Spausdinti
, svetimvardžiai
Kalbos komisija atsako į žiniasklaidoje paskelbtą grupės asmenų viešą kreipimąsi „Daugiau dėmesio teisinei lietuvių kalbos apsaugai!“
Kreipimosi autorių manoma, vienintelis lietuvių kalbai priimtinas ir labiausiai informatyvus svetimvardžių pateikimo būdas – visus nelietuviškus tikrinius vardus lietuviškuose tekstuose, įskaitant dokumentus, rašyti lietuviškai, o jų originalias formas prireikus pateikti kaip papildomą informaciją.
Kalbos komisija įsitikinusi, kad svetimų kalbų asmenvardžiai nepriklauso lietuvių kalbos sistemai, ir nemano, kad lietuviškuose tekstuose jie turi būti privalomai lietuvinami, kaip nelietuvinami kitų kalbų žodiniai prekių ženklai, įmonių, periodikos leidinių, meno kolektyvų, sporto komandų pavadinimai.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomone, daugelis viešo kreipimosi teiginių yra nepagrįsti.

Pritariame, kad tik sutelktomis visuomenės ir valstybės pastangomis galima atsispirti kalbą veikiančioms neigiamoms įtakoms, tačiau nenorėtume sutikti su tvirtinimais, esą „visuomenė − visų pirma didelė dalis viešosios informacijos priemonių, jaunimo ir net inteligentų − su pasimėgavimu skuba vartoti įvairias žargono atmainas ir atsainiai žiūri į bendrinės kalbos normas <...>. Tokio nusiteikimo žmonėms mūsų bendrinė kalba yra praradusi autoritetą ir nėra tautą konsoliduojanti vertybė“.

Galima pateikti gausybę pavyzdžių, liudijančių visiškai priešingas didžiosios visuomenės dalies nuostatas. Kasmet didėjantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teikiamų kalbos konsultacijų poreikis rodo, kad daugybei žmonių rūpi lietuvių kalbos taisyklingumas (internetiniame konsultacijų banke 2006 m. lankytasi per 0,5 mln. kartų). Vis daugiau valstybės institucijų, mokslo įstaigų, pavienių mokslininkų įsitraukia į lietuviškos terminijos tvarkybą, ir ne tik dėl to, kad galioja Kalbos komisijos inicijuotas Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymas, bet ir dėl to, kad suvokiama šiuolaikinės terminijos svarba tenkinant žinių visuomenės poreikius. Dėl tos pačios priežasties lietuvių kalba gana sparčiai diegiama į informacines technologijas – vienas iš pavyzdžių yra Kalbos komisijos užsakymu parengta interneto naršyklės Mozilla Firefox lietuviška versija (ši naršyklė kol kas veikia tik 22 pasaulio kalbomis).

Kreipimosi autorių teiginį dėl atsainaus jaunosios kartos požiūrio į kalbą paneigia Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu 2006 m. atlikto sociologinio tyrimo išvados. Jos liudija, kad moksleiviai kelia aukštus taisyklingumo reikalavimus žiniasklaidoje, institucijose ir pačioje mokykloje vartojamai lietuvių kalbai. Jų nuomone, taisyklinga kalba aukštai vertinama daugumoje viešojo gyvenimo sričių, įskaitant ir darbo rinką.

Pabrėžtina, kad jokiu lietuvių kalbos gyvavimo laikotarpiu ja nebuvo taip rūpinamasi valstybės mastu (Valstybinės kalbos įstatymas ir kiti kalbos dalykus reglamentuojantys teisės aktai, valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo programos, įvairios kitos lietuvių kalbos puoselėjimo priemonės), nebuvo leidžiama tiek mokslo, grožinės literatūros, periodinės spaudos leidinių lietuvių kalba. Negalima nepaminėti ir visiškai naujos, visuomenės labai entuziastingai sutiktos ir palankiai įvertintos, nacionalinio lietuvių kalbos diktanto tradicijos.

Šios kryptingos ir įvairialypės lietuvių kalbą palaikančios veiklos fone abstraktūs visuomenei adresuojami kreipimosi autorių kaltinimai bendrinės kalbos niekinimu atrodo mažų mažiausiai perdėti ir tolesnis kreipimosi turinys tą patvirtina.

