Spausdinti
Taisyklių rengimo grupės vadovas A. Drukteinis aiškina, kaip taisyklėse interpretuojami kai kurie sintaksiniai vienetai, kaip suprasti panašius skyrybos atvejus, minimus ir viename, ir kitame VLKK skyrybos nutarime, kitus mokytojams ir mokiniams svarbius klausimus.

Pasirodžius nutarimams dėl privalomosios ir pasirenkamosios skyrybos, galima imti gretinti juose esančius skyrimo pakeitimus ir patikslinimus su atitinkamomis mokyklinių vadovėlių temomis. Kol pakeitimai bus įtraukti į naujus vadovėlių leidimus ar naujus vadovėlius, nesunkiai galima šį tą pridėti ar atimti tam tikrose temose, ir bent kiek didesnių nesklandumų neturėtų kilti. Tam skirtas ir šis gretinimas.

Aptarimo tvarka turbūt būtų patogesnė laikantis taisyklių išdėstymo, pasirinkto nutarimuose, nes vadovėliuose skyrybos temos yra įvairiose vietose ir net skirtingose klasėse.

Taikydami skyrybos taisykles susiduriame su dvejopais sunkumais. Reikia tiksliai suprasti taisyklės formuluotę, sugretinti panašius abiejuose nutarimuose esančius atvejus ir tinkamai sintaksiškai interpretuoti reikiamą sakinio vietą, kuriai taikome taisyklę. Nereikia išleisti iš akių ir tai, kad taisyklės kitaip interpretuoja ir kai kuriuos sintaksinius vienetus, tad juos aiškinti reikia taip pat naujai.

Skyrybos taisykles žr. NUTARIMAI/ Skyryba.

Vienarūšės sakinio dalys

Vienarūšės sakinio dalys vadovėlyje (Elena Palubinskienė, Giedrė Čepaitienė. Lietuvių kalba, 8 kl., 2000) yra apibūdinamos sintaksiniais santykiais – vienodu ryšiu su trečiąja sakinio dalimi ir sintaksiniu lygiavertiškumu bei jį lydinčia išvardijamąja intonacija (p. 200). Taisyklėse šalia vienarūšių pavadinimo (vienarūšiškumas, kaip ir kitų vienetų sintaksiniai dalykai, nėra aiškinami) minimas tik vienas požymis – išvardijamoji intonacija, tad jis suprantamas kaip svarbus. Šis lyg ir menkas skirtumas darosi aktualesnis aiškinant vienarūšių derinamųjų pažyminių skyrybą. Kadangi jie nustatomi pagal papildomą vieno prasminio pagrindo požymį, tai ne tuo pačiu pagrindu apibūdinamus daikto požymius nurodantys pažyminiai laikomi nevienarūšiais ir gana griežtai nurodoma jų neskirti (p. 202). Pasirenkamojo skyrimo taisyklės, remdamosi intonacijos ir su ja susijusiu lygiavertiškumo požymiu, leidžia juos skirti dvejopai. Su intonacija susijęs lygiavertiškumas reiškia maždaug vienodą abiejų požymių svarbą kalbėtojui, o ne vienodus sintaksinius santykius. Taigi tikslindami tokių pažyminių skyrybą turime daugiau dėmesio skirti išvardijimo intonacijai ir su ja susijusiam vienodam reikšmingumui, kaip vienarūšių požymiui. Tai paremia lituanistams žinomi atvejai, kai ir skirtingos sakinio dalys yra pasakomos kaip vienarūšės (Ateik vakare, prie apgriuvusio malūno ir vienas). Beje, panašus pavyzdys yra ir vadovėlyje. 185 puslapyje 11 užduotyje pateikiamas toks sakinys su pažyminiais: Parduodamos 12 rūšių kokybiškos, be konservantų vaisių sultys, pagamintos tik iš geriausių žaliavų. Išretintai pažymėti derinamasis ir nederinamasis pažyminiai gali būti atskirti tik jei suprantami kaip vienarūšiai.

Apskritai mokytojui turėtų rūpėti pirmiausia privalomo skyrimo atvejai, o apie ne vienarūšių derinamųjų pažyminių neskyrimą galima ir nekalbėti, juolab kad tokiais atvejais galima rinktis, skirti ar neskirti.

