Spausdinti
Socialinių tyrimų institutas Kalbos komisijos užsakymu tyrė Lietuvos gyventojų požiūrį į svetimvardžių rašymą. Komisija rengiasi persvarstyti svetimvardžių vartojimo principus.

2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas pavedė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai nustatyti vieną svetimvardžių vartojimo mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose ir specialiuose tekstuose būdą: pirma originali svetimvardžio forma, skliausteliuose – adaptuota arba pirma adaptuota, skliausteliuose – originali forma.

 

Kalbos komisijos užsakymu Socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą „Lietuvos gyventojų požiūris į svetimvardžių rašymą“. Apklausta 1000 gyventojų (N=1070). Tyrimas vyko 18 miestų ir 56 kaimuose. Žiūrėta, kiek skiriasi įvairių socialinių demografinių grupių nuomonės (t. y. pagal gyvenamąją vietą, pajamas, socialinę padėtį, tautybę, išsimokslinimą, amžių, lytį).

 

Pateiktos šios tyrimo išvados ir rekomendacijos:

 

1.      Apklausti Lietuvos gyventojai nurodė gana didelę svetimvardžių rašymo svarbą (bendras vidurkis – 3,09 pagal 5 balų skalę).

 

2.      Labiausiai vertinimus diferencijuoja respondentų išsimokslinimas: kuo aukštesnis išsimokslinimas, tuo apklaustiesiems svarbesnis svetimvardžių rašymas.

 

3.      Svetimvardžių rašymas labiausiai rūpi apklaustiems lenkams. Kaip rodo anksčiau atlikti tyrimai, lenkams ypač rūpi jų pačių pavardžių rašyba: dalis jų siekia, kad pavardės būtų rašomos lenkiškais rašmenimis.

 

4.      Daugiau kaip trečdalis apklaustųjų teigia, kad svetimvardžius galima rašyti tik sulietuvintus; penktadalis – sulietuvintus, o skliausteliuose originalo forma, o 16 proc. – tik originalo forma.

 

5.      Svetimvardžius lietuvinti dažniausiai reikalauja vyriausi amžiumi respondentai.

 

6.      Svetimvardžius rašyti tik originalo forma reikalauja daugiausia apklausti rusai ir lenkai.

 

7.      Kuo menkesnis apklaustųjų išsimokslinimas, tuo labiau jiems rūpi, kad svetimvardžių rašymas būtų sulietuvintas.

 

8.      Kuo menkesnis apklaustųjų išsimokslinimas, tuo labiau jie reikalauja, kad svetimvardžių rašymas nebūtų norminamas, vienu kuriuo būdu, o būtų rašoma įvairiai (šis požiūris netaikomas įvairaus pobūdžio leidiniams).

 

9.      Socialinės padėties, materialinės padėties, taip pat gyvenamosios vietos poveikis respondentų nuomonei labiausiai koreliuoja su išsimokslinimu: specialistai dažniau teigia, kad svetimvardžius reikia rašyti originalo forma, skliausteliuose lietuviškai, o pensininkai, kurių išsimokslinimas mažesnis, nori, kad svetimvardžiai būtų rašomi tik lietuviškai; labiausiai pasiturintys žmonės (kurie yra ir aukštesnio išsimokslinimo) palyginti dažniau mano, jog reikia rašyti originalo forma, o tie, kurių vienam šeimos nariui tenka 201–300 litų (jie yra ir žemesnio išsimokslinimo), dažniau pritaria sulietuvinimui; vilniečiai (jų išsimokslinimo lygis aukštesnis) labiau akcentuoja svetimvardžių rašybą originalo forma, o skliausteliuose lietuviškai, bet dauguma kaimo gyventojų pritaria sulietuvintai formai.

 

10. Didžioji apklaustųjų dalis yra už tai, kad rašant svetimvardžius būtų atsižvelgta į leidinio pobūdį, taip pat į adresatą (skaitytoją) ir jo išsimokslinimą, o klausimas, kaip svetimvardžius rašo kitos tautos, yra mažiau aktualus.

 

11. Patiems jauniausiems ypač svarbu, kad rašant svetimvardžius būtų atsižvelgta į leidinio pobūdį.

 

12. Apklausti lenkai ypač akcentavo, kad svarbu atsižvelgti, kaip svetimvardžius rašo kitos tautos, turinčios panašų (lotyniško pagrindo) raidyną.

 

13. Net ¾ apklaustųjų nurodo, kad vaikams skirtuose leidiniuose svetimvardžius reikia sulietuvinti.

 

14. Palyginti didelė dalis respondentų siūlo svetimvardžius lietuvinti grožinėje literatūroje, populiariuose laikraščiuose ir žurnaluose, reklaminiuose leidiniuose, siauresniam būriui, taip pat vyresniųjų klasių mokiniams ir studentams skirtuose leidiniuose.

 

15. Didesnė dalis apklaustųjų mano, kad mokslo leidiniuose bei informaciniuose leidiniuose ir dokumentuose svetimvardžius reikia rašyti originalo kalba be lietuviškos galūnės.

 

16. Vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai, specialistai, labiausiai pasiturintys žmonės (tie, kurių šeimose vienam nariui tenka 500 litų ir  daugiau) dažniausiai teigia, kad įvairaus pobūdžio leidiniuose svetimvardžius reikia rašyti originalo forma be lietuviškos galūnės.

 

17. Menkiausio išsimokslinimo (nebaigę vidurinė mokyklos), vyriausi amžiumi (šešiasdešimtmečiai ir vyresni) respondentai, pensininkai dažniausiai teigia, kad įvairaus pobūdžio leidiniuose svetimvardžius reikia sulietuvinti.

 

18. Mažiausiai socialinės demografinės apklaustųjų charakteristikos atsiliepia nuomonei, kad įvairaus pobūdžio leidiniuose svetimvardžius reikia rašyti originalo forma su lietuviška galūne. Taip mano mažiausias skaičius apklaustųjų.

 

19. Jokie sociologiniai gyventojų požiūrio į svetimvardžių rašybą tyrimai, nors ir reprezentatyvūs bei patikimi, negali vienareikšmiškai nulemti sprendimo, kaip svetimvardžiai turi būti rašomi. Sociologiniai gyventojų požiūrio į svetimvardžių rašybą tyrimai gali būti traktuojami kaip vienas iš daugelio būdų, svetimvardžių rašybos formą.

 

20. Svetimvardžių rašyba įvairaus pobūdžio leidiniuose gali būti skirtinga. Tą lemia daugelis veiksnių. Vaikų ir grožinėje literatūroje gali būti taikoma sulietuvinta svetimvardžių rašymo forma; mokslinėje literatūroje, reklaminiuose leidiniuose, atvirkščiai, siūloma rašyti originalo forma be lietuviškos galūnės.

 

21. Mažiausiai pateisinamas svetimvardžių rašymas originalo forma su lietuviška galūne, t. y. svetimvardžių linksniavimas.

 

Svetimvardžių vartojimo principus Kalbos komisija numato svarstyti kovo pabaigoje.

 

Parengė Aistė Pangonytė