Spausdinti
5-ąją kirčiavimo rekomendaciją komentuoja Tarties ir kirčiavimo pakomisės pirmininkas prof. habil. dr. Antanas Pakerys.

Bendrinėje lietuvių kalbojè vartojama apiẽ 20 tūkstančių priesaginės darybos daiktavardžių. Daugelio jų kirčiavimo norma yrà nusistovėjusi ir nekelia abejonių. Tačiau kai kurių vedinių kirčiavimas yrà svyravęs, ne kartą tikslintas. Atidžiau pasižiūrėjus matyti, kad ir dabar kodifikacija ne visadà atitinka šnekamõsios kalbos polinkius, esama ne visái pamatuotų išimčių ir pan. Kartais būna net priešingų dalykų: išimčių susidaro toks didelis būrys, kad ir pati taisyklė darosi nebeveiksnì. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pãkomisėje apsvarstytas kelių šimtų̃ priesaginių daiktavardžių kirčiavimas (žr. NUTARIMAI/ Tartis ir kirčiavimas/ Rekomendacija Nr. 5). Iš to didelio būrio atrinktì, specialistų nuomone, aktualiausi žodžiai, kurių kirčiavimo norma yrà tikslintina.

Šiame stráipsnyje norėtume nors trumpai paaiškinti, kodėl kai kuriuos priesaginiùs daiktavardžius siūloma kirčiuoti kiek kitaip negù, sakysim, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, 2000).

Su ta pačia priesaga padaryti daiktavardžiai bendrinėje kalbojè dažniausiai priklauso víenai kuriái nors kirčiuotei. Tačiau pasitaiko ir išimčių. Jų gali būti atsiradusių dėl to, kad kai kurie žodžiai, į bendrinę kalbą ateidamì iš tarmių, atsineša ir savitą kirčiavimą. Seniai pastebėtas šnekamõsios kalbos polinkis vienodinti tos pačios darybos žodžių kirčiavimą.

Priesagos -aitis, -ė vediniai, turintys ar turėję mažybinę, maloninę réikšmę, bendrinėje kalbojè paprastai esti priesaginio kirčiavimo, pvz.: gimináitis, -ė, mergáitė, pyragáitis, vaikáitis, -ė ir kt. Tačiau daugelis nòrminamųjų žodynų teikia išimtį velýkaitis (sténgiamasi išlaikyti pamatinio žodžio Velýkos kirtį ir priegaidę). Nesunkù suprasti, kad šalia anksčiau minėtų pavyzdžių, taip pat šalia žodžio kalėdáitis šnekamõjoje kalbojè nejučia atsiranda ir velykáitis. Toks kirčiavimas yrà autentiškas, užrašytas ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“, taip kirčiuoti yrà siūlęs ir žymusis akcentològas P. Skardžius. Todėl į Komisijos rekomendacijas įtraukiamos gretybės velykáitis 1, velýkaitis 1.

Dár aktualesnis yrà priesagų -tuvas, -tuvė, -tuvės vedinių kirčiavimas. Prieš 15 metų Lietuvių kalbos komisija nutarė priesagos -tuvas vedinius, padarytus iš veiksmažodžių, turinčių kirčiuotas priesagas -enti, -ėti, -yti, -oti, -uoti, leisti kirčiuoti dvejopai – pagal̃ pirmąją ir antrąją kirčiuotę, pvz.: puréntuvas 1 ir purentùvas 2, ravė́tuvas 1 ir ravėtùvas 2, sklandýtuvas 1 ir sklandytùvas 2, vagótuvas 1 ir vagotùvas 2, rūšiúotuvas 1 ir rūšiuotùvas 2. Dvejopai siūlyta kirčiuoti ir analogiškus priesagos -tuvės vedinius, pvz.: (su)žadė́tuvės 1 ir (su)žadėtùvės 2, žiedúotuvės 1 ir žieduotùvės 2, vakarótuvės 1 ir vakarotùvės 2. Tiesà, šiame nutarimè nieko neužsimenama apiẽ panašius priesagos -tuvė vedinius. Dabar Komisija, dár kartą apsvarsčiusi priesagų -tuvas, -tuvė, -tuvės vedinių kirčiavimą, siūlo pirmumą teikti vis labiau įsigalinčiai tokių̃ daugiaskiemenių vedinių añtrajai kirčiuotei, pvz.: purentùvas 2 ir puréntuvas 1, kedentùvė 2 ir kedéntuvė 1, žieduotùvės 2 ir žiedúotuvės 1 ir kt. Be to, antroji kirčiuotė labiau tinka ir daugeliui priesagos -tuvė vedinių, padarytų iš nepriesaginių veiksmažodžių: keptùvė 2, šertùvė 2 (atsisakoma gretybių keptuvė̃ 3b, šertuvė̃ 3a); tam tikrais atvejais teikiamos gretybės: melžtùvė 2, melžtuvė̃ 3a; plaktùvė 2, plaktuvė̃ 3b; trintùvė 2, trintuvė̃ 3a (lìgi šiol kirčiuota tik melžtuvė̃ 3a, plaktuvė̃ 3b, trintuvė̃ 3a). Pagal̃ senokai kodifikuotų gretybių kráutuvė 1, krautùvė 2 pavyzdį leidžiama dvejopai kirčiuoti ir spaustùvė 2, spáustuvė 1.

