Spausdinti
, kompiuterija
Išnyko rašomosios mašinėlės, nebėra griozdiškų linotipų ir nuodingo švino spaustuvėse. Visus raštus spausdiname kompiuteriais. Švinas nebeteršia aplinkos. O gal kompiuteris atnešė naujų teršalų, teršiančių kalbą svetimais rašto ženklais? Kaip ir kada lietuviški rašto ženklai atėjo į kompiuterį ir ar tvirtai jie ten įsikūrė? (Doc. dr. G. Grigas)

Išnyko rašomosios mašinėlės, nebėra griozdiškų linotipų ir nuodingo švino spaustuvėse. Visus raštus spausdiname kompiuteriais. Švinas nebeteršia aplinkos. O gal kompiuteris atnešė naujų teršalų, teršiančių kalbą svetimais rašto ženklais? Kaip ir kada lietuviški rašto ženklai atėjo į kompiuterį ir ar tvirtai jie ten įsikūrė?

Pirmieji žingsniai

Pirmieji kompiuteriai, kurie buvo vadinami elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, tik skaičiavo. Jų abėcėlėse tebuvo tik skaitmenys ir dar vienas kitas matematikos ženklas. Raidžių prireikė vėliau, pradėjus kompiuterius taikyti tekstams apdoroti.

Vyresni žmonės dar pamena didžiulius spausdinimo įrenginius, vadinamus ACPU, kuriais buvo komplektuojami dar griozdiškesni kompiuteriai. Tuo metu Lietuva gyveno okupacijos sąlygomis ir svetima valdžia stengėsi, kad lietuvių kalba kuo greičiau išnyktų. Esant centralizuotai valstybinei kompiuterių gamybai nebuvo įmanoma pasiekti, kad į juos būtų įdėti lietuviški rašmenys. Todėl teko įvairiomis, dirbtinėmis, galima sakyti namudinėmis, priemonėmis išgauti lietuviškus rašmenis.

Minėtuose spausdinimo įrenginiuose visi rašto ženklai buvo išlieti ant monolitinio rato, todėl papildyti jų abėcėlę naujomis raidėmis buvo neįmanoma. Reikėjo ieškoti būdų, kaip išgauti lietuviškas raides su diakritiniais ženklais kombinuojant esamus ženklus: lotyniškosios abėcėlės raides be diakritinių ženklų su ženklais, panašiais į diakritinius. Buvo naudojami du būdai.

Vienas būdas – vieną teksto eilutę pavaizduoti trimis spausdintomis eilutėmis: raides (be diakritinių ženklų) rašyti į vidurinę eilutę, diakritinius ženklus virš raidžių į viršutinę eilutę, diakritinius ženklus žemiau jų – į apatinę eilutę. Štai pavyzdys šitaip išspausdinto teksto.

Virš raidės E gerai tiko taškas, o vietoj varnelių (virš C, S, Z) ir brūkšnelio (virš U) teko spausdinti kablelį, nes tinkamesnių ženklų nebuvo. Nosinių funkciją atliko apatinės eilutės apostrofas. Jos atrodė nenatūraliai, nes nesilietė su raidėmis.

Kitas būdas – raides ir diakritinius ženklus spausdinti į tą pačią eilutę.

Čia viršutinio diakritinio ženklo funkciją atlieka apostrofas, o apatinio – kablelis. Eilutes galima spausdinti tankiai, bet ženklai susilieja. Šių įrenginių spausdinimo kokybė nebuvo aukšta, ypač krisdavo į akį nevienodame aukštyje išdėstyti ženklai. Todėl ir prasta lietuviškų raidžių kokybė nebuvo šokiruojanti. Bent jau buvo galima atskirti Ą nuo A, Č nuo Č ir t. t.

Taigi spausdintuvo perdaryti nereikėjo – pakako padaryti kompiuteriui programą, „išbarstančią“ diakritinius ženklus ties reikiamomis raidėmis. Viena iš tokių programų buvo įdėta į Paskalio kalbos transliatorių. Štai jo išspausdinto teksto pavyzdys.

