Spausdinti

    Skelbiamas 2018 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo diktanto tekstas su rašybos ypatumų paaiškinimais. Teksto autorius – Julius Sasnauskas. (Skyrybos ypatumai aiškinami gretimame pranešime.)

 

2018 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo
DIKTANTAS

Julius Sasnauskas

Vienkartinumas

    Keletą [R1, R2] metų [R3] per šiokiadienių [R3, R4] mišias [R5, R6] koplyčioje [R7, R8] vis laukdavau [R9] savo stebuklo [R10]. Altoriuje [R8] kybo didžiulė nukryžiuoto [R7] Jėzaus [R11, 12] figūra [R13], kažin kaip [R14] atlaikiusi sovietmečio [R15] negandas [R16], nepražudyta [R17, R47]. Pasak kalbų [R3], pats [R18] monsinjoras [R19] Kazimieras Vasiliauskas [R21] ją [R2] kitados išgelbėjęs [R9, R21] mainais į [R22] degtinę [R2, R9] ir paskui [R23] sugrąžinęs [R21, R24] Bernardinų [R3] bažnyčiai [R5,  R7R25], kai iš ten buvo išprašytas [R47] sandėlis [R7, R26, R27]. Figūra [R13] su kryžiumi [R6] iškelta aukštai, ir, būdamas šalimais [R28], turi atsilošti [R29], kad pamatytum [R47] tiesiai [R30] į [R22] tave [R31] atgręžtą [R2, R9, R24] gotikinį [R2] Jėzaus [R11, R12] skruostą [R2]. Jei ne mišios [R6] ir susirinkę [R21] žmonės, stovėtum valandų [R3] valandas, užvertęs [R21] galvą [R2]. Sykį [R2] pamačiau [R34], kad, padėjus mišių [R3, R6] taurę [R2] į [R22] tam tikrą [R35]  vietą [R2] ant altoriaus, vyno paviršiuje [R8] sušmėžuoja [R7, R36] ištįsęs [R21, R24] Jėzaus [R11, R12] kūnas [R6]. Pakartojau kitądien [R37], ir vėl tas pats [R18] vaizdas, raudonai tvaskantis šventasis veidas. Patikdavo [R9] tokia [R5] nereglamentuota [R17] mišių [R3, R6] dalis. Tyčia [R38] pakrutindavau taurę [R2], kad vynas mažumėlę [R2] sujudėtų [R32], ir tąsyk [R37] užmerktos Viešpaties [R12] akys suribuliuodavo [R7] tarytum gyvos. Ims ir atsimerks [R29]. Man net rodėsi, jog su Nukryžiuotuoju [R7, R12] sudaryta [R47] slapta sąjunga [R27] ir jo [R12] atšvaitas taurėje [R8] būsiąs [R21] ženklas, kad jis [R12] yra kartu, suvadinęs [R21] mus koplyčion [R7] melstis ir šlovinti Dievą [R2, R12]. Nežinau [R33], ar viskas būtų [R32] daręsi [R21] lygiai [R30] taip be mišių [R3, R6], atsinešus [R29] prie altoriaus arbatos puodelį [R2].
    Na, ir žaisdavome [R9] abu, niekam aplinkui [R23] nematant ir nenutuokiant [R39]. Bet kartą [R2] pasigyriau [R34] vienai senai draugei [R40], pamaldžiai [R5] ir meniškai sielai, ir ji pritarė, jog tai – gryniausias [R41] stebuklas [R10], apie kuriuos rašoma šventųjų [R42] gyvenimuose [R43]. „Ech...“ – dar atsiduso [R29] iš pačių įsčių [R3, R44], lyg atminusi kažką [R2, R9, R37]. Nujaučiau [R34], kad jai [R5] irgi [R46knietėjo žvilgtelėti [R9, R45] per mišias [R5, R6] į [R22] taurės vidų [R2], tik nedrįso [R24, R33] prašyti [R47], o ir bažnytinės taisyklės [R47] tam, deja [R38], nepalankios [R17]. Tai tik mįslingai [R24] šypsodavosi [R7] iš tolo palei [R48] koplyčios [R7] duris.
    Tačiau stebuklai [R10] nebūtų [R32, R33] tokie brangūs [R49], jeigu tęstųsi [R24, R32] be paliovos. Trijų Karalių koplyčioje [R7R25] prasidėjo remontas, dažė ir auksavo altorių [R2], šveitė, čiustijo [R50] nekaltus Jėzaus [R11, R12] sąnarius [R27], ir kai darbai buvo baigti [R9], anas atvaizdas taurėje [R8] daugiau [R41] nebepasirodė [R33]. Gal restauratoriai [R5] pakėlė kryžių [R2, R6] dar aukščiau [R41] ar nuleido žemyn [R51], gal jis pasviro kitu kampu – nežinia [R38, R52]. Sukinėjau [R36] mišių [R3, R6] taurę [R2] ir vienaip, ir kitaip, bet viskas perniek [R37]. Matėsi taurėje [R8] tik vynas. Tarpais dingteli [R9, R45], ar nebūsiu [R33] pats [R18] ko prisidirbęs [R21], kvailai pasipuikavęs [R21], kad staiga užgeso [R54] nuostabusis reginys.
    Aišku, nieko originalaus įtarti [R53] dieviškus dalykus [R7], atsispindinčius [R29] kur tik [R55] nori. Juk seniausiai [R41] įvykę [R21, R53] ir viešai pranešta: „Žodis [R6] tapo kūnu.“ Kodėl Dievui [R12] vis maga čia [R38] atsispindėti [R29], prabilti ar pakvipti, nepaisant visų [R3] pasaulio paikysčių [R3, R9R47] ir nedorybių [R3, R16R47] yra ne mažesnė [R56] paslaptis nei jo Sūnaus [R12] romus žvelgimas nuo kryžiaus [R6]. Tai kam dar šnekėti? Prisiminiau [R34] tas mišias [R5, R6], nes buvo gražu. Ir dėl to [R57], kad nepasikartos [R33]. Visa, kas gražiausia [R41], – tik vienąsyk [R37]. Malonės tenka tykoti [R7] lyg medžiotojui.


RAŠYBOS PAAIŠKINIMAI

[R1] Priesaga -etas rašoma su e (žr. „Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą“, Vilnius, 1992 (toliau – LKRS), § 37, p. 29), diktante – keletą.

[R2] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: keletą,, degtinę, atgręžtą, gotikinį, skruostą, galvą, sykį, taurę, tam tikrą vietą, mažumėlę, Dievą, puodelį, kartą, kažką, vidų, altorių, kryžių.

[R3] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra -(i)ų (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: metų, šiokiadienių, kalbų, Bernardinų, valandų, mišių, pačių įsčių, visų paikysčių, nedorybių.

[R4] Sudurtinių žodžių dėmenis jungia balsės a, ia, ė, i, y, o, u, ū; jungiamosios balsės e nėra (LKRS, § 51, p. 36), diktante – šiokiadienių.

[R5] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma -(i)a, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi galūnėje
-ė (LKRS; § 28, p. 25). Diktante: mišias, bažnyčiai, tokia, pamaldžiai [sielai], jai, restauratoriai.

[R6] Kai žodis mišios vartojamas pačia bendriausia renginio, pamaldų, žanro reikšme, rašoma mažąja raide, tačiau religiniams terminams ir pavadinimams būdingas stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas: reikšmingas religines sąvokas ir simbolius žymintys žodžiai rašomi didžiąja raide, kai jiems teikiama išskirtinė reikšmė bei pagarba (žr. VLKK pakomisės rekomendacijos „Dėl kai kurių religinių vardų, terminų, pavadinimų rašymo didžiąja raide“ (toliau – rekomendacija) 4.2 p.). Stilistiniais sumetimais didžiąja raide gali būti rašomi ir žodžiai kryžius, kūnas, žodis.

[R7] Balsiai žodžių šaknyse ir nekaitomuose žodžiuose rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12). Diktante: koplyčioje, bažnyčiai (žodžio struktūroje galima išskirti slavišką priesagą -yčia), nukryžiuoto (plg. kryžius), sandėlis (plg. dėti, dėlioti), sušmėžuoja (plg. šmėžuoti, švėžuoja, šmėžavo, dar plg. šmėkla), suribuliuodavo (plg. ribuoti, ribėti), gyvenimuose (plg. gyvas, -a, gyventi), šypsodavosi (: šypsoti), dalykus, tykoti. (apie kirčiavimą žr. Konsultacijų banke). 

[R8] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų gale rašoma e (LKRS, § 30, p. 26), diktante: koplyčioje, altoriuje, paviršiuje, taurėje.

[R9] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai; pučiamieji s, z prieš č), žr. LKRS, § 18 (a, b), p. 20). Diktante:
laukdavau (plg. laukia, laukė);
išgelbėjęs (priešdėlis iš-);
degtinę (plg. dega, degė)
atgręž (priešdėlis at-; dar plg. grąža, gręžė);
patikdavo (plg. patiko);
žaisdavome (plg. žaisti);
kaž (plg. kažin kas);
žvilgtelėti (plg. žvelgia, žvelgė);
baigti (plg. baigė);
dingteli (plg. dingoti, dingoja);
paikysčių (plg. paikystė).

[R10] Žodžio stebuklas rašyba yra įvairavusi – stebuklas (priesaga -uklas) ir stebūklas, plg. pabūklas (priesaga -ūklas), bet nusistovėjo su trumpąja (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – DLKŽ). Diktante – stebuklas (stebuklo, stebuklai). 

[R11] Tikrinio daiktavardžio Jėzus šaknyje rašoma ė (žr. „DLKŽ“), diktante – kilmininko forma Jėzaus.

[R12] Dievų, religinių asmenų vardai ir pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 149, p. 61; dar rekomendacijos 1.1–1.2, 4.5 p.). Diktante – Jėzaus, Viešpaties, Dievą. Stilistiniais sumetimais didžiąja raide gali būti rašomi ir kiti pavadinimai, pakeičiantys šiuos žodžius ir įvardijantys Dievą: nukryžiuotasis, sūnus, jis (autorius diktante didžiąja raide rašo žodžius Nukryžiuotasis, Sūnus; vartojamos įnagininko ir kilmininko formos Nukryžiuotuoju, Sūnaus).

[R13] Tarptautinių žodžių priesaga -ūra rašoma su ū (LKRS, § 44, p. 34), diktante – figūra.

[R14] Dalelytė kaži(n), sudaranti samplaikinį prieveiksmį, rašoma skyrium nuo prieveiksmio (LKRS, § 64, p. 40), diktante – kažin kaip.

[R15] Sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenys lengvai suvokiami, dažniausiai rašomi morfologiškai. Dėmenų sandūroje paprastai rašomi visi susidūrę priebalsiai ar balsiai nepaisant jų tarimo (LKRS, § 48, p. 35), diktante – sovietmetis (soviet- + -met + -is).

[R16] Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, kai sudaro su jais priešingos reikšmės žodį arba kai daiktavardis be neiginio visai nevartojamas (LKRS, § 77, p. 44), diktante – negandas (plg. ganda, gandas), nedorybių (plg. dorybė).

[R17] Neiginys ne su būdvardžiais ir dalyviais rašomas kartu, kai sudaro priešingos reikšmės žodį (LKRS, § 72, 75, p. 43), diktante – nepražudyta, nereglamentuota, nepalankios.

[R18] Šaknies galo t ir galūninio s samplaika tariama kaip c, tačiau rašoma pats, tas pats (LKRS, § 17, p. 20).

[R19] Monsinjoras – tarptautinis žodis (it. mosignore), vartojamas kaip garbės titulas kalbant apie aukšto rango katalikų dvasininką (paprastai prelatą) arba į jį kreipiantis (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“, Vilnius, 2013, p. 550). Pareigų, titulų pavadinimai paprastai rašomi mažąja raide, tačiau iš pagarbos asmeniui galima ir didžioji raidė. Klaida nelaikytinas nė vienas rašybos variantas (žr. rekomendacijos 1.3 p., dar įrašą Konsultacijų banke http://www.vlkk.lt/konsultacijos/714-pareigu-pavadinimai-didzioji-raide).

[R20] Asmenų vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide (LKRS, § 145, p. 60), diktante – Kazimieras Vasiliauskas.

[R21] Visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24 (2), p. 23). Diktante: išgelbėjęs, sugrąžinęs, susirinkę, užvertęs, ištįsęs, būsiąs, suvadinęs, daręsi, prisidirbęs, pasipuikavęs, įvykę.

[R22] Prielinksnyje į rašoma nosinė balsė (LKRS, § 11, p. 19).

[R23] Prieveiksmių priesaga -ui (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, Vilnius, 1994, § 1118, p. 413). Diktante – paskui, aplinkui.

[R24] Nosinė balsė rašoma žodžių šaknyse prieš s, š, ž, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 25). Diktante:
sugrąžinęs (plg. grįžti, gręžti);
atgręžtą (plg. grįžti, grąžinti, grąža),
ištįsęs (plg. tąsa, tęsti);
nedrįso (plg. drąsa, drąsinti);
mįslingai (plg. mąstyti, mąslus);
tęstųsi (plg. tąsa, tąsyti, tįsti).