Priesagos -ynė vediniai bendrinėje kalbojè paprastai esti 2 kirčiuotės: birbỹnė, puodỹnė, sėdỹnė, tėvỹnė ir kt. Taip pat kirčiuojama ir rūgštỹnė 2, stypỹnė 2 (atsisakoma gretybių rū̃gštynė 1, stỹpynė 1). Daug metų mokyta pastoviaĩ kirčiuoti ãvalynė 1, pãtalynė 1 (toks autentiškas kirčiavimas, matyt, rodo buvus kitą šios priesagos vedinių kirčiavimo mòdelį). Šnekamõjoje kalboje plintantis kirčiavimas avalỹnė 2, patalỹnė 2 turbūt yrà analogijos padaras ir to nereikėtų drausti (plg. dar: maišalỹnė 2, marmalỹnė 2, vabalỹnė 2 ir kt.).

Įvairių kailių, ódų pavadinimai, padaryti su priesaga -ena, bendrinėje kalbojè esti kilnojamojo kirčiavimo, t. y. 3a, 3b kirčiuotės, pvz.: ožkenà 3a, šernenà 3a, vilkenà 3b ir kt. Todėl geriau bū́tų kirčiuoti ir kojenà 3a (kaip gretybė dedama ir kójena 1; lìgi šiol tik šis variántas tebuvo nurodomas žodynuose). Kartais tas pats žodis gali reikšti net tik odą, bet ir ką kita. Tad leistina kirčiuoti dvejopai: galvenà 3a, gálvena 1, žándenos 3a, 1; pagal̃ pastarąjį pavyzdį – ir dañtenos 3b, 1. Priesagos -ena (dgs. -enos) vediniai, nereiškiantys kailių, ódų, paprastai priklauso 1 kirčiuotei, pvz.: dvė̃sena, gaĩsrena, ìškasenos, knỹgenos, lùpena, skur̃dena ir kt. Tad greta kai kurių 3a, 3b kirčiuotės daiktavardžių lyčių nurodoma ir pastovaus kirčiavimo variántų: krẽkenos 3b, 1; krešenà 3b, krẽšena 1; plūdenà 3b, plū̃dena 1; puolenà 3a, púolena 1 (anksčiau teiktà abejotinos priegaidės gretybė puõlena 1); skerdenà 3b, sker̃dena 1. Pagal̃ pamatinį veiksmažodį kuĩstis, kuĩčiasi, kuĩtėsi tvirtagališkai kirčiuotina ir kuĩtena 1. Iš turimų gretybių rañkena 1, rankenà 3b pirmumas dabar sùteiktas pastovaus kirčiavimo formai.

