Skelbiamas 2018 m. Nacionalinio diktanto konkurso II turo diktanto tekstas su rašybos ypatumų paaiškinimais. Teksto autorius – Donaldas Kajokas. (Skyrybos ypatumai aiškinami gretimame pranešime.)
Tekste paaiškinimai pažymėti raide R laužtiniuose skliaustuose ir sunumeruoti. Santrumpos aktyvios – pakanka kurią nors spustelėti ir būsite nukreipti į konkretų paaiškinimą, kurie eilės tvarka pateikti žemiau.
Skyrybos ypatumai paaiškinti gretimoje naujienoje, žr. čia.
2018 m. Nacionalinio diktanto konkurso II turo
DIKTANTAS
Donaldas Kajokas
Grok, Jurgi [R1], grok...
Pačiame [R2, R3] ežero viduryje [R3] – bemaž [R4] tikslaus ovalo formos sala. Šiaurinėje [R3] jos pakrantėje [R3], užsimaukšlinęs [R5, R6] neperšlampamo [R7] apsiausto [R8] gobtuvą [R9, R10] ant galvos, stovi vyras. Prie kojų [R11] tupi lūšis [R12]. Sakytum, katė. Tik didesnė [R13], aštresnėmis [R13] ausimis, kurios prie pat [R14] viršūnėlių [R11, R12, R15] neregima [R7] virvute [R16] persmaugtos [R10] tartum kaspinai.
Vakarėja [R17].
Čia pat [R14, R18] ir balandžio vidurys. O žiema pasitaikė graži, gėda skųstis [R19]. Nuo vėpūtinių [R11, R20] banguojanti [R17] pamiškė, storai apsnigtas [R10] ežeras jau prieš Kalėdas [R21] buvo įgavę [R6, R22] breigeliško [R23] vaiskumo. Sniegas švarus, baltut baltutėlis [R24], dešimties laipsnių [R11] šaltukas, oras bevėjis, beveik paliečiamas [R17], skambantis. Vakarop [R25], kai imdavo snyguriuoti [R26], o anąžiem [R27] dažniausiai [R28] pasnigdavo tik vakarais ir naktimis, skambesio tonacija pakisdavo [R10], suminkštėdavo, bet virpesys [R29] vis tiek [R30] likdavo [R10] toks pat [R14] švarus ir pradmeniškai tyras.
Už vyro nugaros girdėti košiantis [R17] garsas – monotoniškas vėjagaudės [R31] ošesys [R29]. Pailga juodo audeklo kišenėlė [R15], pririšta prie metrinio stiebo, įsmeigto [R10, R22] šalia [R18] skystai rūkstančio trobos kamino.
Žmogus apsisuka, kilsteli žvilgsnį [R9, R10] į vėjagaudę [R9, R29] – pučia [R17] iš šiaurės vakarų [R11, R32], nuo miestelio. Trobos durys pietų [R11, R32] pusėje [R3], vadinasi, šilumos taip greitai neišpustys [R33].
Kiek pasimėgavęs [R6] keliais [R2] drėgno ir sūkuringo [R34] vėjo smūgiais [R2] į nugarą [R9], nulinguoja [R17] į malkinę [R9], susimeta ant rankos glėbuką [R9, R35] beržinių pliauskų [R8, R11].
– Šiąnakt [R27] nakvosi čia [R18], aštriadante [R1, R16, R31].
Antrąkart [R27] kartoti nereikia [R17], lūšis [R12] klusniai [R36] užšoka [R5] ant malkų [R11] rietuvės ir išsitiesia [R5, R17] kaip ilga – tarytum įprastame [R3, R22] savo guolyje [R3].
Grįžęs [R6, R37] trobon [R38], vyras įmeta [R22] dvi pliauskas [R8] į priblėsusią [R2, R9] krosnį [R9], apsiaustą [R8, R9] pakabina ant vinies, įkaltos [R22] durų [R11] kairėje [R3], kelissyk [R27] kosteli į petį [R9].
Ant stalo guli storas sąsiuvinis [R39] žaliais [R2] susigarankščiavusiais [R2, R40] viršeliais [R2]. Žmogus paima jį [R9], valandėlę [R9] laiko rankoje [R3], paskui [R41] praveria [R17] krosnies dureles [R16] ir ryžtingai [R10, R34] sviedžia [R17] į ugnį [R9]. Ničnieko [R24] neregintį [R7, R9] žvilgsnį [R9, R10] įremia [R17, R22] į liepsnos laižomus lapus ir pusbalsiu [R42] ištaria [R17]:
– Grok, Jurgi [R1], grok...
