Spausdinti
VLKK narys ir Skyrybos taisyklių darbo grupės vadovas doc. dr. Albinas Drukteinis komentuoja skyrybos dokumentų projektus. Kalbina Rita Urnėžiūtė.

Valstybinė lietuvių kalbos komisijos narys ir Skyrybos taisyklių darbo grupės vadovas doc. dr. Albinas Drukteinis komentuoja būtinojo ir pasirenkamojo skyrimo taisykles (dabar – nutarimo „Dėl Privalomųjų skyrybos taisyklių“ projektas ir rekomendacijos „Dėl kai kurių skyrybos dalykų“ projektas). Kalbina Rita Urnėžiūtė.

  • Kuo šios taisyklės skirsis nuo iki šiol visuotinai taikomų „Lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ leidinio patarimų?

Tai bus glausta ir griežta dokumentų kalba išdėstyti pagrindiniai ir nepagrindiniai skyrybos dalykai. Leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ aptariami visi bent kiek tipiškesni, o kai kada ir gana reti skyrimo atvejai. Į šias taisykles neįprasti atvejai netraukiami, siekiant lyg ir išgryninti skyrybos reikalavimus. Be to, dar atskiriamos pačios svarbiausios taisyklės nuo ne tokių svarbių.

  • Kas paskatino persvarstyti skyrybos dalykus? Kodėl nutarta atskirti privalomuosius ir pasirenkamai skiriamus dalykus? Gal paminėtumėte vieną kitą atvejį, kuris naujuosiuose dokumentuose vertinamas griežčiau arba laisviau negu „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“?

Pasiūlymas rengti taisyklių sąrašą kilo Komisijoje svarstant trečiąjį leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ skyrybos dalies leidimą, parengtą, kaip ir ankstesnieji, Lietuvių kalbos instituto, tiksliau – habil. dr. Adelės Valeckienės. Tuose leidiniuose esanti skyrybos taisyklių įvairovė nėra patogi taikyti mokymo procese. Galbūt dėl to praktinėse skyrybos užduotyse, testuose greta pasitaiko gana skirtingos vertės klaidų, kurias mokiniui reikia ištaisyti. Ne visų skyrimo nurodymų tiek pat griežtai reikia laikytis kuriančiajam tekstą. Tai paskatino skyrybos reikalavimus suskirstyti į minėtas dvi dalis.

Kita vertus, jau senokai visuomenė, ypač pedagogai, pageidauja kiek galima supaprastinti skyrybą. O keisti nustatytus dalykùs geriausia įstatymiškai – priimant Kalbos komisijos nutarimus ar kitokio statuso sprendimus, paskui jų pagrindu rengti išsamų leidinį, kuriame gali būti daugiau paaiškinimų, retesnių atvejų. Supaprastinimą rengėjai supranta kaip griežtų reikalavimų švelninimą, jei tam yra sintaksinis pagrindas ir paremia vartosena. O reikalavimų švelninimas yra susijęs su pasirinkimo plėtimu. Tuo svarbiau buvo su pasirinkimu susijusius atvejus pateikti atskirai.

Perskirti taisyklès į dvi dalis pasirodė ne taip jau paprasta: reikėjo kiekvieno vientiso sintaksinio reiškinio aiškią skyrybos atžvilgiu dalį atskirti ir iš tokių atskirų dalių sudaryti darnią ir glausta bei griežta įstatymų kalba surašytą sistemą. O pasirinkimas taip pat nėra vìsiškai laisvas – jį reguliuoja smulkesni sintaksiniai požymiai, ženklų vartojimo tendencijos ir kiti dalykai. Visa tai taip pat reikia apibrėžti, bet paliekama rašančiajam apsispręsti, kurie požymiai ar polinkiai jam atrodo svarbesni ar nulemti teksto. Apskritai buvo stengiamasi bent kiek dvejopumo turinčius atvejus sudėti į pasirenkamojo skyrimo taisyklès. Tiesa, kai kas mano, kad ir taisyklėmis jų netiktų vadinti, bet čia taip pat yra apibūdinti skirtumai, nurodyti skirtingo skyrimo požymiai, tad galėtų būti ir taisyklės. Žinoma, pagrindinės taisyklės yra skyrybos branduolys, pirmiausia jų turėtų būti mokomasi ir mokoma (kai kada gal tik jų ir pakanka), iš jų turėtų pakliūti skyrimo atvejai į kontrolines užduotis, testus, egzaminus, jomis turėtų vadovautis vertintojai. Ko jose nėra, viskas susiję su didesniu ar mažesniu subjektyvumù, todėl ir skiriančiojo apsisprendimu.

