Spausdinti
, konkursai
Skelbiamas 2009 m. Nacionalinio diktanto konkurso II turo diktanto tekstas – J. Apučio „Kelyje“.

         Suskliausti galimi skyrybos ženklai ir jų variantai, tiesioginės kalbos skyrimo kabutėmis variantas pateiktas antra pastraipa. Emociniai ženklai nepažymėti, tačiau klaidomis nelaikomi, ypač jei intonaciškai motyvuoti (garso įrašą žr. svetainėje LRT.lt, čia). Kursyvu teikiami sintaksiniai vienetai, kurie, jei jau skiriami, tai skiriami iš abiejų pusių – skirti tik iš vienos būtų klaida.

Rašybos variantai tekste pažymėti žvaigždutėmis:
* Bendrinėje kalboje teikiama pirmenybė variantui krinta, o krenta yra šalutinis (dalinis) normos variantas. Žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“: krìsti, krìta (kreñta), krìto. Plačiau žr. Kalbos konsultacijų banke, šią konsultaciją.  
** Galima dvejopa rašyba: dutūkstantas arba du tūkstantas, plačiau žr. Kalbos konsultacijų banke, šią konsultaciją.
Išsamūs rašybos ir skyrybos ypatumų paaiškinimai pateikiami Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainės vlkk.lt. naujienose.

 

DIKTANTAS
(2009 m. II)

Juozas Aputis

Kelyje

 

Užužvakar žarstėme genialias citatas ir idiomas, vadinome save stoikais ir patriotais, raginome drąsiai sutikti lemtį. Dabar jau galiu sakyti, kad lemties šešėlį mums pasiuntė viena priešžiemio kelionė.
Važiuojame ir jaučiame, kaip pamažu bjūra nuotaika, o smilkiniuose tvinkčioja galvosūkiai. Staiga autobusiukas ima čiuožti. Vairuotojas perspėja, kad priekyje bus pavojinga nuokalnė, tačiau tai (–) niekniekis, nereikia pernelyg baimintis. Visiems į akis krinta* jau pradėjęs brigzti mėlynas vairuotojo drabužis ir prakaituota kakta.
Du mūsų kompanionai išlipa. Jie pasiryžta grįžti savo kojomis. Ne, nesušalsią, (–) ne speigai. Kai pajudame, vairuotojas patylom sako, kad dėl anųdviejų neramu, o su mumis jam(,) esą(,) gera, (–) tikslą turėtume kaipmat laimingai pasiekti.
Pažeme slenkanti išsigandusi saulė nušviečia pakelės rugių želmenis(,) ir pro gulsčiai drykstantį rūką atrodo, kad autobusiukas pamažu virsta akvariumu.
Po netrumpos valandėlės(,) ne visai susigaudydami, kas darosi, išgirstame, kaip sucypia stabdomi ratai. Pakalnėn nuotėkio grioveliu šliuožia murzini ledo gabaliukai.
– Kaži(,) kaip dabar tiems, kur liko vienudu? – išlipęs ar mūsų, ar pats savęs klausia vairuotojas ir pirštu parodo į korėtą ledą po autobusiuko ratais. – Viskas suyra, viskas, – mįslingai pakartoja. – Gerai pasakiau? – juokiasi, o mums kol kas ne juokai galvoj. – Beje, mielieji išsigandėliai, šiųdienis mano važiavimas slidžiais keliais dargi jubiliejinis(,) dutūkstantas**. Užrašysim.
[„Kaži(,) kaip dabar tiems, kur liko vienudu?“ – išlipęs ar mūsų, ar pats savęs klausia vairuotojas ir pirštu parodo į korėtą ledą po autobusiuko ratais. „Viskas suyra, viskas“, – mįslingai pakartoja. „Gerai pasakiau?“ – juokiasi, o mums kol kas ne juokai galvoj. „Beje, mielieji išsigandėliai, šiųdienis mano važiavimas slidžiais keliais dargi jubiliejinis(,) dutūkstantas. Užrašysim.“]
Dėl visa ko parodo mums žalią knygelytę ir kilsteli kepurę.      
__________________
P. S. Rašybos ir ypatumų paaiškinimus žr. paskesnėje naujienoje.