O tuo pat [R14] metu ištaiginguose [R3] sostinės rūmuose [R3] subtiliausiais [R28, R10] kvepalais išsikvepinusios [R43], pečius apnuoginusios damos ir frakuoti jų [R11] kavalieriai [R2], puošnios aukštuomenės ponios ir solidūs [R44] ponai sukritę [R6] į minkštasuolius [R31] išplėstomis akimis žvelgia [R17] į ryškų [R9] šviesos ratą [R9], kurio viduryje [R3] jaunas smuikininkas griežia [R17] nemirtingąją [R7, R45] Bacho [R1] „Čakoną“ [R9, R46]. Visų [R11] kaip vieno akys įbestos [R22] į liauną [R9] garbanotų plaukų [R11] smuiko virtuozą [R9, R47], jie klausosi nedrįsdami [R10, R33, R37] nė kvėptelti [R48].
Ilgai ilgai klausosi – taip ilgai, kaip tasai kosčiojantis [R10] vargeta [R49] žvelgia [R16] į savo krosnies liepsną [R9].
Bet ir auksu spindinčioje salėje [R3], ir čia [R18], paprastoje [R3] provincijos trobikėje [R3, R35], tvyro toks pat [R14] ilgesys [R29].
Visiškai toks pat [R14], lygut lygutėliai [R24, R36].
Toks, kokį [R9] sunkiausia [R28] pakelti.
Ir niekas nežino [R33] – kodėl [R50].
RAŠYBOS PAAIŠKINIMAI
[R1] Vardai ir pavardės rašomi didžiąja raide (žr. „Lietuvių kalbos rašybą ir skyrybą“, Vilnius, 1992 (toliau – LKRS), § 145, p. 60), diktante – vardo šauksmininkas Jurgi, vokiečių kompozitoriaus Bacho pavardės kilmininko forma.
Žodis aštriadantė (diktante – šauksmininko forma aštriadante) gali būti suprantamas kaip lūšies vardas, todėl jo rašyba didžiąja raide klaida nelaikytina (LKRS, § 151, p. 62).
[R2] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma -(i)a, kai nė vienas to žodžio linksnis neturi galūnėje -ė (LKRS, § 28, p. 25). Diktante: pačiame (dėl vietininko galūnės žr. R3), keliais, smūgiais, priblėsusią, žaliais susigarankščiavusiais viršeliais, kavalieriai.
[R3] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų gale rašoma e (LKRS, § 30, p. 26), diktante: pačiame, viduryje, šiaurinėje, pakrantėje, pusėje, įprastame, guolyje, kairėje, rankoje, ištaiginguose, rūmuose, viduryje, spindinčioje salėje, paprastoje, trobikėje.
[R4] Prielinksniai rašomi kartu su sutrumpėjusiomis linksnių formomis (LKRS, § 116, p. 52), diktante – bemaž (<be maža).
[R5] Susidūrusios priešdėlio ir šaknies priebalsės rašomos abi. Tas pats priešdėlis visais atvejais rašomas vienodai, nepaisant, kaip tariamas jo galinis priebalsis (LKRS, § 33, p. 27). Diktante: užsimaukšlinęs (už + si + maukšlinęs), užšoka (už + šoka), išsitiesia (iš + si + tiesia).
[R6] Visų laikų veikiamosios rūšies dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formos rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24 (2), p. 23). Diktante: užsimaukšlinęs, įgavę, pasimėgavęs, grįžęs, sukritę.
[R7] Neiginys ne su būdvardžiais ir dalyviais rašomas kartu, kai sudaro priešingos reikšmės žodį (LKRS, § 72, 75, p. 43), diktante – neperšlampamo, neregima, neregintį, nemirtingąją.
[R8] Dvibalsio eu lietuviškų žodžių šaknyje nebūna, rašoma iau (LKRS, § 6, p. 16), diktante – apsiausto, pliauskų, pliauskas.
