Spausdinti
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Tarties ir kirčiavimo pakomisėje jau geras dešimtmetis kryptingai dirbamas bendrinės kalbos kirčiavimo norminamasis darbas. Ypač daug šioje srityje nuveikta 2003–2005 m., kai pakomisei pirmininkavo žymus akcentologas Antanas Pakerys: po išsamių diskusijų pakomisėje ir komisijoje bendrinei vartosenai rekomenduota keli šimtai aktualių kirčiavimo gretybių, apimančių visas kalbos dalis, nutarta, kaip kirčiuoti Europos valiutos pavadinimą euras, susistemintas Latvijos vietovardžių adaptuotų formų kirčiavimas. Teiktos tik tos realiojoje vartosenoje išplitusios gretybės, kurios neprieštarauja bendrinės kalbos kirčiavimo sistemai, o, priešingai, atspindi jos posistemių natūralią raidą...

 

     Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Tarties ir kirčiavimo pakomisėje jau geras dešimtmetis kryptingai dirbamas bendrinės kalbos kirčiavimo norminamasis darbas. Ypač daug šioje srityje nuveikta 2003–2005 m., kai pakomisei pirmininkavo žymus akcentologas Antanas Pakerys: po išsamių diskusijų pakomisėje ir komisijoje bendrinei vartosenai rekomenduota keli šimtai aktualių kirčiavimo gretybių, apimančių visas kalbos dalis, nutarta, kaip kirčiuoti Europos valiutos pavadinimą euras (k-1), susistemintas Latvijos vietovardžių adaptuotų formų (k-9) kirčiavimas. Teiktos tik tos realiojoje vartosenoje išplitusios gretybės, kurios neprieštarauja bendrinės kalbos kirčiavimo sistemai, o, priešingai, atspindi jos posistemių natūralią raidą. Bendrinei kalbai būtinas normų stabilumas užtikrintas pagrindine gretybe laikant anksčiau kodifikuotąją, pvz.: pléntas 1 ir pleñtas 2, gañdras 2 ir 4 (žr. k-2). Retais atvejais „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DŽ) įteisintos gretybės buvo sukeistos vietomis, pvz.: áudra 1 ir audrà 4 → audrà 4 ir áudra 1; sklandýtuvas 1 ir sklandytùvas 2 → sklandytùvas 2 ir sklandýtuvas 1.

     Praktiškai visą kirčiavimo sistemą apimančios rekomendacijos ne tik paskelbtos VLKK svetainėje, bet ir atspindėtos Danguolės Mikulėnienės, Antano Pakerio (projekto vadovas), Bonifaco Stundžios „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo žinyne“ (BLKŽ, 2007; 2008; plačiau čia) ir ypač prie jo pridėtoje kompaktinėje plokštelėje su bendrinių ir tikrinių žodžių kirčiavimo žodynais, apsvarstytais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.

     Po keleto metų atsirado poreikis visą kirčiavimo sistemą apimančias rekomendacijas papildyti naujais teikiniais. Reikėtų paminėti 2008 m. įteisintą galimybę tarptautinių žodžių kirčiuotus dvigarsius er, el ir eu tarti ne tik tvirtapradiškai, bet ir tvirtagališkai (k-3.1, k-11.1, k-16.1), pvz.: hèrbas 1 ir her̃bas 2, šèlfas 1 ir šel̃fas 2, sèrveris 1 ir ser̃veris 1, cèlsijus 1 ir cel̃sijus 1, terapèutas, -ė 1 ir terapeũtas, -ė 2 (jau senokai įrodinėta, kad tvirtagalis tarimas yra išplitęs ir sistemiškesnis už tvirtapradį, plačiau žr. Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio argumentaciją, „Mūsų kalba“, 1985, nr. 6, p. 4–5). VLKK kodifikavus naujoviškas galūninės darybos moterų pavardes, buvo būtina rekomendacija, kaip jos kirčiuotinos.

