkininkas, žodžių rinkėjas, gavo leidimą peržiūrėti visą LKŽ redakcijos turimą žodžio tikėti kartoteką ir pateikė porą dešimčių gyvosios bei raštų kalbos pavyzdžių, kuriuose skamba tikiu į, ir tiek pat (religinės ir pasaulietinės frazeologijos) pavyzdžių tikiu be į. Pasirodė, kad prielinksnio buvimas ar nebuvimas nekeičia žodžio tikėti reikšmės ir prasmės.

[3] „Kun. Vaclovas Aliulis, dabar Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, kaip rodo jo rankraštinė studija „Tikiu Dievą – gerai“, gana gerai orientuojasi kalbos dalykuose“ (P. Skardžius „Naujojo Testamento vertimų lietuvių kalba“, Lituanistikos darbai, t. 4, Chicago, 1979, p. 66). (Prof. Skardžius mirė 1975 m. gruodį, o kun. Aliulis atleistas iš seminarijos 1974 m. gegužę, taigi straipsnis parašytas ne vėliau kaip 1974 m.)

[4] Vad. Nikėjos–Konstantinopolio.

[5] Vad. Apaštalų.

[6] Salomėja Nėris giedojo: tikiu į gyvenimą. Kiekvienas tiki į tai, ką laiko sau aukščiausia vertybe.

[7] Privačiuose mūsų svarstymuose biblistė Ingrida Gudauskienė pastebėjo, jog hebr. k. veiksmažodis ’āman, kurį graikai verčia veiksmažodžiu pisteuō, išreiškia tikėjimo / atsirėmimo veiksmą. Anot jos, nors ir teigiama, kad šiuo klausimu būtų reikalingos išsamesnės studijos, panašu, jog biblinėje hebrajų kalboje veiksmažodis ’āman konstrukcijose su yhwh visuomet turi prielinksnį be. Vadinasi, turime konstrukcijąāman be yhwh. Gudauskienė teigia, jog pastaroji gali būti verčiama dvejopai: patikėjo / atsirėmė į arba kuo, bet ne ką, – ir tai motyvuoja ne tik lingvistiniu, bet ir interpretaciniu lygmeniu, mat ’āman pirmiausia suponuoja tvirtumą. Žydui, anot jos, nėra tiek aktualu sakyti tikiu, kad Dievas egzistuoja, kiek Juo pasitikiu, esu Juo tikras, taigi remiuosi į Jį, remiuosi Juo. Nuosekliai galime spėti, kad Septuagintos vertėjai, Aleksandrijos žydai helenistai, galbūt labiau jautė graikų kalbos polinkius ir vertė pisteuō epi, o apaštalai Jonas ir Paulius buvo stipriau įsijautę į hebrajiškąją vartoseną ir išvertė pisteuō eis. Tai dar yra hipotetitinis spėjimas, ne atsakingas teigimas.

[8] Skirtas katechumenams.

[9] Retenybė: lotyniškas šio simbolio vertimas turi in prie visų tikėjimo objektų.

[10] Be į. Taigi garsusis Dionizas Mažasis, tarp kita ko, apskaičiavęs (su 6 metų paklaida) krikščioniškosios eros pradžią, graikišką tekstą išvertė pagal lotyniškąjį stilių.

[11] Taigi tikima kuo ir į ką.

[12] Graikų kalbą mokantis ir Rytų krikščionių teologija bei liturgija besidomintis kunigas Laimonas Nedveckas (akatisto vertėjas) prieš porą metų savo ausimis girdėjo rytiečių liturgiją, transliuojamą iš vienos Balkanų šalies su Pisteuōmen EIS mian hagian katholikėn kai apostolikėn ekklėsian ir t. t., tai yra: Tikime į vieną šventąją visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią.

[13] Plg.: Dambriūnas L. Dar dėl „tikėti“ vartojimo, 1969, Nr. 8, p. 378–379.

[14] Atsimename mitologinę dainą: „Mėnuo saulužės atsiskyrė“ (aut. past.).

 

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

BAUER W. Griechisch-deutsches Wörterbuch zu den Schriften des Neuen Testaments und der übrigen urchristlichen Literatur, Berlin, 1963.

DAMBRIŪNAS L. Dar dėl tikėti vartojimo, Aidai, Nr. 8, 1969, p. 378–379.

De RAZE H. (ed). Concordantiarum Ss. Scriptuare manuale, Paris, 1929.

Enchiridion Symbolorum, defitinum et declarationum, DENZINGER H. – BANNWART C. (eds.), Priburgi Brisgoviae, 1922.

Enchiridion Symbolorum, definitionum et declarationum, DENZINGER H. – SCHOENMETZER A. (eds.), Freiburg, 1968.

HARRIS R. L. (ed), Theological Workbook ot the Old Testament, elektroninė versija in Bible Works 7.0.

JOUGAN A. Słownik kościelny łacińsko-polski, Inowrocław, 1958.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Kaunas–Kaišiadorys, 1996.

Lietuvių kalbos žodynas. T. 16, Vilnius, 1995.

Nova Vulgata, Vatican, 1986.

PAPE W. Griechisch-Deutsches Handwörterbuch, Braunschweig, 1906.

POPOWSKI R., Wielki słownik grecko-polski Nowego Testamentu, Warszawa, 1994.

RABIKAUSKAS P. „Tikiu į Dievą“ ar „Tikiu Dievą“?, Aidai, Nr. 10, 1968, p. 460–462.

SALYS A. Ir vis dėlto ne taip, Aidai, Nr. 8, 1972, p. 371–376.

SEPTUAGINTA, RAHLFS W. Stuttgart, 1979.

SKARDŽIUS P. Naujojo Testamento vertimai lietuvių kalba, in V. Maciūnas (ed.), Lithuanistikos darbai, IV, Chicago, 1979, p. 63–110.

THAYER J. H., Thayer’s Greek – English lexicon of the New Testament, Massachusetts, 2002.

ZINKEVIČIUS Z., Lietuviški poteriai, Vilnius, 2000.

Straipsnis skelbiamas iš „Bibliotheca Sancti Josephi 1.
Žmogus gyvas ne vien duona“
(Vilnius: Vilniaus šv. Juozapo kunijų seminarija, 2008, p. 49–68)

 

DAUGIAU. Žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“ kalbino kunigą Vaclovą Aliulį MIC apie liturginių tekstų vertimų problemas, žr.: Dalia Čiočytė. Kaip paversti seną kalbą nauja? („Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 6; lrytas.lt, čia).