[R9] Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininko galūnės rašomos su nosinėmis raidėmis (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: gobtuvą, žvilgsnį, vėjagaudę, nugarą, malkinę, glėbuką, priblėsusią krosnį, apsiaustą, petį, jį, valandėlę, ugnį, neregintį žvilgsnį, ryškų, ratą, „Čakoną“, liauną, virtuozą, liepsną, kokį.
[R10] Dėl asimiliacijos pakitę priebalsiai rašomi morfologiškai (skardieji priebalsiai, suduslėję prieš dusliuosius, ir atvirkščiai; pučiamieji s, z prieš č), LKRS, § 18 (a, b), p. 20). Diktante:
gobtuvą (plg. gobia, gobė);
persmaugtos (plg. smaugia, smaugė);
apsnigtas (plg. snigo);
pakisdavo (plg. pakisti);
likdavo (plg. likti);
įsmeigto (plg. smeigia, smeigė);
žvilgsnį (plg. žvelgia, žvelgė);
subtiliausiais (<lot. subtilis);
ryžtingai (plg. ryžosi);
nedrįsdami (plg. nedrįsti, nedrįsta);
kosčiojantis (plg. kosėti, kosi).
[R11] Linksniuojamųjų žodžių daugiskaitos kilmininko galūnė yra -(i)ų (LKRS, § 24, p. 23). Diktante: kojų, viršūnėlių, vėpūtinių, laipsnių, vakarų, pietų, beržinių pliauskų, malkų, durų, jų, visų, garbanotų plaukų.
[R12] Priesaga -ūnė rašoma su ū (LKRS, § 42, p. 31), diktante – viršūnėlių (:viršūnė).
[R13] Aukštesniojo laipsnio priesaga -esnis (-esnė) rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante – didesnė, aštresnėmis.
[R14] Pabrėžiamoji dalelytė pat visada rašoma atskirai nuo tų žodžių, prie kurių šliejasi (LKRS, § 68, p. 41), diktante – prie pat, čia pat, toks pat, tuo pat [metu].
[R15] Deminutyvai iš daugiaskiemenių daiktavardžių sudaromi su priesaga -ėlis (-ėlė) (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, Vilnius, 1994 (toliau – DLKG), § 151, p. 90; dar žr. LKRS, § 38, p. 29), diktante – viršūnėlių (:vir-šū-nė), kišenėlė (:ki-še-nė).
[R16] Linksniuojamųjų žodžių galūnėse rašoma e (ę), kai jų vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkų galūnėse yra ė (LKRS, § 28, p. 25), diktante – virvute (plg. virvutė, virvutės), aštriadante (plg. aštriadantė, aštriadantės), dureles (plg. durelės).
[R17] Veiksmažodžių asmenuojamųjų formų galūnėse, esančiose po kamieno minkštųjų priebalsių, taip pat iš jų padarytose formose rašoma -(i)a (LKRS, § 29, p. 26), diktante – vakarėja, banguojanti (plg. banguoja), paliečiamas (plg. paliečia), košiantis (plg. košia), pučia, nulinguoja, nereikia, išsitiesia, praveria, sviedžia, įremia, ištaria, žvelgia, griežia.
[R18] Kai kurių prieveiksmių ir nekaitomų žodžių gale rašoma -ia (po j – a) (LKRS, § 30 (2b), p. 26). Diktante – šalia, čia.
[R19] Veiksmažodžio šaknyje prieš s rašoma nosinė balsė, kai pagrindiniuose kamienuose ą, ę, į, ų kaitaliojasi su an, en, in, un (LKRS, § 9 (1), p. 17), diktante – skųstis (plg. skundžiasi, skundėsi).
[R20] Daiktavardis vė́pūtinis vartojamas reikšme „pusnis“ (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (toliau – DLKŽ). Diktante – daugiskaitos kilmininko forma vėpūtinių. „Lietuvių kalbos žodyne“ (toliau – LKŽ) teikiamos ir formos su trumpąja u (vė́putinis) ir su ilgąja y (vėpūtinỹs). Klaida nelaikytinas nė vienas rašybos variantas.
[R21] Švenčių pavadinimai rašomi didžiąja raide (LKRS, § 166e, p. 69), diktante – galininko forma Kalėdas.
[R22] Priešdėlis į- (LKRS, § 35, p. 28), diktante – įgavę, įsmeigto, įprastame, įmeta, įkaltos, įremia, įbestos.
