Spausdinti
Jorio Kazlausko straipsnyje (skelbiama iš žurnalo „Gimtoji kalba“) mintimis apie Kalbos komisijos finansuotą, 2011–2013 m. penkiuose Lietuvos universitetuose atliktą tyrimą „Jaunimo kirčiavimo polinkiai: bendrinės kalbos normos ir šnekamosios kalbos kirčiavimo tendencijos“ dalijasi Rūta Kazlauskaitė, Asta Kazlauskienė, Rita Miliūnaitė, Bonifacas Stundžia...

     Šnekamosios kalbos kirčiavimas ne visada atitinka kodifikuotas bendrinės kalbos normas. Ypač didelis skirtumas pastebimas lyginant kodifikuotą ir studentiško amžiaus jaunimo vartojamą kalbą. Siekiant labiau įsigilinti į šiuos skirtumus, trejus metus (2011–2013) buvo vykdomas projektas „Jaunimo kirčiavimo polinkiai: bendrinės kalbos normos ir šnekamosios kalbos kirčiavimo tendencijos“.

     Projekto tikslas – išsiaiškinti potencialių variantų (žodžių ir jų formų) kirčiavimo polinkius aštuoniolikmečių–dvidešimtmečių šnekamojoje kalboje. Tyrimo idėją pasiūlė akcentologai Antanas Pakerys ir Bonifacas Stundžia, ilgamečiai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Tarties ir kirčiavimo pakomisės nariai. Pagrindinis projekto vykdytojas – Vytauto Didžiojo universitetas. Tyrimas taip pat buvo atliktas dar keturiuose Lietuvos universitetuose: Vilniaus, Lietuvos edukologijos, Klaipėdos ir Šiaulių. Kiekviename universitete projektą vykdė numatytas koordinatorius: VU – Bonifacas Stundžia (taip pat dalyvavo doktorantas Evaldas Švageris), VDU – Asta Kazlauskienė (taip pat dalyvavo Sigita Dereškevičiūtė, Diana Česnauskaitė, Irena Markevič), LEU – Antanas Pakerys, Vidas Kavaliauskas, KU – Vitalija Kapsevičienė, ŠU – Rūta Kazlauskaitė (išsamiau apie projekto tikslą, metodiką, vykdytojus ir dalyvius žr. http://daukantas.vdu.lt/Accentuation).

     Apklausiamų studentų buvo prašoma perskaityti pateiktus sakinius. Didžioji dalis informantų buvo pirmųjų kursų filologai, apklausose taip pat dalyvavo ir socialinių mokslų studentai. „Pasirinkimą pirmiausia lėmė projekto vykdytojų galimybės – jie filologams dėsto, su jais daugiau bendrauja, – teigia projekto vadovė Asta Kazlauskienė. – Tai savanoriška veikla, daug sakinių reikėjo perskaityti, daug laiko tai turėjo užtrukti, tad buvo tiesiog būtinas studentų supratingumas ir geranoriškumas.“ Pasirinkti dar neklausę akcentologijos kurso studentai, nes mokėdami taisykles kai kurie studentai galėjo kirčiuoti remdamiesi būtent jomis, o ne šnekamąja kalba.

     Buvo parengta 12 apklausų, t. y. 12 sąrašų sakinių, kuriuos studentai turėjo garsiai perskaityti. Per kiekvieną apklausą buvo pateikta nuo 92 iki 136 sakinių ir apklausta nuo 208 iki 213 studentų. Asta Kazlauskienė papasakojo, kuo remiantis buvo sudaromi sakiniai: „Tyrimui parinkti ne atsitiktiniai žodžiai, o tie, kurių norminis kirčiavimas ir vartosena ne visada sutampa. Atranką lėmė subjektyvūs stebėjimai. Be to, tiriamosios medžiagos rengėjai dėsto akcentologiją, tad žino, kuriais atvejais studentai daro daugiausia klaidų, į kurių žodžių norminį kirčiavimą reikia atkreipti jų dėmesį. Sudarant sakinius stengtasi, kad jie būtų neutralūs, nekeltų jokių emocijų, netrikdytų studentų, nors turbūt ne visada ir ne viską galima numatyti. Tai, kas tyrėjui atrodo neutralu, tiriamajam gali būti vienaip ar kitaip konotuota. Čia jau šiek tiek įtakos turi ir kartų skirtumai. Atsižvelgta į tiriamojo žodžio poziciją (stengtasi, kad jis būtų sakinio viduryje, pavyzdžiui, siekiant nustatyti, kurios kirčiuotės jaunimo kalboje yra žodis lėšos, buvo sudarytas toks sakinys: statyboms lėšų nebuvo). Kiek įmanoma, paisyta pagrindinių ritmikos dėsningumų (vengta ilgos nekirčiuotų skiemenų grandinės ir dviejų potencialių kirčių greta, pavyzdžiui, minėtas sakinys sudarytas taip, kad ankstesnis žodis nebūtų kirčiuotas paskutiniame skiemenyje, o tolesnis – pirmajame skiemenyje). Jeigu reikia, su tuo pačiu žodžiu sudaryti keli sakiniai, rodantys ne vienos tiriamojo žodžio formos kirčiavimą (pavyzdžiui, statyboms lėšų nebuvo, skirtas lėšas išeikvojo).“