Vėliau atsirado „ramunėlės“ tipo maži spausdintuvai, veikiantys panašiai, kaip rašomoji mašinėlė. Juos buvo galima lengviau mechaniškai perdaryti. Tačiau jie buvo lėti ir masiniam spausdinimui nelabai tiko.

Adatiniai spausdintuvai

Pradėjus rastis adatiniams spausdintuvams didesnes viltis dėjome į juos. Mat jie raides sudeda iš taškų, o taškus, t. y. raidžių piešinius ima iš juose esančios atminties, kurią perprogramavus (perdarius) galima gauti bet kokius ženklus. Bet tam reikia tam tikrų priemonių ir kvalifikacijos. Todėl svarbu buvo padaryti pradžią. Iniciatyvą parodė Matematikos ir kibernetikos instituto (dabar Matematikos ir informatikos institutas) darbuotojai.

Specialiai šiam tikslui iš Statistikos valdybos gavome lenkišką adatinį spausdintuvą DZM. Sakome, kad „gavome“, o ne „nusipirkome“, nes tais laikais tokie dalykai buvo deficitiniai ir juos nusipirkti buvo ne taip paprasta. Vitalijus Pikelis perprogramavo spausdintuvo atmintį ir 1985 m. sausio 30 d. išspausdino pirmuosius lietuviškų tekstų pavyzdžius. Tai buvo svarbus žingsnis, kadangi šitaip perdarytame spausdintuve raidės su diakritiniais ženklais buvo visiškai lygiateisės kitoms raidėms, jų spausdinimo sparta ir kokybė nesiskyrė nuo kitų ženklų kokybės. Tai buvo galima laikyti ir lietuviško kompiuterinio šrifto užuomazga.

Dabar net nepagalvojame, kad spausdintuvas negalėtų spausdinti lietuviškų raidžių. Bet tada tai buvo naujiena, kai kam ir neįtikėtina.

Darbas buvo tęsiamas. 1989 m. Rimas Voldemaras ir Julius Sruogis parengė standartą RST 1091-89 „Informacijos apdorojimo sistema. Mozaikinis lietuviškų raidžių šriftas spausdinimo įrenginiams ir displėjams. Formos ir kodai 7×9 matricoje“. Jame buvo nustatyta, kaip iš nedidelio taškų skaičiaus sudėlioti raidžių vaizdus. Štai taip atrodė pirmųjų abėcėlės raidžių piešiniai:

Tai buvo pradžia. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams panašiai buvo įdedami lietuviškų raidžių piešiniai į jų vaizduoklius (monitorius).

Spausdintuvų ir vaizduoklių kokybė nuolat gerėjo. Taškai, iš kurių piešiami rašto ženklai, mažėjo, o jų skaičius didėjo. Dabar spausdinama medžiaga ruošiama kompiuteriais ir visi tekstai, kuriuos matome laikraščiuose, žurnaluose, knygose yra kompiuterio išspausdintų tekstų kopijos. Taškai, iš kurių sudarytos raidės, tokie maži, kad jų nebeįžiūrime. Turime rašalinius ir lazerinius spausdintuvus, plokščius skystųjų kristalų vaizduoklius, daugybę šriftų, turinčių visas lietuviškos abėcėlės raides ir net nepagalvojame, kad ne taip seniai tekdavo įdėti nemažai triūso, kad kompiuteris išspausdintų arba ekrane parodytų lietuvišką tekstą.

Rašto ženklų kodavimas

Kompiuteryje visi rašto ženklai vaizduojami kodais – skaičiais. Iš pažiūros atrodo, kad tai paprastas dalykas – tereikia susitarti, kokia raidė kokiu skaičiumi koduoti, ir viskas. Tačiau susitarti buvo ne taip paprasta. Pasirodo, ir čia tiko priežodis „Trys lietuviai, penkios partijos“. Operacinei sistemai DOS, kuri atėjo su pirmaisiais asmeniniais kompiuteriais, buvo vartojami trys skirtingi lietuvių k. abėcėlės raidžių kodavimo variantai – koduotės, įvardytos numeriais: 770, 771 (773), 772 (774, 775). (Skliaustuose paminėjome koduočių modifikacijas su sutampančiu lietuvių k. abėcėlės raidžių kodavimu).