Aiškinamosios sakinio dalys

Mokykliniuose vadovėliuose aiškinamosios sakinio dalys nėra aptariamos, kalbama tik apie tikslinamąsias aplinkybes. Patvirtintose taisyklėse priešingai – vartojama tik aiškinimo sąvoka ir kalbama apie įvairias sakinio dalis. Negalima sakyti, kad vadovėliuose nėra kalbama apie kitų sakinio dalių tikslinamąją ar aiškinamąją paskirtį. Kalbant apie neišplėstą derinamąjį ar nederinamąjį pažyminį, pavartotą po pažymimojo žodžio, nurodoma, kad toks pažyminys išskiriamas, jei jis patikslina prieš pažymimąjį žodį einantį kitą pažyminį (Nuskurusi vyšnia, be lapų, atrodė apgailėtinai) (apie pažyminių skyrimą – vėliau). Priedėlio skyrimas taip pat siejamas su pabrėžiamąja, aiškinamąja, kartais tikslinamąja intonacija (p. 191). Taigi ir aiškinimo sąvoka vartojama, ir kitos sakinio dalys, be aplinkybių, minimos kaip susijusios panašiais į tikslinamąsias aplinkybes santykiais. Net tarinio vardinę dalį galima paaiškinti, patikslinti, pvz.: Sabaliauskų vaikai visi balti, į tėvą. Kita vertus, tikslinamųjų aplinkybių apibūdinime yra minimas ir aiškinimas, ir tikslinimas (žr. p. 166), ir, matyt, nėra pagrindo ieškoti atskiro tikslinimo sąvokos turinio, nors ji ir atrodo tinkamesnė vietai ir laikui tikslinti. Bet ir čia tikslesnį laiką ar vietą galima suprasti kaip paaiškinimą, pvz.: Žiemą, per pačius šalčius, sugalvojo aplankyti dėdę; Už upės vingio, prie įtekančio upeliuko, sustojome ir užmetėme meškeres. (Skyryba – pagal vadovėliuose pateiktas taisykles.) Aiškinamųjų ir tikslinamųjų ar tik aiškinamųjų sakinio dalių santykiai nurodomi ir išsamesniuose skyrybos aprašuose (plg. Lietuvių kalbos žinynas, sud. P. Kniūkšta, 1998; Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, ats. red. A. Valeckienė, 1992 (toliau – LKRS), taigi apskritai yra įprasta.

Na o skyrybos pasikeitimas nemenkas. Ankstesniame straipsnyje (žr. šių metų „G. ž.“, Nr. 3) jau buvo aiškinti tokių sakinio dalių pasirenkamosios skyrybos motyvai. Taigi neišskirti aiškinamųjų (tikslinamųjų) sakinio dalių nėra klaidinga. Skyrimo ar neskyrimo polinkiai yra gana ryškūs: lemia, kartu ar ne kartu eina aiškinanti ir aiškinama sakinio dalis, yra jų dvi ar daugiau, bet tokius polinkius aptarinėti pavojinga, nes atsiranda tikslumo mėgėjų, ir palaipsniui pasirenkamojo skyrimo taisyklė praktiškai gali virsti būtinąja. Šiuo ir kitais panašiais atvejais turėtume pasitikėti rašančiojo kalbos jausmu. Tačiau aiškinamąsias sakinio dalis, kaip ir dalyvines, pusdalyvines, padalyvines aplinkybes, arba visai neskiriame, arba skiriame iš abiejų pusių. Beje, nėra tikslu išskyrimą kaip nors kitaip vadinti, kai išskiriama sakinio dalis eina sakinio ar dėmens pabaigoje, vieta neleidžia parodyti išskyrimo, bet jis atskyrimu nepasidaro.

Tam tikrų sunkumų gali kelti skyrimo atvejai, apibūdinti pasirenkamojo skyrimo taisyklių 3.2 punkte. Kadangi čia svyruojama tarp aiškinimo ir vienarūšiškumo, neskirti negalima, ir tokus atvejus reikia atpažinti, nepainioti su įprastomis aiškinamosiomis sakinio dalimis, juolab kad formuluotėje minima papildymo prasmė nedaug kuo skiriasi nuo aiškinimo. Pirmieji du pavyzdžiai yra kitokie negu likusieji (Jam, ne kam kitam(,) dauguma mūsų klasės mergaičių stengdavosi patikti; Tik tu, ne bet kas iš mūsų(,) gali padėti karaliui dukterį atgauti). Kitokius gretinamų sakinio dalių santykius lemia pakeistas, kalbėtojo norų sąlygotas vienos iš sakinio dalių reikšmingumas tekste. Įprastinė priešpriešos vienarūšių su neiginiu tvarka yra tokia: ne..., o ... (Ne svetimi žmonės, o tik kažkas iš savųjų tai galėjo padaryti; Bet ne dvi valandas, o dvi dienas užkliuvau tame Dievo užmirštame kampe). Sureikšminus antrąją gretinimo dalį ir perkėlus ją į priekį, dalis su neiginiu įgyja priduriamąją, papildymo intonaciją (ir apskritai tokią paskirtį tekste), tačiau vis tiek tai dviejų dalykų gretinimas, o ne to paties dalyko paaiškinimas ir sakinio dalys vienarūšiškumo santykių nepraranda. Neįprasta neiginio vieta gali būti skiriamasis tokių vienavardžių sakinio dalių požymis. O kitus to punkto atvejus parodo papildymo santykius padedantys sukurianti žodžiai kartu ir, drauge ir, ypač, net ir pan.