[R23] Iš vardų ar pavardžių sudaryti bendriniai žodžiai rašomi mažąja raide. Diktante pavartotas būdvardis breigeliškas siejamas su XVI a. tapytojo Breigelio (Bruegel, žr. „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ https://www.vle.lt/PaieskosRezultatai/search/Bruegel) pavarde.
[R24] Pakartotas (reduplikuotas) žodžio dėmuo rašomas kartu su pagrindiniu dėmeniu (LKRS, § 58 2 pastaba, p. 37), diktante – ničnieko. Tik reduplikuotiniai žodžiai su formantu -ut rašomi skyrium, diktante – baltut baltutėlis, lygut lygutėliai.
[R25] Diktante pavartota sena suprieveiksmėjusi aliatyvo (einamojo pašalio vietininko) forma vakarop. Aliatyvas rodo, kas prie ko, ko link artėja, juda. Forma vakarop turi laiko reikšmę „į vakarą“ (žr. DLKŽ).
[R26] Balsiai i ir y kaitaliojasi to paties veiksmažodžio formų ir giminiškų žodžių šaknyse (LKRS, § 2 (1), p. 12). Diktante – snyguriuoti (bet snigti). Priesaga -uriuoti rašoma su u (LKRS, § 42, p. 32).
[R27] Žodžių junginiai bei samplaikos, sutrumpėjus bent vienam jų nariui, kuris atskirai nebegali būti vartojamas, ir likus tik vienam kirčiui, rašomi vienu žodžiu (LKRS, § 58, p. 37). Diktante:
anąžiem (<aną žiemą);
šiąnakt (<šią naktį);
antrąkart (<antrą kartą);
kelissyk (<kelis sykius).
[R28] Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio priesagos -iausias, -iau rašomos su ia (LKRS, § 39, p. 30), diktante: dažniausiai, subtiliausiais, sunkiausia.
[R29] Priesaga -esys rašoma su e (LKRS, § 38, p. 29), diktante – virpesys, ošesys, ilgesys.
[R30] Dalelytė vis samplaikose visada rašoma atskirai nuo žodžių, su kuriais jas sudaro (LKRS, § 65, p. 40), diktante – vis tiek.
[R31] Sudurtinių žodžių dėmenis jungia balsės a, ia, ė, i, y, o, u, ū; jungiamosios balsės e nėra (LKRS, § 51, p. 36). Diktante: vėjagaudės, vėjagaudę, aštriadante, minkštasuolius.
Pastaba. DLKŽ teikiamas daiktavardis vėjagaudis, -ė, „menk. vėjavaikis“; diktante vėjagaudė vartojama kita reikšme – „vėjo rodyklė, vėtrungė“. Dar plg. daiktavardį vėjogauda (žr. LKŽ).
[R32] Pasaulio šalių pavadinimai, kai nesudaro regionų pavadinimų, rašomi mažąja raide (LKRS, § 154, p. 63). Diktante – [pučia iš] šiaurės vakarų, pietų [pusėje].
[R33] Kai sakinyje nėra priešpriešinio gretinimo, neiginys ne (nebe) rašomas kartu su visomis veiksmažodžių formomis (LKRS, § 73, p. 43), diktante: neišpustys, nedrįsdami, nežino.
[R34] Balsiai žodžių šaknyse ir nekaitomuose žodžiuose rašomi taip, kaip tariami (LKRS, § 1, p. 12). Diktante – sūkuringo (:sūkurys), ryžtingai (:ryžtas).
[R35] Diktante pavartoti tarminiai deminutyvai glėbuką, trobikėje. Bendrinės kalbos vedinių priebalsis, einantis betarpiškai prieš priesagą -(i)ukas, dažniausiai yra minkštasis, žymiai rečiau – kietasis, taigi bendrinei kalbai sistemiškesnė būtų forma glėbiukas, jos pavartojimas diktante nelaikytinas klaida. Priesaga -ikė būdinga žemaičiams, tačiau su ja sudarytų daiktavardžių nemažai ir bendrinėje kalboje (žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, Vilnius, 1994, § 152, p. 91; § 166, p. 93).
[R36] Prieveiksmiai rašomi su priesaga -(i)ai (LKRS, § 39, p. 30), diktante – klusniai, lygutėliai.