Polinkiu vienodinti panašios darybos daiktavardžių kirčiavimą galima aiškinti ir kai kurių kitų priesagų vedinių kirčiavimo gretýbes: gývastis 1, gyvastìs 3a; nẽrimastis 1, nerimastìs 34b; sãvastis 1, savastìs 3b (plg. bjaurastìs 3b); káršatis 1, karšatìs 3a (plg. jáunatis 1, jaunatìs 3a; pìlnatis 1, pilnatìs 3a); nevaleikà 2, nevaléika 1 (plg. mušeikà 2, puošeikà 2); hercogíenė 1, hèrcogienė 1; vikontíenė 1, vikòntienė 1 (plg. kunigaikštíenė 1, kunigáikštienė 1; viršininkíenė 1, vir̃šininkienė 1); šeimynýkštis, -ė 1, šeimýnykštis, -ė 1 (plg. būdv. pirmýkštis, -ė 1); sūrìmas 2, sū́rymas 1 (plg. rūgštìmas 2, rū́gštymas 1); báltymė 1, baltỹmė 2; laũkymė 1, laukỹmė 2 (plg. kiáurymė 1, kiaurỹmė 2); dieglỹs 3, 4 (plg. auglỹs 4); stórmena 1, stormenà 3a (plg. plónmena 1, plonmenà 3a); jungtìs 3, 4; kliū́tis 1, kliūtìs 4; lemtìs 3, 4; liū́tis 1, liūtìs 4; rungtìs 3, 4; viltìs 3, 4 (plg. griūtìs 4, stotìs 4, žūtìs 4); kariū̃nas, -ė 2, kariū́nas, -ė 1; lendrū̃nas 2, lendrū́nas 1 (plg. gyvū̃nas 2, lakū̃nas, -ė 2); snaĩguolė 1, snaiguõlė 2; šiẽnuolės 1, šienuõlės 2 (plg. snieguõlė 2, viksvuõlė 2) ir kt.

Skỹrium derėtų kalbėti apiẽ priesagos -ininkas, -ė vedinių kirčiavimą. Jų kirčiavimą jau senokai bandoma grįsti pamatiniais žodžiais: priesagos kirtį turėtų gauti tie vediniai, kurie yrà padaryti iš galūninio kirčiavimo (3, 4 kirčiuotės) žodžių. Tačiau nòrminamuosiuose žodynuose kaskart vis daugėjo daiktavardžių, nepaklūstančių šiái taisyklei. Šiuo metu bendrinėje kalbojè vartojama daugiau kaip 70 tokių̃ priesagos -ininkas, -ė vedinių, kurie išlaiko 3, 4 kirčiuotės pamatinių žodžių kamieno kirtį ir priegaidę, pvz.: mė̃sininkas, -ė 1, mìškininkas, -ė 1, pìrmininkas, -ė 1, pul̃kininkas, -ė 1, var̃pininkas, -ė 1, vir̃šininkas, -ė 1 ir kt. Šį išimčių būrį šnekamõjoje kalbojè papildo ne vienas panašios darybos daiktavardis, nors kodifikuota buvo tik antroji jų kirčiuotė. Komisija, atsižvelgdama į plintantį šakninį vedinių kirčiavimą, teikia gretybių: angliniñkas, -ė 2, añglininkas, -ė 1; apsauginiñkas, -ė 2, ãpsaugininkas, -ė 1; arkliniñkas, -ė 2, árklininkas, -ė 1; kampiniñkas, -ė 2, kam̃pininkas, -ė 1; žoliniñkas, -ė 2, žõlininkas, -ė 2 ir kt. Atsižvelgiant į dvejopą pamatinių žodžių kirčiavimą, teikiamos ir šių priesagos -ininkas, vedinių gretybės: pláustininkas, -į 1, plaũstininkas, -ė 1; pléntininkas, -ė 1, pleñtininkas, -ė 1; smùrtininkas, -ė 1, smur̃tininkas, -ė 1; spaustùvininkas, -ė 1, spáustuvininkas, -ė 1; tùntininkas, -ė 1, tuñtininkas, -ė 1. Vienu kitu atveju gretybės keičiamos vietomis (pvz.: pasė́lininkas, -ė 1, pãsėlininkas, -ė 1; skõlininkas, -ė 1, skoliniñkas, -ė 2; vaĩrininkas, -ė 1, vairiniñkas, -ė 2; žénklininkas, -ė 1, ženkliniñkas, -ė 2) arba visai atsisakoma priesaginio kirčiavimo gretybių (pvz., atsisakoma švyturiniñko, -ės 2 – teikiama tik švỹturininkas, -ė 1).