Paminėjus pavadinimą vienavardės reikėtų trumpam nukrypti ir paaiškinti jo reikalingumą. Mokytojų ir kitų suinteresuotųjų atsiliepimuose buvo abejojama tokios sąvokos reikalingumu. Žinoma, įvairios panašiems reiškiniams apibūdinti vartojamos sąvokos nėra geras dalykas, bet svarbu, ar jos žymi pakankamai atskiriamus dalykus. Aptariamuoju atveju dviejų tokiais pat sintaksiniais santykiais susijusių sakinio dalių negalime pavadinti nei vienarūšėmis, nei aiškinamosiomis (ar tikslinamosiomis), jos tik darosi panašios į vienas ar kitas pasirinkus prasmę, intonaciją ir skyrybą (beje, tai dar kartą parodo bendrą vienarūšiškumo ir aiškinimo komunikacinę, su kalbėtojo nuostatomis susijusią prigimtį). Bet vienu vardu jos gali būti pavadintos dėl tokių pat sintaksinių santykių.

Pakeitimas dėl dvitaškio po apibendrinamojo ir jungiamojo žodžių prieš vienarūšes sakinio dalis neaiškumų neturėtų kelti. Tačiau vadovėliuose, kartu, matyt, ir mokymo procese (kiek galima spręsti iš mokytojų atsiliepimų), netiksliai interpretuojamas pats sintaksinis reiškinys. Atkreipkime dėmesį į tai, kad ši skyrybos tema vadovėliuose yra pakliuvusi prie vienarūšių sakinio dalių skyrybos (žr. minėtas 8 kl. vad., p. 213). Bet tarp apibendrinamojo žodžio ir vienarūšių sakinio dalių yra aiškinamieji santykiai. Tik aiškinimo sintaksinė sandara yra tokia, kad prireikia dvitaškio, beje, kaip ir kitais panašiais aiškinamųjų santykių atvejais, plg. sudėtinių bejungtukių sakinių santykius: Namuose iš tikro nesama šeimininko: durys išvirtusios, vėjas drasko stogą, išpuvusios langinė, dirvonuoja sodas. O vienarūšės sakinio dalys tarpusavyje skiriamos pagal jų skyrimo taisykles ir tai aiškinamųjų santykių skyrybai neaktualu. Matyt, kai tėra tik tikslinamosios aplinkybės, kitų aiškinamųjų sakinio dalių neaptarinėjama, tokių santykių skyrybos aiškinimas ir pakliūva prie bent kiek susijusių sintaksinių temų. Sintaksinę interpretaciją galbūt sunkina tai, kad aiškinamaisiais santykiais nelabai galima pavadinti santykius tarp vienarūšių sakinio dalių ir po jų einančio apibendrinamojo žodžio – jis nepaaiškina vienarūšių virtinės, tik apibendrina paprastai labai neinformatyviu įvardžiu ar prieveiksmiu (visi, viskas, visaip, visur ar pan.). Tačiau jei būtų aiškinamųjų sakinio dalių skyrius, galėtų būti atskirai aptariami ir apibendrinamojo žodžio bei su juo susijusių vienarūšių sakinio dalių santykiai ir skyryba.

Vadovėliuose teikiamos skyrybos neatitinka ir tai, kad apibendrinamąjį žodį aiškinančias vienarūšes sakinio dalis patvirtintose taisyklėse leidžiama skirti ir brūkšniais. Priderinant užduotis prie pakeitimų reikėti keisti užduočių formuluotę: prašant įrašyti tam tikrus ženklus nurodyti ir brūkšnio rašymo galimybę, plg. Tilio ir Ūlos tėtis mokėjo net keletą užsienio kalbų anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų...; Niekas čia jam nepatinka ir tėvo kruopštumas, ir Petro mokytumas, ir moterų audiniai (Bronius Dobrovolskis, Regina Koženiauskienė, Danguolė Mikulėnienė. Lietuvių kalba,10 kl., 2006, p. 277, 278). Toks skyrimas suvienodina minėtą atvejį su, vadinamojo, daugianario priedėlio skyrimu (Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia) (8 kl. vadovėlis, p. 192) (žinoma, tokį pavyzdį būtų geriau pateikti prie taisyklių, o ne užduotyje, nes gali susidaryti nuomonė, kad brūkšniais galima skirti tik apibendrinamąjį priedėlį, o daugianarį (kitaip – kelis vienarūšius priedėlius) – ne). Apskritai įprastas priedėlis neturėtų pakliūti tarp aiškinamųjų sakinio dalių, bet po pažymimojo žodžio einantį ir savarankiškumo intonaciją turintį priedėlį įprasta interpretuoti kaip aiškinamąją sakinio dalį (plg. LKRS, 1992; V. Labutis. Lietuvių kalbos sintaksė, 1998, p. 347). Kol šitaip bus, panašūs atvejai galės būti interpretuojami ir kaip kelios vienarūšės sakinio dalys, susijusios aiškinamuoju santykiu su apibendrinamuoju žodžiu, ir kaip priedėlis (daugianaris priedėlis, keli vienarūšiai priedėliai). Abiem atvejais skirti privaloma, tik tokio pavyzdžio nėra įtraukta prie priedėlių (privalomosios skyrybos 5.3 punktas), paliekant apibendrinamojo žodžio ir vienarūšių skyrimo variantą.