[R37] Nosinė balsė rašoma žodžių šaknyse prieš s, š, ž, kai bendrašakniuose žodžiuose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje (LKRS, § 9 (3), p. 25), diktante:
grįžęs (plg. grąža, gręžti);
nedrįsdami (plg. drąsa).
[R38] Diktante pavartota iliatyvo (vidaus einamojo vietininko) forma trobon. Iliatyvas rodo, į kurio daikto vidų krypsta veiksmas (trobon „į trobą“), jo formos būdingos rytų ir pietų aukštaičių tarmėms (žr. DLKG, § 115, p. 68).
[R39] Prieš balsę s rašomas priešdėlis są- (LKRS, § 34, p. 27), diktante – sąsiuvinis. Bendrinėje kalboje vartotinas 1 kirčiuotės variantas su galūne -is są́siuvinis (šnekamojoje kalboje ir tarmėse žinomas 34a variantas su galūne -ys sąsiuvinỹs).
[R40] Greta einantys priebalsiai rašomi pagal tarimą (LKRS, § 13, p. 19), diktante – keturių priebalsių (nkšč) samplaika žodyje susigarankščiavusiais (dar plg. giminiškus žodžius garankštis „virvės, siūlo susisukimas, susiraitymas kilpomis“; garankštėtis „darytis su garankštimis“ ir kt. (žr. DLKŽ).
[R41] Prieveiksmių priesaga -ui (žr. DLKG, § 1118, p. 413). Diktante – paskui.
[R42] Sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenys lengvai suvokiami, dažniausiai rašomi morfologiškai. Dėmenų sandūroje paprastai rašomi visi susidūrę priebalsiai ar balsiai nepaisant jų tarimo (LKRS, § 48, p. 35), diktante – pusbalsiu (<puse balso).
[R43] Reikšme „purkšti, trinti kvepalais“ vartojamas tiek veiksmažodis kvepinti, tiek kvėpinti (žr. DLKŽ). Diktante pavartota priešdėlinė veiksmažodžio kvepinti forma išsikvepinusios yra sistemiškesnė, tačiau klaida nelaikytina ir forma su ė (išsikvėpinusios).
[R44] Antrosios linksniuotės būdvardžių daugiskaitos vardininko galūnė -ūs (LKRS, § 27, p. 25), diktante – solidūs.
[R45] Įvardžiuotinių būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos galininko dviejuose paskutiniuose skiemenyse rašomos nosinės balsės (LKRS, § 24 (3), p. 23), diktante – nemirtingąją.
[R46] Antraštiniai kūrinių pavadinimai rašomi didžiąja raide ir išskiriami kabutėmis (LKRS, § 167 (b), p. 70). Diktante autorius taip išskyrė Bacho kūrinio pavadinimą – „Čakoną“, tačiau ne klaida rašyti ir mažąja raide, nes čakona vartojamas ir kaip bendrinis žodis muzikos žanrui pavadinti (žr. „Tarptautinių žodžių žodyną“ (toliau – TŽŽ), Vilnius, 2013, p. 149).
[R47] Žodyje virtuòzas [it. virtuoso < lot. virtus „dorybė, talentas“] „labai geras muzikos atlikėjas (pianistas, smuikininkas, dainininkas)“ (žr. TŽŽ, p. 858) susiduria balsiai u ir o, tariami keturi skiemenys: vir-tu-ò-zas (žr. V. Vitkausko „Lietuvių kalbos tarties žodyną“, Vilnius, 2001, p. 307). Diktante – galininko forma virtuozą.
[R48] Su priesaga -telėti, (-telti) iš ištiktukų išvestų veiksmažodžių bandra darybos reikšmė – veiksmo momentiškumas, staigumas (žr. DLKG, § 1078, p. 401). Diktante pavartotas veiksmažodis kvėptelti siejamas su ištiktuku kvėpt, jo reikšmė „kiek įkvėpti, įtraukti oro“ (žr. DLKŽ). Priesaga -telti būdinga žemaičiams, vakarų aukštaičiams.
[R49] Priesaga -etas (-eta) rašoma su e (LKRS, § 37, p. 29), diktante – vargeta.
[R50] Prieveiksmis kodėl (<ko dėlei), kaip ir todėl, rašomas vienu žodžiu (LKRS, § 120, p. 27).