Jau po kelių pirmųjų pastraipų aiškėja, kad lietuvių kalbos likimą kreipimosi autoriai sieja ne, tarkim, su nepalankia globalizacijos įtaka daugeliui vadinamųjų mažųjų kalbų, bet su svetimų tikrinių vardų, pirmiausia asmenvardžių, rašymu. Būtent pastarųjų originaliųjų formų vartojimas ir jį pagrindžiančios taisyklės kreipimesi vadinamos lietuvių kalbos išdavyste, lietuvių kalbos sistemos griovimu, Konstitucijos pažeidimu ir pan.

Tarpukario Lietuvoje egzistavo dvejopas kitų kalbų tikrinių vardų rašymas atsižvelgiant į tekstų paskirtį − vaikams, mažiau išsilavinusiems žmonėms skirtuose leidiniuose jie paprastai būdavo adaptuojami, t. y. lietuvinami, labiau išsilavinusiems skaitytojams skirtoje spaudoje, mokslinėje literatūroje teikiami taip, kaip nuo XX a. pradžios jau buvo įprasta ir kitose lotyniško pagrindo raidyną vartojančiose kalbose, − originalo formomis. Tokia rašybos tradicija fiksuota vadovėliuose (pvz., 1938 m. išleistame A. Kalniaus, Z. Kuzmickio, J. Talmanto „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlyje“), vėliau išleistame Lietuvių kalbos instituto leidinyje „Lietuvių kalbos pagrindai“, žymaus kalbininko Prano Skardžiaus redaguotame „Lietuvių kalbos vadove“. Ir žymiausias bendrinės kalbos normintojas Jonas Jablonskis savo darbuose svetimvardžius dažniausiai rašė originaliomis formomis, kai kuriems pridėdamas lietuviškas galūnes (Wellingtonas, Wilsonas). Tokią vartoseną J. Jablonskis aiškino nenoru „daug kuo skirtis nuo kitų tautų, turinčių tą pačią lotynų rašybą“ („Jablonskio raštai“. 3 t., Kaunas, 1934, p. 115–116). Originalią rašybą tarpukariu pasirinko kalbos laikraštis „Gimtoji kalba“, „Lietuviškoji enciklopedija“. Beje, nuo 1922 m. lietuvių kalba turėjo valstybinės kalbos statusą, tačiau svetimvardžių rašymas originalo forma nebuvo laikomas Konstitucijos pažeidimu (ir šiuolaikinės Europos valstybėse toks rašymas nelaikomas Konstitucijos ar valstybinės (oficialiosios) kalbos įstatymų pažeidimu). Ypač pabrėžtina tai, kad 1938 m. gruodžio 6 d. Seimo priimto Pavardžių įstatymo 22 punkte nurodyta: „Nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.

 

 

Po karo okupacinės valdžios nurodymu iš bendrojo lavinimo mokyklų buvo pašalinta lotynų kalba, o visi užsienio tikriniai vardai privalomai pradėti perrašinėti pagal apytikrį tarimą rusų kalbos pavyzdžiu. Tačiau dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą, 1980 m., Kalbos komisija priėmė nutarimą, įteisinantį užsienio tikrinių vardų rašymą originalo formomis mokslo bei informaciniuose leidiniuose. Tuometiniai Kalbos komisijos nariai prof. Arnoldas Piročkinas ir poetas Justinas Marcinkevičius, dabar vieni aktyviausių privalomo asmenvardžių lietuvinimo šalininkų, nuostatai teikti originaliąsias svetimvardžių formas neprieštaravo – tą liudija komisijos posėdžių protokolai. Tačiau, kaip rašoma viename iš tų protokolų, netrukus nutarimas užkliuvo „direktyviniams organams“ (nutarimas paskelbtas tik 1984 m.), ir nenuolaidi komisija buvo išvaikyta. Vėliau kelis kartus pakeista komisija vis dėlto nepasidavė „organų“ spaudimui ir nesutiko įteisinti privalomo svetimvardžių adaptavimo.

Tad kreipimosi autorių puolamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 5 punktas (jo nuostatos perkeltos iš 1984 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 10, patikslinto 1991 m.) nėra grupelės „lietuvių kalbos išdavikų“ visuomenei primestas pramanas, tai – tik objektyvus senos dvejopos svetimų asmenvardžių rašymo lietuvių kalbos tekstuose tradicijos atspindys: pagal jį populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą svetimvardžiai adaptuojami, o mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose teikiamos originaliosios formos. Adaptuotos ir originaliosios formos gali būti teikiamos pagrečiui (viena iš jų skliaustuose). Be to, nutarimo 5.4 papunktis nustato būtinybę išlaikyti tradicines svetimų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių formas (kitos pasaulio kalbos taip pat turi ir saugo šių formų klodą, atsiradusį kultūrų mainų procese apytiksliai iki XX a. pradžios). Taigi atrodytų, kad ginčo objekto kaip ir nėra: pagal nutarimą svetimvardžius galima rašyti ir taip, kaip pageidauja kreipimosi iniciatoriai.