Aptariant aiškinamąsias sakinio dalis reikėtų paminėti Privalomosios skyrybos taisyklių 3.1 punkto antrąją pastabą. Pavyzdžiai, tinkantys labiau aiškinamųjų sakinio dalių skyrybai nei vienarūšių, čia pakliuvo dėl to, kad aiškinamųjų sakinio dalių Privalomosios skyrybos taisyklėse išvis nėra. Laiko ir erdvės nusakymas matų vienetais yra labai panašus į keliomis tikslinančiomis dalimis, bet ne mato vienetais nusakomą laiką ar erdvę, plg. privalomųjų taisyklių pastabos pavyzdžius Jie lede išbuvo šešiasdešimt tris valandas trisdešimt vieną minutę dvidešimt vieną sekundę; Ant rankų jis nuėjo keturis kilometrus aštuonis šimtus dvidešimt penkis metrus septyniasdešimt penkis centimetrus ir pasirenkamosios skyrybos aiškinamųjų sakinio dalių pavyzdžius Susitikimas įvyko birželio 1 dieną(,) pirmadienį(,) po pietų(,) nedideliame pajūrio miestelyje; Sąskrydis vyks Tauragės apskrityje(,) Šilalės rajone(,) Laukuvos miestelyje(,) jau po savaitės. Atriboja tik matų vienetų buvimas, manyta, kad nusakant laiką, erdvę ir pan. matų vienetais aiškinimas neįmanomas.

Pažyminiai

Šio sakinio dalies pavadinimo taikymas ir pažyminiams, ir priedėliams lyg ir rodo aukščiau paminėtos problemos sprendimo kryptį: vargu ar tinka priedėlį atriboti nuo kitų pažyminių, nes daikto priskyrimas daiktų grupei taip pat yra jo požymio nurodymas.

Pažyminio grupės žodžių skyryboje laisvumo atsiranda nemažai. Įprastų derinamųjų pažyminių skyryba nesikeičia. Nebent būtų galima atkreipti dėmesį į tai, kad vadovėliuose (ir 8 kl., ir 10 kl. kartojimo skyriuje) kalbama tik apie būdvardinių ir dalyvinių derinamųjų pažyminių skyrybą, nors apibūdinant derinamuosius pažyminius yra paminimi ir skaitvardiniai bei įvardiniai. Žinoma, pastarieji kur kas rečiau būna išplėsti ir po pažymimojo žodžio, bet visai įmanomi (Prasidėjo šalnos, pirmosios po ilgo ir šilto rudens; Bendraklasės, visos trys, taip pat prisidėjo prie mūsų sumanymo; Sugrįžo kaimynas, jau kitoks negu anksčiau). Skyrybos aprašuose derinamųjų pažyminių skyryba nėra siejama su raiška, tik vadovėliuose ribojantis tipiška raiška gali atrodyti, kad taisyklė galioja tik būdvardiniams bei dalyviniams.

Iš vadovėliuose aptariamų atvejų paminėtina, kad ir prieš, ir po pažymimojo žodžio, išreikšto įvardžiu, einantis derinamasis neišplėstas pažyminys, taip pat ir neišplėstas priedėlis, nebūtinai turi būti skiriamas (Mes(,) jauni(,) mokam siekti tikslo; Jauni(,) mes daug ko nemokėjom; Mums(,) vilkams(,) sunku gyventi), bet prieš tokį pažymimąjį žodį išplėsti derinamieji, nederinamieji pažyminiai, priedėliai (išplėstuosius atitinka ir neišplėsti vienarūšiai) būtinai skiriami. Vadovėliuose nėra aptarinėjama, kad įvardį pažymintys pažyminiai ir priedėliai turi papildomą aplinkybės reikšmę. Tokią papildomą reikšmę jie gali turėti ir pažymėdami daiktavardį, tuomet formalių tokios reikšmės požymių nebelieka, tik intonacija, plg.: Plepus, bet gudrus ir „slidus“(,) kaimynas man visai nekėlė pasitikėjimo; Raudonomis nuo nemigos akimis(,) inspekcijos viršininkas neatrodė nusiteikęs šiandien spręsti bent kiek rimtesnius klausimus; Darius(,) raudona ir skaudančia ausimi(,) tik ir tegalvojo, kaip atkeršyti už tokį pažeminimą. Taisančiajam tekstą belieka pasiaiškinti, ar galima iš sakinio suprasti „kadangi yra toks, todėl...“, tačiau neskirtas toks pažyminys tik neteks aplinkybinio atspalvio, o skyryba atitiks taisykles, nes tose pozicijose tokie pažyminiai neskiriami. Kebliau vertinti, kai mokinys (ar bet koks kitas teksto kūrėjas) skiria pažyminį kaip turintį papildomą aplinkybės reikšmę, bet tekstas to neparemia, pvz.: *Nuolatos pykstantis ir visus peikiantis, bendradarbis atsikraustė, kaip tyčia, į mūsų laiptinę. Dalyvinė žodžių grupė su tariniu jokių aplinkybinių santykių (paprastai būna priežastiniai santykiai) neturi, ir tai nustato vertintojas.