770 koduotę parengė Rimas Voldemaras, Virginijus Dadurkevičius, Danielius Ralys ir Julius Sruogis. 1989 m. ji buvo priimta kaip standartas (LST 1095-89). Kitas parengė kompiuteriais prekiaujančios bendrovės ir įdėdavo į kompiuterius.

Standartu patvirtintos 770 koduotės pagrindu buvo paimta IBM bendrovės koduotė 437. Joje beveik visos Vakarų Europos kalbų raidės buvo pakeistos lietuvių, latvių ir estų kalbų abėcėlių raidėmis. Taigi koduotė tiko visoms trims Baltijos šalių kalboms. Kitus ženklus, nors ir nelabai reikalingus, stengtasi išlaikyti nepaliestus. Šito tarptautiniai standartai nereikalavo. Tačiau mūsų standarto autoriai, laikydamiesi šios nerašytos taisyklės, neapsiriko. Vėliau paaiškėjo, kad kai kuriose programose (pvz., tekstų rengyklėje „Word“, pašto programoje „Demos Mail“) tie mažai reikalingi ženklai negali būti laikomi raidėmis, netgi panaudojami kitiems tikslams. Tokių ženklų vietoje atsiradusios raidės neteisingai apdorojamos arba persiunčiamos.

Koduotės 771 pagrindu buvo paimta rusų kalbos koduotė. Siekiant, kad koduotė tiktų dvikalbiams dokumentams rengti lietuvių ir rusų kalbomis, joje buvo išsaugotos rusiškos raidės, o lietuviškos sudėtos į kitų ženklų vietas. Dėl to kai kurios programos su šia koduote parašytais tekstais (ne tik lietuviškais, bet ir rusiškais) elgėsi nekorektiškai. Nepaisant to, ši koduotė buvo daugiausia vartojama, nes ją platino kompiuterių prekiautojai.

Koduotė 772 taip pat turėjo lietuvių ir rusų kalbas, tik su kitais kodais. Ji 1993 m. buvo priimta kaip standartas LST 1284.

Egzistavo dar keletas mažiau naudojamų koduočių.

DOS sistemos dominavimo laikais (maždaug iki 1995 m.) keičiantis tekstais, netgi parengtais programa „Word“, buvo įprasta teirautis, kuria koduote tas tekstas užrašytas. Dažnai tekdavo tekstus perkoduoti iš vienos koduotės į kitą arba keisti koduotę kompiuteryje. Koduočių įvairovė trukdė įsitvirtinti lietuviškiems rašto ženklams kompiuteryje. Galime tik pasiguosti, kad koduočių įvairovės neišvengė ir mūsų kaimynai: latviai, lenkai, rusai.

Problemų su koduotėmis sumažėjo pradėjus naudoti operacinę sistemą „Windows 95“ ir tolesnius jos variantus. Mat ši sistema į Lietuvą buvo tiekiama jau su įdėta koduote „Windows 1257“. Operacinėje sistemoje „Linux“ kurį laiką dar buvo naudojama kita koduotė – ISO 8859-4, turinti visas lietuvių k. abėcėlės raides, bet skurdesnį kitų ženklų rinkinį. Vėliau ir šioje sistemoje buvo pereita prie ISO 8859-13 koduotės, kurioje visų lietuvių k. abėcėlės raidžių kodai sutampa su „Windows 1257“ kodais. Skiriasi tik kabučių ir dar kelių ženklų kodai.

Iš esmės koduotės ir jų standartai buvo sutvarkyti 2000 m. Specialistų grupės, vadovaujamos Vlado Tumasonio, parengė tris pagrindinius standartus: išvertė ir adaptavo tarptautinį standartą, kuris tapo ir Lietuvos standartu LST ISO/IEC 8859-13, kaip Lietuvos standartus įformino „Windows-1257“ ir 775 koduotes. Visi ankstesni koduočių standartai neteko galios. Taip buvo likviduota painiavą kėlusi koduočių įvairovė. Problemų su koduotėmis nebeliko.

Visose trijose koduotėse yra ne tik lietuvių, bet dar 11 kalbų: anglų, danų, estų, latvių, lenkų, lotynų, norvegų, slovėnų, suomių, švedų, ir vokiečių kalbų abėcėlių ženklai. Vadinasi, tame pačiame tekste gali būti vartojamos visos 12 kalbų.

