Spausdinti

2010 m. liepos 2 d. Seime Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto kvietimu viešėjo Latvijos Respublikos Saeimos narė, buvusi šios šalies švietimo ministrė dr. Ina Druvietė ir Latvių kalbos centro direktorius Maris Baltinis...

 

     2010 m. liepos 2 d. Seime Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto kvietimu viešėjo Latvijos Respublikos Saeimos narė, buvusi šios šalies švietimo ministrė dr. Ina Druvietė ir Latvių kalbos centro direktorius Maris Baltinis.

     Spaudos konferencijoje, kuriai vadovavo Seimo narys Gintaras Songaila, svečiai trumpai pristatė valstybinės kalbos politiką Latvijoje. Plačiau kalbėta apie latvišką svetimvardžių rašybos modelį ir principus.

     Kitų kalbų asmenvardžius ir vietovardžius latvių kalboje įprasta pateikti pagal tarimą, su latviškomis linksnių galūnėmis ir tik latvių kalbos rašmenimis. Ši tradicija, I. Druvietės teigimu, siekia XVI a. ir taikoma iki šiol tiek piliečių, nuolatinių Latvijos gyventojų asmens dokumentuose, tiek spaudoje, literatūroje. Kitų kalbų asmenvardžiai perrašomi pagal adaptavimo taisykles, kad iš latviškos formos šiaip ne taip būtų galima atkurti ir originaliąją senesnę, sudėtingesniais atvejais įsiklausoma į tai, kaip pats asmuo taria savo pavardę. Be to, asmenys gali pageidauti fiksuoti ankstesniuose šaltiniuose fiksuotą jų vardo ir pavardės formą ne pagrindiniame asmens dokumento skyriuje, tačiau, M. Baltinio skaičiavimu, pageidavimų nėra daug. Dažniausiai antrojo įrašo (jis galimas tik lotyniško pagrindo rašmenimis) pageidaujama santuokos su kitų valstybių piliečiais atvejų – norint fiksuoti bendrą šeimos pavardės formą.

      Palyginti su svetimvardžių vartojimo lietuvių kalboje principais, bendra yra tai, kad abiejose kalbose itin pabrėžiama būtinybė derinti svetimvardžius prie fleksinės sistemos – rišliame tekste pridėti atitinkamas linksnių galūnes, kad būtų aiškiai išreikšti sintaksiniai žodžių ryšiai. Tačiau lietuvių kalboje, kitaip nei latvių, tik užsienio šalių vietovardžius įprasta adaptuoti – asmenvardžių rašyba yra kompromisinė: grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą svetimvardžiai adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą, o mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžius rekomenduojama pateikti autentiška forma adaptuotąją pagal tarimą nurodant pagrečiui; labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. (Plačiau apie svetimvardžių vartojimą lietuvių kalboje žr. skyriuje AKTUALIAUSIOS TEMOS: Svetimvardžiai ir Asmenvardžiai.)

     Kitų kalbų asmenvardžių rašymo dokumentuose klausimas Lietuvoje kol kas nėra išspręstas. 2010 m. balandžio 8 d. neeiliniame Seimo posėdyje Nr. 189 svarstyti du Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo variantai, (apie tai žr. Naujienose), tačiau įstatymas dar nepriimtas.

     Spaudos konferencijos įrašą žr. svetainėje LRS.lt, žr. konferencijų puslapyje.