     Pagausėjus bendrinei kalbai teikiamų kirčiavimo gretybių, tarp sąmoningų bendrinės kalbos vartotojų ėmė rastis abejonių, ar añtrosios gretybės esančios norminės, todėl VLKK specialiu nutarimu (k-20) paaiškino, kad visi apsvarstyti ir rekomenduojami kirčiavimo variantai yra norminiai, tik nereikėtų jų vartoti pramaišiui. Suprantama, pirmosios gretybės yra pagrindinės, jomis tradiciškai remiasi terminologai ir tie, kurie nori laikytis išskirtinai prestižinės kalbos. Tačiau įsivaizduokim tokią situaciją: pavyzdingas radijo ir televizijos diktorius, įpratęs vartoti kilnojamojo kirčio daiktavardį įnamỹs, -ė̃ 3a, kuris DŽ6 yra pagrindinė gretybė šalia pastoviojo kirčio į́namis, -ė 1. Kaip jam elgtis, kai gretybės sukeičiamos vietomis (VLKK 2004 m. rekomendacija, DŽ7)? Be abejo, ir toliau galima vartoti įprastą gretybę, nebent pats vartotojas pajustų, kad ji jau senstelėjusi ar įgavusi tarminį atspalvį. Ir nieko blogo, jei kitas diktorius tą patį žodį sukirčiuos pastoviai.

     Po ekskurso apie kirčiavimo gretybių traktavimą ir vartojimą grįžkime prie norminamojo VLKK darbo. Tolesnę Tarties ir kirčiavimo pakomisės veiklą įrėmina trys pagrindinės kryptys:

  1. žodžių formų kirčiavimo polinkių svarstymas,
  2. anksčiau priimtų rekomendacijų atnaujinimas,
  3. Lietuvos piliečių vardų kirčiavimo kodifikavimas.

     Tik pirmoji kryptis yra nauja, o rekomendacijų papildymui, atnaujinimui ir asmenvardžių klausimams skirta dėmesio ir anksčiau. Minėtinos dvi pirmõsios krypties rekomendacijos – „Dėl veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko trumpųjų formų kirčiavimo“ (2010) ir „Dėl kai kurių įvardžiuotinių formų kirčiavimo“ (2011) , o vardų kirčiavimo ir apskritai vartosenos svarstymai tebevyksta. Toliau plačiau norima pakomentuoti paskutines šešias antrõsios krypties rekomendacijas, svarstytas 2013 m. ir apimančias priesaginius daiktavardžius ir būdvardžius (k-5.2 ir k-11.2), pirminius (paprastuosius) ir galūninės darybos, taip pat priešdėlinius ir sudurtinius būdvardžius (k-10.1 ir k-12.1), mišriuosius ir priesaginius veiksmažodžius (k-14.1 ir k-15.1).

     Trijose rekomendacijose (k-10.1, 12.1, 15.1) pirmuoju punktu siūloma išbraukti grupelę DŽ likusių pasenusių kirčiavimo gretybių, t. y. būdvardžių gretybes prievartùs, -ì 3a (beveik visi daugiaskiemeniai būdvardžiai su galūne -us, -i bendrinėje kalboje kirčiuojami pagal 4 kirčiuotę, todėl ir naujai įtrauktam žodžiui tolýgus, -i 3 kaip antroji gretybė rekomenduojama 4 kirčiuotė, t. y. tolygùs, -ì), kẽturpėsčias, -ia 1 (siūloma kirčiuoti ketùrpėsčias, -ia 1 – dūrinių pirmajam dėmeniui įprasta kirčio vietos kaita, plg. galininką kẽturis, -ias), šẽšialinkas, -a 1 (siūloma kirčiuoti – šešiãlinkas, -a 1, nes jungiamojo balsio -(i)a- kirtis vis labiau įsigali), taip pat veiksmažodžių kirčiavimo gretybes bjáuroti, bjáuroja, bjáurojo; kãdaruoti, kãdaruoja, kãdaravo; klẽdaruoti, klẽdaruoja, klẽdaravo – visų siūloma kirčiuoti priesagą, kaip būdinga didžiajai daliai vardažodinių veiksmažodžių su priesagomis -oti ir -uoti).

