Spausdinti
, kompiuterija
„Prieš porą dešimtmečių pamatyti lietuvišką programą kompiuteryje buvo retenybė. Dabar jau šį tą turime, bet programų perkame mažiau už kitus, todėl į lietuvių kalbą ir verčiama mažiau. Pavyzdžiui, bendrovės „Microsoft“ duomenų bazėje 2006 m. į lenkų kalbą išverstų tekstų buvo 5 kartus, o į vokiečių kalbą 11 kartų daugiau negu į lietuvių...“ Doc. dr. Gintautas Grigas nagrinėja šias problemas ir kelia Programinės įrangos lokalizavimo centro įkūrimo klausimą.

Beveik visos kompiuterių programos gaminamos užsienyje ir dažniausiai yra angliškos. Prieš porą dešimtmečių pamatyti lietuvišką programą kompiuteryje buvo retenybė. Dabar jau šį tą turime. Bendrovė „Microsoft“ lietuvina operacines sistemas „Windows“, raštinės programų paketą „Microsoft Office“ už savo lėšas. Tačiau iš tikrųjų už tai sumokame pirkdami programas.

Lietuva nedidelė, programų perkame mažiau už kitus. Todėl į lietuvių kalbą ir verčiama mažiau. Pavyzdžiui, bendrovės „Microsoft“ duomenų bazėje 2006 m. į lenkų kalbą išverstų tekstų buvo 5 kartus, o į vokiečių kalbą 11 kartų daugiau negu į lietuvių. Gaila, kad bendrovė nustojo skelbti duomenis ir negalime tiksliai pasakyti apie situaciją šiuo momentu. Tačiau stebint išverstų programų kiekio augimą, galima susidaryti vaizdą, kad santykis tarp kalbų turėtų išlikti panašus.

Kalba, kuria bendraujame su kompiuteriu

Tam, kad bendravimas su kompiuteriu būtų efektyvus, reikia mokėti tą kalbą, kuria kalba kompiuteris. Ir neblogai mokėti, dargi geriau, negu kalbant su pašnekovu. Ko nesupratai, žmogų gali paprašyti, kad pasakytų aiškiau, ko pats negali pasakyti, gali parodyti gestais. O su kompiuteriu ne taip paprasta.

Statistika sako, kad anglų kalbą puikiai moka 2% Lietuvos gyventojų, gerai (moka skaityti ir rašyti, bet laisvai kalbėti nelabai) – 10%, vidutiniškai – 18%, silpnai – 29%, išvis nemoka – 39% (LA Nr. 71, 2007-03-28).

Tiesa, kartais iš turinčių kompiuterius ir įpratusių prie angliškų užrašų programų languose pasigirsta balsų, kad jiems ir angliški užrašai pakankamai aiškūs ir suprantami. Tačiau tai tik paviršinis įsivaizdavimas, galiojantis tol, kol naudojamasi išmoktomis komandomis ir jų mygtukais. Žinios pasibaigia, kai prireikia su kompiuteriu ką nors naujo padaryti.

Kad taip iš tikrųjų yra, ne kartą teko įsitikinti dirbant su studentais. Kol nebuvo išverstos tekstų rengyklės, informatikos magistrantams, gerai mokantiems anglų kalbą, duodavau namų darbus, kad parengtų rečiau naudojamų komandų aprašymus. Tikėjausi, kad tais aprašymais galės pasinaudoti jų kolegos, silpniau mokantys anglų kalbą. Deja, ne kartą teko nusivilti. Daugumai nepavykdavo išsiaiškinti, ką tos komandos daro. Nepadėdavo nei angliškas programos žinynas, nei žodynai. O man tapo aišku, kodėl mažai kas pasinaudoja subtilesnėmis nesulietuvintų programų galimybėmis ir dažnai vienas kitą klausinėja, kaip tą ar kitą darbą padaryti su programa.

Su panašiu dalyku vėliau susidūrėme lietuvindami programas. Daug kur pasitaiko sunkia kalba ar žargonu parašytų nurodymų ar paaiškinimų, kad juos ne visada supranta netgi anglistai vertėjai. Ką kalbėti apie eilinį kompiuterio naudotoją.

Būtinybė naudoti nesulietuvintas programas didina socialinę atskirtį dėl užsienio kalbos mokėjimo.

Taigi, nekyla abejonių, kad programinė įranga turi būti verčiama į lietuvių kalbą.

Galimybė turėti lietuviškas programas priklauso ne tik nuo mūsų norų, bet ir nuo to, kas yra programos autorius (savininkas). Pagal tai programas galima suskirstyti į dvi grupes: nuosavybines ir atvirąsias.

Nuosavybines programas verčia jų savininkai

Nuosavybinėmis vadinamos programos, kurios turi visateisį šeimininką, tvarkantį jų gamybą, tobulinimą, vertimą į kitas kalbas, platinimą (pardavimą).

