Spausdinti

Komentuoja prof. habil. dr. Bonifacas Stundžia.

2004 m. balandžio 6 d. Kalbos komisija patvirtino rekomendaciją Nr. 8 (K-8) „Dėl kai kurių sudurtinių daiktavardžių kirčiavimo“.

Svarstant bendrinės kalbos dūrinių, arba sudurtinių daiktavardžių ir būdvardžių, kirčiavimo normas, stengtasi atsižvelgti ir į kodifikacijos praktiką, ir į ryškiausius šnekamosios kalbos kirčiavimo polinkius. Didžiausia pastarųjų dešimtmečių kirčiavimo normų kodifikacijos naujove laikytinas V. Vitkausko (žr. „Lietuvių kalbos tarties žodynas“, Vilnius, 1985, antras leid., 2001; toliau – LKTŽ1, LKTŽ2) teikimas kilnojamojo kirčio keturskiemenius ir ilgesnius dūrinius kirčiuoti dvejopai – tiek tradiciškai, kilnojant kirtį iš galinio į pradinį skiemenį (pvz.: auksakalỹs, -ė̃ – áuksakalį, -ę 34a; barzdaskutỹs, -ė̃ – bar̃zdaskutį, -ę 34b; akmenskaldỹs, -ė̃ – ãkmenskaldį, -ę 34b), tiek naujoviškai, kilnojant kirtį iš galinio į trečiąjį nuo galo skiemenį (pvz.: auksakalỹs, -ė̃ – auksãkalį, -ę 3b; barzdaskutỹs, -ė̃ – barzdãskutį, -ę 3b; akmenskaldỹs, -ė̃ – akménskaldį, -ę 3a). Toks naujoviškas kirčiavimas, paplitęs realioje vartosenoje, sporadiškai teiktas prieškario ir pokarinių norminamųjų veikalų (žr. A. Pakerys „Akcentologija“, I, Kaunas, 1994, p. 296) ir su naujakurỹs, -ė̃ 3b net prasprūdęs į visus DŽ leidimus, bendrinei normai nėra neįprastas, svetimas, nes „kirtis šokinėja iš galūnės į dūrinio jungiamąjį balsį arba pirmojo dėmens galą, t. y. į tą vietą, kurioje jis dažniausiai būna, kai dūrinys pastovaus kirčiavimo, pvz.: arkliãuogė, arkliãvagis, akménskaldė“ („Kalbos kultūra“, Nr. 53, 1987, p. 55; be to, žr. toliau). Minimą kirčiavimo naujovę kaip tradicinės normos gretimybę kodifikavo trečiasis ir vėlesni „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimai (DŽ3,4, 5), kiti žodynai. Šioje rekomendacijoje elgiamasi taip pat, tik pakoreguotas be gretimybės likęs rasabraukỹs, -ė̃ 34b, kuriam teikiama ir 3b kirčiuotė. Kita vertus, naujakurỹs, -ė̃ 3b gauna ir 34b kirčiuotę.

Kitas realioje vartosenoje labai išplitęs polinkis – kirčiuoti dūrinių jungiamąjį balsį -(i)a, žr. „Kalbos kultūra“, ten pat. Į šį polinkį, kuris glaudžiai susijęs su pirmuoju, normintojai kažkodėl arba neatsižvelgia, tad žodynuose kodifikuojamos pasenusios, paprastai tarmėse beaptinkamos normos (pvz.: DŽ3, 4, LKTŽ1, 2bùlviakasis ‘bulvių kasimo metas’, pùsiasalis, úogakrūmis), arba normas keičia kardinaliai, t. y. tradicinio kirčiavimo iš viso neduoda (plg. LKTŽ1, 2girnãpusė ir DŽ3, 4gìrnapusė) arba duoda kaip antrinį, pvz., LKTŽ1, 2cukrãligė / cùkraligė. Šioje rekomendacijoje šalia tradicinių formų nuosekliai teikiamos gretimybės su jungiamojo balsio kirčiu, pvz.: bùlviakasis / bulviãkasis 1, cùkraligė / cukrãligė 1, dúobagyviai / duobãgyviai 1, gìrnapusė / girnãpusė 1, pùsiasalis / pusiãsalis 1, rùgiagėlė / rugiãgėlė 1, úogakrūmis / uogãkrūmis 1, vė́jaraupiai / vėjãraupiai 1.

