Spausdinti
, konkursai , rašyba

   Skelbiamas 2020 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo diktanto tekstas su rašybos ypatumų paaiškinimais. Teksto autorė – Birutė Jonuškaitė. (Skyrybos ypatumai aiškinami gretimame pranešime, originalus tekstas svetainėje Diktantas.lt.)

2020 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo
DIKTANTAS

 

Birutė Jonuškaitė

Milinė [R1]

   Angelas sklandė virš žemės [R2] dieną naktį [R3] ir vis labiau [R4, R5] nerimavo [R6]: kur ta gatvė? Kur tas jam nurodytas [R7] namas? Teprisiminė [R8], kad reikia [R9] ieškoti [R10] milinės ir kryžių [R11]. Pastaraisiais [R12] nusėta visa planeta. Tai kuriame [R12] mieste [R13] dairytis [R7]? Visi jie – kaip žaižaruojantys [R9] žvaigždžių [R11] spiečiai [R12], kupini nuobodžiaujančių [R9, R11, R14], bet apie nemirtingumą [R3, R15] svajojančių [R9, R11] būtybių [R7, R11, R16]. Nuo jų [R11] nuolatinio bruzdėjimo [R17] pavargo akys, nuo plasnojimo [R17] virš gaudžiančių [R9, R11], dūmais užsiklojusių [R18] kapiliarų [R11, R19] ėmė švokšti [R20] krūtinė [R17]. Negi [R21] teks grįžti [R22, R23] suskliaudus [R14, R20] sparnus ir prisipažinti: pamiršau adresą [R3]. Žinojo, antrąkart [R24] jo neišgirs [R18]. Juk pasaulio audinio ilgį ir plotį [R3], raštų [R11] spalvas ir formas žino tik pats [R25] Kūrėjas [R16, R26]. Šaudyklė Jo [R26] rankose [R13] be paliovos nardo pirmyn [R27] atgal, o ataudus* prie prieaudo* primušdamas [R23] skietas* ritmingai dunksi [R20] dieną naktį [R3]. Be jokių klaidų [R11].
   Švito. Ažūrinės speigo adatėlės [R28] smigo į [R29] medžių [R11] šakas, stingdė jų [R11] syvus, bet nuo skausmo trūkčiojo [R30] tik moters kūnas. Šerkšno ji nematė [R6], tačiau jautė [R31], kaip gyslose [R13] kraujas [R12] spragsėdamas [R23] virsta ledo kristalėliais [R12, R28]. Jos plaukai tarsi jūržolės [R32] plaikstėsi [R20] ant pagalvės. Kodėl mūsų [R11] vaikelis [R33] nenori [R6] ateiti? – dejavo [R34] ji, o gal tik bandė raminti save [R35], kad dabartis tėra [R36] iliuzija [R12, R16] tarp jau regėtos gyvenimo nuotraukos ir tos, dar neišryškintos [R37]. Vyras kramtė lūpas ir rijo [R38] ne tik [R39] krauju atmieštas [R20] seiles [R40], bet ir savo baimę [R3, R40], ir neviltį [R3], ir kylantį pyktį [R3]. Dar vis [R4] stengėsi palaikyti moters sprendimą [R3] – laukti, bet laukimas jau tapo milžinišku rūko debesiu, o juodu [R41] su žmona – veik [R42] nematomi [R37] plūdurėliai [R12, R16, R28] jame [R12, R13]. Kas juos gali pastebėti?
   Ateitis nepažini [R37]. Reikia [R9] ją [R3] kurti. Reikia [R9] šauktis pagalbos.
   Saulei [R40] lyžtelėjus [R23] Šventųjų Jonų [R11, R43, R44] bažnyčios bokštą [R3], sugaudė varpai. Siela šoktelėjo [R45] iš džiaugsmo [R14, R23] Angelo [R26] glėbyje [R13, R16]. Taip, tai čia [R46]! Ten, ant kalno – trys balti kryžiai [R12]! Kaipmat [R24] atmintis grąžino [R22] ir kitas nuorodas: Užupio [R47] gatvė, penktas numeris, ant sienos kabo milinė...
   Angelas nusklendė žemyn [R27], praskyręs [R48] rūką [R3] įleido [R49] sielą [R3] vidun: eik, šį kartą [R3] tau bus lemta ilgiau [R5] Žemėje [R2, R13] užtrukti [R18] – kol pastatysi šventovę [R3, R26, R40].
   Aukštai tuopoje [R13] po amalu snūduriuojančią [R9, R16, R50] varną [R3] pažadino kūdikio [R16] verksmas. Jis sklido iš namo, ties kuriuo talentingas architektas Antanas Vivulskis [R51], prieš šimtą [R3] vienus metus stojęs [R48] savanoriu ginti šio miesto, atidavė savo milinę [R3, R40] kitam stirstančiam [R9, R12] sargybiniui, o pats [R25] persišaldė ir mirė nuo ūmaus [R16] plaučių [R11] uždegimo.
   Varna įsiklausė [R49]. Štai ir sulaukėm. Sveikas sugrįžęs [R22, R48] namo, berniuk! Karktelėjo [R45] ir patenkinta nužvelgė po šarmos nėriniais [R12, R16] bundantį miestą [R3].

__________________


*Retesnių žodžių reikšmių paaiškinimai (plačiau žr. LKŽ ir DLKŽ, „Visuotinę lietuvių enciklopediją“):
ataudai „siūlai, kuriais ataudžiama, audmenys“;
prieaudas „linija audimo staklėse tarp metmenų siūlų ir audinio ties paskutiniu įaustu ataudu“;
skietas „audžiamųjų staklių prietaisas, į kurį suveriami metmenys ir kuriuo sumušami ataudai“.

 

RAŠYBOS PAAIŠKINIMAI

[R1] Žodyje milinė rašomos dvi trumposios i: milinė (<mil-as + priesaga -inė). Milinė – „milo paltas“ (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – DLKŽ).
[R2] Astronominiai vardai rašomi didžiąja raide (žr. „Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą“, Vilnius, 1992 (toliau – LKRS), § 153, p. 62, 63), diktante – Žemėje. Tačiau kai žodis žemė vartojamas ne kaip tikrinis dangaus kūno vardas, jis rašomas mažąja raide, diktante – kilmininko forma žemės.
[R3] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: dieną naktį, nemirtingumą, adresą, ilgį ir plotį, baimę, neviltį, kylantį pyktį, sprendimą, , bokštą, rūką, sielą, šį kartą, šventovę, snūduriuojančią varną, šimtą, milinę, bundantį miestą.
[R4] Dalelytė vis rašoma atskirai nuo kitų žodžių (LKRS, § 65, p. 40). Diktante – nuo prieveiksmių labiau, dar: vis labiau, dar vis.
[R5] Prieveiksmių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio priesagos rašomos su -ia (LKRS, § 39, p. 30). Diktante: labiau, ilgiau.
[R6] Kai sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (LKRS, § 73, p. 43), diktante – nerimavo, nematė, nenori.
[R7] Priesagos -yti, -ybė rašomos su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – nurodytas, dairytis, būtybių.
[R8] Dalelytė te su veiksmažodžiais rašoma kartu (LKRS, § 109, p. 50). Diktante – teprisiminė.
[R9] Veiksmažodžių asmenuojamųjų formų galūnėse, esančiose po kamieno minkštųjų priebalsių, taip pat iš jų padarytose formose rašoma -(i)a (LKRS, § 29, p. 26), diktante – reikia, žaižaruojantys (plg. žaižaruoja), nuobodžiaujančių (plg. nuobodžiauja), svajojančių (plg. svajoja), gaudžiančių (plg. gaudžia), snūduriuojančią (plg. snūduriuoja), stirstančiam (plg. stirsta).
[R10] Priebalsė j iš tradicijos nerašoma lietuviškų žodžių šaknies pradžioje, nors priebalsis j tariamas (LKRS, § 22, p. 22), diktante – ieškoti.
[R11] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra -(i)ų (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: kryžių, žvaigždžių, nuobodžiaujančių, svajojančių būtybių, , gaudžiančių, užsiklojusių kapiliarų, raštų, jokių klaidų, medžių, mūsų, Šventųjų Jonų, plaučių.
[R12] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma (i)a, kai nė vienas žodžio linksnis neturi galūnėje ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – pastaraisiais, kuriame, spiečiai, kraujas, kristalėliais, iliuzija, plūdurėliai, jame, kryžiai, stirstančiam, nėriniais.
[R13] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų gale rašoma e (LKRS, § 30, p. 26), diktante: kuriame mieste, rankose, gyslose, jame, glėbyje, Žemėje, tuopoje.
[R14] Dvibalsio eu lietuviškų žodžių šaknyje nebūna, visada rašoma iau (LKRS, §6, p. 16), diktante: nuobodžiaujančių, suskliaudus, džiaugsmo.
[R15] Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, kai sudaro su jais kitos, paprastai priešingos, reikšmės linksniuojamą žodį (LKRS, § 77, p. 44), diktante – nemirtingumą.
[R16] Balsiai žodžių šaknyje paprastai rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12), diktante – būtybių, krūtinė, Kūrėjas, iliuzija, plūdurėliai, glėbyje, snūduriuojančią, kūdikio, ūmaus, nėriniais.
[R17] Priesagos -imas, -inė rašomos su i (LKRS, § 40, p. 30), diktante – bruzdėjimo, plasnojimo, krūtinė.
[R18] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis (LKRS, § 33, p. 27). Diktante – užsiklojusių ( + si + kloti), neišgirs (ne + + girsti), užtrukti ( + trukti).
[R19] Žodžio kapiliarai [lot. capillaris] šaknyje rašoma ia. (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“, Vilnius, 2013, p. 390). Diktante – kilmininko forma kapiliarų.
[R20] Priebalsiai žodžių šaknyje rašomi taip, kaip tariami. Pagal tarimą rašomi ir keli greta einantys priebalsiai (LKRS, § 13, p. 19). Diktante – dunksi, plaikstėsi.
Yra paralelių šaknų su panašios artikuliacijos, bet nevienodo skardumo priebalsiais (LKRS, § 14, p. 19). Diktante pavartoto veiksmažodžio švokšti šaknyje rašomi duslieji priebalsiai k ir š. (plg. veiksmažodį švogžti su skardžiaisiais priebalsiais g ir ž, žr. „Lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – LKŽ).
Iš veiksmažodžio suskliausti padaryta padalyvio forma diktante rašoma su dsuskliaudus (skliausti, skliaudžia, skliaudė), tačiau vartosenoje dažnesnė forma su tskliausti, skliaučia, skliautė. Žr. DLKŽ, LKŽ.
Diktante pavartota iš veiksmažodžio su dusliaisiais priebalsiais miešti, miešia, miešė sudaryta forma atmieštas (plg. veiksmažodį su skardžiuoju priebalsiu žmiežti, miežia, miežė, žr. LKŽ).
[R21] Dalelytė gi su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais rašoma kartu (LKRS, § 67, p. 40), diktante – negi.
[R22] Nosinė balsė rašoma žodžių šaknyse prieš s, š, ž, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 25), diktante: grįžti, sugrįžęs (plg. grąža), grąžino (plg. grįžti).
[R23] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai; pučiamieji s, z prieš č), LKRS, § 18 (a, b), p. 20). Diktante:
grįžti (<grįžo),
primušdamas (<primušė),
spragsėdamas (<spraga),
lyžtelėjus (<laižyti),
džiaugsmo (<džiaugėsi).
[R24] Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, rašomi vienu žodžiu (LKRS, § 58, p. 37), diktante – antrąkart (<antrą + kartą), kaipmat (<kaip + matai).
[R25] Rašoma pats, nors šaknies galo t ir galūninio s samplaika tariama kaip c (LKRS, § 16, p. 20).
[R26] Dievų, religinių asmenų vardai ir pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 149, p. 61). Stilistiniais sumetimais didžiąja raide gali būti rašomi ir kiti pavadinimai, pakeičiantys šiuos žodžius ir įvardijantys Dievą (autorė diktante didžiąja raide rašo žodžius Kūrėjas, Jis, Angelas; vartojamos vardininko ir kilmininko formos Kūrėjas, Jo, Angelo). Žodis šventovė autorės parašytas mažąja raide (diktante – galininko forma šventovę), tačiau stilistiniais sumetimais galima rašyti ir didžiąja.
[R27] Prieveiksmių priesaga -yn rašoma su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – pirmyn, žemyn.
[R28] Prie daugiaskiemenių daiktavardžių dedamos mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė (LKRS, § 38, p. 30), diktante – adatėlės (<a-da-ta), kristalėliais (<kris-ta-las), plūdurėliai (<plū-du-ras).
[R29] Prielinksnyje į rašoma nosinė balsė (LKRS, § 11, p. 19).
[R30] Ilgieji ir trumpieji balsiai kaitaliojasi bendrašakniuose ištiktukuose ir iš jų išvestuose veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą (LKRS, § 2 (2), p. 13), diktante pavartota veiksmažodžio trūkčioti būtojo kartinio laiko forma trūkčiojo (plg. trukčiojo; dar plg. ištiktukus trukt ir trūkt).
[R31] Žodžių šaknyje po j paprastai rašoma balsė a (LKRS, § 7, p. 16), diktante – jautė.
[R32] Sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenys lengvai suvokiami, dažniausiai rašomi morfologiškai. Dėmenų sandūroje paprastai rašomi visi susidūrę priebalsiai ar balsiai nepaisant jų tarimo (LKRS, § 48, p. 35), diktante – jūržolės (<jūros + žolė).
[R33] Prie dviskiemenių daiktavardžių dedamos mažybinės priesagos -elis, -elė (LKRS, § 38, p. 30), diktante – vaikelis (<vai-kas).
[R34] Po joto rašoma a priesagoje -avo (LKRS, § 39, p. 30), diktante – dejavo.
[R35] Nosinės balsės nerašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio galininkuose mane, tave, save (LKRS, § 24 (1 išimtis), p. 23), diktante – tave.
[R36] Kai kuriais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja ir rašoma viena raidė (LKRS, § 32, p. 27), diktante – tėra (<te + yra).
[R37] Neiginys ne su būdvardžiais ir dalyviais paprastai rašomas kartu (LKRS, § 72, 75, p. 43), diktante – neišryškintos, nematomi, nepažini.
[R38] Ilgieji ir trumpieji balsiai kaitaliojasi to paties veiksmažodžio formų šaknyse (LKRS, § 2 (1), p. 12), diktante – rijo (bet ryti, ryja).
[R39] Dalelytė ne paprastai rašoma atskirai nuo kitų dalelyčių (LKRS, § 96, p. 46), diktante – ne tik.
[R40] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma e (ę), kai jų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – seiles (plg. seilė), baimę (plg. baimė), saulei (plg. saulė), šventovę (plg. šventovė), milinę (plg. milinė).
[R41] Įvardžių dviskaitos formos, sudarytos iš įvardinio dėmens ir skaitvardžio du, dvi, rašomos vienu žodžiu (LKRS, § 60, p. 38), diktante – juodu.
[R42] Diktante pavartotas prieveiksmis veik „beveik, mažne“, žr. DLKŽ.
[R43] Bažnyčių pavadinimai pradedami didžiąja raide, didžiąja raide rašomas ir į pavadinimą įeinantis šventojo vardas (LKRS, § 166 a, 145, p. 68, 60), diktante – Šventųjų Jonų bažnyčios.
[R44] Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių daugiskaitos kilmininko dviejuose paskutiniuose skiemenyse rašomos nosinės balsės (LKRS, § 24 (3), p. 23), diktante – Šventųjų.
[R45] Priesaga -(t)elėti rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante – šoktelėjo, karktelėjo.
[R46] Kai kurių prieveiksmių ir nekaitomų žodžių gale rašoma -ia (LKRS, § 30 (2b), p. 26). Diktante – čia.
[R47] Gatvių pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 154, p. 63), diktante – Užupio gatvė.
[R48] Vyriškosios giminės veikiamųjų dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse rašoma nosinė balsė (LKRS, § 24 (2), p. 23), diktante – praskyręs, stojęs, sugrįžęs.
[R49] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28), diktante – įleido, įsiklausė.
[R50] Priesaga -uriuoti rašoma su u (LKRS, § 42, p. 31), diktante – snūduriuojančią.
[R51] Žmonių vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide (LKRS, § 145, p. 60), diktante – Antanas Vivulskis.

 

                                                                                                                                                                                                                          VLKK.lt