     Pasibaigus šiam projektui, daug kam rūpi, ar esama ryškesnių jaunimo šnekamosios kalbos kirčiavimo pokyčių. Jeigu yra, kokiuose žodžiuose ir jų formose kitimai ryškiausi? Bonifacas Stundžia akivaizdžių kirčiavimo kitimų, kurie būtų būdingi tik jaunimo kalbai, nepastebėjo: „Esu linkęs manyti taip: kai kurie kitimai, prasidėję įvairiu laiku, jaunimo kalboje intensyvėja. Matau šešis tokius intensyvėjančius kitimus, kurie nepažeidžia bendrinės kalbos kirčiavimo sistemos:

1) naujoviškos kilnojamojo kirčio paradigmos (pvz., jaunavedỹs–jaunãvedį), kurią pasigauna daugiausia keturskiemeniai dūriniai, plitimas;

2) dūrinių kilnojamojo kirčio konkurencija su pastoviuoju kirčiu, pvz., akmentašỹs konkuruoja su akméntašis;

3) afiksų vaidmens kirčiavimo sistemoje stiprėjimas (pvz., šakninio kirčiavimo vediniai, kurie atsiduria tarp vyraujančių vedinių su priesagos kirčiu, linkę trauktis iš vartosenos, antai brólienė pralaimi konkurenciją su brolíenė, cùkrinė – su cukrìnė ir t. t.);

4) kirčio vietos kaitos plitimas į balsinių priesagų vedinius, pvz., daugelis linkę kirčiuoti skaitmẽninti, visuomẽniškas, o ne skaĩtmeninti, visúomeniškas, kaip reikėtų pagal esamą normą ;

5) kirčio atitraukimo į veiksmažodžio priešdėlius plitimas, pvz., daugelis kirčiuoja pàpuošia, pàliepia, o ne papuõšia, paliẽpia, kaip reikalauja kodifikacija;

6) priegaidžių keitimas keleto dešimčių pirminių veiksmažodžių šaknyse, pvz.: ber̃ti pralaimi konkurenciją su bérti (tvirtapradiškai kirčiavo visi projekto dalyviai), tolstù, tolstì (tõlti) – su tólstu, tólsti (tólti).“

     Šiaulių universiteto studentus apklaususi ir vardažodžių pavyzdžius tyrimui rengusi Rūta Kazlauskaitė gilinosi į daugiaskiemenių priesaginių daiktavardžių kirčiavimo jaunimo šnekamojoje kalboje ypatumus. Ji pakomentavo, kiek studentai, kirčiavę šiuos žodžius, laikėsi ankstesnių kodifikuotų normų: „Studentai kirčiavo įvairiai: vieniems žodžiams taikė bendrinės kalbos taisykles, kitiems – ne. Pavyzdžiui, visi apklausose dalyvavę studentai tarsi susitarę daiktavardžių nuobodulỹs (34a kirčiuotė) ir įmaũtė (2 kirčiuotė) galininko formas kirčiavo priešdėlyje: núobodulį ir į́mautes. Pirmosios formos kirčiavimas atitinka normą, o antrosios – pažeidžia. Žinoma, tokio vienodo kirčiavimo pavyzdžių nebuvo daug. Dažniau priesaginiai daiktavardžiai kirčiuoti dvejaip: ir tie, kuriuos bendrinėje kalboje siūloma kirčiuoti tik pagal vieną kurią kirčiuotę, ir tie, kurie turi įteisintas dvi akcentines gretybes. Iš pastarųjų studentai daugiau rinkosi pirmąją gretybę. Galima sakyti, kad pusė tirtų daugiaskiemenių priesaginių daiktavardžių – 61 iš 116 – kirčiuoti taisyklingai. Šiuo atveju netaisyklingų pavyzdžių skaičius neviršijo 30 procentų visų pavyzdžių skaičiaus.“