Programų gamintojai į lietuvių kalbą verstų daugiau programų, jeigu daugiau jų pirktume. Tačiau vertimas sudaro tik nedidelę kainos dalį. Todėl akivaizdu, kad taip kelti lietuvybės lygį neekonomiška.

Galimas atvirkščias kelias: mažiau pirkti angliškų programų. Gamintojai, nenorėdami prarasti rinkos, bus suinteresuoti versti programas į lietuvių kalbą.

Tai galima padaryti griežčiau reikalaujant, kad ten, kur turi būti vartojama valstybinė kalba (valstybės įstaigose, mokymo įstaigose, viešose vietose), būtų vartojama lietuviška programinė įranga. Laikantis lygių galimybių principo reikėtų pareikalauti, kad kompiuteriais bei jų programine įranga prekiaujančios organizacijos sudarytų sąlygas pirkėjams įsigyti kompiuterius, aprūpintus lietuviška programine įranga, ne blogesnes negu su angliška įranga. Nors ir keista, bet Lietuvoje įsigyti kompiuterį su operacine sistema, kuri jau yra išversta į lietuvių kalbą, ne taip paprasta. Apie vargus, patirtus perkant kompiuterį su lietuviškomis programomis, rašė Rytis Umbrasas (LA Nr. 43, 2008-02-22).

Sureguliavus programų pirkimą vis tiek lemiamą reikšmę turės perkamų programų kiekis. Gamintojas ryšis lietuvinti programą tik tada, kai įsitikins, kad pelnas, gautas už lietuviškų programų pardavimą, viršys jų lietuvinimo išlaidas. Kad ir nedaug, reguliavimas padėtų. Be to, reguliavimas iš esmės pagerintų jau išverstų programų naudojimą, t. y. būtų geriau panaudojami jau esami vertimai.

Reguliavimu turėtų užsiimti valstybinės institucijos. Deja, kol kas šiuo klausimu nieko nedaroma. Lietuvoje pardavinėjama ne tik į lietuvių kalbą neišversta kompiuterinė įranga, bet ir visiškai nepritaikyta darbui Lietuvos sąlygomis.

Nuosavybines programas verčia jų naudotojai

Jeigu programos savininkas nesutinka savo lėšomis versti programos, belieka ją patiems versti prieš tai gavus savininko leidimą. Paprastai susitariama taip: leidimas duodamas nemokamai, bet programos vertimas lieka savininko nuosavybė. T. y. pačių išverstas lietuviškas programas reikia pirkti iš jų savininko lygiai taip, kaip prieš tai buvo perkamos neišverstos. Lyg ir nelogiška. Bet tai tas pats, kaip mokestis už leidimą (licenciją) versti, tiktai mokamas dalimis, atskirai už kiekvieną programos egzempliorių.

Priklausomai nuo būsimos išverstos programos paklausos kartais susitariama, kad vertimą finansuoja abu: dalį savininkas, dalį naudotojas.

Jeigu programa yra specializuota ir reikalinga kuriai nors vienai įmonei, įstaigai, ministerijai, tai ji ir atlieka naudotojo (finansuotojo) vaidmenį. Reikia pasakyti, kad tokių programų lietuvinimas vyksta normaliai ir nekelia problemų: tas, kam reikalinga programa, žino, kad už jį niekas kitas to darbo nepadarys ir pasirūpina lietuvinimu.

Jeigu programa universali, pavyzdžiui, tekstų rengyklė, elektroninio pašto programa, interneto naršyklė, ir ja naudojasi visi, tai natūralu, kad naudotojams atstovautų valstybė, t. y. jos vertimas būtų finansuojamas iš valstybės biudžeto. Be abejo, valstybės lėšas reikia naudoti racionaliai, apskaičiavus, kiek tai bus naudinga valstybės piliečiams.

Tarkime, kad žmogus naudosis nedidele programa, parašyta užsienio kalba, ir kad tos kalbos nemokantis arba ją silpnai mokantis turės papildomai sugaišti tik valandą – pažiūrėti į žodyną, spaudant klavišus išsiaiškinti, ką vienas ar kitas žodis galėtų reikšti. Tarkime, kad ta programa angliška ir ja naudosis tūkstantis žmonių. Statistiškai 680 iš jų anglų kalbos nemoka arba moka silpnai. Tada iš viso bus prarasta 680 darbo valandų arba 85 darbo dienos. Vadinasi, jeigu programos vertimui prireiks mažiau negu 85 darbo dienų, ją versti ekonomiškai valstybės mastu apsimoka.

Valstybinė kalba yra visos tautos lobis. Todėl jos išsaugojimas yra svarbesnis ir už ekonomiką. Deja, universalios programos verčiamos vangiai, nors, atvirkščiai negu specializuotos, reikalingos visiems.