Juk panašiai elgiamės įvertindami dalyvinę žodžių grupę kaip pažyminį ar kaip aplinkybę, plg.: Įmonės savininkas, visą laiką atrodęs laimingas ir patenkintas savo veikla, po patikrinimo buvo neatpažįstamas ir Įmonės savininkas(,) nesugebėjęs tvarkyti buhalterinės apskaitos(,) buvo nubaustas didele bauda. Jei pažyminys – būtinai skiriama, jei aplinkybė – galima rinktis, ir sakinys parodo, galima ar negalima laikyti aplinkybe. Taigi viso sakinio prasmė gali būti svarstomo vieneto skyrybos nustatymo pagrindas, šitokį būdą taikydavome ir anksčiau.

Papildomą aplinkybės reikšmę gali turėti ir pažyminiai su dalelytėmis kad ir, nors ir, tegu ir kt., tik jie vadovėliuose neminimi. Anksčiau jie buvo skiriami privalomai, dabar yra perkelti į pasirenkamosios skyrybos taisykles, plg.: Visą kelią(,) nors ir primuštas(,) vilkas nešė ant nugaros lapę; Kaip vyresnis ir gudresnis(,) brolis liepė man tylėti ir toliau dirbti savo darbą.

Šiame skyriuje kitaip sintaksiškai interpretuojamos žodžių grupės su vardu, pavarde, pravarde. Dėl to, kad jos yra artimesnės nederinamiesiems pažyminiams, prasidedantiems žodžiais tema, antrašte, pavadinimu, laikomos ne priedėliais, o tam tikrais nederinamaisiais pažyminiais. Pagrindinis tokių grupių žodis nekeičia formos keičiantis pažymimajam žodžiui, plg.: Kliento (,) pavarde Petraitis(,) agentūra tą dieną neaptarnavo; Klientui(,) pavarde Petraitis(,) tą dieną jokių paslaugų nebuvo siūlyta; Klientą(,) pavarde Petraitis(,) tą dieną aptarnavo laikina agentūros darbuotoja; Su klientu(,) pavarde Petraitis(,) tą dieną mūsų agentūros darbuotojai nebendravo. O priedėlis visada turi tą patį linksnį kaip ir jo pažymimasis žodis. Kadangi anksčiau tokios žodžių grupės buvo skiriamos griežtai, be to, jos lengviau pertvarkomos į priedėlius, naujose taisyklėse priskirtos pasirenkamojo skyrimo sričiai, nors panašios grupės su žodžiais tema, antrašte, pavadinimu – neskiriamos (žr. privalomosios skyrybos taisyklių 5.1 punkto 2 pastaba). 8 klasės vadovėlyje tokios žodžių grupės prie nederinamųjų pažyminių neminimos (plg. p. 176). Būtų verta paminėti ir tarp nederinamojo pažyminio raiškos būdų, ir prie skyrybos (p.178).Tiksliau būtų sakyti, kad derinamųjų ir nederinamųjų kilmininkinių pažyminių įprastinė vieta – prieš pažymimąjį žodį, o likusiųjų nederinamųjų – po pažymimojo žodžio. Įprastinėse vietose pažyminiai neskiriami, išskyrus minėtus papildomos aplinkybės reikšmės atvejus. Ir čia jau reikėtų paminėti galimus skirti pažyminius su žodžiais vardu, pavarde, pravarde bei jų panašumą į neskiriamus pažyminius su žodžiais tema, antrašte, pavadinimu. Ilgainiui visų tokių žodžių grupių skyryba galėtų būti suvienodinta – neskiriami kaip įprastoje vietoje esantys nederinamieji pažyminiai (bet šiuo metu taip nėra).

Įterpiniai ir kreipiniai

Nors įterpinių temos taisyklė pasikeitė gerokai, tačiau neaiškumų lyg ir neturėtų kilti. Visi neskiriamieji modaliniai žodžiai leidžiami skirti, jei rašantysis mato panašumo į įterpinius, jei intonacija jam atrodo panaši. Tai, kad ir įterpiniai, ir įterpimo intonaciją galintys turėti žodžiai neina sakinio dalimis, stipriai juos suvienodina, subjektyvaus vertinimo reikšmė ir vieniems, ir kitiems būdinga, todėl yra pakankamas pagrindas skirti juos panašiai. O tai, kad dalis modaliniams priskiriamų žodžių negali eiti sakinio dalimis, nėra labai reikšminga (todėl jie ir nėra privalomai skiriami). Mokiniui būtų naudingiausia skirti viską, kas turi įterpiniams būdingas reikšmes ir neina sakinio dalimis. Norėdamas neskirti pasirenkamai skiriamų žodžių, jis turi atpažinti juos ir nepainioti su tikraisiais įterpiniais.