     Visų rekomendacijų vienas punktas yra skirtas gretybių keitimui vietomis, pirmąją nurodant realiojoje vartosenoje išplitusią gretybę, atitinkančią kirčiavimo posistemiuose vykstančius kitimus. Antai būrelio dviskiemenių būdvardžių kaip pagrindinė gretybė teikiama ne 3 kirčiuotė , o 4 (raĩšas, -à, raiškùs -ì , švankùs, -ì , veikùs, -ì ir t. t.), tik liáunas, -à pirmenybė skiriama 3 kirčiuotei. Priesagos -yvas būdvardžiams kaip pagrindinė gretybė rekomenduojama 3 kirčiuotė (pvz., ankstývas, -à 3 ir ankstývas, -a 1), o dviem sudurtiniams būdvardžiams – perspektyvus pastovusis jungiamojo balsio -(i)a- kirtis: saldžiãrūgštis, -ė 1 ir saldžiarū̃gštis, -ė 2, sausãkimšas, -a 1 ir saũsakimšas, -à 34b. Pluošto dariõs priesagos -ininkas, -ė vedinių į priekį iškeltas pastovusis šakninis kirčiavimas (1 kirčiuotė), vyraujantis šioje daiktavardžių grupėje, pvz.: árklininkas, -ė 1 ir arkliniñkas, -ė 2, žõlininkas, -ė 1 ir žoliniñkas, -ė 2. Į tą pačią rekomendaciją įtraukti devyni daiktavardžiai su nedariomis priesagomis ar tik baigmenimis, pvz.: -astis, -auja, -ymė. Keičiant gretybes vietomis šiuo atveju vienõs priesagos žodžiams kaip pagrindinė gretybė rekomenduojamas kilnojamasis kirtis (pvz.: gyvastìs 3a, savastìs 3b), kitõs priesagos žodžiams – pastovusis šaknies kirtis (pvz.: dañtenos 1, gìltinė 1). Kartais į pirmą vietą perkeliama gretybė su priesagos ar baigmens kirčiu (pvz.: gebẽnė 2, laukỹmė 2 ) arba sukeičiamos vietomis abi kilnojamojo kirčio gretybės (pvz.: indaujà 4 ir 3b, šunaujà 4 ir 3b).

     Tais pačiais principais vadovaujamasi ir keičiant vietomis priesaginių veiksmažodžių kirčiavimo gretybes. Antai realiõsios vartosenos stebėjimai rodo, kad stiprėja kai kurių veiksmažodžio priesagų ryšys su kirčiu, pvz., -oti (mišrieji veiksmažodžiai), -auti, -uoti (priesaginiai veiksmažodžiai), todėl į pirmą vietą iškeliamas toks kirčiavimas: kybóti, kýbo, kybójo; klūpóti, klū́po, klūpójo ir pan.; pasninkáuti, pasninkáuja, pasninkãvo; maurė́ti, maurė́ja, maurė́jo; niokóti, niokója, niokójo; rutulióti, rutuliója, rutuliójo; dirbuliúoti, dirbuliúoja, dirbuliãvo; lūkuriúoti, lūkuriúoja, lūkuriãvo; snyguriúoti, snyguriúoja, snyguriãvo ir t. t. Kita vertus, yra ir tokių veiksmažodžio priesagų, kurias turinčių žodžių šakninis kirtis įsitvirtinęs šalia priesaginio ir kada ne kada su šiuo konkuruoja (pvz.: priesagų -ėti ir -yti mišrieji veiksmažodžiai, -inti, -yti priesaginiai veiksmažodžiai) arba jų vediniai visada gauna šaknies kirtį (priesagos -telėti priesaginiai veiksmažodžiai). Šaknies kirčiui ir tvirtapradei priegaidei pirmenybė teikiama tokių mišriųjų veiksmažodžių kaip séikėti, séiki (séikėja), séikėjo; bráižyti, bráižo, bráižė (plg. brė́žti); taip pat gláistyti (plg. glíeti); sáistyti (plg. síeti). Kadangi šakninio kirčiavimo veiksmažodžių, padarytų iš vardažodžių, santykis su metatonija nėra nuoseklus, kaip pagrindinė rekomenduojama gretybė be metatonijos, pvz.: daĩlinti, daĩlina, daĩlino (← daĩlų, -ią, dailùs, -ì); taip pat paĩkinti (← paĩkas, -à), skaĩdrinti (← skaĩdrų, -ią, skaidrùs, -ì), víenyti (← víenas, -à). Šakninio kirčio veiksmažodžiai, išvesti iš veiksmažodžių, priešingai, metatoniją patiria gana reguliariai, todėl pirmenybė teikiama gretybei su metatonija, pvz.: blógtelėti, blógtelėja, blógtelėjo (← blõgti), taip pat klìmptelėti (← klim̃pti), kìrptelėti (← kir̃pti). Kartais priesaginių veiksmažodžių akcentinių gretybių keitimą vietomis lemia tai, kad yra sukeistos jų pamatinių žodžių kirčiavimo gretybės, pvz.: aũdrinti ir áudrinti (plg. aũdrą, audrà ir áudra); raĩbinti ir ráibinti (plg. raĩbas, -à ir ráibas, -à).