Tolesnis žingsnis – unikodas. Tai viena universali koduotė, į kurią telpa visų pasaulio tautų vartojami rašto ženklai. Tame pačiame unikodo tekste gali būti vartojamos visų pasaulio tautų kalbos.

Rašymas į žiniatinklį

Popieriniuose dokumentuose laikomi raidžių piešiniai, o žiniatinklyje – raidžių kodai. Lietuviškus tinklalapius pradėta rašyti apie 1996 m. Tada žiniatinklyje buvo leidžiama vartoti tik 26 angliškos abėcėlės raides.

Vakarų Europos kalbų abėcėlės raidėms, kurių nėra minėtame 26 raidžių rinkinyje, buvo sugalvoti jų žymenys, išreiškiami leistinų ženklų sekomis, kurias rašydavo vietoj tų raidžių. Pavyzdžiui, raidės ä žymuo buvo ä. Tada, pavyzdžiui, vokiškas žodis März tinklalapyje buvo rašomas kaip März. Naršyklės tokius žymenis atpažindavo (juos atpažįsta ir dabar, kad galima būtų perskaityti senus tinklalapius) ir ekrane rodydavo tikras raides.

Lietuviai išmoko „partizaniškai“ pasinaudoti šiais žymenimis. Rasdavo, su kokių vakarietiškų raidžių kodais sutampa lietuviškų raidžių ą, č, ę, ė, ... kodai ir rašydavo jų žymenis. Tų laikų naršyklės koduočių neatpažindavo ir teisingai rodydavo lietuviškas raides.

Netrukus žiniatinklis buvo papildytas galimybe naudoti įvairias koduotes ir įvairias abėcėles. Todėl dabar tinklalapius rašome įprastai, kaip ir bet kurį tekstinį dokumentą.

Dabar daugybė interneto svetainių suteikia galimybę jų lankytojams rašyti komentarus. O juos pavarčius darosi nelinksma, kad dar daugelis „rašytojų“ vengia raidžių su diakritiniais ženklais, lyg gyventų praeitame šimtmetyje.

Dabar reikėtų kalbėti ne apie lietuviškus tinklalapių tekstus, o apie lietuviškus interneto sričių vardus, kurių registravimas prasidėjo 2004 m. kovo mėn. (Lietuvos aidas, 2006-03-31, Nr.74; žr. čia).

Klaviatūra

Pirmuosius asmeninius kompiuterius lietuviai pirko iš užsienio be didesnių užsakymų – tokius, kokie yra, t. y. su užsienio kalbų klaviatūromis. Todėl pirmas uždavinys buvo kaip nors pritaikyti iš užsienio parsivežto kompiuterio klaviatūrą lietuviškiems tekstams rinkti.

Lietuviškiems rašto ženklams rinkti klaviatūras pritaikydavo įvairiai, kaip kas išmano. Darydavo programėles, priedus prie tekstų rengyklių arba klaviatūros tvarkykles, kurios paspaudus du klavišus į kompiuterį pasiųsdavo raidę su diakritiniu ženklu arba vietoj kurio nors kito ant klavišo nupiešto ženklo generuodavo raidės su diakritiniu ženklu kodą. Plačiausiai plito vadinamoji skaičiukinė klaviatūra. Joje amerikietiškos klaviatūros devyni viršutinės eilės klavišai paskirti raidėms Ą, Č, Ę, Ė, Į, Š, Ų, Ū, Ž.

Amerikietišką klaviatūrą buvo labai lengva perdaryti namudinėmis sąlygomis: pakako užrašyti lietuviškas raides ant 9 viršutinės eilių klavišų arba ant popieriaus juostelės ir priklijuoti virš tų klavišų (1 pav.). Bet ankstesni tų klavišų ženklai buvo prarasti, nors ir liko užrašyti ant klavišų.

