Skelbiamas 2020 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo diktanto tekstas su rašybos ypatumų paaiškinimais. Teksto autorė – Birutė Jonuškaitė. (Skyrybos ypatumai aiškinami gretimame pranešime, originalus tekstas svetainėje Diktantas.lt.)
2020 m. Nacionalinio diktanto konkurso I turo
DIKTANTAS
Birutė Jonuškaitė
Milinė [R1]
Angelas sklandė virš žemės [R2] dieną naktį [R3] ir vis labiau [R4, R5] nerimavo [R6]: kur ta gatvė? Kur tas jam nurodytas [R7] namas? Teprisiminė [R8], kad reikia [R9] ieškoti [R10] milinės ir kryžių [R11]. Pastaraisiais [R12] nusėta visa planeta. Tai kuriame [R12] mieste [R13] dairytis [R7]? Visi jie – kaip žaižaruojantys [R9] žvaigždžių [R11] spiečiai [R12], kupini nuobodžiaujančių [R9, R11, R14], bet apie nemirtingumą [R3, R15] svajojančių [R9, R11] būtybių [R7, R11, R16]. Nuo jų [R11] nuolatinio bruzdėjimo [R17] pavargo akys, nuo plasnojimo [R17] virš gaudžiančių [R9, R11], dūmais užsiklojusių [R18] kapiliarų [R11, R19] ėmė švokšti [R20] krūtinė [R17]. Negi [R21] teks grįžti [R22, R23] suskliaudus [R14, R20] sparnus ir prisipažinti: pamiršau adresą [R3]. Žinojo, antrąkart [R24] jo neišgirs [R18]. Juk pasaulio audinio ilgį ir plotį [R3], raštų [R11] spalvas ir formas žino tik pats [R25] Kūrėjas [R16, R26]. Šaudyklė Jo [R26] rankose [R13] be paliovos nardo pirmyn [R27] atgal, o ataudus* prie prieaudo* primušdamas [R23] skietas* ritmingai dunksi [R20] dieną naktį [R3]. Be jokių klaidų [R11].
Švito. Ažūrinės speigo adatėlės [R28] smigo į [R29] medžių [R11] šakas, stingdė jų [R11] syvus, bet nuo skausmo trūkčiojo [R30] tik moters kūnas. Šerkšno ji nematė [R6], tačiau jautė [R31], kaip gyslose [R13] kraujas [R12] spragsėdamas [R23] virsta ledo kristalėliais [R12, R28]. Jos plaukai tarsi jūržolės [R32] plaikstėsi [R20] ant pagalvės. Kodėl mūsų [R11] vaikelis [R33] nenori [R6] ateiti? – dejavo [R34] ji, o gal tik bandė raminti save [R35], kad dabartis tėra [R36] iliuzija [R12, R16] tarp jau regėtos gyvenimo nuotraukos ir tos, dar neišryškintos [R37]. Vyras kramtė lūpas ir rijo [R38] ne tik [R39] krauju atmieštas [R20] seiles [R40], bet ir savo baimę [R3, R40], ir neviltį [R3], ir kylantį pyktį [R3]. Dar vis [R4] stengėsi palaikyti moters sprendimą [R3] – laukti, bet laukimas jau tapo milžinišku rūko debesiu, o juodu [R41] su žmona – veik [R42] nematomi [R37] plūdurėliai [R12, R16, R28] jame [R12, R13]. Kas juos gali pastebėti?
Ateitis nepažini [R37]. Reikia [R9] ją [R3] kurti. Reikia [R9] šauktis pagalbos.
Saulei [R40] lyžtelėjus [R23] Šventųjų Jonų [R11, R43, R44] bažnyčios bokštą [R3], sugaudė varpai. Siela šoktelėjo [R45] iš džiaugsmo [R14, R23] Angelo [R26] glėbyje [R13, R16]. Taip, tai čia [R46]! Ten, ant kalno – trys balti kryžiai [R12]! Kaipmat [R24] atmintis grąžino [R22] ir kitas nuorodas: Užupio [R47] gatvė, penktas numeris, ant sienos kabo milinė...
Angelas nusklendė žemyn [R27], praskyręs [R48] rūką [R3] įleido [R49] sielą [R3] vidun: eik, šį kartą [R3] tau bus lemta ilgiau [R5] Žemėje [R2, R13] užtrukti [R18] – kol pastatysi šventovę [R3, R26, R40].