Teikiant rekomendaciją atsižvelgta į tam tikrą dūrinių kirčiavimo ryšį su semantika. Antai pastebėta, kad dūriniai, žymintys veikėją (asmenį), taip pat tie, kurių antrasis dėmuo yra kilęs iš galas, išsiskiria kilnojamu kirčiu, žr. A. Pakerys, min. veik., p. 290 ir kt.; „Kalbotyra“, t. 40 (1), 1989, p. 84. Dėl šio polinkio, viena vertus, šalia degtìndaris, -ė 1, kur̃čnebylis, -ė 1, žvirbliãmušis, -ė 1, žąsiãganis, -ė 1, veidmaĩnis, -ė 2, plùtgalis 1, strė́ngalis 1 teikiama ir degtindarỹs, -ė̃ 3a, kurčnebylỹs, -ė̃ 34b, žvirbliamušỹs, -ė̃ 34a, 3b, žąsiaganỹs, -ė̃ 34b, 3b, veidmainỹs, -ė̃ 3a, plutgalỹs 3b, strėngalỹs 3a; kita vertus, atsisakoma kelių DŽ teiktų pastovaus kirčio gretimybių, t. y. akménkalis, -ė, akménskaldis, -ė, akméntašis, -ė (rekomenduojama akmenkalỹs, -ė̃ 34b, 3a ir t. t.) arba gretimybės sukeičiamos vietomis (plg. puodlaižỹs / púodlaižis ir DŽ púodlaižis / puodlaižỹs). Tuo tarpu dūriniai, kurie reiškia įrankius, mašinas, augalus ir pan., paprastai pasižymi pastoviu kirčiu. Dėl šio polinkio šalia duonkepė̃ ‘krosnis duonai kepti’, grūdlesỹs, -ė̃ ‘grūdus lesantis paukštis’, kraujalakė̃ ‘toks vaistinis augalas’, lauknešà bei lauknešė̃ ‘toks medinis indas’, mūrdaužỹs ‘taranas’, rytmetỹs, skylmušỹs, šaltagariaĩ ir pan. teikiamos pastovaus kirčio gretimybės dúonkepė, grū́dlesis, kraujãlakė, laũkneša bei laũknešė, mū́rdaužis, rýtmetis, skỹlmušis, šaltãgariai ir pan.

Ypatybės turėtojus reiškiantys dūriniai, ypač su perkeltinės-apibūdinamosios reikšmės atspalviu, linkstami kirčiuoti pagal antrąją kirčiuotę. Dėl tokio polinkio DŽ4 teikiami variantai nugrùbnagis, -ė / nugrubnãgis, -ė rekomendacijoje sukeičiami vietomis, t. y. nugrubnãgis, -ė 2 / nugrùbnagis, -ė 1. Jeigu perkeltine reikšme pasakomas apibrėžiamasis reiškinio pavadinimas, tada įprasčiau pastoviai kirčiuoti pirmąjį dūrinio dėmenį. Todėl kurie ne kurie DŽ variantai sukeičiami vietomis (plg. rekomendacijos búožgalvis 1 / buožgal̃vis 2 ‘beuodegių varliagyvių jauniklis‘ ir DŽ4buožgal̃vis 2 / búožgalvis 1).

Rekomendacijoje stengtasi atsižvelgti ir į kitus dūrinių kirčiavimui būdingus polinkius. Pavyzdžiui, žodžiai su pastoviai kirčiuotu pirmuoju dėmeniu patiria gana dėsningą kirčio vietos kaitą, todėl šalia DŽ móteržolė, nùgarplauka, ríešutmedis siūloma kodifikuoti ir motéržolė, nugárplauka, riešùtmedis (plg. nùgara ir nugárkaulis, vãsara ir vasárnamis). Dūrinių pirmajame dėmenyje gali susidaryti naujų (antrinių) dvigarsių, kurie paprastai būna tvirtapradžiai (plg. pateiktus pavyzdžius nugárkaulis, vasárnamis), tad greta DŽ patal̃drobė, šakal̃medis teikiamos gretimybės patáldrobė, šakálmedis, arba atsisakoma DŽ duoto varianto su tvirtagale priegaide, plg. rekomendacijos karžygỹs 3a, karvedỹs 3a (vns. gal. káržygį, kárvedį) ir DŽ4 karžygỹs 3a ir 3b, karvedỹs 3a ir 3b (vns. gal. káržygį / kar̃žygį, kárvedį / kar̃vedį).

Kai kurių žodžių kirčiavimo normą rekomenduojama koreguoti todėl, kad jų pamatiniai žodžiai kirčiuojami variantiškai; pvz., DŽ smil̃tžemis papildomas gretimybe smìltžemis, nes pirmojo dėmens pamatinis daiktavardis teikiamas smiltìs (smil̃tį) 4 ir smìltis 1.

Prof. habil dr. Bonifacas Stundžia,
komisijos narys