 

1 pav. 1 pav. Lietuviškos raidės vietoj skaitmenų ir kitų ženklų

Buvo akivaizdu, kad kompiuteris išstums rašomąsias mašinėles. Galbūt yra gera proga suprojektuoti klaviatūrą, tinkamesnę lietuvių kalbai? Šio darbo ėmėsi nemaža specialistų grupė: Rimas Voldemaras, Virginijus Dadurkevičius, Rimantas Dagys, Viktoras Dagys, Danielius Ralys, Julius Sruogis, Vida Žilinskienė. Jų darbo rezultatas 1989 m. buvo įteisintas kaip ergonominės klaviatūros standartas LST 1092-89. Raidės buvo išdėstytos taip, kad jų rinkimo patogumas geriausiai atitiktų jų pasikartojimo dažnį lietuviškuose tekstuose, t. y. dažniausiai pasikartojančios raidės būtų patogiausiose vietose. Deja, ši klaviatūra nepaplito. Kompiuterių prekiautojai jų neužsakinėjo – kam papildomi rūpesčiai, jei perka ir amerikietiškas. Žodžiu, šansas liko neišnaudotas.

Reikėjo naujos klaviatūros. Po trejų metų V. Dadurkevičius ir D. Ralys parengė standartą LST 1205-92. Jame ženklai buvo išdėstyti beveik pagal įprastą rašomosios mašinėlės ĄŽERTY schemą. Sukeista vietomis tik raidės F ir Š – raidė F palikta ten pat, kaip ir amerikietiškoje klaviatūroje.

Šios klaviatūros autoriai buvo pakankamai kvalifikuoti, tad jie nenuėjo paprastesniu keliu – atsisakė standartizuoti tuomet jau spėjusią paplisti skaičiukinę klaviatūrą, nes suprato, kad devynių raidžių išdėstymas viršutinėje (skaitmenų) eilėje apsunkins tekstų rinkimą akluoju metodu ir bus žingsnis atgal lyginant su rašomąja mašinėle. Skaičiukinės klaviatūros piešinys buvo įdėtas į standarto informacinį (ne normatyvinį!) priedą, informuojantį, kad tokia klaviatūra egzistuoja, bet ji nėra standarto dalis.

Tačiau ir ši klaviatūra turėjo tą patį esminį trūkumą, kaip ir ergonominė ar skaičiukinė: įdedant lietuviškas raides su diakritiniais ženklais buvo atsisakyta kitų kompiuteriuose vartojamų ženklų: raidžių Q, X, W, ženklo @ ir kt. Kitaip sakant, daugelį ženklų išstūmė lietuviškos raidės, nes klavišų skaičius liko toks pats. Tiesa, buvo atsisakyta tų ženklų, kurie lietuvių k. nevartojami, bet jų prireikia norint užrašyti užsieniečių asmenvardžius, parašyti elektroninio pašto adresą ir daugeliu kitų atvejų.

Lietuviškų kompiuterio klaviatūrų nevisavertiškumas neliko nepastebėtas. 1997 m. tuometinė Ryšių ir informatikos ministerija paprašė Standartizacijos departamento komiteto TK 4 pirmininką Vladą Tumasonį išanalizuoti padėtį ir pateikti pasiūlymus, kaip išbristi iš balos. Į darbą įsijungė Rimas Berlinskas, Gintautas Grigas, Petras Skirmantas, talkininkavo ir pasiūlymus teikė daugelis kitų specialistų ir organizacijų.

Buvo susipažinta su Europos valstybių klaviatūromis, nacionaliniais ir tarptautiniais klaviatūrų standartais. Pasirodė, kad kitos Europos valstybės savo abėcėlių problemas išsprendė labai paprastai: papildė klaviatūrą trečiuoju lygiu (registru), t. y. padarė taip, kad vienu klavišu būtų galima rinkti tris ženklus. Tai numatyta ir tarptautiniame klaviatūros standarte ISO/IEC 9995. Pasinaudojant minėtu standartu ir Europos valstybių patirtimi buvo sukurtas ir nuo 2000 m. įsigaliojo lietuviškos kompiuterio klaviatūros standartas LST 1582, panaikinantis ankstesnius, nevisaverčių lietuviškų klaviatūrų standartus (2 pav.).

2 pav. 2 pav. Lietuviška standartinė klaviatūra, pradėta gaminti 2004 m.