Leidžiant fakultatyviai skirti modalinius žodžius susidarė dar vienas sunkumas. Dalis šitai grupei priskiriamų žodžių yra dalelytės (taigi, mat, antai, esą ir kt.). Anksčiau, kai šito sąrašo žodžių nebuvo galima skirti, nebuvo aktualu, kad kitos panašios dalelytės nepateko į jį – visos jos nebuvo skiriamos. Leidus fakultatyviai skirti, jų painioti nebegalima, o paskirtis sakinyje yra panaši, plg. antai ir štai, aure. Formuluojant taisyklę buvo pasiremta ankstesniu Kalbos komisijos nutarimu nesuradus aiškesnių atrankos kriterijų ar nesutarus dėl jų. Teks tuos skirtumus įsidėmėti, kaip įsidėmime, tarkim, dalelytės beje skyrimą. Reikėtų dar pridurti, kad vadovėlyje įrašyta dalelytė berods jau nebebuvo įtraukta į 1997 metų minėtą nutarimą kaip nenorminė, nėra jos ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, tad jos neturėtų būti ir vadovėlyje.

Nebe skyrybos, o sintaksės dalykas, kad palyginamosios konstrukcijos su kaip ir (bet be atliepiamųjų žodžių!) taisyklėse laikomos aiškinamosiomis sakinio dalimis su jungiamaisiais žodžiais, skiriamomis privalomai (4.1 punktas) (Po vidų, kaip ir po lauką, bėgiojo vaikai). Anksčiau jos buvo laikomos palyginamaisiais įterpiniais.

Dėl kreipinių norėtųsi paminėti tik vieną atvejį. Ir Privalomosios, ir Pasirenkamosios skyrybos taisyklėse yra punktas apie kreipinį ir antrojo asmens įvardį. Vienuose sakiniuose minėti įvardžiai nurodo tą patį asmenį ar asmenis, į kuriuos kreipiamasi. Kartu kalboje neretai tokius įvardžius kalbėtojas pavartoja vientisa intonacija su kreipiniu, tarsi sustiprindamas kreipimąsi ir susilpnindamas įvardžio pavadinamąją galią, pvz.: Eik greičiau dirbti, ožka tu! (Eik greičiau dirbti, tu ožka!). Sakinys dėl to nė kiek nenukenčia, nes veiksnį galima suprasti kaip numanomą. Šito nesiekiant įvardis priklausys sakiniui (Eik greičiau dirbti tu, ožka!). Žinoma, tokia pasirinkimo galimybė yra vartojant įvardį šalia šauksmininku išreikšto žodžio ir paprastai prieš jį. Tačiau jei sakinyje numanomas veiksnys yra kitas arba išvis jo negali būti, tai rinktis nėra iš ko ir antrojo asmens įvardis visada priklausys kreipiniui – bus išskirtas kartu, pvz.: Niekada daugiau tavęs ten neleisiu, tu neklaužada! Kaip galima šitaip elgtis, tu begėde!

Sudėtiniai sakiniai

Taisyklėse sudėtiniai sakiniai aptariami pradedant prijungiamaisiais, kaip artimesniais vientisiniam sakiniui, nors kitos sudėtinių sakinių rūšys turi ryškesnius sudėtinių sakinių požymius.

Prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų skyrimo taikyti prie mokyklinių vadovėlių neprireikia, nes mokykloje neįprastesnės sandaros ar retesnės skyrybos atvejai neaptariami. Tačiau mokinių kuriamuose tekstuose gali pasitaikyti visokių atvejų, tad naudinga aptarti kai kuriuos interpretacijos niuansus ar padarytus nežymius pakeitimus.

Vien jungiamąjį žodį turintys šalutiniai dėmenys pagal skyrimo būtinumą yra padalinti į skirtingas taisyklių grupes: sakinio ar jo dėmens pradžioje einantys skiriami būtinai, o pabaigoje – pasirinktinai, pvz.: Visiems buvo aišku, kad darbus reikia tučtuojau sustabdyti. Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo; Visi vengė su juo bendrauti, tačiau kodėl, niekas aiškiai negalėtų pasakyti (antrajame pavyzdyje kablelio po tačiau rašymą reguliuoja pasirenkamosios skyrybos taisyklė apie susiduriančius šalutinio dėmens jungtukus ar jungiamuosius žodžius su prieš juos einančiais jungtukais ar jungiamaisiais žodžiais – 10.1); Garsą skleidė kažkas girdėtas, bet niekaip nesupratom(,) kas.