Aukštai tuopoje [R13] po amalu snūduriuojančią [R9, R16, R50] varną [R3] pažadino kūdikio [R16] verksmas. Jis sklido iš namo, ties kuriuo talentingas architektas Antanas Vivulskis [R51], prieš šimtą [R3] vienus metus stojęs [R48] savanoriu ginti šio miesto, atidavė savo milinę [R3, R40] kitam stirstančiam [R9, R12] sargybiniui, o pats [R25] persišaldė ir mirė nuo ūmaus [R16] plaučių [R11] uždegimo.
Varna įsiklausė [R49]. Štai ir sulaukėm. Sveikas sugrįžęs [R22, R48] namo, berniuk! Karktelėjo [R45] ir patenkinta nužvelgė po šarmos nėriniais [R12, R16] bundantį miestą [R3].
__________________
*Retesnių žodžių reikšmių paaiškinimai (plačiau žr. LKŽ ir DLKŽ, „Visuotinę lietuvių enciklopediją“):
ataudai „siūlai, kuriais ataudžiama, audmenys“;
prieaudas „linija audimo staklėse tarp metmenų siūlų ir audinio ties paskutiniu įaustu ataudu“;
skietas „audžiamųjų staklių prietaisas, į kurį suveriami metmenys ir kuriuo sumušami ataudai“.
RAŠYBOS PAAIŠKINIMAI
[R1] Žodyje milinė rašomos dvi trumposios i: milinė (<mil-as + priesaga -inė). Milinė – „milo paltas“ (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – DLKŽ).
[R2] Astronominiai vardai rašomi didžiąja raide (žr. „Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą“, Vilnius, 1992 (toliau – LKRS), § 153, p. 62, 63), diktante – Žemėje. Tačiau kai žodis žemė vartojamas ne kaip tikrinis dangaus kūno vardas, jis rašomas mažąja raide, diktante – kilmininko forma žemės.
[R3] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: dieną naktį, nemirtingumą, adresą, ilgį ir plotį, baimę, neviltį, kylantį pyktį, sprendimą, ją, bokštą, rūką, sielą, šį kartą, šventovę, snūduriuojančią varną, šimtą, milinę, bundantį miestą.
[R4] Dalelytė vis rašoma atskirai nuo kitų žodžių (LKRS, § 65, p. 40). Diktante – nuo prieveiksmių labiau, dar: vis labiau, dar vis.
[R5] Prieveiksmių aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio priesagos rašomos su -ia (LKRS, § 39, p. 30). Diktante: labiau, ilgiau.
[R6] Kai sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (LKRS, § 73, p. 43), diktante – nerimavo, nematė, nenori.
[R7] Priesagos -yti, -ybė rašomos su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – nurodytas, dairytis, būtybių.
[R8] Dalelytė te su veiksmažodžiais rašoma kartu (LKRS, § 109, p. 50). Diktante – teprisiminė.
[R9] Veiksmažodžių asmenuojamųjų formų galūnėse, esančiose po kamieno minkštųjų priebalsių, taip pat iš jų padarytose formose rašoma -(i)a (LKRS, § 29, p. 26), diktante – reikia, žaižaruojantys (plg. žaižaruoja), nuobodžiaujančių (plg. nuobodžiauja), svajojančių (plg. svajoja), gaudžiančių (plg. gaudžia), snūduriuojančią (plg. snūduriuoja), stirstančiam (plg. stirsta).
[R10] Priebalsė j iš tradicijos nerašoma lietuviškų žodžių šaknies pradžioje, nors priebalsis j tariamas (LKRS, § 22, p. 22), diktante – ieškoti.
[R11] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra -(i)ų (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: kryžių, žvaigždžių, nuobodžiaujančių, svajojančių būtybių, jų, gaudžiančių, užsiklojusių kapiliarų, raštų, jokių klaidų, medžių, mūsų, Šventųjų Jonų, plaučių.
[R12] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma (i)a, kai nė vienas žodžio linksnis neturi galūnėje ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – pastaraisiais, kuriame, spiečiai, kraujas, kristalėliais, iliuzija, plūdurėliai, jame, kryžiai, stirstančiam, nėriniais.
[R13] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų gale rašoma e (LKRS, § 30, p. 26), diktante: kuriame mieste, rankose, gyslose, jame, glėbyje, Žemėje, tuopoje.
[R14] Dvibalsio eu lietuviškų žodžių šaknyje nebūna, visada rašoma iau (LKRS, §6, p. 16), diktante: nuobodžiaujančių, suskliaudus, džiaugsmo.
[R15] Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais, kai sudaro su jais kitos, paprastai priešingos, reikšmės linksniuojamą žodį (LKRS, § 77, p. 44), diktante – nemirtingumą.
[R16] Balsiai žodžių šaknyje paprastai rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12), diktante – būtybių, krūtinė, Kūrėjas, iliuzija, plūdurėliai, glėbyje, snūduriuojančią, kūdikio, ūmaus, nėriniais.
[R17] Priesagos -imas, -inė rašomos su i (LKRS, § 40, p. 30), diktante – bruzdėjimo, plasnojimo, krūtinė.
[R18] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis (LKRS, § 33, p. 27). Diktante – užsiklojusių (už + si + kloti), neišgirs (ne + iš + girsti), užtrukti (už + trukti).
[R19] Žodžio kapiliarai [lot. capillaris] šaknyje rašoma ia. (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“, Vilnius, 2013, p. 390). Diktante – kilmininko forma kapiliarų.
[R20] Priebalsiai žodžių šaknyje rašomi taip, kaip tariami. Pagal tarimą rašomi ir keli greta einantys priebalsiai (LKRS, § 13, p. 19). Diktante – dunksi, plaikstėsi.
Yra paralelių šaknų su panašios artikuliacijos, bet nevienodo skardumo priebalsiais (LKRS, § 14, p. 19). Diktante pavartoto veiksmažodžio švokšti šaknyje rašomi duslieji priebalsiai k ir š. (plg. veiksmažodį švogžti su skardžiaisiais priebalsiais g ir ž, žr. „Lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – LKŽ).
Iš veiksmažodžio suskliausti padaryta padalyvio forma diktante rašoma su d – suskliaudus (skliausti, skliaudžia, skliaudė), tačiau vartosenoje dažnesnė forma su t – skliausti, skliaučia, skliautė. Žr. DLKŽ, LKŽ.
Diktante pavartota iš veiksmažodžio su dusliaisiais priebalsiais miešti, miešia, miešė sudaryta forma atmieštas (plg. veiksmažodį su skardžiuoju priebalsiu ž – miežti, miežia, miežė, žr. LKŽ).
[R21] Dalelytė gi su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais rašoma kartu (LKRS, § 67, p. 40), diktante – negi.
[R22] Nosinė balsė rašoma žodžių šaknyse prieš s, š, ž, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 25), diktante: grįžti, sugrįžęs (plg. grąža), grąžino (plg. grįžti).
[R23] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai; pučiamieji s, z prieš č), LKRS, § 18 (a, b), p. 20). Diktante:
grįžti (<grįžo),
primušdamas (<primušė),
spragsėdamas (<spraga),
lyžtelėjus (<laižyti),
džiaugsmo (<džiaugėsi).
[R24] Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, rašomi vienu žodžiu (LKRS, § 58, p. 37), diktante – antrąkart (<antrą + kartą), kaipmat (<kaip + matai).
[R25] Rašoma pats, nors šaknies galo t ir galūninio s samplaika tariama kaip c (LKRS, § 16, p. 20).
[R26] Dievų, religinių asmenų vardai ir pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 149, p. 61). Stilistiniais sumetimais didžiąja raide gali būti rašomi ir kiti pavadinimai, pakeičiantys šiuos žodžius ir įvardijantys Dievą (autorė diktante didžiąja raide rašo žodžius Kūrėjas, Jis, Angelas; vartojamos vardininko ir kilmininko formos Kūrėjas, Jo, Angelo). Žodis šventovė autorės parašytas mažąja raide (diktante – galininko forma šventovę), tačiau stilistiniais sumetimais galima rašyti ir didžiąja.
[R27] Prieveiksmių priesaga -yn rašoma su y (LKRS, § 40, p. 30), diktante – pirmyn, žemyn.