Atvirosios programos ir jų lietuvinimas

Atvirųjų programų idėja gimė praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kaip atsvara nuosavybinėms programoms, už kurias reikia nemažai mokėti. Atsirado entuziastų, kurie laisvalaikiu kūrė nedideles programas, dalinosi jomis tarpusavy ir leido visiems jomis nemokamai naudotis, platinti, tobulinti (modifikuoti), jų tekstus panaudoti kuriant kitas programas su sąlyga, kad viskas, kas bus iš jų sukurta, būtų taip pat atvira ir prieinama visiems. Užkrečianti savanoriškos techninės kūrybos idėja pasirodė patraukli ir užvaldė daugybę pasaulio programuotojų.

Yra sukurta nemažai atvirųjų programų. Tai visa „Linux“ operacinių sistemų šeima ir daugybė jos aplinkoje veikiančių programų. Daugelis atvirųjų programų tinka ir kitoms operacinėms sistemoms.

Tad kodėl dar mažai kas naudojasi nemokamomis atvirosiomis programomis, o perka nuosavybines?

Svarbų vaidmenį vaidina prekyba, reklama, programų priežiūra. Nuosavybinių programų gamintojas dalį pajamų už parduotas programas skiria reklamai, naudotojų mokymui, konsultacijoms, programų priežiūrai. Atvirosiomis programomis, įrašytomis į kompaktinius diskus, taip pat nedraudžiama prekiauti. Tiktai jų kaina negali būti didelė, nes ją sudaro tik pats diskas, jo įrašymo ir kitos paslaugos, susijusios su pardavimu. Antkainio didelio neuždėsi – nepirks, nes programą galima atsisiųsti iš interneto. O už pigią prekę ir pelno nedaug. Čia dar reikėtų pridėti nuosavybinių programų gamintojų pastangas išlaikyti monopolį. Taigi, naujokas turi geresnes sąlygas nusipirkti kompiuterį su nuosavybinėmis programomis. O kai prie jų įpranta, prie atvirųjų pereiti reikia papildomų pastangų ir mažai kas ryžtasi.

Kadangi atvirosios programos neparduodamos, tai jų autoriai finansiškai nesuinteresuoti jų versti. Programos vertimas prilygsta programos modifikavimui. Todėl versti gali bet kas. Tiktai savanorių versti atsiranda mažiau negu programuoti. Mat programos kūrime gali dalyvauti viso pasaulio programuotojai, o verčia tik vienos tautos atstovai. Tai ypač jaučiama, kai tauta nedidelė. Be to, vertime kur kas mažiau kūrybos negu programavime. Tai ne naujiena – panaši situacija ir knygų pasaulyje. Rašytojai rašo knygas ir negaudami honoraro, kartais netgi padengdami leidybos išlaidas, o savanorių vertėjų pasitaiko retai. Dar prasčiau su redagavimu. Todėl savanorių išverstos programos retai būna kokybiškos.

Kita problema – vertimų neišbaigtumas. Tarkime, žmogus išvertė dalį programos, dažniausiai tai, kas jam (ir kitiems!) buvo aišku, ir paskelbė internete, o toliau dirbti nebeturi laiko arba noro. Paprastai lieka neišversta tai, ko vertėjas nesuprato, todėl nereikia tikėtis, kad tai supras net ir neblogai mokantis anglų kalbą programos naudotojas. Net ir kelios neišverstos arba neteisingai išverstos frazės gali rimtai trikdyti darbą su programa. Programa lyg ir išversta, bet iš to nauda menka.

Dažnai lieka neišverstas žinynas, o laikoma, kad programa išversta.

Pabandęs nebaigtą versti arba prastai išverstą programą, žmogus nusivilia ta programa, o kartais išvis ima abejoti lietuvybės prasme kompiuteryje.

Vis dėl to negalima nevertinti savanorių indėlio. Būna ir gerai išverstų programų. Be to, jeigu kas nors bando programą versti, tai jau signalas, kad vertimas reikalingas. Reikėtų pasinaudoti savanorių darbu juos tinkamai skatinti.

Trūksta objektyvios informacijos apie programas. Reikia parengti programų vertimo išbaigtumo ir kokybės vertinimo sistemą, įvertinti programas ir viešai skelbti rekomenduotinų programų sąrašus. Tada programų naudotojams bus lengviau pasirinkti kokybiškas programas, o vertėjams bus stimulas pasitempti. Vertinimai taip pat padėtų nustatyti, kuriuos savanorius tikslinga skatinti, kurių pradėtą darbą tikslinga tęsti.

Reikia pasakyti, kad ir savanoriška programų, ypač didesnių, kūryba dažniausiai yra remiama. Tiktai iniciatyva eina iš savanorių pusės. Atvirųjų programų kūryba gali būti apmokama, tik jų platinimas turi būti nemokamas.