     Pildant aptartąsias rekomendacijas naujais teikiniais, kaip jau buvo matyti iš kelių pavyzdžių, taip pat paisoma kirčiavimo posistemiuose vykstančių kitimų, atspindėtų ankstesnėse rekomendacijose, atsižvelgiama į akcentinių gretybių teikimo tvarką. Didžiausia naujove laikytinas šalutinių gretybių su kirčio vietos kaita įteisinimas kai kuriuose balsinių priesagų -inis, -ė, -iškas, -a, -ininkas, -ė, -inti vediniuose. Vedinio kirtis, palyginti su daugiaskiemeniu pamatiniu žodžiu, pasislenka per vieną skiemenį link priesagos, pvz.: asmẽninis, -ė 1, asmẽniškas, -a 1, asmẽninti (← ãsmenį, asmuõ); skaitmẽninis, -ė 1, skaitmẽninti (← skaĩtmenį, skaitmuõ); visuomẽninis -ė 1, visuomẽniškas, -a 1, visuomẽnininkas, -ė 1, visuomẽninti (← visúomenė); smulkmẽniškas, -a 1 (← smùlkmena); didmẽnininkas, -ė 1 (← dìdmenos); mokẽstinti (← mókestis). Dažnesni žodžiai su kirčio vietos kaita teikiami šalia pagrindinių gretybių be kaitos arba su kirčiuota priesaga, t. y. ãsmeniškas, -a 1, ãsmeninti, asmenìnis, -ė 2, visúomeniškas, -a 1, visúomenininkas, -ė 1, visúomeninti, visuomenìnis, -ė 2 ir pan.

     Tokia kirčio vietos kaita laikoma normine bendrinės kalbos žodžių daryboje, išskyrus balsinių priesagų vedinius, pvz.: beasmẽnis, -ė, vienasmẽnis, -ė, asménvardis; vasãris, vasárnamis (← vãsara). Kirčio vietos kaitos plitimas į balsinių priesagų vedinius realiojoje vartosenoje pastebėtas senokai, vienas kitas jos atvejis yra prasprūdęs ir į DŽ, pvz.: žabãlinti (← žãbalas, -à), simbòliškas, -a (← sim̃bolis). Kirčio vietos kaita priesagos -iškas, -a vediniuose yra tradicinė žemaičių tarmės norma.

