Spausdinti
, vietovardžiai
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius paskelbė Etnografinių regionų metais. Atsižvelgdama į tai Valstybinė lietuvių kalbos komisija pakoregavo Lietuvos vietovardžių sąrašą – jį papildė etnografinių regionų pavadinimais. Vietovardis Mažóji Lietuvà įrašytas dviem skirtingomis istorijos ir geografijos atžvilgiu reikšmėmis – pirmiausia kaip istorinės srities pavadinimas, antra – kaip vieno iš penkių dabartinės Lietuvos etnografinių regionų pavadinimas...


Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius paskelbė Etnografinių regionų metais (žr. Seimo 2013 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. XII-564; plačiau pranešime). Atsižvelgdama į tai Valstybinė lietuvių kalbos komisija pakoregavo Lietuvos vietovardžių sąrašą (patvirtintą 1997 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 63) – jį papildė etnografinių regionų pavadinimais (žr. Kalbos komisijos 2014 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. N-1 (150)).

Keturių Lietuvos etninių sričių pavadinimai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija – į sąrašą buvo įrašyti 2013 metais (žr. 2013 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. N-1 (137)), pateikti taip kaip „Vietovardžių žodyne“ (sud. A. Pupkis, M. Razmukaitė, 2000; el. http://vietovardziai.lki.lt), kartu su šalutiniais variantais – Aukštaičiai, Dzūkai, Sūduva, Žemaičiai. Šiemet teikiniai pakoreguoti: iš sąrašo išbraukti beveik nevartojami variantai Aukštaičiai ir Dzūkai (liko Žemaičiai ir Sūduva), vietovardžiai apibūdinti taip pat kaip etnografiniai regionai (prirašytas nomenklatūrinis apibūdinimas etnogr. reg.).

Papildomai į sąrašą įrašytas penktas pavadinimas – Mažoji Lietuva. Šio vietovardžio buvo pasigesta dar pernai. Tuomete Kalbos komisijos narių nuomone jis laikytas istoriniu1, todėl, kaip ir kiti istoriniai vietovardžiai, į nutarimu tvirtinamą sąrašą nebuvo įtrauktas. Tačiau dėl to visuomenėje kilo svarstymų ir diskusijų.

Iškilę klausimai išsamiai aptarti Šilutėje 2013 m. gruodžio 6 d. surengtoje konferencijoje „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti?..“ Šilutiškiai teigė nepriimantys nuo pokario jiems primetamo vakarų žemaičių pavadinimo ir nuo Atgimimo laikų besistengiantys puoselėti tikrąjį savitumą, kurį atspindi etninė architektūra, tautinis kostiumas, kulinarinis paveldas, muzikinis folkloras, tautosaka, papročiai ir kt. Kalbos komisijai pasiūlyta papildyti nutarimą.

Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus visuotiniame susirinkime, vykusiame 2014 m. sausio 28 d., taip pat priimtas nutarimas siūlyti Kalbos komisijai Lietuvos vietovardžių sąrašą papildyti pavadinimu Mažoji Lietuva. Įteisinus naują vietovardžio vartoseną, akademikų teigimu, būtų „pagrįsta istorinio regiono tautinė ir etnokultūrinė vienovė ir jo sąsaja su pagrindiniu šalies ir tautos kamienu“.

Nuosekliausiai pavadinimą Mažoji Lietuva šiuolaikinėje vartosenoje diegia Etninės kultūros globos taryba. Jos struktūroje Mažosios Lietuvos regioninė taryba veikia daugiau kaip dešimtmetį. Kaip vienas iš penkių regionų, Mažoji Lietuva vaizduojama žemėlapyje „Lietuvos etnografiniai regionai“ (2003 m., sud. D. Pivoriūnas, Ž. Šaknys2; sudarymo principų komentaras prof. habil. dr. P. Kavaliausko, plačiau žr. straipsnyje čia). Taryba pabrėžia, kad etnografinis regionas yra kultūrinė, ne administracinė sąvoka3 ir regionų ribos seniūnijų lygmeniu apibrėžiamos sąlygiškai.

Etninės kultūros globos taryba nepritarė siūlymui dabartinės Lietuvos regioną vadinti Klaipėdos kraštu. Šiuolaikinėje vartosenoje toks pavadinimas gretintinas su kitais neoficialiais didmiesčio teritorijų apibūdinimais, plg. Šiaulių kraštas, o istoriniame kontekste juo vadintas administracinis teritorinis vienetas gyvavo tik 20 metų (1919–1939 m.). Tokiam siūlymui nepritarė ir Vilniaus universiteto prof. Domas Kaunas: „... šiandieniniais laikais, XXI amžiuje, įtvirtinus Klaipėdos krašto pavadinimo vartoseną, būtų palaidotas istorinis Mažosios Lietuvos pavadinimas...“ Tiesa, juo pavadinama tik šiaurinė, lietuviškiausia, istorinės Mažosios Lietuvos dalis, tačiau toks pavadinimas pagrįstas etnologiškai ir, kitaip nei trumpą istorijos atkarpą funkcionavęs pavadinimas Klaipėdos kraštas, neturi politinio atspalvio. Profesorius taip pat siūlė įtvirtinti vietovardį Mažoji Lietuva etnografinio regiono reikšme.

Taigi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2014 m. sausio 30 d. priimdama nutarimą „Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo pakeitimo“, labiausiai rėmėsi etnologų, etnografų, istorikų ir kitų humanitarinių sričių specialistų patarimu ir siūlymu. Į Lietuvos vietovardžių sąrašą sudėtinis vietovardis Mažóji Lietuvà įrašytas dviem skirtingomis istorijos ir geografijos atžvilgiu reikšmėmis – pirmiausia kaip istorinės srities pavadinimas, antra – kaip vieno iš penkių dabartinės Lietuvos etnografinių regionų pavadinimas.

Aistė Pangonytė,
VLKK Bendrojo sk. vyr. specialistė

_________________________

1 Mažoji Lietuva – istor. sritis, per šimtmečius susidariusi Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio iš baltų žemių...“ („Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 14“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 507); istor. – sritis, susidariusi XVI a. tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių (el. e3 Vietovardžių sąrašas).

Daugiau istorinių sričių pavadinimų, pvz., Balga, Barta, Dainava, žr. Konsultacijų banke, čia.

2 Šaknys Ž. (Lietuvos istorijos institutas). Etnografiniai regionai Lietuvoje: šiuolaikinio jaunimo požiūris. – „Tautosakos darbai XLIII“:
„Išskirta ir Mažoji Lietuva, nors vietiniai gyventojai, kurių čia gyveno bent kelios protėvių kartos, gali būti skaičiuojami tiktai šimtais. Lietuvai atiteko tik dalis buvusios Mažosios Lietuvos regiono, tačiau jį įvardyti vien 1923–1939 m. gyvavusio Klaipėdos krašto pavadinimu irgi būtų neteisinga; sunkokai būtų suprastas ir tarpukariu buvęs populiarus Prūsų Lietuvos pavadinimas...“

3 Etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas. (Žr. Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 str. 10 punktą.)