Kadangi tvarkiusiųjų taisykles tikslas buvo daryti jas laisvesnes visur, kur tik nėra aiškių skyrimo požymių, tai sugriežtinimo beveik nėra. Kai ką dėl nuoseklumo reikėjo patikslinti. Sakykime, buvo taisyklė apie kablelio rašymą sudėtiniame prijungiamajame sakinyje tarp šalutinio dėmens jungtuko (ar jungiamojo žodžio) ir prieš jį einančio jungtuko (ar jungiamojo žodžio). Joje nėra kreipiama dėmesio į tai, ką jungia pirmasis jungtukas – sudėtinio sakinio dėmenis ar vienarūšès sakinio dalis, ir leidžiama rinktis, skirti ar ne, pvz.: Visi suėjo į kambarį ir kai šurmulys nurimo, prabilo tėvas ir Visi suėjo į kambarį ir kai pasirinko labiausiai patikusias vietas, susėdo už stalų (pasirinkus neskyrimo variantą). Jei antrajame sakinyje, kur šalutinis sakinys įsiter̃pia tarp vienarūšių sakinio dalių, jį pakeistume dalyvine aplinkybe (Visi suėjo į kambarį ir, pasirinkę labiausiai patikusias vietas, susėdo už stalo.), tai ją sumanę skirti (skirti nebūtina) po jungtuko kablelį privalėtume rašyti, nors apskritai tokių vienetų skyryba laisva. O šalutinio sakinio atveju kablelio pradžioje galėjome nerašyti, nors apskritai jų skyryba gana griežta. Šitai mums atrodė nenuoseklu, ir taisyklė griežtinama: tik po sudėtinio sakinio dėmenis jungiančio jungtuko galima nerašyti kablelio prieš šalutinį dėmenį, o po vienarūšès sakinio dalis jungiančio jungtuko kablelis privalomas (Visi suėjo į kambarį ir, kai pasirinko labiausiai patikusias vietas, susėdo už stalų.). Ir tai turbūt vienintelis sugriežtinimas.

Kur kas daugiau yra palengvinimo atvejų. Ryškiausias iš jų galbūt yra vadìnamųjų modalinių žodžių bei konstrukcijų (tikriausiai, veikiausiai, apskritai, paprastai, galbūt, turbūt, iš esmės, iš principo ir kt.), taip pat dalelyčių taigi, šiukštu pasirenkamasis skyrimas (anksčiau nebuvo leidžiama skirti). Tokią nuostatą lėmė tai, kad jie pagal paskirtį sakinyje yra panašūs į įterpinius – rodo kalbėtojo požiūrį į sakomą dalyką ir neina sakinio dalimis. Panašumų yra daugiau negu skirtumų ir griežtai atriboti neatrodė tinkama.

Suvienodintas kabučių ir taško rašymas tiesioginėje kalboje ir citatose – jis rašomas prieš kabutes, kaip ir klaustukas, šauktukas ar daugtaškis, išskyrus sakinio dalimi einančią citatą.

Leidžiama pasirenkamai skirti nedẽrinamuosius pažyminius, prasidedančius žodžiais aukštumo, didumo, ilgumo, storumo ir pan., nes nedẽrinamieji pažyminiai paprastai neskiriami (anksčiau privalėjome išskirti), pvz.: Po medžiu stovėjo storų lentų staliukas ir suolelis ilgumo per gerą žingsnį.

Nereikalaujama būtinai rašyti dvitaškį po jungiamųjų apibendrinamųjų žodžių (būtent, tai yra, kaip antai, pavyzdžiui ir kt.) prieš vienarūšès sakinio dalis, pvz.: Mūsų krašto spygliuočių miškuose dažniausiai auga tik dvi medžių rūšys, būtent eglės ir pušys. Pasirinkimo požymiai yra apibūdinami pasirenkamojo skyrimo taisyklėse.

Dar yra vienas kitas atvejis. Bet didžiausias palengvinimas tiems, kas moko ir mokosi, mūsų manymu, yra Komisijos nuostata nelaikyti klaidomis visko, kas nepaminėta privãlomosiose skyrybos taisyklėse. Žinoma, mokėti tinkamai pasirinkti skyrimo variantą yra gerai, nes tai padeda tiksliau, aiškiau išreikšti mintį, bet nesiekiant ar nepavykus pasiekti to, turėtų pakakti privalomojo skyrimo.

  • Skyrybos reikalavimus galima dėstyti įvairiai: imti, pavyzdžiui, skyrybos ženklą (kablelį, kabliataškį, brūkšnį ir t. t.) ir aiškinti, kada jo reikia, o kada ne, arba remtis sintaksiniu principu: aiškinti, kaip skiriamos ar neskiriamos kurios nors sakinio dalys. Rengiamos skyrybos taisyklės pagrįstos sintaksiniu principu. Ar jas svarstant nereikėjo tikslinti kai kurių sintaksės sąvokų ir apibrėžimų?