Iš dalies panaši būklė tų daiktavardžių, kurie yrà padaryti su priesagomis -inis, -inė, dgs. -inės. Jų, kaip ir analogiškų būdvardžių, kirčiavimo taisyklės ir̃gi grindžiamos pamatiniais žodžiais. Dėl vietos stokos čia neįmanoma tiksliaĩ pakartoti akcentologijos vadovėliuose nurodomų taisyklių. Galima tik trumpai paminėti tam tikrų vedinių kirčiavimo polinkius, į kuriuos bandoma atsižvelgti teikiant gretýbes. Tie polinkiai yrà prieštaringi. Vienais atvejais atsiranda variantų, kurie dera prie šių priesagų vedinių kirčiavimo taisyklių, kitais atvejais tolstama nuo taisyklių – didėja išimčių būrelis.

Sakysim, greta tradicinės normos Deviñtinės 1 teikiamà gretybė Devintìnės 2, atitinkanti pagrindinę taisyklę (nes pamatinis skaitvardis devintų̃ yrà galūninio kirčiavimo; plg. dár Sekmìnės 2, Šeštìnės 2 ir kt.). Tą patį galima pasakyti apiẽ gretýbes ìšimtinė 1, išimtìnė 2 (plg. būdv. išimtìnis, -ė 2); káilinė 1, kailìnė 2 (plg. būdv. kailìnis, -ė 2, káilinis, -ė 1); pãkulinis 1, pakulìnis 2 (plg. būdv. pakulìnis, -ė 2) ir kt.

Jeigu nagrinėtume pavyzdžius gaĩsrinė 1, gaisrìnė 2 (ligi šiol gretybės teiktos kita tvarkà – gaisrìnė 2, gaĩsrinė 1), žemìnė 2 (atsisakoma gretybės žẽminė 1), matytume, kad ima výrauti ne pagal̃ taisyklę kirčiuojamos lytys. Taisyklės išimčių būrelį (bagažìnė 2, drabužìnė 2, kareivìnės 2 ir kt.) papildo ir kiti patalpų pavadinimai: arbatìnė 2, lavonìnė 2 (šios gretybės dedamos šalia pagrindinių variántų arbãtinė 1, lavóninė 1). Be to, leidžiama kirčiuoti dvejopai arbãtinis 1, arbatìnis 2 (plg. panašaus kirčiavimo vedinį kepurìnė 2).

Šalia pagrindinio variánto giltinė̃ 3a vėl grįžta anksčiau žodynuose buvusi gretybė gìltinė 1 (plg. nãginė 1, šil̃tinė 1). Jeigu į žodynus būtų dedamas daiktavardis žéntinė „merginà, imsianti į namus žentą“, pakàktų nurodyti šio žodžio 1 kirčiuotę, nors toks kirčiavimas, matyt, yrà atėjęs iš tų laikų, kai ir žéntas buvo kirčiuojamas pastoviaĩ (gretybė žentinė̃ 3a greičiausiai yrà tarminė, nelabai tinkanti bendrinei kalbai).

Kita aktuali problemà – priesagų vedinių šaknies priegaidžių kaità. Priesagos -alas vediniams būdinga tai, kad buvusi tvirtapradė pamatinių žodžių šaknies priegaidė vediniuosè keičiamà tvirtagalè, pvz.: báltas – bal̃talas, gė́rė – gė̃ralas, skíedė – skiẽdalas, smìrdi – smir̃dalas ir kt. Kitaip sakant, tokiẽ triskiemeniai vediniai paprastai esti 3b kirčiuotės. Tačiau kai kurių panašios darybos daiktavardžių šaknis lìgi šiol žodynuose kirčiuojama tvirtapradiškai. Komisija mano, jog nedraustinos dėsningos šių žodžių gretybės su pakitusia šaknies priegaide: áušalas 3a, aũšalas 3b; páistalas 3a, paĩstalas 3b; tráiškalas 3a, traĩškalas 3b; vìlgalas 3a, vil̃galas 3b. Pagal̃ kitų priesagos -alas vedinių pavyzdį leidžiamas ir keturiaskiemenių daiktavardžių, turinčių priešdėlį, kilnójamasis kirčiavimas: añtvalkalas 1, 34b, núoviralas 1, 34b (plg. ùžvalkalas 34b, ùžbėralas 34b).

