Spausdinti
Dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentės Mildos Augulytės interviu su Komisijos pirmininke dr. Irena Smetoniene.

Pradedama įgyvendinti didžiausia pastaraisiais metais lietuvių kalbos reforma. Valstybinė lietuvių kalbos komisija netrukus patvirtins naujas skyrybos taisykles, kurios turėtų palengvinti mokytojų, mokinių, redaktorių, visų rašto žmonių darbą. Įteisinus supaprastintas skyrybos normas, ketinama tobulinti rašybą. Ar šios naujovės susilpnins kalbos autoritetą, kaip teigia reformos kritikai, ar padės žmonėms nesijausti beraščiais?

„Lietuvos ryto“ interviu – su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke daktare Irena Smetoniene.

– Kodėl komisija ryžosi persvarstyti skyrybos dalykus? Kuo naujosios taisyklės skirsis nuo ligšiolinių, kas naujuosiuose dokumentuose bus vertinama griežčiau arba laisviau?

– Siūlymas supaprastinti skyrybos normas subrendo Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje svarstant naują leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ skyrybos dalies leidimą, parengtą, kaip ir ankstesni, Lietuvių kalbos instituto.

Pradėję svarstyti mes pamatėme, jog šiame, trečiajame, leidinio variante taisyklių padaugėjo, kad jame aptariami ne tiktai tipiški, bet ir palyginti reti skyrimo atvejai. Jie dažniausiai susiję su vadinamąja stilistine skyryba, kur daug ką lemia ne sintaksės normos, o individualus rašančiojo pasirinkimas.

Nors prie tokių skyrybos pavyzdžių leidinyje parašyta neįpareigojanti pastaba „gali būti skiriama“, mokytojai vis tiek reikalauja, kad mokiniai įsimintų kiekvieną atvejį, nes nežinia, koks tekstas pasitaikys per egzaminą.

Tad moksleiviams tenka iškalti daugybę skyrybos taisyklių, kurių jiems praktiškai gal niekada ir neprireiks. Komisijos nariai, žinodami tokią praktiką, pasiūlė: ar nevertėtų kartą atskirti, kas yra privaloma, kurios taisyklės šventos, o kurios – neprivalomos?

Buvo sudaryta darbo grupė, į kurią įtraukti Klaipėdos universiteto docentas Albinas Drukteinis, M.Romerio universiteto docentas Gintautas Akelaitis, Vilniaus universiteto dėstytojas Laimutis Laužikas. Jiems talkino vadovėlių autorius docentas Bronius Dobrovolskis.

Vasarą darbo grupė baigė rengti kai kurių skyrybos taisyklių pakeitimo projektą (žr. Nutarimai/ Projektai). Pagal jį lietuvių kalbos skyryba bus skirstoma į privalomąją bei tokią, kai žodžių junginio skyrimas ar neskyrimas nelaikomas klaida.

Trečiąją dalį sudaro vadinamoji stilistinė skyryba, kuri yra asmeninis autoriaus reikalas.

Privalomosios taisyklės yra skyrybos branduolys. Pirmiausia jas reikės mokėti, jomis remiantis turės būti parenkamos kontrolinių testų, egzaminų užduotys, jomis vadovausis užduočių vertintojai. Manau, tai palengvins ir redaktorių darbą – teksto autoriaus pasirinktos individualios skyrybos nebus reikalo įsprausti į griežtus rėmus, nes vienokia ar kitokia skyryba priklauso ir nuo stiliaus. Pavyzdžiui, jei rašantysis norės labai emocingai sušukti „deja“ ir šį įterpinį išskirs ne kableliais, o brūkšniais, tai nebus jokia klaida.

Nuostata nelaikyti klaidomis visko, kas nepaminėta privalomosiose skyrybos taisyklėse, – tai didžiausias palengvinimas tiems, kurie moko ir mokosi.

– Ar siūlymas supaprastinti skyrybą nėra pataikavimas tinginiams?

– Kai susitikdavome su mokytojais, o pastaraisiais metais labai daug teko važinėti po mokyklas, mes kalbėdavome ne apie prastus, o būtent apie gerus mokinius, kurie per valstybinius egzaminus sutrinka.

Lietuvių kalbos skyrybos testai pastaraisiais metais būdavo vienos prasčiausiai atliekamų egzaminų užduočių. Bet juk negali būti, kad vidurinėje mokykloje niekas dorai neišmoktų rašyti. Žmonės tiesiog bijo kalbos, o tai jau nenormalu.

Todėl, svarstydami taisyklių pakeitimus, be kita ko, vadovavomės ir profesoriaus Vytauto Ambrazo nuostata: „Skyryba turi būti tokia, kad reikėtų kuo mažiau raudono rašalo“.

– Leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ rašybos dalis dar neparengta, bet jos autorė vargu ar ryšis pateikti eretiškų siūlymų. O kaip komisijos nariai – ar jie nebrandina minčių apie rašybos pokyčius?

– Grupę rašybai tvarkyti taip pat sudarysime, o taisykles priimsime kitąmet ar net vėliau, nes yra labai daug rašybos aktualijų.

Pirmiausia tai – nesutvarkyti sisteminiai dalykai. Kalba yra sistema, kuri turi darniai funkcionuoti. Bet mūsų kalboje daug varijavimų, išimčių, kiekviename „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidime būna kas nors pakeista.

Reikėtų ne po žodį ar formą kaitalioti, bet vieną kartą tuos dalykus sutvarkyti. Manau, mūsų rašybos tvarkymo grupei teks ir tokia užduotis.

– O kaip dėl nosinių balsių šaknyje? Ar jos nėra rašybos apsunkinimas, kurio būtų galima atsisakyti?