Tačiau jie reikalauja nustatyti, kad visuose tekstuose visi asmenvardžiai turi būti rašomi lietuviškai, o originalas prireikus teikiamas greta skliaustuose. Kitaip sakant, jie reikalauja privalomu paskelbti tik vieną iš jau aptartų rašybos būdų. Kalbos komisija yra tvirtai įsitikinusi, kad negalima grupės žmonių įgeidžiu panaikinti svetimvardžių rašymo tvarkos, leidžiančios visuomenei pačiai rinktis vieną iš minėtų jų pateikimo būdų arba derinti abu. Juo labiau negalima sutikti su siūlymo pagrindimu, autorių vadinamu moksliniu.

Lietuvių kalbotyroje neradę įrodymų, kad originalioji svetimvardžių rašyba griauna lietuvių kalbos pamatus, kreipimosi iniciatoriai remiasi profesoriaus Vinco Urbučio knygele „Lietuvių kalbos išdavystė“. Nors knygelėje galima rasti gausybę temų ir temelių, pradedant politiniais Lenkijos ir Lietuvos santykiais ir baigiant Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektu, viso veikalo tariamam moksliškumui atskleisti pakanka kelių fragmentų.

Antai profesorius tvirtina, kad Kalbos komisijos 60-ojo nutarimo 5 punkto nuostatos dėl svetimvardžių vartojimo pažeidžia „svarbiausią lietuvių kalbos dalį – kaitybos morfologiją“, tačiau toks tvirtinimas yra sąmoningas klaidinimas, nes profesorius negali nežinoti, kad autentiški tikriniai vardai prie lietuvių kalbos kaitybos sistemos priderinami pridedant lietuviškas galūnes pagal to paties nutarimo 8-ąjį punktą. (Tokio principo laikosi ir kitos linksnių sistemą turinčios kalbos, pavyzdžiui, lenkų, čekų, estų, suomių.) Taigi originali svetimvardžių rašyba kalbos sistemos tikrai negriauna, kaip jos negriauna nei dauguma lietuviškai perrašytų užsienietiškų moterų pavardžių (pvz., Sagan, Buš, Kiuri) ar gale kirčiuojamos vyrų pavardės (pvz., Hugo, Manė, Dega), nei netgi pasiskolinti bendriniai žodžiai (pvz., esė, fojė, portjė) – juk lietuvių kalbos sistemoje visi tie tikriniai ir bendriniai žodžiai funkcionuoja nekaitomi.

Autoriaus samprotavimų prieštaringumą liudija ir toks teiginys: „Kurio pavidalo vardai (ir apskritai žodžiai) yra savo, o kurio − svetimi, nepriimtini, šiaip lengva atskirti ne tik kalbininkui, bet ir kiekvienam kitam lietuviškai mokančiam žmogui. Lietuvių kalba per keletą šimtmečių iš gretimų kalbų yra gavusi tūkstančius asmenvardžių (vietovardžių, žinoma, irgi nemažai) ir visada juos vartoja tik lietuviško pavidalo. Marcinkevičius, Šastakauskas, Tolstojus (tarp mūsų retesniųjų pavardžių pasitaiko ir tokia) Zulcė, Kalninis... mūsų kalbos nė apsirikus nesupainiosi su svetur liekančiais le. Marcinkiewicz ar br. Marцiнкeвич, <...>, la. Kalniņš...“ Taigi autorius prasitaria, kad vienus tikrinius vardus priėmėme į savo kalbą ir sulietuvinome, bet yra ir kitų, kurių mes nelietuviname, nes nelaikome savais. Ar ne keista: prof. V. Urbučiui, kategoriškai reikalaujančiam uždrausti originaliąją kitų šalių piliečių pavardžių rašybą, atrodo, nepriimtina būtų analogiška kitų valstybių nuostata perrašinėti savaip lietuviškas pavardes (pvz., Schernius vietoj Šernius).