     Kai kurie mokslo projektai sukelia dvejonių, nepasitikėjimo. „Skeptiškų nuomonių gali būti dėl visko. Jei projektas primena muilo burbulų pūtimą, kitaip nei skeptiškai į jį negali žiūrėti, – teigia Bonifacas Stundžia. – Šio projekto rezultatai išryškino jaunimo šnekamosios kalbos kirčiavimo polinkius. Tai svarbu ne tik akcentologijos mokslui, pavyzdžiui, dabartinės kalbos kirčiavimo sistemos raidos prognozavimui, bet ir būsimai kirčiavimo kodifikacijos krypčiai.“

     Daugelis akcentologijos specialistų neabejoja projekto svarba ir nauda. „Iki šiol šnekamosios kalbos, arba realiosios vartosenos, kirčiavimo polinkiai buvo įvardijami daugiausia remiantis akcentologijos dėstytojų (ypač Antano Pakerio) atliekamomis studentų lituanistų apklausomis, negausiomis mokslinėmis publikacijomis, vienu kitu studentų baigiamuoju darbu, ilgamečiais kai kurių akcentologų ir leksikografų stebėjimais, kartais – asmenine mokslininko intuicija, – sako Bonifacas Stundžia. – Labai trūko bent kiek išsamesnio tyrimo, apimančio visą Lietuvą. Profesorės Astos Kazlauskienės vadovaujamas projektas šį trūkumą bent iš dalies kompensavo. Pagaliau gana išsamiai ištirti visos šalies jaunimo kirčiavimo polinkiai, apimtos visos kalbos dalys ir pagrindinės formos, sukaupta solidi kirčiavimo variantų duomenų bazė, o informantų skaičius buvo ne mažesnis kaip 200. Ištyrę, pavyzdžiui, dar bent vidurinės kartos kirčiavimo polinkius, turėtume gana reprezentatyvų dabartinės šnekamosios kalbos kirčiavimo vaizdą, galėtume sėkmingiau kodifikuoti bendrinės kalbos kirčiavimo normas.“

     Asta Kazlauskienė taip pat kalba apie šio projekto svarbą: „Kodifikuojamasis darbas nesustojo – pasiūlyta, kaip kirčiuoti naujoviškas moterų pavardes, veikiamųjų dalyvių trumpąsias formas, svarstomi įvardžiuotinių ir kitokių formų norminimo klausimai. Kad žinotume, kur randasi takoskyra tarp normų ir vartosenos, ką reikia koreguoti, būtina skirti dėmesio realioje vartosenoje fiksuojamoms naujoms kirčiavimo gretybėms, naujoms tendencijoms. Kad ta veikla būtų operatyvi, sėkminga, reikia turėti tikslingai sukauptų ir reprezentatyvių realios vartosenos duomenų iš viso lietuvių kalbos ploto. Deja, šnekamosios kalbos kirčiavimo polinkiai iki šiol analizuoti tik epizodiškai, apėmė nedaug informantų ir yra kiek senstelėję. Mūsų projekte buvo siekiama kompleksiškai ištirti jaunimo kalbos kirčiavimo polinkius. Tokių tyrimų svarba neabejotina: jie rodo kodifikacijos kryptį, tam tikrus kirčiavimo raidos polinkius. Todėl tikėkimės, kad projektas yra ne tik gairės kirčiavimo normintojams, bet ir kirčiavimo variantų sisteminių tyrimų pradžia.“

     Projekto nauda neabejoja ir Rūta Kazlauskaitė: „Kalbos reiškinių realios vartosenos duomenys labai reikalingi nustatant ir tikslinant bendrinės kalbos normas. Kodifikuojant kalbą, fakto paplitimo kriterijus reikšmingumu prilygsta sistemiškumo ir kalbinės tradicijos kriterijams. Surinkti, sistemiškai išanalizuoti ir moksliškai įvertinti garsinio lygmens faktus nėra lengva. Tai viena iš priežasčių, kodėl tokių darbų retai imamasi. Tyrimu „Jaunimo kirčiavimo polinkiai: bendrinės kalbos normos ir šnekamosios kalbos kirčiavimo tendencijos“ tęsiami Antano Pakerio pradėti darbai.“