Pavyzdžiui, man „mala“ ir „šąla“ skamba vienodai. Kaip paaiškinti mokiniui arba lietuvių kalbą norinčiam išmokti užsieniečiui, kodėl skirtingai reikia rašyti „šiandien šąla“, „vakar šalo“?

Koks skirtumas dabartiniam kalbėtojui, kad prieš kelis šimtus metų buvo tariama „šanla“, kad žodis „žąsis“ tartas „žansis“, o „ąsa“ – „ansa“?

– Ne mano, o akademikų galvose knibžda mintis apsvarstyti ir gal net pakeisti šių žodžių rašybą.

Aš į tai žiūrėdavau skeptiškai: nosinumas – istorinis dalykas, o istorinius dalykus reikėtų išlaikyti. Bet vėl susidūriau su mokykla.

Žinau gal tik septynis veiksmažodžius, kurių šaknyje esamajame laike rašoma nosinė („šąla“, „bąla“, „gęsta“). Bet jų yra 28, ir kai kurie mokytojai verčia vaikus išmokti juos visus, nors net nežino jų reikšmės.

Pavyzdžiui, ką reiškia švežti-švęža-švežo? Pasirodo, darytis nešvariam. O štai dvesti-dvęsta-dveso reiškia blėsti. Šie žodžiai praverstų, jei juos kur nors pritaikytum. Bet mokytojai liepia juos išmokti tik dėl viso pikto.

Suprantu, kad tai proto ribos peržengimas, bet išeina viena abiturientų laida, kita, prifarširuota tokių žinių, ir pamažu plinta nuomonė, kad lietuvių kalba – nesąmonių kampelis.

Taigi dabar net nežinau, ar nevertėtų keisti žodžių, šaknyje turinčių nosinę balsę, rašybos. Juolab kad tokių siūlymų būta dar 1933 metais, ir tai darė mūsų kalbos korifėjai Pranas Skardžius, Antanas Salys ir Jurgis Talmantas.

Knygelėje „Rašybos reforma“ jie pabrėžė: „Svarbu, kad rašybos dalykai būtų galutinai sutvarkyti ir tuo būdu vartotojui pasidarytų įmanomesni“.

Šitai tebėra aktualu. Bet kuris klausimas – nosinių, kablelių, brūkšnių – svarstytinas specialistų. Jie turi pateikti argumentus „už“ bei „prieš“, ir tada jau komisija prisiims atsakomybę, jeigu bus nutarta ką nors keisti.

– Kalba neturi kelti žmonėms streso, jie taip pat neturėtų baimintis, kad kalbėdami ar rašydami padarys klaidą. Ar Lietuvių kalbos komisija, priimdama rekomendacijas bei nutarimus, atsižvelgia į tai?

– Mes tikrai nenorime sunkinti žmonėms gyvenimo, juolab kad kalba – ne kalbininkų nuosavybė. Pavyzdžiui, tvarkydami kirčiavimą, taikome jį prie vartosenos.

Jau patvirtinta per dešimt kirčiavimo rekomendacijų, kurios leidžia žodį „procentas“ kirčiuoti ir pirmajame skiemenyje, ir antrajame. Žodžiai „oda“, „yda“ kirčiuotini pirmajame skiemenyje, bet ne klaida dėti kirtį galūnėje.

Anksčiau atrodė didžiausias nusikaltimas, jeigu žurnalistas žodį „teisėtas“ sukirčiuos pirmajame skiemenyje. Dabar tokia forma jau įteisinta šalia kirčiavimo antrajame skiemenyje. Dvejopai galima kirčiuoti ir žodžius „rugiagėlė“, „piliakalnis“.

Šios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijos revoliucijų nekelia, tačiau nuolatinis pertvarkymas, perstumdymas ir prisitaikymas, kad žmogui būtų patogiau, manau, tik į naudą tiek kalbai, tiek jos vartotojams.

– Mėginimai ką nors keisti sulaukia pasipriešinimo. Net supaprastintos skyrybos taisyklės įvertintos kaip grėsmė lietuvių kalbai. Ką daryti, kad šis priešiškumas sumažėtų, o gal ir visai jo nebeliktų?

– Man liūdna, kad net šviesūs mūsų žmonės neskiria dviejų dalykų – kalbos, kaip sistemos, ir sutartinių dalykų.

Rašyba bei skyryba priklauso prie pastarųjų. Jeigu čia kas nors nėra galutinai susiformavę, jokia tragedija pertvarkyti bei sudėlioti kiekvieną daiktą į lentynėlę.

Pavyzdžiui, prancūzai visai neseniai pakeitė 800 žodžių rašybą, vokiečiai iš 110 skyrybos taisyklių paliko tik 10, liberalizavo dvigubų raidžių, umliautų rašybą, ketina pertvarkyti žodžių darybą, nes nenormalu, kai vienas žodis netelpa į eilutę.

Tarkim, jeigu mes pasiūlytume išmesti dalyvius, padalyvius, pusdalyvius, tada būtų prasminga skelbti šūkius „Mes neleisime pajudinti kalbos“, nes tai išties būtų kėsinimasis į kalbos paveldą. Bet to niekas ir nesiūlo.

Kalba pati vienus žodžius ir formas praranda, kitus gauna, ji modernėja, ir niekas to nesulaikys. Jei kalba netobulėja, ji pasmerkta žūti.

Iš visuomenės reakcijos į kalbininkų siūlymus matau vieną teigiamą dalyką: ne taip paprastai iš lietuvių kalbą atimsi. Tik pabandyk ką nors pajudinti – iš karto gula kryžiumi. Tai nuteikia optimistiškai.

Milda Augulytė, „Lietuvos rytas“