Kokiam savitam žanrui priskirtina V. Urbučio knygelė, liudija meninių kalbos priemonių paletė: „žygis prieš lietuvių kalbą“, „užmojis ją perdirbti“, „prišiukšlinti kalbą svetimo pavidalo pavardėmis“, „lietuvių kalbos duobkasių neblėstanti šlovė“, „nurašinėtojai, tvirtai laikantys savo naguose VLKK“, „nurašinėtojų surogatinė puskalbė“, „saujelės nurašinėtojų paistalai“ ir pan.

Keipimosi iniciatoriai svetimvardžių srityje siūlo vadovautis latvių pavyzdžiu, mat šie Latvijoje išduodamuose dokumentuose užsieniečių (ir su jais susituokusių savų piliečių) pavardes rašo dvejopai – pirma latviškai,o greta – originalo kalba. Kreipimosi autoriai klaidina visuomenę teigdami, kad tokia kaimynų latvių praktika sulaukė Europos Žmogaus Teisių Teismopritarimo.

Jie turi galvoje vadinamąją Mencenos (Mentzen) bylą, kurią EŽTT teismas vertino visai kitu aspektu – sprendė, ar yra pagrindo priimti ją nagrinėti. Kadangi už Vokietijos piliečio ištekėjusios Latvijos pilietės Mencenos (pagal vyrą Mentzen) pase gretimuose puslapiuose buvo nurodytos abi – ir latviška, ir vokiška – pavardės formos, teismui skundas, kad moteris susiduria su kliūtimis norėdama įrodyti savo ir savo vyro santuokinį ryšį, pasirodė nepakankamas. Atsisakydamas nagrinėti bylą teismas netiesiogiai patvirtino, kad valstybė turi teisę nustatyti, kaip rašomi jos piliečių asmenvardžiai. Pabrėžtina, kad už užsieniečių ištekėjusios ir jų pavardę paėmusios Lietuvos pilietės tokias bylas laimėtų, nes jų pasuose posantuokinės užsienietiškos pavardės yra perrašomos lietuviškais rašmenimis, o originalioji forma, kitaip nei Latvijos pasuose, nenurodoma.

Deja, skliaustuose teikiamos originaliosios formos užsienio valstybių institucijų nelaikomos oficialiomis, todėl Latvijos įstaigoms prie kiekvieno tokio dokumento tenka pridėti pažymą, patvirtinančią dvejopų vardo ir pavardės įrašų tapatumą.

Su lotyniškais rašmenimis užrašytų užsieniečių pavardžių perrašinėjimu susijusi Europos Teisingumo Teismo byla – Konstantinidis prieš Vokietiją, kurią Vokietija pralaimėjo. Bylos esmė ta, kad Graikijos piliečio pavardė, jo pase įrašyta ir lotyniškąja perraša, Vokietijos santuokų registre buvo įrašyta kitaip nei pase (pagal vokiečių taikomą graikiško raidyno perrašą). Teisingumo teismas bylos sprendime pabrėžė, kad valstybės neturi keisti kitų valstybių piliečių asmenvardžių įrašų, nustatytų pilietybės šalyje išduotuose dokumentuose.

Iš esmės visose pasaulio šalyse, vartojančiose lotyniško pagrindo raidynus, kitų šalių tikriniai vardai yra rašomi išlaikant originalo rašybą. Neteko girdėti, kad kur nors pasaulyje šiais laikais būtų perrašomos ir lietuvių pavardės – nebent dar nededami diakritiniai ženklai (motyvuojant informacinių sistemų suderinamumo problemomis). Tačiau ir tokiu atveju Semeskevicius yra arčiau originalo nei Schemeschkhevichus, kaip būtų anglakalbėje šalyje pagal tarimą perrašant lietuvišką pavardę Šemeškevičius. Nėra abejonių, kad ilgainiui diakritikų problema bus išspręsta.

Kalbant apie nelotyniško pagrindo rašmenis, tai juos vartojančios valstybės, pavyzdžiui, Japonija, Kinija, Graikija, Rusija ir kitos, yra patvirtinusios oficialias taisykles, kaip jų kalbų asmenvardžiai perrašomi lotyniškais rašmenimis. Pagal šias taisykles lotyniškais rašmenimis parašytos pavardės dar kartą niekur nebeperrašomos – tai jau minėta kalbant apie Konstantinidi'o bylą.