     Mintimis apie tyrimą dalijasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė Rita Miliūnaitė: „Kai pirmąkart išgirdau apie projektą „Jaunimo kirčiavimo polinkiai: bendrinės kalbos normos ir šnekamosios kalbos kirčiavimo tendencijos“ ir apie tai, kad jam vadovauja profesionali akcentologė, nudžiugau, nes jis sumanytas labai laiku ir pateko į geras rankas. Žvelgdami į dabartinę įvairių lygmenų bendrinės lietuvių kalbos normų (rašybos, kirčiavimo, tarties, leksikos, gramatikos) kodifikacijos būklę ir matydami vietomis nemenką jų atotrūkį nuo realiųjų normų, nuolat kalbame, kad trūksta vartosenos tyrimų, kurie leistų tą atotrūkį sumažinti. Šiuolaikinės kompiuterinės kalbos duomenų kaupimo ir analizės priemonės padeda daug lengviau tirti dabartinę vartoseną, apdoroti duomenis ir sparčiau gauti rezultatus. Jaunimo kirčiavimo polinkių tyrimas – puiki tokių darbų pradžia. Projekto vertę didina tai, kad tyrimas atliktas sistemiškai ir apgalvotai: pasirinkta apibrėžta pagal amžių ir išsilavinimą, bet įvairi pagal kilmės vietą socialinė vartotojų grupė, taigi po kiek laiko, vėl pakartojus tyrimą, jau bus galima kalbėti apie galbūt vykstančius kirčiavimo polinkių pokyčius.

     Duomenys atskleidžia į bendrinę kalbą besiorientuojančio jaunimo kirčiavimo ypatumus, potencialių kirčiavimo variantų konkurencijos lygmenis ir išryškina būsimųjų normų užuomazgas. Toks tyrimas jau dabar leidžia galvoti apie diferencijuotą bendrinės kalbos kirčiavimo normų mokymą, nes kiekvienas Lietuvos regionas turi savo kirčiavimo savitumų (vienur ryškesnis kirčio atitraukimas, kitur ypatingesnės priegaidės), ir juos geriau pažįstant mokyti bendrinės kalbos kirčiavimo yra daug paveikiau.“

     Pasak Ritos Miliūnaitės, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai šio projekto dalyvių siūlomi kirčiavimo rekomendacijų pakeitimai kelia nemažų diskusijų: „Kuo remiantis teikiamos tokios rekomendacijos, ar ne per daug įsileidžiama variantų, ar tai vietomis nepakenks normų stabilumui ir nesuardys kirčiavimo sistemos? Juo labiau kad pateikiami siūlymai keisti tik aktualesnių, atrankinių žodžių kirčiavimo normas (dažnai – variantų statusą), o, tarkim, Lietuvių kalbos institute baigiamam rengti „Bendrinės lietuvių kalbos žodynui“ svarbu į kodifikaciją žiūrėti sistemiškiau ir apimti ne tik rekomendacijose nurodytų žodžių kirčiavimo kodifikacijos kaitą.“

     Rita Miliūnaitė pabrėžia ne tik jaunosios, bet vidurinės kartos kirčiavimo polinkių svarbą: „Kadangi Tarties ir kirčiavimo pakomisei teikiant rekomendacijas vis minimas šis projektas, smalsumas mane atvedė į praėjusių metų spalio 19 d. Kaune vykusį baigiamąjį jo seminarą. Jame pasitvirtinau nuostatą, kad jaunimo kalba gali rodyti tik ateities, būsimąją normą, ir tokie tyrimai padeda orientuotis planuojant kodifikacijos kryptį. Tačiau jeigu norime, kad dabartinė kodifikacija rodytų realiąją normą, turi būti remiamasi pirmiausia sociolingvistiškai pripažįstamo kodifikacijos pagrindo – vidurinės kartos bendrinės kalbos vartotojų kirčiavimo polinkiais. Taigi VLKK kirčiavimo rekomendacijos negali remtis vien jaunimo kalbos tyrimais. Tarties ir kirčiavimo pakomisė tą supranta ir jos siūlymai grindžiami ir kitų kirčiavimo šaltinių stebėsena.“