Abiejų tipų taisyklėse yra kalbama apie prieš šalutinį dėmenį einančias dalelytes ir kitus panašius žodžius ar jų samplaikas. Jei tie žodeliai kuria išskirties, paaiškinimo ar papildymo santykius, tai išskiriami kartu su šalutiniu dėmeniu pagal bendrąją šalutinių dėmenų skyrimo taisyklę, pvz.: Bematant sukilo piktžolės, ypač kur rugiai buvo iššutę. Remontas netrukus atsipirks, juolab kad salę nuomosime. Žiūrovai nenuobodžiavo, juo labiau kad rezultatas ne kartą buvo lygus. Tokių žodelių sąrašas taisyklėje yra baigtinis (nėra jų išvardijimo pabaigoje ir pan.), tačiau negalima sakyti, kad neįmanoma kai kurių kitų panašių žodžių pavartoti suteikiant šalutiniam dėmeniui minėtų reikšmių, pvz.: Gruodžio mėnesį, taigi kai šaltis sukaustydavo žemę, pasukdavome ir tuo keliu. Tokiais atvejais tinka vadovautis panašumu, nors kitokia skyryba (kablelis ir prieš kai) galima nesant dalelytės taigi tarp išvardytųjų.

Jei vartojamos kitokios dalelytės ar jungiamosios paskirties netekę jungtukai (net, nė, ne, ir, nei ... nei ir kt., jų sąrašo nėra, sprendžiame iš šalutinio dėmens intonacijos), išskirti iš abiejų pusių (kartu su dalelyte) ar visai neskirti – renkasi rašantysis, pvz.: Jis išėjo nepasakęs(,) net kad posėdžio rytoj nebus(,) ir nepaskyręs kito susitikimo laiko; O šis nebelaukė(,) nė ką seniūnas pasakys(,) ir iš tolo skubėjo užtarti. Reikia mokėti(,) ir kaip pasakyti nelaimės ištiktam žmogui; Aš klausiu(,) ne kiek nupirkai, o kiek užmokėjai(,)ir prašau tai suprantamai paaiškinti; Vyrai iš pradžių krapštė pakaušius nežinodami(,) nei ką jam atsakyti,nei kokiu būdu galėtų jį užtarti.Panaši dalelytė gali priklausyti tariniui, nors pavartota prieš šalutinį dėmenį, pvz.: Užsimanys dar, kad aplinką tvarkytume, ir, be abejo, nemokės už tai. Vientisa tarinio ir dalelytės intonacija rodo jos inversiją – įprastai turėtų eiti prieš tarinį (Dar užsimanys, kad...).

Pasirenkamojo skyrimo taisyklė apie skyrybos ženklą tarp jungtukų ar jungiamųjų žodžių iš principo liko tokia pat. Tačiau ankstesnėse taisyklėse nebuvo pavyzdžių, kuriuose šalutinis dėmuo eitų po vienarūšes sakinio dalis jungiančio jungtuko, ir galėjo susidaryti įspūdis, kad tokiam atvejui taisyklė negalioja. Tokiai taisyklei paklūstantys atvejai yra trejopi.

Vienuose kablelis visada rašomas prieš pirmąjį jungtuką ar jungiamąjį žodį ir po šalutinio dėmens, pvz.: Labiau patiko Henrikas, kuris(,) kai supyksta, nutyla ir lyg sau ima švilpauti. Kvietimą jis jau senokai buvo atsiuntęs, tačiau(,) kai sužinojau visą tiesą, atsisakiau minties važiuoti; Aš būčiau ėjęs, bet(,) kai sužinojau smulkmenas, atsisakiau šios minties. Paskutiniame sakinyje jungtukas bet jungia vienarūšes sakinio dalis.

Kituose sakiniuose prieš pirmąjį jungtuką kablelis gali būti nerašomas (sudedamojo ir skiriamojo sujungimo atveju), pvz.: Šiandien apsiniaukę jau nuo pat ryto(,) ir(,) jei oras nepagerės, pradrybsosiu namie visą dieną; Po kiemą vaikštinėdavo kalakutas(,) arba(,) jei saulė pašviesdavo, pasirodydavo katinas ant suoliuko. Nerašant galimų nerašyti kablelių, liktų tik vienas – šalutinio dėmens gale.

Pavartojus šalutinį dėmenį po vienarūšes sakinio dalis jungiančio sudedamojo ar skiriamojo jungtuko, privalomas kablelis bus tik šalutinio dėmens pabaigoje, tarp jungtukų galėsime rinktis, o prieš abu jungtukus kablelio negalės būti, pvz.: Seniūnas atsistojo prieš susirinkusiuosius ir(,) kai triukšmas šiek tiek aprimo, neryžtingai pradėjo. Ji pasirinkdavo grybų ar(,) jei netingėdavo pašliaužioti po šlapias vietas, gana gražių spanguolių. Nesirenkant ženklo šalutinio dėmens pradžioje vėl lieka vienas ženklas šalutinio pabaigoje.

Antrasis ir ypač trečiasis variantai ne visai deri su bendra skyrimo nuostata, kad išskiriamosios sakinio dalys skiriamos iš abiejų pusių arba visai neskiriamos, jei taisyklės leidžia neskirti. Tai gali klaidinti ir nustatant sakinio sandarą. Bet keisti galiojusią taisyklę nebuvo nuspręsta, nors dėl to diskutuota buvo nemažai. Kaip minėta, kitu šalutinio dėmens variantinio skyrimo atveju (su net, nė...) pasirinktas nuoseklesnis skyrimo būdas.

Sujungiamojo sakinio skyryboje jokių pakitimų nėra. Tačiau bejungtukio sakinio skyrybos taikymas turbūt sukels sunkumų. Visa bėda, kad bejungtukio sakinio dėmenų santykiai labai įvairūs, griežtesnės ribos tarp vienokiais ir kitokiais ženklais skiriamų dėmenų nėra, tik tendencijos. Griežtai apibrėžti ir ypač vertinti pagal tendencijas būtų neteisinga, todėl formuluotėje yra paprastai, dažniau. Į privalomąsias taisykles bejungtukiai sakiniai pakliūva todėl, kad dėmenis atskirti reikia. Rašančiajam skyrybos ženklus sunkumų nebus, nes prasminiai santykiai yra susiję su tam tikrais ženklais ir tuos polinkius žinodamas jis parinks tinkamą ženklą. Bet vertinančiajam teksto skyrybą teks susitaikyti su tokia skyryba, kai išvardijimo santykiais susiję dėmenys gali būti atskirti dvitaškiu ar akivaizdus aiškinimas – kableliu. Nebent mokymo reikalams būtų taikoma kažkada kalbos taisyklingumui taikyta trūkumo sąvoka. Bet turbūt susidurtume su ta pačia problema – kur yra trūkumo ribos.

Apskritai nė vienas aiškinimas sudėtinių sakinių temose neprieštarauja patvirtintoms taisyklėms, tad dėl vadovėliuose pateiktos medžiagos keblumų nekyla.

Teksto skyryba

Tiesioginės kalbos ir citatų skyryboje mažai kas keitėsi. Šio skyriaus taisyklės yra išdėstytos kiek kitu principu negu vadovėliuose ar ankstesnėse taisyklėse – labiau pagal ženklus, o ne pagal autoriaus žodžių ir tiesioginės kalbos ar citatos išsidėstymą. Svarbesnis pasikeitimas – taško vieta po kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos: jei tokios tiesioginės kalbos sakinys baigiasi tašku, tai jis rašomas prieš uždaromąsias kabutes, kaip ir atitinkamu citatos atveju, pvz.: Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį.“ Citatose taškas prieš kabutes buvo rašomas ir anksčiau. Derėtų atkreipti dėmesį, kad cituojama teksto dalis gali būti įtraukta į sakinį įprastais sakiniui sintaksiniais ryšiais. Tada tokia citata, atsidūrusi sakinio pabaigoje, išskiriama kabutėmis, o po jų rašomas viso sakinio pabaigos ženklas, pvz.: Šitą pažadą pakartojo apaštalas Paulius, sakydamas, kad „visi esame viena duona ir vienas kūnas“.

Citatų skyrimo taisyklėse nauja tai, kad aiškiai suformuluota galimybė citatą parodyti pakeistu šriftu ar kitais grafiniais būdais. Bet skirtingai nuo paplitusios praktikos, taisyklės leidžia išskirti grafiniu būdu neatsisakant kabučių (13.1). Skyrimo būdų sudvejinimo būta ir ankstesnėse taisyklėse: buvo leidžiama ilgesnę citatą rašyti nauja eilute (žinoma, ir skirti kabutėmis), o tai jau grafinis citatos žymėjimas, nes apskritai citatos rašomos toje pačioje eilutėje. Buvo galima atsisakyti tokio skyrimo ir skyrimą kabutėmis bei žymėjimą grafiniu būdu palikti kaip du alternatyvius variantus. Buvo pasirinktas kitas kelias: leista skyrimą kabutėmis papildyti bet kokiais grafinio žymėjimo būdais – nauja eilute, toliau nuo paraštės atitrauktomis visomis citatos eilutėmis, šrifto dydžiu, šrifto stiliumi ar dar kokiu būdu, jei kas sugalvotų. Tokiais atvejais lyg ir dubliuojamas citatos žymėjimas. Bet rašantysis gali pasirinkti tik vieną žymėjimo būdą. Vis dažniau atliekant užduotis kompiuteriu, tai darosi aktualu ir mokykloje.

Gal čia aptarti atvejai ir neapima visų galinčių kilti neaiškumų, bet bent dalies jų padės išvengti. Samprotavimai ir pasvarstymai, atsiųsti „Gimtajam žodžiui“ ar Kalbos komisijai (vlkk@vlkk.lt) puikiai galėtų prisidėti prie skyrybos taikymo ir mokymo.

Albinas Drukteinis, doc. dr.

Išspausdinta: Kalbos naujovės ir jų sklaida. „Gimtasis žodis“, 2006, Nr. 12 priedas, p. 2–10.