[R25] Bažnyčių, koplyčių pavadinimų pirmas žodis rašomas didžiąja raide (LKRS, § 166 a, p. 68), diktante – Bernardinų bažnyčiai (tokio pavadinimo nežinant kaip tikrinio ir suprantant jį kaip apibūdinamąjį, klaida nelaikytina ir rašyba mažąja raide – bernardinų bažnyčia), Trijų karalių koplyčioje arba, kaip autoriaus, Trijų Karalių koplyčioje (žr. rekomendacijos 2.6 p., dar įrašą Konsultacijų banke http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4653-trys-karaliai).

[R26] Daiktavardžio sandėlis galūnėje rašoma i (žr. DLKŽ).

[R27] Prieš balsę d rašomas priešdėlis san-, diktante – sandėlis. Prieš balses j, n – priešdėlis są- (LKRS, § 34, p. 27), diktante – sąjunga, sąnarius.

[R28] Prieveiksmis šalimais vartojamas reikšme „netoli, greta“, žr. DLKŽ; tarmėse pavartojama ir trumpesnė forma – šalimai.

[R29] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis (LKRS, § 33, p. 27). Diktante: atsilošti (at- + si + lošti), atsimerks (at- + si + merks), atsinešus (at- + si + nešus), atsiduso (at- + si + duso), atsispindinčius (at- + si + spindinčius), atsispindėti (at- + si + spindėti).

[R30] Prieveiksmiai rašomi su priesaga -(i)ai (LKRS, § 39, p. 30), diktante – tiesiai, lygiai.

[R31] Nosinės balsės nerašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio galininkuose mane, tave, save (LKRS, § 24 (1 išimtis), p. 23), diktante – tave.

[R32] Nosinė balsė ų rašoma veiksmažodžių tariamosios nuosakos trečiajame asmenyje (LKRS, § 24 (4), p. 23), diktante: sujudėtų, būtų, nebūtų, tęstųsi.

[R33] Kai sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne (nebe) rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (LKRS, § 73, p. 43), diktante: nežinau, nedrįso, nebūtų, nebepasirodė, nebūsiu, nepasikartos.

[R34] Veiksmažodžių, kurių būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo baigiasi , to laiko vienaskaitos antrojo asmens galūnė yra -ei, o pirmojo asmens -iau (LKRS, § 29, p. 26). Diktante: pamačiau (bet pamatė, pamatei), pasigyriau (bet pasigyrė, pasigyrei), nujaučiau (bet nujautė, nujautei), prisiminiau (bet prisiminė, prisiminei).

[R35] Nesutrumpėję žodžiai, tiek kaitomi, tiek nekaitomi, nors ir artimai tarpusavyje susiję, net turintys vieno žodžio reikšmę, paprastai rašomi skyrium (LKRS, § 59, p. 38). Diktante – tam tikrą [vietą]. Tam tikras – „nustatytas, specialus“, žr. DLKŽ.

[R36] Veiksmažodžių asmenuojamųjų formų galūnėse, esančiose po kamieno minkštųjų priebalsių, rašoma -(i)a (LKRS; § 29, p. 26), diktante – sušmėžuojasukinėjau.

[R37] Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, rašomi vienu žodžiu (LKRS, § 58, p. 37). Diktante:
kitądien (<kitą dieną);
tąsyk (<tą sykį);
kažką (<kažin ką);
perniek (<per nieką);
vienąsyk (<vieną sykį).

[R38] Kai kurių prieveiksmių ir nekaitomų žodžių gale rašoma -ia (po ja) (LKRS, § 30 (2b), p. 26). Diktante – tyčia, deja, nežinia, čia.

[R39] Priesaga -iant- rašoma su ia (LKRS, § 39, p. 30), diktante – nenutuokiant.

[R40] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma e (ę), kai jų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – draugei (plg. draugė, draugės).

[R41] Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio priesagos -iausias, -iau rašomos su ia (LKRS, § 39, p. 30), diktante: gryniausias, daugiau, aukščiau, seniausiai, gražiausia.

[R42] Įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios giminės daugiskaitos kilmininko dviejuose paskutiniuose skiemenyse rašomos nosinės balsės (LKRS, § 24 (3), p. 23), diktante – šventųjų.