Kreipimosi autoriai užsipuola valstybės institucijas – Vyriausybę, Teisingumo ministeriją, Kalbos komisiją, esą šios ne pirmą kartą mėgina „prastumti“ Seime „antikonstitucinį, lietuvių kalbos vartoseną siaurinantį Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektą“. Į tokius kaltinimus galima atsakyti trumpai: tiek asmenų, priklausančių Lietuvos tautinėms mažumoms, tiek kitų valstybių piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos dokumentuose tvarkos nustatymas reikalauja politinių sprendimų, o juos įgaliotas priimti tik Lietuvos Respublikos Seimas. Beje, būtent Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. I-103 priėmė politinį sprendimą – leido ne lietuvių tautybės piliečių pasuose rašyti jų vardus ir pavardes be lietuviškų galūnių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagalnutarimo 4 punktą kitų valstybių pilietybę turėjusių asmenų pavardes galima rašyti taip, kaip tų valstybių išduotuose dokumentuose, t. y. nelietuviškais rašmenimis. Taip pat primintina, kad pastaruoju metu Europos Sąjungoje žmonės ne tik laisvai keliauja, bet ir labai dažnai keičia gyvenamąją bei darbo šalį, todėl kiekvienoje šalyje kitaip rašant žmogaus vardą ir pavardę būtų nuolat keičiama jo tapatybė. Daugėja ir skirtingų šalių piliečių santuokų, todėl žmonos, vyro ar vaiko pavardę rašant kitaip nei sutuoktinio ar tėvo kyla daugybė teisinių (tarp jų turtinių) problemų.

Ir prof. V. Urbučio, ir kreipimosi autorių retorika labai panaši į sovietmečio „organų“ frazes − europietiškumas ir vakarietiškumas, atrodo, laikomi didele blogybe. Aukštindami V. Urbučio „Lietuvių kalbos išdavystę“, kreipimosi autoriai ignoruoja kitus iškilius mokslininkus, savo srities autoritetus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: Kazį Ulvydą, Vytautą Mažiulį, Joną Palionį, Aleksandrą Vanagą, Vitaliją Maciejauskienę (profesoriai A. Vanagas ir V. Maciejauskienė − žymiausi Lietuvos vardyno specialistai), Vytautą Ambrazą, Zigmą Zinkevičių, Aleksą Girdenį, Antaną Pakerį, Albertą Rosiną, Nijolę Sližienę, Giedrių Subačių ir kitus, buvusius ar esamus Kalbos komisijoje ir neabejojusius jos 60-ojo nutarimo objektyvumu ir teisingumu. Pabrėždami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nesugebėjimą „objektyviai vertinti kalboje vykstančių reiškinių“ ir siūlydami sudaryti „nepriklausomų ekspertų grupę iš principingų, savo dalyką gerai išmanančių, lietuvių kalbą branginančių specialistų“, kreipimosi autoriai, matyt, nori pasakyti, jog mažiausiai du dešimtmečius į Kalbos komisiją patekdavo „ne tie“ žmonės. Nepagrįsti kaltinimai ne tik įžeidžia čia paminėtus ir nepaminėtus mokslininkus – jie menkina pačią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kaip demokratinės institucijos idėją. Jų autoriai sąmoningai nutyli, kad Kalbos komisija Seimo sudaroma atstovavimo principu − kandidatus į ją siūlo Lietuvos mokslo ir studijų institucijos, kultūros įstaigos.

Akivaizdu, kad šios vis atsinaujinančios bergždžios diskusijos iniciatoriams nerūpi realūs jų puolamos Kalbos komisijos darbai asmenvardžių ir vietovardžių norminimo ir vartojimo srityje: komisija apgynė lietuviškų moterų pavardžių vartojimo tradicijas dviejose teismo bylose – 2003-aisiais ir 2006-aisiais (pastaruoju atveju – Aukščiausiajame Teisme); ji skatina ir remia mokslo įstaigų ir pavienių mokslininkų šios srities darbus – pavyzdžiui, jau kuriamą elektroninę normos požiūriu įvertintų vardų bazę; rengia tradicinių vietovardžių sąrašus, finansuoja tęstinį leidinį „Pasaulio vietovardžiai“ (jau išleista jo dalis „Europa“), kuriame teikiamos ir adaptuotos, ir originaliosios vietų vardų formos; nuolat konsultuoja valstybės, savivaldybių įstaigas ir piliečius asmenvardžių ir vietovardžių sudarymo ir vartojimo klausimais.