Standartinėje klaviatūroje yra visi reikalingi ženklai, įskaitant kabutės („ “) ir brūkšnį (–) (ne brūkšnelį!). Todėl nereikia persijunginėti iš vienos klaviatūros į kitą. Ir ne tik rašant lietuviškai, bet ir angliškai, o taip pat naudojant kompiuterį kitiems tikslams, pavyzdžiui, programuojant.

Visos lietuvių k. abėcėlės raidės išdėstytos trijose eilėse. Todėl tinka aklajam tekstų rinkimui.

Standartinės klaviatūros pradėtos gaminti 2004 m. gruodį. Atkreipsime dėmesį, kad valdymo klavišų ir signalinių lempučių pavadinimai užrašyti lietuviškai. Taigi, turime tikrai lietuvišką klaviatūrą.

Klaviatūros standartas yra, klaviatūra gaminama. Jos tvarkyklė įdiegta į „Linux“ operacinę sistemą. Šioje sistemoje, o taip pat daugelyje kitų atvirųjų programų (OpenOffice, Mozilla, Firefox, Thunderbird) lietuviškuose variantuose vartojami lietuviški klavišų pavadinimai. Deja, viso to pasigendame sistemoje „Windows“. Jos naudotojams klaviatūros tvarkyklę reikia parsisiųsti ir įsidiegti patiems. Standartinės klaviatūros svetainę http://aldona.mii.lt/pms/kalba/klav kas mėnesį aplanko apie 600 lankytojų. Apie trečdalis jų užsuka į tvarkyklių parsisiuntimo puslapį.

Lietuvių kalba elektroniniame pašte

Kada buvo parašytas pirmasis lietuviškas elektroninis laiškas, sunku pasakyti. Matyt, apie 1990 m. naudojantis elektronine skelbimų lenta. Daugiausia buvo naudojama pašto programa „Front Door“. Ji turėjo vieną defektą: nepersiųsdavo raidės „į“. Žinantys šį defektą vietoj jos parašydavo „Į“. Nelabai gražu vidury žodžio matyti didžiąją raidę. Bet tas mažai trukdė rašyti lietuviškus laiškus.

1991 m. kovo mėnesį Norvegijos–Lietuvos draugija Lietuvos Mokslų Akademijai padovanojo „Norsk Data“ kompiuterį. Šis kompiuteris buvo sumontuotas ir pradėjo veikti Matematikos ir informatikos institute. Tų pačių metų rudenį buvo užregistruotas pirmasis internetinio elektroninio pašto abonentas. Turintys asmeninius kompiuterius jau galėjo laisvai rašyti elektroninius laiškus su visais lietuviškais rašto ženklais. Bet asmeniniai kompiuteriai dar buvo brangūs ir mažai kas, netgi įstaigos, juos turėjo. Daugelis ryšiui naudojo norvegų dovanotus terminalus. Tačiau jie neturėjo raidžių su diakritiniais ženklais. Todėl siunčiamus lietuviškus tekstus tiems, kas naudojosi terminalais, reikėdavo dėti į laiškų priedus. Tada elektroninį paštą turėjo nedaugelis, vienas kitą pažinojome ir žinojome kaip kam reikia siųsti laiškus. Dėl to didesnių problemų nekildavo.

Prie elektroninio pašto plitimo daug prisidėjo Atviros Lietuvos fondas registravęs abonentus nemokamai. Jis taip pat platino nemokamą pašto programą „Demos Mail“. Ji veikė operacinėje sistemoje DOS ir ja buvo galima lietuviškai susirašinėti naudojantis standartine šios sistemos rašto ženklų koduote. Tačiau pamažu į kompiuterius atėjo modernesnė operacinė sistema „Windows“. Jos pašto programos dėl koduočių skirtumo „nesusikalbėdavo“ su „Demos Mail“ programa, nes tais laikais pašto programos neatpažindavo, kokia koduote parašytas laiškas. Vienintelė laikina išeitis buvo ir „Windows“ sistemoje pašto reikmėms naudoti DOS sistemą su joje esančia „Demos Mail“ programa. Laikui bėgant sistemų „Windows“ daugėjo ir reikėjo ieškoti racionalesnio problemos sprendimo.