Yra tradicija skyrybos taisyklès apibrėžti sintaksiniù pagrindu, nes tai táikomoji sintaksės mokslo sritis. Jei ir skirstoma pagal ženklus, tai dažniausia sintaksinio vieneto ar reiškinio ribose. Tad ką nors daugiau keisti neprireikė. Tačiau yra keli atvejai, mūsų grupės interpretuoti kitaip negu buvo ankstesnėse taisyklėse.

Mes nematome priedėlio požymių žodžių grupėse, prasidedančiose vardu, pavarde, pravarde, pvz.: Vienam iš grupės narių pravarde Storas pateiktas kaltinimas. Laikydami jas labai panašiomis į žodžių grupes, prasidedančias žodžiais tema, antrašte, (plg. Viename iš laikraščio straipsnių antrašte „Pakeliui į Europą“ aptariamos integravimosi problemos) perkėlėme prie nederinamojo pažyminio taisyklės, o šie, taip pat ir su žodžiais tema, antrašte ar pan., neskiriami.

Daugiausia diskusijų grupėje kėlė ir ryškesnis sintaksinės interpretacijos pasikeitimas yra susijęs su vienarūšiškumo ir aiškinimo sąvokų santykiu. Galiojančiose taisyklėse vienarūšiškumas ir aiškinimas buvo vienas šalia kito rikiuojami santykiai. Tos sąvokos nėra vieno loginio lygmens: aiškinimas sietinas su kalbėtojo pastangomis padaryti turinį suprantamesnį pašnekovui, todėl turinys papildomas aiškinimu ar tikslinimu, o vienarūšiškumas labiau sintaksinis apibūdinimas, siejamas su vienoda sintaksine funkcija, bendra sakinio dalimi. Todėl prireikdavo papildomų vienarūšiškumo požymių, ir buvo kalbama apie išskaičiavimą, sujungimo galimybę. Tai sulygina minimus dviejų tipų santykius ir leidžia kalbėti apie vienarūšiškumą tokiais atvejais kaip Ateik vakare, į senąją prieplauką ir vienas. Tai yra geroji tokios interpretacijos pusė.

Tačiau esama atvejų, kai sakinio dalys nėra lygiavertės, negali būti sujungiamos, bet áiškinamosiomis nevadinamos, nors aiškinamosios paskirties lyg ir turi, pvz.: Ateisi – pamatysi mano naujuosius dirbinius, neateisi – nepamatysi. Ne dabar – po valandos ateisiu, ko tu jaudiniesi. Išmetė, tiesiog išspyrė jį pro duris. Ne man – jam reikėjo šito bruzdesio. Dar įvairesni ir sunkiau atribojami santykiai, kai vienarūšes sakinio dalis jungia įvairūs poriniai jungtukai ir savarankiški žodžiai: ne tik, bet ir...; ne tiek, kiek...; niekas kitas, kaip tik...; kartu ir... ir kiti. Todėl aiškinimas darosi susitarimu grindžiamas požymis, taikomas tik tam tikriems atvejams ir nelabai tinkamas išskyrimui pagristi ir atriboti nuo atskyrimo. Tuomet reikėtų remtis formalesniu, to paties sintaksinio santykio požymiu, nes ir aiškinamosios sakinio dalys yra to paties sintaksinio santykio kaip ir tos, kurias aiškina, – abi aplinkybės (tarkim, vietos), abu pažyminiai ar kas kita, tik tarpusavio santykis kitoks negu išskaičiuojamųjų sakinio dalių. O toliau santykius galima rikiuoti pagal prasminiùs, komunikãcinės prigimties požymius – išskaičiavimą, sąlygos ar neatitikimo, aiškinimo, dar atribojant neaiškius, pasirenkamai skiriamus atvejus. Ir vienas, ir kitas vienarūšiškumo supratimas turi pranašumų ir trūkumų. Manau, tai dar kels diskusijų baigiamuoju svarstymų etapu, bet šiuo metu taisyklės suformuluotos pagal antrąjį vienarūšiškumo supratimą.

  • Iš kur imami pavyzdžiai, kuriais iliustruojamos naujosios skyrybos taisyklės?