     Kita naujovė yra susijusi su priesagos -inis, -ė būdvardžių ir daiktavardžių kirčiavimu. Senoji -inis, -ė vardažodžių kirčiavimo taisyklė, paremta pamatinių žodžių dgs. naudininko kirčio vieta, realiojoje vartosenoje yra gerokai išklibusi. Jos dar neblogai laikomasi tais atvejais, kai pamatinis žodis turi kirtį ne tolimesniame nei priešpaskutinis skiemenyje, tačiau retokai begirdime kirčiuojant keleĩvinis, -ė, pasáulinis, -ė, saváitinis, -ė, pažõdinis, -ė ir t. t., viena vertus, ir buitìnis, -ė, gamtìnis, -ė, lėtìnis, -ė, žiedìnis, -ė, vaizdìnis, -ė ir t. t., kita vertus (daugiaskiemeniai naujesni ir dažnai vartojami būdvardžiai linksta į priesagos kirtį, o dviskiemeniai, atvirkščiai, – į šaknies kirtį). Todėl teikiama dažnai vartojamų žodžių kirčiavimo gretybių, pvz.: buitìnis, -ė 2 ir buĩtinis, -ė 1, lytìnis, -ė 2 ir lỹtinis, -ė 1, tautìnis, -ė 2 ir taũtinis, -ė 1; saváitinis, -ė 1 ir savaitìnis, -ė 2. DŽ6 duotos gretybės sukeičiamos vietomis, pvz.: keleivìnis, -ė 2 ir keleĩvinis, -ė 1, pažodìnis, -ė 2 ir pažõdinis, -ė 1. Dėl šios priesagos daiktavardžių trumpai pasakytina tiek: kai kurie jų (indų, patalpų pavadinimai) priešindamiesi taisyklei linksta į priesagos kirtį, rekomenduojamą antrosios gretybės teisėmis (pvz.: drùskinė 1 ir druskìnė 2, láiptinė 1 ir laiptìnė 2, operãcinė 1 ir operacìnė 2 (DŽ6, DŽ7 kodifikuotas tik šakninis kirtis), kiti (pvz., švenčių pavadinimai) – į šakninį kirčiavimą (DŽ6, DŽ7 teiktos gretybės keičiamos vietomis): Jõninės 1 ir Jonìnės 2, Vė̃linės 1 ir Vėlìnės 2, Žõlinė 1 ir Žolìnė 2. Pati -inis, -ė vardažodžių kirčiavimo taisyklė apskritai nekvestionuojama, nes pagrindinės gretybės ją paprastai atitinka.

     Dar viena svarbi naujovė – grupelei tvirtagalės šaknies mišriųjų -(s/š)oti veiksmažodžių rekomenduojama šnekamojoje kalboje išplitusi gretybė su tvirtaprade šaknimi ir pastoviuoju kirčiu, pvz.: dė̃bso ir dė́bso; taip pat drỹbso ir drýbso, duñkso ir dùnkso, pū̃pso ir pū́pso, žiõpso ir žiópso. Taigi norminiu kirčiavimu laikomas ir tradicinis drybsaũ, drybsaĩ, ir realiojoje vartosenoje išplitęs drýbsau, drýbsai. Tokio pat tipo gretybė teikiama ir vienam mišriajam -yti veiksmažodžiui (aižýti, aĩžo, aĩžė ir áižyti, áižo, áižė), o glámžyti paliekamas tik tvirtapradis (plg. DŽ6, DŽ7, BLKŽ glámžyti ir glamžýti).

     2013 m. kirčiavimo rekomendacijų apžvalgos pabaigoje – neaptarti nauji vardažodžių teikiniai. Grupelė sudurtinių būdvardžių, daugiausia su pirmuoju skaitvardiniu dėmeniu, šalia DŽ teikiamo antrojo dėmens kirčio (pvz.: abipùsis, -ė, dvigùlis, -ė, dviviẽtis, -ė, vienpùsis, -ė 2) rekomenduojami variantiškai kirčiuoti pirmajame dėmenyje, pvz.: abìpusis, -ė, dvìgulis, -ė, dvìvietis, -ė, víenpusis, -ė 1. Tiems, kurie išmokę kirčio vieta skirti tokio tipo sudurtinius būdvardžius nuo daiktavardžių (plg.: dvirãtis, -ė ir dvìratis, trispal̃vis, -ė ir trìspalvė, keturkam̃pis, -ė ir ketùrkampis), šis teikimas gali atrodyti nesuprantamas. Tačiau reikia turėti galvoje, kad minimasis būdvardžių ir daiktavardžių skyrimas kirčiu nėra taisyklė, o tiktai polinkis. Antai DŽ6, DŽ7 nereti sudurtiniai daiktavardžiai su pirmuoju skaitvardiniu dėmeniu, gavę antrojo dėmens kirtį, pvz.: trinỹtis „toks audeklas“, vienkùpris „toks kupranugaris“, dvidùgnė „toks indas“, dvikar̃tė „tokia antklodė“. Kita vertus, esti ir tokiõs pat sandaros būdvardžių su pirmojo dėmens kirčiu, pvz.: dvìvėris, -ė, víenvėris, -ė. Vienu atveju teikiama gretybė su kirčio vietos kaita pirmajame dūrinio dėmenyje – óbuolmušis, -ė ir obúolmušis, -ė, o artipil̃nis, -ė visai retai kas bekirčiuoja, todėl teikiama paplitusi gretybė artìpilnis, -ė.