[R43] Junginys šventųjų gyvenimai diktante pavartotas kaip bendrinis rūšinis rašytinio šaltinio pavadinimas, parašytas mažąja raide ir neišskirtas (... apie kuriuos rašoma šventųjų gyvenimuose). Tačiau kaip antraštinį kūrinio pavadinimą jį galima išskirti kabutėmis ir rašyti didžiąja raide (... apie kuriuos rašoma „Šventųjų gyvenimuose“). Dar plg. įrašą Konsultacijų banke http://www.vlkk.lt/konsultacijos/8655-tautine-tautiska-giesme.

[R44] Daiktavardis įsčios – įsidėmėtinos rašybos žodis (kaip ąžuolas, žąsis, ąsotis), jo šaknyje rašoma į nosinė (LKRS, § 10 (1), p. 18); prieš č dėl asimiliacijos pakitęs s (tariama š) rašomas morfologiškai (istoriškai šio žodžio rašyba siejama su priesaga -stja). Diktante pavartota kilmininko forma įsčių.

[R45] Priesaga -elėti, rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante – žvilgtelėti, dingtelėti.
Su ištiktuku žvilgt siejami veiksmažodžiai žvilgtelėti ir žvilgterėti variantiški, diktante su priesaga -telėti – žvilgtelėti. Su priesagomis -telėti, -terėti sudaryti veiksmažodžiai reiškia momentinį arba mažybinį veiksmą ar būseną. Dzūkams ir kai kuriems vidurio aukštaičiams būdingesnė priesaga -ter(ė)ti, rytų aukštaičiams -telėti, žemaičiams -tel(ė)ti, -terėti, vakarų aukštaičiams -tel(ė)ti (žr. „Lietuvių kalbos gramatiką“, t. 2, Vilnius, 1971, p. 259–260.)

[R46] Dalelytė gi rašoma kartu su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais (LKRS, § 67, p. 40), diktante – irgi.

[R47] Daiktavardžių priesagos -yklė, -ystė, -ybė, veiksmažodžių bendraties priesaga -yti rašomos su y (LKRS, § 40, p. 31), diktante – taisyklės, paikysčių, nedorybių; nepražudyta (: nepražudyti), pamatytum (: pamatyti), išprašytas (: išprašyti), sudaryta (: sudaryti), prašyti.

[R48] Prielinksnio palei gale rašoma ei (LKRS, § 30 (1b), p. 26).

[R49] Antrosios linksniuotės būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnė -ūs (LKRS, § 27, p. 25), diktante – brangūs.

[R50] Priesagos -ija, -ijo rašomos su i (LKRS, § 41, p. 31), diktante – čiustijo (bet čiustyti). Veiksmažodis čiustyti vartojamas reikšme „valyti, šveisti, dailinti, puošti“ (žr. DLKŽ).

[R51] Prieveiksmių priesaga -yn rašoma su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – žemyn.

[R52] Daiktavardiniai prieveiksmiai, kilę iš daiktavardžių, turinčių priešdėlį ne-, rašomi kartu su neiginiu (LKRS, § 89, p. 45), diktante – nežinia.

[R53] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28), diktante – įtarti, įvykę.

[R54] Nosinė raidė rašoma veiksmažodžio gesti esamojo laiko formos šaknyje ir išvestinėse formose, padarytose iš esamojo laiko kamieno, pvz.: gęsta, gęstantis, gęstant (LKRS, § 10 (2), p. 18, 19). Diktante pavartota priešdėlinė šio veiksmažodžio būtojo kartinio laiko forma užgeso rašoma be nosinės.

[R55] Pabrėžiamoji dalelytė tik visada rašoma atskirai nuo žodžių, prie kurių šliejasi (LKRS, § 68, p. 41), diktante – kur tik [nori].

[R56] Nuo aukštesniojo laipsnio būdvardžių, kuriais pasakomas prieštaraujamasis lyginimas, neiginys ne rašomas skyrium („Lietuvių kalbos žinynas“, Kaunas, 1998, p. 328), diktante – ne mažesnė [paslaptis]. Kai priešprieša sakinyje nėra išreikšta, neiginys su būdvardžiu gali būti rašomas ir kartu (LKRS, § 75, p. 43) – nemažesnė. Diktante klaida nelaikytinas nė vienas rašybos variantas.

[R57] Suprieveiksmėjusiose prielinksninėse konstrukcijose, kaip ir paprastose, prielinksniai rašomi atskirai nuo pilnų linksnių formų (LKRS, § 112, p. 51), diktante – dėl to (įvardis tas, to, tam... šiame junginyje turi gan aiškią savo reikšmę, o  sutrauktiniame todėl (iš to dėlei) jo reikšmė jau nublukusi – rašoma vienu žodžiu). 

VLKK.lt