Pageidavimai dėl pavyzdžių buvo sakomi nuo pat taisyklių rengimo pradžios: praktikai nori oficialiosios kalbos pavyzdžių, priekaištauja sudarytojams dėl senoviškų pavyzdžių gausos taisyklėse (su nesuprantamais žodžiais, jaunimui, vaikams nebežinomų realijų pavadinimais). Į tai atsižvelgta, daugelyje taisyklių parenkama pavyzdžių iš dalykinio stiliaus (paprastai pasinaudojama tekstynu). Pavyzdžiai dažnai supaprastinami, net ir iš ankstesnių taisyklių perkeliant, kad aptariamasis atvejis būtų suprantamas be jokių trukdžių. Tačiau tai galiojusių taisyklių pertvarkymas jų reikšmingumo atžvilgiu, todėl nemaža dalis pavyzdžių tiesiog perkelta iš ankstesniųjų. Kadangi pavyzdžiai neretai pertvarkomi, pritaikomi prie taisyklės, tai pagal nutarimų tradiciją šaltiniai nenurodomi.

  • Rengdama dokumentus, susijusius su vartosena (pavyzdžiui, kirčiavimo rekomendacijas), VLKK tariasi su kalbos vartotojais: rengiamos apklausos internete, remiamasi specialistų atliktų apklausų rezultatais. Ar buvo apklausų dėl naujųjų skyrybos taisyklių? Kas jose dalyvavo, kokių nuomonių pareiškė? Ypač būtų įdomu sužinoti, kaip privalomąsias ir pasirenkamąsias taisykles vertina mokytojai ir redaktoriai.

Tarimosi skyrybos kláusimais su visais suinteresuotaisiais buvo ne taip mažai. Buvo paprašyta ir gauta keliolika atsiliepimų apie privalomąsias taisykles. Komentavo mokytojai praktikai, su mokymu susiję dėstytojai, mokslininkai, redaktoriai. Atskiros pastabos vis dar siunčiamos į Kalbos komisiją. Viską atidžiai tyrinėjome ir į visa, kas naudinga ir priimtina, atsižvelgėme. Komisijos darbuotojai rengė apklausas internetu. Turėjome nuomonę gal dėl kokių penkiolikos dalykų. Apklausose dalyvavo daugiausia tarp šimto ir dviejų šimtų dalyvių, į dalį klausimų atsakė kelios dešimtys. Skyrimo tendencijos padėjo apsispręsti dėl kai kurių formuluočių, bet pagrindiniu kriterijumi nebuvo laikomos. Apskritai visi praktikai pritaria tokiai taisyklių sandarai ir laiko jas naudingu darbu.

  • Papasakokite, kas ir kaip dirba prie naujųjų skyrybos taisyklių.

Skyrybos taisyklių pertvarkymo darbus atlieka iš Gramatikos pakomisės sudaryta grupė – taisyklės, pasiskirsčius dalimis, formuluotos Mykolo Riomerio universiteto docento G. Akelaičio, L. Laužiko iš Vilniaus universiteto, taip pat ir mano, patarimais ir pastabomis padeda lituanistams gerai žinomas vadovėlių autorius doceñtas B. Dobrovolskis, aktyviaĩ visame darbe dalyvauja Komisijos administracijos darbuotoja A. Pangonytė. Grupės posėdžiuose dažnai dalyvauja ir Komisijos pirmininkė I. Smetonienė.

  • Kada visuomenė sulauks naujųjų dokumentų: privalomųjų skyrybos taisyklių ir pasirenkamojo skyrimo taisyklių? Ar jos bus pateikiamos su kokiais nors komentarais?

Šiuo metu ir privalomosios taisyklės, ir rekomendacija dėl pasirenkamojo skyrimo (galbūt taip vadinsis) iš esmės baigtos, jau svarstytos po vieną kartą Komisijos posėdžiuose. Iki vasaros turėtų būti viskas paskélbta. Kartu bus rengiami mūsų grupės komentarai įvairiuose spaudos leidiniuose, bet ne dokumento statuso. Kas pageidaus, rengsime seminarus (ir patys siūlysimės).

  • Pasirenkamojo skyrimo taisyklių bendrojoje dalyje sakoma, kad rengiamas ir išsamesnis skyrybos leidinys. Koks jo santykis su dabar rengiamais skyrybos dokumentais? Kada jis pasirodys?

Nuo šių dviejų taisyklių grupių dar lieka dalykų, kurie ir bus aptariami, kartu su patvirtintomis taisyklėmis, naujame „Lietuvių kalbos skyrybos“ leidime, paminėtame pokalbio pradžioje. Kai kurie skyrimo būdai pasitaiko specifiniame tekste, tarkime, tautosakoje (dėl neįprastos sakinio sandaros), kiti yra gerokai individualūs, stilistiniai, bet galimi. Jie ir pateks į minėtą leidinį. Kadangi jis jau buvo parengtas, tik reikės suderinti su priimtais Komisijos dokumentais, tai neturėtų ilgai užtrukti.

___________________