Dėl panašių priežasčių dedamos ir priesagos -ulys vedinių gretybės: kartulỹs 3b, 3a (kar̃tulį ir kártulį); margulỹs 3b, 3a (mar̃gulį ir márgulį); raudulỹs 3b, 3a (raũdulį ir ráudulį); smaugulỹs 3b, 3a (smaũgulį ir smáugulį); snaudulỹs 3b, 3a (snaũdulį ir snáudulį) ir kt. Savitos yrà keturiaskiemenio daiktavardžio gretybės nuodė́gulis 1, nuodėgulỹs 3a, 34a (pastarųjų lyčių kamienas kirčiuojamas nuodė́gulį ir núodėgulį).

Priesagos -inys vediniai paprastai išlaiko nepakitusią pamatinių žodžių šaknies priegaidę, pvz.: áudė – áudinį, kū́rė – kū́rinį, léido – léidinį, mókė – mókinį ir kt. Tik vienas kitas daiktavardis žodynuose skiriamas 3b kirčiuotei, nors pamatiniai žodžiai yrà tvirtapradžiai. Šių žodžių toleruotinas dvejopas kirčiavimas – 3b, 3a kirčiuotė (arba atvirkščiai): marginỹs 3b, 3a (mar̃ginį ir márginį), taip pat marginiaĩ 3b, 3a (mar̃ginius ir márginius); pjaustinỹs 3b, 3a (pjaũstinį ir pjáustinį); sauginỹs 3b, 3a (saũginį ir sáuginį); skiedinỹs 3a, 3b (skíedinį ir skiẽdinį); sultinỹs 3a, 3b (sùltinį ir sul̃tinį); žildinỹs 3b, 3a (žil̃dinį ir žìldinį). Kadángi veiksmažodžiai raĩžė, ráižė, ter̃pė, térpė kirčiuojami dvejopai, tai iš jų padarytų daiktavardžių šaknis gali būti ir tvirtagalė, ir tvirtapradė: raižinỹs 3b, 3a (raĩžinį ir ráižinį); terpinỹs 3b, 3a (ter̃pinį ir térpinį).

Manytume, kad skaitytojas pats nesunkiai gali susivokti, kodėl tikslinamas ir dar vieno kito vedinio kirčiavimas, pvz.: džiūsnà 4, džiū́sna 1; lūšnà 3, lū́šna 1 (šnekamõjoje kalbojè vis labiau įsigali pastovùs šių žodžių kirtis); pasė́lis 1, pasėlỹs 3b (anksčiau gretybės teiktos atvirkščiai); pláustas 1, plaũstas 2 (plg. pleĩštas 2, sraũtas 2); pū́dymas 1 „paliktas neapsėtas, besiilsintis dirbamas laukas“ (atsisakoma 3a kirčiuotės gretybės); pur̃slai 2, purslaĩ 4 (plg. krìslas 4, žaĩslas 4); sráigtas 1, sraĩgtas 2 (plg. sráigė 1, sraĩgė 2); trū́kumas 1 (nebeteikiamà gretybė trūkùmas 2) ir kt.

Priesagos -imas (-ymas), -tojas, -a vedinių kirčiavimas priklauso nuo daugiaskiemenių pamatinių veiksmažodžių kirčio vietos ir priegaidės. O tokių̃ veiksmažodžių, kurių kirčiavimas svyruoja, yrà kelios dešimtys, pvz.: ašaróti ir ãšaroti, gáinioti ir gainióti, gársinti ir garsìnti, kaulė́ti ir káulėti, sámprotauti ir samprotáuti, sántykiauti ir santykiáuti ir kt. Patikslinus veiksmažodžių kirčiavimą, atsisakius kurios nors gretybės ar sukeitus jas vietomis, reikės prie to derinti ir vedinių kirčiavimą. Visuomenė, susipažinusi su dabartinėmis rekomendacijomis, galbūt siūlys aptar̃ti ir kai kurių kitų daiktavardžių kirčiavimo normas.

Prof. habil. dr. Antanas Pakerys,
komisijos narys