     Rita Miliūnaitė kėlė ir daugiau klausimų: kokia dabartinės kirčiavimo normų kodifikacijos kryptis? ar kirčiavimo kodifikacija turi sukurti nuolatinį permainų būvį, ar turi būti atliekama aiškiai nusistatytais etapais tarp pagrindinių kodifikacijos veikalų leidimų? Pasak kalbininkės, labai svarbus ir kalbos vartotojų požiūris į normas: „Man visada rūpi, kaip į kalbininkų norminamuosius veiksmus žiūri kalbos vartotojai. Dabartinės kirčiavimo padėties dramatizuoti nereikia, bet atsakyti į klausimą, kaip vartotojams išgyventi kodifikacijos kaitos laikotarpį, kaip vadovautis VLKK kirčiavimo rekomendacijomis kalbos praktikoje (sakytinei žiniasklaidai, mokyklų vadovėliams, terminų žodynams) – būtina. Šie klausimai buvo gvildenami ir VLKK kartu su Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos skyriumi 2013 m. lapkričio 14 d. surengtame seminare. Jis parodė, kad diskusijos dėl kirčiavimo kodifikacijos kaitos ir krypties turi tęstis.“

     Savaime kyla klausimas, kokia yra ne tik akcentologijos specialistų, bet ir studentų nuomonė apie tyrimą. Paklausiau Bonifaco Stundžios ir Rūtos Kazlauskaitės, kaip jų studentai vertina keičiamas kirčiavimo normas, ar noriai sutiko būti tyrimo respondentais. „VU studentai dalyvavo gana noriai, dauguma ateidavo į apklausas laiku. Gal turėjo reikšmės tai, kad juos kviesdavo paskaitas (tik dar ne akcentologijos) skaitantys dėstytojai. Keičiamas kirčiavimo normas vertina labai palankiai – ar gali studentams nepatikti, kai kodifikuojami jiems įprasti kirčiavimo variantai? Kuo mažiau klaidų padarai, tuo geresnį vertinimą gauni...“ – juokauja Bonifacas Stundžia. Savo studentais džiaugiasi ir Rūta Kazlauskaitė: „Turbūt sunku rasti jaunuolį, kuris nebūtų smalsus ir aktyvus. Šiaulių universiteto studentai nėra išimtis ir tyrime dalyvavo labai noriai. Be to, jie ypač džiaugėsi sužinoję, kad turės kalbėti natūraliai, kad nereikės prisiminti ir taikyti mokykloje išmoktų (ar tik girdėtų) taisyklių. O vėliau, sužinoję tyrimo tikslus, daugelis nustebo, kad taip paprastai galima pasitarnauti mokslui.

     Paprašius įvertinti vieną ar kitą kirčiavimo normą, įprasta jaunimo reakcija yra neigimas: „Bet juk taip niekas nesako!“ Bet pamąstę sutinka, kad toks pasakymas per griežtas. Ir svarbiausias dalykas – dauguma studentų tvirtai laikosi nuomonės, kad kalbą būtina norminti, prižiūrėti ir gerbti, puoselėti. Tvarkinga kalba yra kultūros ženklas“, – teigia docentė.

     Projekto „Jaunimo kirčiavimo polinkiai: bendrinės kalbos normos ir šnekamosios kalbos kirčiavimo tendencijos“ rezultatai yra dvejopi: 1) plačios apimties sociolingvistiniu tyrimu pagrįstos rekomendacijos kirčiavimo normintojams (dėl pirminių, mišriųjų ir priesaginių veiksmažodžių; dėl sudurtinių ir priesaginių daiktavardžių; dėl pirminių (paprastųjų), galūninės darybos, priesaginių, priešdėlinių ir sudurtinių būdvardžių kirčiavimo); 2) apžvalginių straipsnių rinkinys.

     Baigiant verta pabrėžti, kad projektas gali ir turi būti tęsiamas, tad šiuo metu pasiektus rezultatus būtų galima vadinti kompleksinių kirčiavimo polinkių tyrimų pradžios pãbaiga.

Joris Kazlauskas

(„Gimtoji kalba“, 2014, nr. 1, p. 16–21)

Dar žr.: