Spausdinti
, konkursai
Laikinoji skyrybos pakomisė, peržiūrėjusi Nacionalinio diktanto konkurso I etapo tekstą „Tėviškė“, pažymėjo privalomuosius skyrybos ženklus ir nurodė galimus.

Vasario 2 d. komisijos Laikinoji skyrybos pakomisė, peržiūrėjusi Nacionalinio diktanto konkurso I etapo tekstą „Tėviškė“ (pagal A. Biliūną), pažymėjo privalomuosius skyrybos ženklus ir nurodė galimus (skliaustuose).

Pavyzdžiui, pagal taisykles palyginimas kaip didžiausios šventenybės neišskiriamas, bet labiau intonaciškai atribotas gali būti išskirtas. Laisva yra išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių skyryba, todėl galėjo būti neišskirta – kablelis prieš šiuos junginius nebūtinas:

  • vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį ir nors mintimis sugrąžindamas į tą žemės kampelį, kurio dulkių (,) kaip didžiausios šventenybės (,) po ilgų klajojimų nusilenkia paliesti sukepusiomis lūpomis net rūsčiausios širdies žmonės;
  • eidamas vingiuotu vieškeliu į savo senąją T(t)ėviškę, kurios jau daug metų nebuvau matęs.

Toliau – diktanto tekstas su galimais rašybos ar skyrybos variantais . Garso įrašas paskelbtas ankstensnėje žinutėje (2006-01-30).

Tėviškė
 
    Jeigu manęs kas paklaustų, kurioje pasaulio vietoje žmogui linksmiausiai šviečia saulė, gražiausiai žydi gėlės, gieda paukščiai, ošia medžiai, ūkauja vėjas (, arba , –)  aš atsakyčiau (– arba : ) T (t)ėviškėje (arba : „Tėviškėje“). Jeigu manęs kas paklaustų, kuriame visos žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias žiemos sniegas (, arba , –) aš taip pat atsakyčiau (arba :) T(t)tėviškėje (arba : „Tėviškėje“). Jeigu manęs kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi jo atsiminimai (, arba , –) aš ir vėl atsakyčiau (arba :) su (arba : „Su)[1] T(t)ėviške, su tomis vietomis, kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias.(“) Kad ir kur tik žmogus būtų, kad ir kur gyventų, kad ir kur keliautų (, arbaarba , –) visur jį pasiveja greitasparnis T(t)ėviškės ilgesio paukštis (,) vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį ir nors mintimis sugrąžindamas į tą žemės kampelį, kurio dulkių(,) kaip didžiausios šventenybės(,)[2] po ilgų klajojimų nusilenkia paliesti sukepusiomis lūpomis net rūsčiausios širdies žmonės.
    Taip galvojau vieną vaiskią rudens popietę (,) eidamas vingiuotu vieškeliu į savo senąją T(t)ėviškę, kurios jau daug metų nebuvau matęs. Ėjau neskubėdamas(,) tarytum atsargiai nešdamas neramią savo širdį ir bijodamas išlieti iš jos nors bent vieną lašą to graudaus T(t)ėviškės ilgesio, kurio ji buvo sklidina.
Pagal Antaną Biliūną


[1] Jei po dvitaškio pradeda kabutėmis, tai jomis sakinys ir baigiamas.
[2] Junginys kaip didžiausios šventenybės arba neskiriamas, arba išskiriamas iš abiejų pusių.

________________

Kompetentinga komisija, sudaryta iš Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros dėstytojų ir lietuvių kalbos mokytojų ekspertų, dalyvaujančių valstybinio lietuvių kalbos egzamino vertinime, konkurso dalyvių darbus tikrins vasario 4–5 dienomis. Vasario 6 d. savaitraštis „Atgimimas“ paskelbs geriausiųjų sąrašą.

Nacionalinio diktanto konkurso II etapas vyks vasario 18 dieną. Penkiasdešimt I turo nugalėtojų bus pakviesti į Vilniaus universiteto Vinco Krėvės auditoriją.