Problema buvo išspręsta 1998 m., kai drauge su Jūrate Aušraite ir Tomu Laurinavičiumi sulietuvinome programą „Demos Mail“ ir ją sutvarkėme taip, kad iš jos siunčiamuose laiškuose visos raidės būtų koduojamos taip pat, kaip ir kitose operacinėse sistemose (Windows, Unix, Linux).

Taigi problemų su lietuviškais rašmenimis nebeliko. Tiesą pasakius, rimtų problemų ir nebuvo. Tik reikėdavo pasistengti – įdiegti tinkamą elektroninio pašto programą ir ją sureguliuoti. Kita vertus, daugelis kompiuterių pardavėjų ir programų platintojų nekreipdavo dėmesio į tai, ar jų siūloma prekė tinka lietuvių kalbai. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo reklamuojama ir platinama elektroninio pašto programa „Eudora“, visiškai nepritaikyta lietuviškiems laiškams rašyti. O kai laiškas iš kompiuterio su bloga programa patenka į gerą programą, tai rašmenys būna jau sugadinti ir dažnas laiško gavėjas ima abejoti savu kompiuteriu. Dar ir dabar pasitaiko rašančių „šveplus“ laiškus.

Vienintelė vieta elektroniniame laiške, kur dar negalima vartoti lietuviškų rašmenų, yra abonento vardas pašto adrese. Dabar tikrąjį asmenvardį galima nurodyti tik jį parašant tame pačiame laiško antraštės lauke greta pavyzdžiui,

Jūratė Šličiūtė <jrt@abc.def.lt>

Bet ir ši problema jau sprendžiama. Yra rengiamas tarptautinio standarto projektas pagal kurį ateityje bus galima laišką rašyti ir tokio pavidalo adresu:

Jūratė.Šličiūtė@abc.def.lt

Pagalba kompiuterių naudotojams

Lietuviški rašto ženklai jau tapo visateisiai kompiuteryje pradedant jų rinkimu ir baigiant spausdinimu. Svarbiausios techninės problemos išspręstos arba sprendžiamos. Tačiau ne visada sprendimai įgyvendinami praktikoje.

Nepakankamu dėmesiu lietuviškiems rašto ženklams susirūpinusi LR Vyriausybė 1997 m. birželio 26 d. išleido nutarimą Nr. 678 „Dėl kompiuterinės technikos gaminių privalomojo sertifikavimo“. Jame buvo punktas: „Nustatyti, kad nuo 1998 m. balandžio 1 d. kompiuterinės technikos gaminiai, perkami valstybės ir savivaldos institucijoms, įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, privalo būti sertifikuoti pagal tinkamumo juose naudoti lietuviškus rašmenis reikalavimus...“ Visų pirma buvo turima omenyje laikymasis koduočių ir klaviatūros standartų.

Atrodo, kad reikalai turėjo pagerėti. Tačiau nutarimo vykdymo terminas buvo atidėliojamas, o 2001 m. balandžio 27 d. nutarimas buvo panaikintas.

Taigi, iki šiol negalime būti tikri, kad parduotuvėje nupirktas kompiuteris ar kokia nors jo programa tiks lietuvių kalbai. Tenka pasikliauti savo žiniomis, ieškoti patarimų internete. Nurodysime keletą tokių svetainių. Įvairios medžiagos lietuvybės temomis galima rasti svetainėje http://www.likit.lt. Patarimai, kokią elektroninio pašto programą pasirinkti ir kaip ją sureguliuoti, kad galima būtų persiųsti lietuviškus laiškus, teikiami tinklalapyje http://www.liks.lt/elpaliet/. Elektroninio pašto programoms testuoti skirtas tinklalapis http://www.lietuvybe.org/testas.

Žinoma, geriau būtų, kad tokios pagalbos nereikėtų, kad kompiuteris tarnautų mums, o ne mes jam. Jeigu mes, kompiuterių naudotojai, būtume reiklesni kompiuterio ir jo programinės įrangos kūrėjams, lietuviškų rašmenų kelias į kompiuterį būtų trumpesnis ir ne toks vingiuotas.

Doc. dr. Gintautas Grigas