[R28] Prie daugiaskiemenių daiktavardžių dedamos mažybinės priesagos -ėlis, -ėlė (LKRS, § 38, p. 30), diktante – adatėlės (<a-da-ta), kristalėliais (<kris-ta-las), plūdurėliai (<plū-du-ras).
[R29] Prielinksnyje į rašoma nosinė balsė (LKRS, § 11, p. 19).
[R30] Ilgieji ir trumpieji balsiai kaitaliojasi bendrašakniuose ištiktukuose ir iš jų išvestuose veiksmažodžiuose, žyminčiuose silpnesnį ir stipresnį veiksmą (LKRS, § 2 (2), p. 13), diktante pavartota veiksmažodžio trūkčioti būtojo kartinio laiko forma trūkčiojo (plg. trukčiojo; dar plg. ištiktukus trukt ir trūkt).
[R31] Žodžių šaknyje po j paprastai rašoma balsė a (LKRS, § 7, p. 16), diktante – jautė.
[R32] Sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenys lengvai suvokiami, dažniausiai rašomi morfologiškai. Dėmenų sandūroje paprastai rašomi visi susidūrę priebalsiai ar balsiai nepaisant jų tarimo (LKRS, § 48, p. 35), diktante – jūržolės (<jūros + žolė).
[R33] Prie dviskiemenių daiktavardžių dedamos mažybinės priesagos -elis, -elė (LKRS, § 38, p. 30), diktante – vaikelis (<vai-kas).
[R34] Po joto rašoma a priesagoje -avo (LKRS, § 39, p. 30), diktante – dejavo.
[R35] Nosinės balsės nerašomos asmeninių įvardžių aš, tu ir sangrąžinio įvardžio galininkuose mane, tave, save (LKRS, § 24 (1 išimtis), p. 23), diktante – tave.
[R36] Kai kuriais atvejais priešdėlio ir šaknies balsiai tariant susilieja ir rašoma viena raidė (LKRS, § 32, p. 27), diktante – tėra (<te + yra).
[R37] Neiginys ne su būdvardžiais ir dalyviais paprastai rašomas kartu (LKRS, § 72, 75, p. 43), diktante – neišryškintos, nematomi, nepažini.
[R38] Ilgieji ir trumpieji balsiai kaitaliojasi to paties veiksmažodžio formų šaknyse (LKRS, § 2 (1), p. 12), diktante – rijo (bet ryti, ryja).
[R39] Dalelytė ne paprastai rašoma atskirai nuo kitų dalelyčių (LKRS, § 96, p. 46), diktante – ne tik.
[R40] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma e (ę), kai jų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – seiles (plg. seilė), baimę (plg. baimė), saulei (plg. saulė), šventovę (plg. šventovė), milinę (plg. milinė).
[R41] Įvardžių dviskaitos formos, sudarytos iš įvardinio dėmens ir skaitvardžio du, dvi, rašomos vienu žodžiu (LKRS, § 60, p. 38), diktante – juodu.
[R42] Diktante pavartotas prieveiksmis veik „beveik, mažne“, žr. DLKŽ.
[R43] Bažnyčių pavadinimai pradedami didžiąja raide, didžiąja raide rašomas ir į pavadinimą įeinantis šventojo vardas (LKRS, § 166 a, 145, p. 68, 60), diktante – Šventųjų Jonų bažnyčios.
[R44] Vyriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių daugiskaitos kilmininko dviejuose paskutiniuose skiemenyse rašomos nosinės balsės (LKRS, § 24 (3), p. 23), diktante – Šventųjų.
[R45] Priesaga -(t)elėti rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante – šoktelėjo, karktelėjo.
[R46] Kai kurių prieveiksmių ir nekaitomų žodžių gale rašoma -ia (LKRS, § 30 (2b), p. 26). Diktante – čia.
[R47] Gatvių pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 154, p. 63), diktante – Užupio gatvė.
[R48] Vyriškosios giminės veikiamųjų dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse rašoma nosinė balsė (LKRS, § 24 (2), p. 23), diktante – praskyręs, stojęs, sugrįžęs.
[R49] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28), diktante – įleido, įsiklausė.
[R50] Priesaga -uriuoti rašoma su u (LKRS, § 42, p. 31), diktante – snūduriuojančią.
[R51] Žmonių vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide (LKRS, § 145, p. 60), diktante – Antanas Vivulskis.
VLKK.lt