     Kitos rekomendacijų vardažodžių gretybės – tai daugiausia nedarių priesagų vediniai, realiojoje vartosenoje akivaizdžiai linkstantys į kilnojamąjį arba priesagos kirtį. Antai grupelei priesagų -ana, -atis, -iava, -liava daiktavardžių, DŽ6, DŽ7 duodamų su pastoviuoju šaknies kirčiu (pvz.: dárgana, ū́kana, baũdžiava, rãšliava, riñkliava – visi 1 kirčiuotės), teikiamas ir kilnojamasis kirtis, t. y. darganà 3a, ūkanà 3a, baudžiavà 3b, rašliavà 3b, rinkliavà 3b. DŽ teikiamos akcentinės gretybės sùkeistos vietomis, į priekį iškeltos formos su kilnojamuoju kirčiu, pvz.: jaunatìs 3a ir jáunatis 1, pilnatìs 3a ir pìlnatis 1. Dariõs priesagos -otas, -a vedinys rūškanotas, -a6, DŽ7 kirčiuojamas variantiškai, o rekomendacijoje palikta tik pagrindinė gretybė su priesagos kirčiu (rūškanótas, -a 1), atsisakyta pasenusios šakninio kirčio formos.

     Tarp daiktavardžių su vyraujančiu priesagos ar priešdėlio kirčiu pasitaiko išimčių. Tai paprastai žodžiai, kuriems būdingas šaknies kirtis. Tais atvejais, kai išimtys nėra remiamos realiosios vartosenos, teikiama antroji gretybė su kirčiuota priesaga ar priešdėliu (pvz.: jáutiena ir jautíena, brólienė ir brolíenė, įmaũtė ir į́mautė, iškir̃ptė ir ìškirptė), o kai DŽ teikia gretybes arba žodis jame nėra fiksuotas, forma su priesagos kirčiu iškeliama į pirmą vietą, pvz.: rektoríenė ir rèktorienė, maišytùvas ir maišýtuvas. Kartais priešdėlinis daiktavardis DŽ kirčiuojamas pagal 3 kirčiuotę, kurios neremia realioji vartosena, – tókiu atveju irgi teikiama gretybė, pvz., patarlė̃ 3b ir patar̃lė 2. Vienu kitu atveju koreguojant realiosios vartosenos neremiamas išimtis duodama gretybių su kita priegaide arba gretybės sukeičiamos vietomis. Antai yra žinoma, kad priesagos -ulys ir -s/švas, -a vediniams yra būdinga tvirtagalė metatonija, todėl DŽ6, DŽ7čiaudulỹs ir jaudulỹs 3a papildomas gretybe su metatonija 3b, o būdvardžio pilkšvas, -a gretybės sukeičiamos priekin iškeliant formą su tvirtagale priegaide, t. y. rekomenduojama pil̃kšvas, -à 4 ir pìlkšvas -à 3.

     Darių priesagų -inti, -imas, -tojas, -a vediniai, padaryti iš variantiškai rekomenduojamų kirčiuoti pamatinių žodžių, irgi turėtų būti kirčiuojami dvejopai, pvz.: iš sodrùs, -ì 4 ir sódrus, -i 3 padaryti ir šaknies kirtį išlaikantys vediniai bendrinės kalbos žodyne turėtų būti kirčiuojami taip: sõdrinti ir sódrinti, o šių vediniai – sõdrinimas ir sódrinimas, sõdrintojas ir sódrintojas ir t. t.

Akad. Bonifacas Stundžia, VU prof. habil dr.,
VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisės pirmininkas

____________________

Kirčiavimo rekomendacijų aktualiosios redakcijos VLKK.lt skyriuje Nutarimai. Tartis ir kirčiavimas (žr. poskyrius pagal kirčiavimo rekomendacijų numerius viršuje).