Parašai po panašaus turinio kreipimusi jau kartą buvo rinkti (beje, pastarąjį kartą, nors naudotasi ir elektroninėmis priemonėmis, jų surinkta, atrodo, kur kas mažiau). Kitaip nei kreipimosi autoriai manantys kultūros ir mokslo žmonės yra siūlę surinkti dar daugiau parašų už tai, kad būtų palikta svetimvardžių rašymo laisvė, tačiau Kalbos komisija visada laikėsi ir laikosi nuomonės, jog tokios varžytuvės neprasmingos. Tik primintina, kad 2001 metais viešą pareiškimą, kuriame reiškiamas pritarimas originaliajai vardų rašybai, pasirašė Gintaras Beresnevičius, Jurgis Kunčinas, Saulius Macaitis, taip pat Vytautas Ališauskas, Alfonsas Andriuškevičius, Osvaldas Balakauskas, Antanas Gailius, Sigitas Geda, Antanas A. Jonynas, Vanda Juknaitė, Romualdas Lankauskas, Kornelijus Platelis, Mindaugas Urbaitis, Saulius Žukas ir kiti. Įvairiu metu spaudoje tokiai rašybai yra pritarę prof. Vytautas Vitkauskas, Bronys Savukynas, Laimantas Jonušys, Saulius Drazdauskas, Virginijus Savukynas, Sigitas Parulskis, Helmutas Šabasevičius ir kiti.

Svetimvardžių klausimas pastarąjį dešimtmetį ne vieną kartą svarstytas tiek Kalbos komisijoje, tiek Seime, dalyvaujant skirtingus požiūrius ginantiems kalbininkams ir visuomenės atstovams. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, susipažinęs su Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės ir Lietuvių tautinės kultūros forumo Nuolatinės darbo grupės panašaus turinio kreipimusi, 2005 m. balandžio 12 d. posėdyje išklausė šių grupių ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovų paaiškinimus. Komitetas priėjo prie išvados, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 5 punkte išdėstyti kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principai yra demokratiški ir leidžia pasirinkti svetimvardžių pateikimo būdą. Jie nesudaro kliūčių svetimvardžius teikti ir kreipimosi autorių siūlomu būdu rašyti pagal apytikslį tarimą, o autentiškas formas teikti prireikus. Komitetas pritarė Kalbos komisijos pastangoms remti ir leisti žinynus su autentiškomis ir tradicinėmis bei adaptuotomis asmenvardžių ir vietovardžių formomis, ieškoti galimybių, kad verstinių knygų autorių pavardės būtų pateikiamos ir adaptuotos (priėmus tokią rekomendaciją leidyklos pradėjo teikti ir adaptuotas knygų autorių pavardžių formas).

Paskutinį kartą svetimvardžių klausimas aptartas 2007 m. gegužę Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto surengtuose Valstybinės kalbos įstatymo naujos redakcijos klausymuose. Gaila, kad juose iš Seimo narių dalyvavo vienintelė A. M. Pavilionienė.

Kalbos komisija yra įsitikinusi, kad svetimų kalbų asmenvardžiai nepriklauso lietuvių kalbos sistemai, ir nemano, kad lietuviškuose tekstuose jie turi būti privalomai lietuvinami, kaip nelietuvinami kitų kalbų žodiniai prekių ženklai, įmonių, periodikos leidinių, meno kolektyvų, sporto komandų pavadinimai. Kiekvienoje kalboje funkcionuoja tam tikras kiekis kitų kalbų faktų, tarp jų asmenvardžių ir vietovardžių, bet dėl to nė vienos kalbos sistema dar nesugriuvo. Ar lietuvių kalba silpnesnė ir ar ji dėl to netenka savo tapatybės?

Manytume, kad pati kalbos raida galutinai išspręs svetimvardžių vartojimo klausimą, kaip tai atsitiko kitose Europos kalbose, kurių tradicijų neiškreipė okupaciniai režimai.

VLKK inf.

 

 

 

___________________

Komisijos glaustas atsakymas į kreipimąsi skelbtas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2007-12-21, Nr. 3170.

Dėkojame už palaikymą Lietuvių PEN centrui ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai už pareiškimą „Dėl svetimvardžių rašybos“, žr. llvs.lt arba „Literatūra ir menas“, 2008-01-11, Nr. 3172.

 

Primintina šios jau senokai kilusios diskusijos esmė, o tam būtinas trumpas ekskursas į klausimo istoriją.