Programuotojų darbu, įdėtu į atvirąsias programas, gali naudotis visas pasaulis. Todėl natūralu, kad ir jų kūrybą remtų pasaulinės organizacijos. Vertimais naudojasi atskiros valstybės. Todėl jomis suinteresuotos atskiros valstybės ir turėtų remti savus vertimus (lokalizacijas).

Atvirųjų programų yra daug. Vertimui reikia atrinkti pačias geriausias. Dauguma atvirųjų programų atlieka panašias funkcijas kaip ir nuosavybinės. Tada reikia įvertinti, kuo sulietuvinta atviroji programa bus geresnė (ar blogesnė) negu nuosavybinė, ar nuosavybinė jau sulietuvinta, kokia jos kaina, kuo ir kiek skiriasi jų funkcionalumas, ar programa gali veikti įvairiose operacinėse sistemose.

Pavyzdžiui, atvirasis raštinės programų paketas „OpenOffice.org“ yra analogiškas paketui „MS Office“. Abu paketai išversti į lietuvių kalbą. Bet „MS Office“ paketo komplektas, kurio funkcionalumas prilygsta atvirajam, kainuoja apie tūkstantį litų. Tūkstantis atvirojo paketo egzempliorių iškart jį išvertus buvo nemokamai išplatinta kompaktiniais diskais valstybės įstaigoms. Sutaupyta milijonas litų, kas gerokai viršija vertimo išlaidas. Po to kasmet vien iš vertėjų svetainės http://ims.mii.lt/openoffice parsisiunčiama apie 2000 egzempliorių. Ir tai dar ne viskas. Iš centrinės „OpenOffice.org“ svetainės turėtų būti parsisiunčiama ne mažiau. Be to, paketą dar galima parsisiųsti iš kitų mažiau žinomų svetainių.

Lietuvinimo darbų organizacija

Kol kas Lietuvoje nėra programų lietuvinimo strategijos. Epizodiškai skelbiami trumpalaikiai konkursai. Dar daug kas mano, kad sulietuvinus vieną programos versiją, visi jos naudotojai bus laimingi ir darbas bus baigtas. Deja, programos vertimą reikia nuolat atnaujinti, tobulinti kartu su naujomis originalo versijomis. Jeigu bent metus vertimas nebus prižiūrimas, pradės nykti, o dar po poros metų ir visai sunyks. Darbą teks pradėti iš naujo.

Prieš daugelį metų panašiai buvo galvojama ir apie pačias programas, kad jas parašius darbas baigtas. Vėliau buvo suvokta, kad darbai su programa turi būti tęsiami visą jų gyvavimo ciklą ir tam gali prireikti sąnaudų, kelis kartus viršijančių pradinio varianto programavimo sąnaudas. Panaši situacija ir su programų vertimu, bet tai dar nėra pakankamai suvokta.

Programų lietuvinimas, kaip ir jų kūrimas, yra nuolatinis tęstinis darbas, kurį kokybiškai gali atlikti tik su tomis programomis nuolat dirbanti specialistų grupė. Todėl reikia rasti būdų, kaip tai reguliariai ilgą laiką finansuoti.

Čia visur kalbėjome apie vertimą, nes taip paprasčiau. Iš tikrųjų programų lietuvinimas yra ne vien vertimas. Tai visapusiškas programos pritaikymas darbui lietuvių kalbos ir kultūros aplinkoje, kuris bendru atveju (turint omenyje bet kurią kalbą) vadinamas tarptautiniu žodžiu „lokalizavimas“. Tai programos sutvarkymas taip, kad ji teisingai apdorotų, rodytų ir spausdintų datas, skaičius, valiutos vienetus, matavimo vienetus ir kitus duomenis Lietuvoje vartojamais formatais, teisingai suderintų žodžių gramatines formas ekrane matomose frazėse. Todėl kokybiškai lietuvinti programas gali grupė, sudaryta iš aukštos kvalifikacijos kalbininkų ir programuotojų.

Tokiems darbams atlikti galimybių studijos investiciniame projekte „Programinės įrangos lokalizavimas“ (2006 m.) buvo siūloma įkurti Programinės įrangos lokalizavimo centrą. Deja, laikas bėga, o darbas kol kas nejuda.

Lyginant su kitomis Europos valstybėmis mes esame gerokai pavėlavę su programų lokalizavimu. Delsdami ir atidėliodami akivaizdžiai reikalingus darbus atsilikimą tik didiname. Kompiuterių ir interneto naudojimas sparčiai auga. Kuo toliau, tuo sunkiau bus sugrąžinti tai, kas jau prarasta, ir tai, ką kasdien prarandame.

Dr. Gintautas Grigas